Automobiliu iki Kroatijos

(Originalas su nuotraukom: http://matusevicius.lt/automobiliu-iki-kroatijos)

Jau nuo vasaros kaupiuosi parašyti įrašą apie savo atostogas. Andrius kartas nuo karto baksnoja ir paragina, kad greičiau sudėliočiau mintis, bet vis neprisiruošiu. Jis taip pat važiavo panašiu maršrutu, tik keliomis dienoms anksčiau. Atėjus naujiems metams, atsirado daugiau ryžto ir juos reikia pradėti nuo darbų; ypač seniai laukiančių.

Su šeima nusprendėm vasaros atostogas praleisti šiltuose kraštuose, tačiau neskrisi lėktuvu, o važiuoti savo automobiliu, tuo labiau, kad vairuojam visi trys.

Priešpaskutinę vasaros savaitę sėdom į šešių metų senumo dyzelinį volkswageną pavadinimu Škoda Oktavia. Nusrendžiau nebebūt daiktų vergas ir pasiėmiau tik būtiniausius daiktus. Pasiėmiau tik ausinuką, knygą ir fotoaparatą (du, shame on me). Įsijungėm kelionės draugą/palydovą Bronką (TomTom), už kurį lieku skolingas Aurelijui ir nustatėm pirmu kelionės tikslu — Varšuvą.

Kadangi tėtis turi nemažą kelionių patirtį, pažįsta kelius, vietoves, pareigūnus, tai Lietuvą pervažiavau neskubėdamas, o Lenkijoj vairą perlaidau jam. Ten nebuvo ko per daug dairytis ir gaišti laiko, todėl Škodutė rinko kilometrus ne lėčiau nei 140 km/h.

Keli sustojimai Lenkijoj užkasti ir į tupyklą ir pasiekėm Čekijos sieną. Čia šiek tiek atsipūtėm, pavalgėm ir vėl sėdau už vairo aš. Čekija graži, rami, keliai tvarkyti, vairuotojai irgi. Su Škoda jautėmės kaip namie, čia jų — 7 iš 10. Apsigyvenom prie pat Austrijos sienos mažam miestelyje Mikulov. Nuo gražaus dvaro kiemelio matėsi pasienis. Centre vietinis ansamblis grojo senas Smokie dainas, barų draugas, sunkiai beeinantis pagyvenęs vyriokas bando linksminti publiką greta scenos šokdamas. Jaunimas bunda naktiniam gyvenimui, traukia senas išpoliruotas mašinas, važinėjasi po miestą. Alus skanus.  

Išvažiavom nelabai anksti, ~8 valandą mūsų laiku. Saulė labai gražiai kilo tarp Austrijos kalnų. Pravažiavus sieną iškart tapo aišku, kad esame Austrijoj. Keliai dar geresni, mašinos prabangios, miestai švarūs iki blizgesnio. Vienoje buvome labai anksti, dar niekas nedirbo. Tik šiukšlių mašinos ir šlavėjai. Apėjom tuščią miestą, užėjom į nuostabaus grožio katedrą. Kelias valandas prasitrankę sulaukėm kol vieniečiai pabudo ir atidarė kavines bei parduotuves. Nors mums labiau aktualios buvo kavinės. Išgėrėm nepaprasto skonio kavos, suvalgėm pačio nuostabiausio, skaniausio ir sočiausio obuolių pyrago pasaulyje. Nusipirkau dar kelis gabaliukus, kuriuos valgiau iki pat Kroatijos. Dabar net sutikčiau važiuoti į Vieną vien dėl pyrago. Apturėjom problemų su geografija. Kiek pasimetėm, pamiršom pasiimti Bronką kartu. Daėjo tik nufotografuoti gatvės pavadinimą, tai bandėm su taksistais išsiaiškinti kur čia ta gatvė. Savotiška pramoga.

Sekanti stotelė — Kroatijos nacionalinis parkas — Plitvička Jezera (Plitvicos ežerai). Tai ežerai, kurie krenta krokliais vienas į kitą. Nepaprastas grožis, nepaprastas švarumas, žuvys dydžio kaip koja, nebaikščios, žvejot draudžiama, maudytis draudžiama. Laiptukų daug, maršrutai ilgi. Pasirinkę trumpiausią užtrukom tris valandas ir kojų nebejautėm, bet patiko labai.        Kadangi buvom nusikalę, reikėjo susirasti kur nakvosim. Miestelių galybė, norisi nakvoti tolimiausiam, kad kitą dieną kuo mažesnis atstumas liktų, kainos krenta vis labiau, nesustojam važiuoti. Staiga viskas baigiasi, tik kalnai ir kelias. Važiuojam toliau, negrįši gi, turim rasti dar. Užsidegė kuro lemputė, mes dar judam į priekį. Kolonėlė už 70km. Pavažiavę dar kelis kilometrus nusprendėm apsisukti ir grįžti. Grįžom kelius miestelius atgal, užsipylėm kuro, ir paskutinam miestely susiradom mielą bobulytę, kuri mus ir priėmė. Susikalbėjom maišyta rusų ir lenkų kalba. Pavaišino Slivovica, kuri buvo nepaprasto skonio, gradusų turėjo per pusšimtį, bet jausmas lyg gerti sultis. Nepardavė — „slyvki padojot, netu bolš“. Pabudom su nuostabiu vaizdu: rūkas, kalnai, saulė, drėgmė. Ganėtinai brangi kiaušinienė tuščioje kavinėja su dviem mielais šuniukais ir rusiškai kalbančia padavėja bei vilkiką remontuojančiu pilvotu vairuotoju.

Iki paskutinio taško — Pisak, važiavom palei pakrantę, vaizdas nepakartojamas, karštis žudantis. Miestukas išsidėstęs nuožulniai nuo kalno. Serpantinais į apačią. Vietiniai negalėjo pasakyti kur mums reikalingas namas (pagal adresą), tačiau paštininkas, paprašęs palaukt kol išmėtys laiškus, palydėjo su savo motopirka. Labai malonūs žmonės Kroatai. Priėmė, pavaišino kava su slivovica, paskolino pinigų kol išsikeisim Eurus, papasakojo įdomių dalykų. Gavom trijų kambarių namuką/būtą su visais patogumais, saulė nespigina į langus, virš mūsų neįrengtas dar vienas butas, kurio balkonas atsiveria į jūrą, jis priklausė mums, ten ir vakarojom. Žadėjo delfinus rytais, tačiau nepasirodė bjaurybės.

Iki pliažo — 198 laiptukai. Jūra — 27°C, oras — ~39°C. Žmonių pliaže nedaug, aplink kalