Automobiliu per Lenkiją, Vokietiją ir Daniją

Maršrutas: Vilnius – Berlynas – Volfsburgas – Seregentis – Bremenas – Odensė – Kronborgas – Kopenhaga – Miono uolos – Sopotas – Gdanskas – Kentšynas – Vilnius.

Maršrutas biudžetinis, nieko tokio ochh jame nėra, nė viena iš aplankytų šalių toli gražu nebuvo mano svajonių šalis. Bet kai norisi prasilėkti savo automobiliu ir neišleisti labai daug pinigų, – tai visai neblogai. Na, ir sūnus jau suaugo, turi savo tvirtą nuomonę ir į jokius pietus jo ir surišto nebenuveši. O šiai kelionei dar kažkaip pavyko jį įkalbėti. Tiesą sakant, mano mylimiausio vaikino pasaulio žemėlapyje, be Lietuvos, yra tik vienintelė šalis – Anglija, ir jis kryptingai savo gyvenimą vairuoja link jos. Nuo rugsėjo pradėjęs mokytis tarptautinio bakalaureato klasėje, dar žingsneliu priartėjo prie savo svajonės. Apie aplankytus miestus ar objektus labai neišsiplėsiu, šios informacijos pilnas inernetas, daugiau papasakosiu apie buitį: kur ir kaip miegojome, kuo važinėjome, kokias baudas mokėjome ir pan. Ši informacija gal kam ir bus naudinga.

1 diena, 380 km. Mintis, kad reikės visą dieną kankintis per Lenkiją, šį kartą buvo nepakeliama. Todėl nusprendėme Lenkiją pasidalinti į dvi dalis; tegul brangiau, atsiranda papildoma nakvynė, bet komfortiškiau. Išvažiuojame penktadienį po pietų, galvojau, bus pilna furų, bet kelias keistai maloniai tuščias. Nakvojame Mazovijos Ostruvoje, iki Varšuvos lieka 100 km. Viešbutis Dworek Nad Stawem, Lenkijos kontekste tranzitinei nakvynei tikrai per brangus (60 eurų su pusryčiais), bet kai jį suradau, iš karto atsakiau anksčiau rezervuotą pigutėlį motelį ir užsibukinau Dworeką. Labai norėjau pamaloninti vyrąJ. Buvęs dvarelis, šalia greitkelio, nuostabi teritorija ir aplinka, prūdelis, viduje taip pat viskas poniškaJ. Bet svarbiausia – tuo pačiu tai yra ir alaus bravoras. Žodžiu, vakarojome restorane, užsisakę degustacinį keturių ten gaminamų alaus rūšių rinkinį. Ta, kuri alaus negeria iš viso, vienos rūšies alų dar šiaip taip  iškankino, bet vyras kaifavo ir sakė, kad labai geras alus. Nors tai buvo tik pirmoji kelionės diena, jis jau buvo pasiryžęs čia ir pasilikti.

2 diena, 660 km. Išsimiegoję, įšokame į autostradą ir ja lekiame iki pat Berlyno. Gal „lekiame“ ne visai tinkamas žodis, buvo daug kelio darbų, kamščių, todėl atvažiavome gerokai vėliau, nei planavome. Vokietijoje, kaip žinia, keliai vis dar nemokami (koks gėris), o už Lenkijos autostradą keturiuose mokėjimo punktuose kelių mokesčio iš viso sumokėjome 87,90 zlotų arba apie 22 eurus.

Dvi paras gyvename Berlyne, Hotel-Pension Spree.  Labai ekonominis variantas, tiesiog prastas, kaip prieš trisdešimt metų. Bet gauname standartinius pusryčius, pakankamai nebloga vieta, geras susisiekimas su miesto centru (nuo viešbučio trys sustojimai metro iki Zoo, paskui autobusu iki centro), aplinkui daugybė visokių restoranėlių visiems skoniams: Italijos, Azijos, Kroatijos, Indijos virtuvės, parduotuvės. O ypatingas pensiono pliusas – registratūros darbuotoja iš Lietuvos. Kadangi mes paėmėme parvežti siuntinuką jos vaikams į Vilnių, mums padarė nemokamą parkingą. Tikrai padėjo patarimais, ypač dėl miesto transporto. Pirkome grupinį bilietą vienai dienai (19,90 eur), ir visi trys galėjome visą dieną važinėti bet kokiu visuomeniniu transportu.

3 diena, Berlynas. Ilgai miegoti negalime, nes užrezervuotas Reichstago lankymas. Tai vienintelė vieta per visą kelionę, kai turėjome būti konkrečiu laiku. Nėra būtina rezervacija, bet skaičiau, kad tuomet reikia ir valandą ar net dvi stovėti eilėse. Nors kai mes buvome, gal todėl, kad buvo rytas, jokių didžiulių eilių nepastebėjau. Reichstago lankymas nemokamas.

Registruotis čia https://www.bundestag.de/en/visittheBundestag/dome/registration.

Praeiname griežtas patikras, metalo detektorių, patikrina pasus, pasiimame audiogidus. Man buvo įdomu, o sūnus žiauriai nusivylė. Jis, vargšas, tikėjosi, kad bus toks pat lankymasis kaip Anglijos parlamente, o čia tiesiog moderni, informatyvi apžvalgos aikštelė. O, Vestminsterio rūmai! Jie, kartu su abatija,  paliko patį didžiausią įspūdį per viešnagę Londone. Aišku, kad Reichstago kupolas negali jiems prilygti. Bet mums su vyru, „vergovinės santvarkos“, pasak sūnaus, atstovams, buvo įdomu. Ir visus senus rusų filmus prisiminėme, ir tarsi jautėme tų laikų dvasią. Daug užrašų, aišku, nuvalyta, radome vieną „Makarov. Astrachan“. Vaikinas iš kažin kur, Astrachanės, praėjo visą karo mėsmalę, atkako iki Berlyno, įbrėžė ant sienos savo pavardę…. Pasikeitė laikai, mąstysena, istorija, bet man atrodo, aš net galiu įsivaizduoti, ką jis jautė tą akimirką, brėždamas savo įrašą….

Po kupolo, sėdame į apžvalginį Hop on-Hop off autobusą ir atsižymime prie visų svarbiausių miesto įžymių vietų: Brandenburgo vartai, Berlyno siena, Berlyno katedra, Aleksandro, Potsdamo aikštės, Chekpoint kontrolės postas, Memorialas Europos žydams. Kažkokiu keistu grafiku važiuoja šie Berlyno autobusai. Visai ne kaip Londono busaiJ. Taip jau išeina, kad Londonas mums tapo savotišku vertės matu, etalonu, pagal kurį viską lyginame. Berlyno autobusas paveža kelis sustojimus ir stoja pertraukai, pakankamai ilgai, stovi apie 20 minučių; vėl pavažiuoja ir vėl stop. Neaišku, ar perlipti į kitą, ar laukti. Ir informuoja apie sustojimus keistai, vienus praneša, kitų – ne. Tą dieną buvo labai karšta, tai taip ir kepinome galvas ant saulės. Miesto centre ypatingai daug šviesoforų, vienas ant kito, tik pajudame, vėl raudonas. Aš neiškentusi burbtelėjau: „Užkniso tie šviesoforai“. O vyras man: „O mane užkniso tas miestas“. Va toks maždaug požiūris ir liko apie Berlyną. Labai didelis, labai urbanistinis, labai išraustas, perkastas, gražus, didingas, bet varginantis. Ir vėl gi grįžtame prie Londono: dar didesnis, bet toks jaukus ir savasJ.

Berlyne turėtų būti gera tiems, kas mėgsta klubinį, naktinį gyvenimą. Čia į temą mūsų kraštietės viešbučio administratorės pasakojimas apie berlynietes: „mums rūpi šeima, namai, norisi ką nors skanaus pagaminti, o joms galvoje tik botoksas, apsipirkimai, barai; va, mano kolegė, po darbo ne namo eis, o į barą ir grįš namo apie pirmą valandą nakties, nesvarbu, kad vyras namie laukia“. O toji kolegė jau oi kokia nebe pirmos jaunystėsJ.

Dar aplankėme pora pusiau pramoginių muziejų: DDR museum – kaip jis pats reklamuojasi „interaktyviausias muziejus pasaulyje“ vienas populiariausių Berlyno muziejų, ir SPY museum. Tam, kad juose būtų tikrai labai įdomu, reikia mokėti vokiečių kalbą. Aš galėjau būti juose ir nebuvusi.

4 diena, 320 km. Papusryčiavę, išsiregistruojame iš viešbučio ir važiuojame į Potsdamą. San Susi rūmai pirmadieniais lankytojų nepriima, bet parkas atviras, todėl pusvalandį pasivaikščiojome. Matyt, jau per daug parkų esu mačiusi, nes labai didelio įspūdžio nepalieka. Juo labiau, kad birželio mėnesį buvome nukeliavę  į Sankt Peterburgą ir matėme fantastiškus Peterhofo fontanus. San Susi parkas toks apdulkėjęs, kasdieniškas.

Šiandien pagrindinis tikslas – automobilių miestas Volfsburgas ir Autostadt – tarsi pramogų parkas, automobilių muziejus. Jame ne tik „Volkswagen“ automobiliai, bet ir „Škoda“, „|Seat“, „Audi“, – iš viso aštuoni paviljonai, istoriniai senoviniai automobiliai ir ateities modeliai. Didžiulėje teritorijoje yra dvi išbandymo trasos, du cilindriniai naujų automobilių laikymo bokštai, kuriuose telpa 800 mašinų. Daug ką gali paliesti, išbandyti, įsėsti, pačiupinėti. Parke laisvai gali pusę dienos praleisti net tie, kurie nealpsta dėl automobilių, o ką jau sakyti fanams. Labai patiko. Ir bilietai nėra brangūs, mums trims kainavo 36 eurus, perkant internetu, suteikiama bilietų grąžinimo galimybė.

Nakvojame šalia greitkelio, kažkokiame Burgdorfe netoli Celės. Martha & Willis Gästehaus užsisakiau tik todėl, kad buvo pakeliui ir nebrangu – 50 eur. O atradau nuostabų namą! Per visą mano keliavimų laiką tai nakvynės vieta, patenkanti į mano TOP trejetuką! Buvę dabartinių šeimininkų senelių namai, kuriuose tvyro tiesiog ypatinga aura, erdvūs, neapsakomai jaukūs, įrengti su tokiu skoniu, yra viskas ko reikia ir nieko  per daug, su žavingu kiemeliu. Gal kam būtų minusas, kad nėra interneto, bet mums netrukdė, nes nesinorėjo nieko daryti, tik sėdėti patogiuose krėsluose, susisukus į minkštus pledukus ir tyliai gėrėtis.

5 diena, 140 km. Skaudama širdimi atsisveikiname su miela vieta ir važiuojame link Celės. Šiandien fiksuoju pirmą nepasisekimą, iškritimą iš numatytos programos. Nepaprastai norėjau pamatyti Celę, bet labai lyja, tiesiog pliaupia, nematyti jokios prošvaistės ir mano vyrai nenori sušlapti. Todėl tik pravažiuojame, kiek leidžiama, automobiliu, ir paliekame miestelį.

Sekantis sustojimas – Hodenhagenas, Seregentis. Važiuodami vis žiūrime į dangų ir visaip užkalbinėjame lietų, nes zoologijos sodas lyjant – irgi nedidelis malonumas. Susimyli ir pagaili mūsų dangaus valdovai. Seregenčio parke smagiai pasibuvome didesnę pusę dienos. Parkas labai didelis, jame ir atrakcionai, ir žvėreliai, ir safaris. Mus tas safaris labiausiai ir domino. Planuodama kelionę, kiek skaičiau, taip ir nesupratau, ar galima eiti tik į safarį, ar būtina pirkti bilietus ir į parką. Turėjau progos įsitikintiJ. Jei nori tik pravažiuoti mašina pro laukinių gyvūnų teritorijas, į patį parką galima ir neiti. Bilietai nepigūs, suaugusiam bilietas į parką kainuoja 34,50 eur ir dar papildomai reikia mokėti 5,50 eur už safari-busą. Galima tą 10 km ilgio safario trasą pravažiuoti ne autobusu, o savo automobiliu. Važiuoti autobusu smagiau, jei moki vokiečių kalbą, nes vairuotojas visos kelionės metu kažką labai vaizdžiai, matomai, su juokeliais, pasakoja. Kai kalbos nesupranti, belieka tik žiūrėti pro langus. Apskritai parke visa informacija tik vokiškai.

Buvau prisiskaičiusi, kad beždžionės mašinoms nulupinėja veidrodėlius, kad baisu važiuoti pro plėšrūnų teritorijas. Todėl, dėl viso pikto, ir pasirinkome safari-busą. Iš tikrųjų savo automobiliu galima važiuoti drąsiai. Beždžiones ir safario kelią skiria vandens griovys, liūtai, tigrai ramūs ir abejingi kaip kačiukai, be to, budi apsauga. Seregenčio safaris, aišku, toks truputį vaikiškas, manau, kad Afrikoje jis žymiai įspūdingesnis, šiurpulingesnis. Bet vis tiek ten smagu pabūti, tiek parke, tiek pravažiuoti busu. Mums visiems trims labai patiko. Parke gyvena baisiai faina beždžionių šeimynėlė, gal valandą stebėjome jų gyvenimą, ypač, kaip mama auklėja savo mažylį, – na, niekuo mes nesiskiriame nuo jųJ.

Nakvojame Bremene, dviem naktims užsisakėme apartamentus, niekuo neypatingus, net nelabai juos ir prisimenu, todėl nevertus ir apkalbėjimo. Ai, tiesa, ten sulaužėme lovą, vos ant jos prisėdę, matyt, ji jau ir buvo sulaužyta, mes tik pribaigėme. Teko vyrui pasidairyti po kaimynų sandėliukus. Susirado lentų, vinių, įrankių ir sutvarkė.

Vakare perkeliant nuotraukas iš fotoaparato į planšetę, jos ėmė ir dingo – iš visur ir visiškai. Viena iš kelionės nesėkmių; labiausiai gaila būtent Seregenčio, neturime nė vienos žvėriukų nuotraukos.

6 diena, Bremenas. Važinėjamės miesto transportu, bilietas mums trims visai dienai visomis transporto rūšimis kainuoja 13,30 eur. Labai gražus ir žavingas Bremeno senamiestis, tik vėl gi – visur vyksta statybos, gatvių remonto darbai, todėl darko vaizdą. Sūnus vienas ėjo į mokslo muziejų Universum, bilietas – 11 eur. Ilgokai jis ten prabuvo, apie tris valandas, apskritai patiko; sakė, buvo ir jau matytų, ir dar neregėtų, įdomių dalykų. Mes jo laukdami deginomės parke ant pievos, oras nuostabus buvo.

7 diena, 480 km. Traukiame į Daniją. Keliai čia nemokami, mokami tik du tiltai, vienu iš jų važiuojame. Tilto ilgis 18 km ir susimokame atitinkamai – 245 kronos arba 34 eur, sakyčiau, tikrai nemažai. Apie pačią šalį prisirankiojau tokių įdomių faktų: 99 proc. Danijos žydų išgyveno holokaustą; pirmoji šalis, pripažinusi tos pačios lyties santykius; viena iš mažiausiai korumpuotų šalių pasaulyje; seniausia besitęsianti monarchija Europoje; visoje šalyje yra daugiau kiaulių negu žmonių: gyvena arti 6 mln gyventojų, o per metus užaugina apie 29 mln kiaulių; o sostinėje – daugiau dviračių, negu žmonių; visoje šalyje nėra tokios vietos, kuri nuo kranto būtų nutolusi daugiau nei 52 km. Ir be abejo, svarbiausias faktas: danai išrado LegoJ. Gal todėl jie laikomi laimingiausia tauta?

Nakvojame Odensėje, viename seniausių, trečiame pagal dydį Danijos mieste, kuriame gimė H. K. Andersenas. Nakvynės vieta tikrai verta apkalbėjimo. Cosy Riverside Room – netoli miesto centro, tarp daugiabučių namų įsiterpęs namukas ant pat upės kranto, iki visiškos laimės trūko tik saulėto, gero oro, kad būtų galima pasėdėti lauke, pasimėgauti. Įrengtas moderniai, erdvu, jauku, atskiras įėjimas; nors svečiai apgyvendinami pusrūsyje, bet tai visiškai netrukdo. Labai mieli jauni šeimininkai, galima pas juos išsinuomoti baidares.

Vakare einame pasivaikščioti ir miesto centras tiesiog sužavi. O dar kaip tik vyko kažkoks gėlių festivalis, prie miesto rotušės gėlių jūra, koncertai, minios žmonių, matėme ir merą su visomis savo regalijomis. Nuostabus miestelis!

8 diena, 242 km.  Hileriodas, Frederiksborgo karališkoji pilis – didžiausia renesansinė pilis Skandinavijoje. Ežere įtupdyti rūmai įspūdingi ir gražūs; kadangi nuodugniai apžiūrėti esame nutarę kitą pilį, pasivaikštome po Frederiksborgo sodus.

Helsingioras, Kronborgas – legendinis Elsinoras, niūroji, paslaptingoji Hamleto pilis, stūksanti ant jūros kranto. Mano vaizduotė jau piešia įvairiausias scenas iš Šekspyro tragedijos, jau užuodžiu kraujo kvapą ir vos ne bėgte bėgu į pilį. Mums pasisekė, kad buvome rugpjūčio mėnesį, nes šiuo metu pilies menėse, kieme gyvai vaidinamos atskiros scenos iš „Hamleto“. Tai vienintelis šios pilies įdomumas, nes kitu atveju joje visiškai nebūtų ką žiūrėti. Aktorių vaidyba tokia, na, pervaidinta, perspausta, truputį net juokinga dramatiškiausiose vietose, bet vis tiek tai yra gerai. Ir ne taip apmaudu dėl veltui išmestų pinigų, nes bilietai man pasirodė nepigūs: 145 kronos arba beveik 20 eur žmogui; tiesa, vaikams iki 18 metų bilietų nereikia. Kadangi modernios technologijos šios pilies dar nepasiekė, mes greitai sukurpėme planelį, kaip pilį apžiūrėti pigiau. Bilietus tikrina prie įėjimo sėdinti bobulė, kuri jų net į rankas nepaima, užtenka juo tik pamojuoti. Taigi: nusiperka kompanija vieną bilietą, įeina pirmasis, apibėga pilį, nors ji didelė, bet ten ilgai nėra ką veikti, grįžta, perduoda tą patį bilietą kitam ir taip toliau. Kol vieni laksto viduje, kiti apeina teritoriją, pakvėpuoja jūros oru nuo pylimo. Čia aš pusiau juokauju, mes, aišku, pirkome du bilietus, bet išėję iš pilies primetėme, kad toks variantas visiškai įmanomas.

Nakvojame Kopenhagoje. Apskritai Danijoje yra nepigu, o rasti nebrangią, ne visai baisią nakvynės vietą ir dar su parkingu, yra gana sudėtinga, ypač sostinėje. Negaliu pakęsti dviaukščių lovų kelių kvadratinių metrų kamarėlėje, bet teko rinktis vadinamąsias kabinas. Cabinn Scandinavia – šiaip viskas neblogai: švaru, saugu, šaunus personalas, pėsčiomis pasiekiamas miesto centras, šalia Tivoli parkas, bet vis tiek tai  buvo pati prasčiausia ir pati brangiausia, tiesiog labai brangi, nakvynė: 117 eur + parkingas, atrodo, 19 eur. Tuose keliuose kvadratiniuose metruose mes, trys suaugę žmonęs, vos tilpome. Man klaustrofobija, plius aš bijau miegoti antrame aukšte, nes tiesiog regiu, kaip tas gultas krisdamas užspaudžia tą, kuris po manim. Ir bijau miegoti pirmame aukšte, kad manęs nesuspaustų tas, kuris virš manęs. (Kai birželio mėn. plaukėme keltu  į Piterį, pirmą naktį aš nusitempiau čiužinį iš antro aukšto ant grindų ir miegojau ant žemės, užbarikadavusi įėjimą į tualetąJ). O baisiausia – apšvietimas buvo toks varganas, kad jo praktiškai kaip ir nebuvo. Man yra būtina prieš miegą paskaityti knygą, kitaip diena netenka jokio malonumo. Todėl kabinoje skaičiau…. tualete sėdėdama ant klozetoJ. Nes tik ten šviesa dar buvo pakenčiama.

9 diena, 101 km. Ir šiandien dar didesnę pusę dienos vaikštome po Kopenhagą, žavų, modernų, laisvą laimingų, paprastų žmonių miestą, kuris mums labai patiko. Šį kartą visuomeniniu transportu nesinaudojome, viską įveikėme savomis kojomis. Mieste vyko Pride Week 2019, todėl visas miestas švietė vaivorykštės spalvomis, žmonės išsidažę veidus, plaukus, miesto centre Rotušės aikštėje – koncertas. Hmmm, keistas įspūdis…

Nors gyvenome šalia Tivoli, nors tai antras seniausias atrakcionų parkas pasaulyje ir vienas svarbiausių Kopenhagos lankytinų vietų, bet mes nutarėme apsieiti be atrakcionų. Vietoj to tiesiog blūdinėjome mieste, nuostabiame Nyhavn rajone, – beprotiškai gražūs tie spalvoti namukai, trijuose iš jų gyveno ir kūrė žymusis pasakorius H. K. Andesenas; stebėjome sargybos pasikeitimo ceremoniją prie Danijos karališkosios šeimos rezidencijos Amalienborgo. Londone, be abejo, ši ceremonija daug teatrališkesnė ir įspūdingesnė, danų gvardiečiai šiek tiek juokingi ir primena pingvinus. Aišku, nuėjome ir iki atplaukiančius laivus pasitinkančios Undinėlės. Pasodinta ji tolokai nuo centro, kojas pramankštinti yra kur.

Dar viena Kopenhagos atrakcija – nepavaldus valdžiai, nepaisantis Danijos įstatymų, hipių, pankų, benamių, laisvųjų menininkų ir visokių kitokių neformalų rajonas „vnie zakona“ Kristianija. Keista vieta, ore tvyro sunkus, salsvas kvapas, keisti, švelniai tariant, jos gyventojai, savaip intriguoja ir tarsi kažko baugu. Mes buvome šviesiu paros metu, todėl nieko baisaus ir pavojingo tikrai neteko patirti. Atvirkščiai, prekiaujantis žole vyriokas visai maloniai pardavė suvenyrinį maišiuką to šlamšto, papasakojo apie kiekvieną žolytę. Aš visur atvirai pleškinau fotoaparatu ir tik prieš išeinant, pamačiau didelius užrašus „NO PHOTO“. Vėliau perskaičiau, kad net atima fotoaparatus, vos ne sumuša. Va naktį ten nuėjus, manau, įspūdžių būtų aštrių.

Kristianiją mes pasilikome pabaigai, iš ten jau trauksime tolyn, todėl, kad nebegrįžti pasiimti iš viešbučio automobilio, iki jos važiavome savo mašina. Aišku, pėsčiomis būtume nuėję tris kartus greičiau, kamščiai baisūs, keliai daug kur uždaryti, navigatorius atkakliai mus suko ratais ir grąžindavo atgal prie tos pačios užtvertos gatvės. Bet šiaip taip atsikapstėme. Tada prasidėjo kančios, ieškant, kur tą mašiną įkišti. Apsukę penkiolika ratų, pagaliau vieną vietelę užmatėme. Šiek tiek pasvyravę, nes  lyg ir per arti iki gatvės kampo, bet nutarėme, kad apie 10 m bus. Grįždami iš atskiros respublikos Danijos sostinėje, jau iš tolo pamatėme už valytuvo užkištą geltoną popierių. Kas, po galais, negerai, gi už stovėjimą sumokėta? Blaškomės aplink automobilį, bandydami suprasti, už ką užsidirbome kosminę baudą – 510 DKK, 71 euras!  Kol viena moteriškė atsidarė langą ir visaip mojuodama į šaligatvį, bandė kažką paaiškinti. Pasirodo, ant šaligatvio nupieštas toks vos įžiūrimas geltonas trikampėlis, ir jei jau jį peržengei, – viskas, šakės, bauda. Bet tai kokie bjaurybės, mato, kad kvaili užsieniečiai, galėjo nors kažkokią nuolaidą pritaikyti, kaip pirmam kartui. O svarbiausia, tik sumokėjome už stovėjimą ir patraukėme link Kristianijos, ir jau po 3 min mums buvo surašytas pažeidimo protokolas. Matyt, už kampo pasislėpę laukė, ne kitaip.

Šiaip labai supykome. Paskui kol dar išvažiavome iš miesto pro amžinas statybas ir uždarytas gatves, tai jau galutinai subjuro nuotaika. Gerai, kad nakvynės vieta ūpą pakėlė.  Klarskov Bed & Breakfast  Klarskove – šiek tiek į šoną nuo pagrindinio kelio, artimiausia parduotuvė už 7 km, bet puikus, didelis namas, visas mums vieniems, mes net sunkiai suradome vienas kitą, po kambarius išsibarstę, didelis kiemas, viskas nuostabu, tik vėl praktiškai nėra šviesos niekur. Kas čia tiems danams su apšvietimu, šitaip taupo? Nakvynė kainavo 74 eurus, kaip Danijoje tai net ir pakenčiama kaina.  

10 diena, 314 km. Važiuojame link Mons Klint uolų, kaip rašoma internete – vienos žaviausių lankytinų vietų Danijoje, pasak geocentro lankstinuko „vietos, kur gimė Danija“. Kadangi šalis yra lygi kaip stalas, tai 128 m stačios kreidos uolos nusidriekusios Baltijos pakrante apie 6 km, danams, be abejo, yra gamtos stebuklasJ. Nors tikrai žavi vieta, yra interaktyvus gamtos muziejus, nutiesti civilizuoti nusileidimo prie jūros takai, yra ir laukiniai, kuriais jau kapstaisi savo rizika. Nusileidus, galima vaikščioti jūros pakrante, stebėti retus augalus, jei juos pažįsti, aišku. Manau, kad dar įspūdingiau šitos kreidos uolos turi atrodyti iš jūros pusės.

Planuodama kelionę, savo užrašuose buvau pasižymėjus: būtinai užsukti į Stegę. Užsukome, bet neradome jame to, dėl ko būtinai verta užsukti. Gražus miestukas, man visi Danijos miestukai patiko.

Na štai, Daniją daugmaž apsukome ratuku, pradėsime kelionę link namų. Iš Gedserio į Rostoką keliamės keltu, nepilnos dvi valandos ir mes jau Vokietijoje. Labai esu patenkinta savimi, kad sugalvojau tokį grįžimo būdą. Gal nėra labai pigu, persikėlimas mums kainavo 138 eurus, bet kiek laiko, degalų ir gal net vieną nakvynę sutaupėme, nes būtų tekę sukarti apie septynis šimtus kilometrų.

Nakvojame jau Lenkijoje, kurorte absoliučiai neištariamu pavadinimu – Svinouiscyje.

11 diena,  350 km. Šiek tiek pasižvalgome po Svinouscį (kas per pavadinimas), nieko širdžiai mielo jame nesuradome, nors buvau skaičiusi, kad labai vertinamas šis kurortas, kad lyginant su Sopotu – tai jau aukštesnė klasė, VIP. Gal labai paviršutiniškai, vos ne pro mašinos langą jį apžiūrėjome, bet tikrai žinau, kad čia ilsėtis nevažiuočiau.

Kol pakliūname į žemyninę Lenkijos dalį tenka netrumpai pastovėti eilėje prie kelto, bet užtat pamatome šerniukų šeimyną, besikuičiančią prie pat kelio, kaip mūsų Neringoje. Šis keltas nemokamas, kelionė trunka apie 20 min.

Važiuojam į Sopotą. Pakeliui buvau numačiusi užsukti į Šymbarką, pagaliau pamatyti tą apverstą namą. Bet mūsų navigatorius niekaip nesurado šito kaimelio, vis norėjo mus vesti į kitą Šymbarką, už 900 km. Kadangi Sopote nakvosime dvi naktis, tai nutarėme, kad namo aukštyn kojomis paieškosime rytoj.

O apie nakvynės vietą verta papasakoti, kad kiti gal nesirinktų, nes Bookinge aprašyta labai gražiai, o realybėje ne taip gražu. Apartament Sopot – kas keisčiausia, ir atsiliepimai labai geri, įvertintinimas ar ne devyni balai. Ar čia aš jau taip išpuikau, kad nežinau ko noriu? Bet net ir mano vyrai, kurie niekada neniurzgėdavo dėl nakvynės vietų, esame nakvoję ir palapinėje, ir automobilyje, ir jiems visada viskas buvo gerai kaip yra, net ir jie paklausė: ir ką tu čia užsakei? Pirmiausia, vieta: tarsi gera, centras ne taip jau ir arti, bet nesunkiai pasiekiamas. Tačiau aplink namą slankioja, pro langus spokso tokie neaiškūs tipai su buteliukais rankose, todėl visą laiką reikia laikyti nuleistas žaliuzes, o viduje – uždegtą šviesą. Pro virtuvės langą smakso bomžai, ant palangės butelius susidėję, o pro kambario langą – praeiviai. Nes tas butas tiesiog ant šaligatvio – atsirakini duris ir iš gatvės įžengi tiesiai į kambarį. Ten ir yra tik vienas kambarys, dalis jo atitverta ir padaryta virtuvė ir dušas, o tarp dušo ir virtuvės – stiklinė siena. Nors stiklas patonuotas, bet vis tiek sėdėdamas virtuvėje gražiausiai matai, kaip kitas maudosi. Toks pikantiškas užmanymasJ. Šiaip tikrai švaru, bet vietos labai nedaug ir trims žmonėms jau nelabai yra kur apsisukti. Mašiną galima laikyti ant šaligatvio priešais langus, bet ar tą vietą rasi – tai jau kaip pasiseks, loterija. O varyti ją į kiemą – tai jau irgi kaip pasiseks: arba rasi ryte sveiką ir su visais ratais, arba ne.

12 diena, 100 km. Sopotą planavau kaip pasibuvimą prie jūros, poilsį, maudymąsi, pradžioje iš viso net keturias nakvynes buvau susiplanavusi, paskui po dieną vis karpiau (kokia laimė). Spėkit, ar mes buvome prie jūros? Taigi ne. Nė vienam nebuvo tokio poreikio. Šiandienai vietoje maudymosi  suplanuotas Gdanskas ir tas apverstas namas, galų gale. Gdanskas patiko be galo be krašto. Iš tikrųjų, nuostabus žavus senamiestis, toks gyvas, ošiantis, architektūra fantastiška, ir miesto simbolis „Gervė“ įspūdį palieka, ir pakeliamas tiltukas, ir prie krantinės išmėtyti sėdmaišiai, ir toks laisvės bei atsipūtimo jausmas. Į Gdanską atvažiuočiau dar kartą su malonumu.

Šymbarke (Szymbark) įkurtas edukacijos centras, kurio svarbiausias traukos objektas, be abejo – aukštyn stogu apverstas namas. Viskas, kas yra šio namo viduje – baldai, interjero elementai taip pat išdėstyti atvirkščiai, tik to visko labai nedaug. Tiesą sakant, aš tikėjausi kažko daugiau. Bet kad mano vestibiuliarinis aparatas irgi apsivertė aukštyn kojomis, – taip pat faktas. Užteko tik įkelti vieną koją vidun, ir iš karto mane metė į šoną, teko griebtis ištiestų virvių. Bet kodėl taip, niekaip nepajėgiu suprasti, koks skirtumas į kokią erdvę įžengi, tu tai stovi normaliai, ne žemyn galva. Vis tiek man šita fizika nesuvokiama. Vargšai statybininkai, kuriems teko šitą darbą dirbti. Ir tik dabar aš sužinojau viso šito užmanymo mintį: taip vaizduojama komunistų valdoma Lenkija – viskas ne taip, kaip turi būti laisvajame pasaulyje, visas gyvenimas – aukštyn kojomis.

Be neįprasto namo, Šymbarko edukacijos centre taip pat galima apžiūrėti tradicinę Kašubų regiono sodybą, karinį bunkerį, Sibiro namą, didžiausią pasaulyje fortepijoną. Visai smagu čia. Bilietai parduodami tik už grynus pinigus, bet šalia pastatytas bankomatas.

Vakare einame į Sopoto centrą ieškoti gražaus restorano atsisveikinimo vakarienei, rytoj važiuojame namo. Bet koks nusivylimas šiuo kurortu! Ir ta išgirta pagrindinė pėsčiųjų gatvė purvina, turginė, be jokio žavesio, stiliaus ar jaukumo. Kaip čia galima važiuoti ilsėtis? Medinis tiltas į jūrą – ilgiausias jūros tiltas Europoje – mokamas!!! Iš principo nėjome; ne esmė tie pora eurų, ne tiek išleista, bet, matyt, jau įaugęs į kraują Palangos tiltas, todėl mintis, kad tegul ir dvigubai ilgesnis, bet vis tiek tas pats daiktas mokamas – niekaip nepriimtina. Gražaus restorano neradome. Dar vienas Sopoto stebuklas – Kreivasis namas su parašų siena, – visiškai nesužavėjo, dulkinas kažkoks. Ir niekas manęs neįtikins, kad jis pagal keistumą laimėjo pirmą vietą pasaulyje. Bendras įspūdis apie Sopotą vienu žodžiu – prastas.

13 diena, 550 km. Pakeliui link namų, buvome numatę žiūrėti Malborko pilį ir Vilko guolį. Bet paskui vis tiktai nutarėme, kad jeigu suksim į abi šias vietas, tai namo grįšime arba jau labai vėlai naktį, arba dar vieną nakvynę reikėtų susirasti; o to jau nebesinorėjo. Todėl Malborko pilį paliekame kitam kartui, o šiandien lankysime Hitlerio būstinę. Nuo Sopoto iki Kentšyno 228 km. Vilko guolis suaugusiam kainuoja 15 zl., moksleiviams nemokamai, parkingas 5 zlotai, dirba iki 20 val.

Dabar ši vieta – tai tiesiog apsamanoję milžiniški, sudaužyti betono luitai. Tačiau pasitelkus vaizduotę, pasiskaičius, nes informacijos tikrai yra labai daug, pabandžius įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė tais 1940-1944 metais, – nugara bėgioja šiurpuliukai. Būstinė buvo aprūpinta moderniausiais techniniais įrenginiais, joje dirbo ir gyveno apie 2 tūkstančius žmonių. Ir tas faktas, kad Hitleris, tegul ir su pertraukomis, bet gyveno čia beveik tris metus – mane taip pat keistai užkabino. Beveik tris metus, visai šalia Lietuvos, betono karste be langų slėpėsi monstras, pragaru pavertęs milijonų žmonių gyvenimus. Čia įvyko ir nepasisekęs paskutinis pasikėsinimas į fiurerio gyvybę. Vėliau, kalbėdamas per radiją, Hitleris savo išsigelbėjimą pavadino Dievo jam paskirtos misijos patvirtinimu, o pasikėsinimą vykdžiusio 37 metų pulkininko grafo fon Štautenbergo šeimą pažadėjo sunaikinti iki paskutinio žmogaus. Pulkininkas ir dar beveik 5 tūkst. žmonių buvo sušaudyti arba pakarti, bet grafo giminė gyveno žymiai ilgiau už visus nacių vadus; žmona sulaukė 7 proanūkių. 1992 metais, dalyvaujant trims grafo sūnums, atidengtas nedidelis paminklas.

Nuteikia gana niūriai ši vieta, nelabai tinkamas akcentas kelionės pabaigai.

Bendri pastebėjimai. Vokietijai reikia grynų pinigų, vien su kortele galima įstrigti. Tas labai nustebino. Pavyzdžiui, LondoneJ mažiausiame kioske, bet kur gali atsiskaityti kortele, grynų ten neišleidau nė svaro. Vėl pliusas sūnaus mylimam miestui, kadangi aš neapkenčiu krapštytis su grynaisiais. O Berlyno centre, pavyzdžiui, pietavome dideliausiame restorane po atviru dangumi, nusidriekusiame per visą gatvę, kurioje įsikūrę įvairių tautų virtuvės – tik grynais. Bremeno Universum mokslo centro kavinėje – tik grynais. Ką jau kalbėti apie mažesnius objektus; o jeigu ir priima korteles, tai tik nuo tam tikros sumos. Labai keista, mano nuomone – totalus akmens amžius.

Seniai nemačiau tiek senų žmonių vienoje vietoje kaip Bremene. Net valgėme kavinėje, kurioje sėdėjo tik senoliai, jau labai garbaus amžiaus, skaitė laikraščius, bendravo ir keistai žiūrėjo į  mus. Ir mes jautėmės nejaukiai, gaila, per vėlai pastebėjome klientūrą, gal čia kokia išimtinai senimo susibūrimo vieta?

Vokiečiai ir danai labai rūšiuoja šiukšles. Visi kampai namuose apstatyti įvairaus dydžio šiukšlių dėžėmis ar maišais.

Kainų skirtumą šiose trijose šalyse akivaizdžiai pastebėjome pietaudami ar vakarieniaudami kavinėse. Jei Lenkijoje mes labai sočiai prisivalgydavome už 30 eurų, Vokietijoje kukliai pavalgydavome už 50 eurų, Danijoje už 70 eurų užkąsdavome.

Nustebino namų interjero mados. Beveik visose nakvynės vietose, išskyrus tik nuostabųjį namą prie Celės ir dar kažkur, dominavo tik balta ir juoda spalvos: juodos užuolaidos, juoda patalynė, juodos vonios plytelės, baltos sienos. Aš mėgstu spalvas, ryškias, šiltas, todėl mane slėgė šita laidojimo biurų aplinka.

Viso  nuvažiavome apie 3700 km., užpylėme 270 litrų degalų, tam išleidome 360 eurų.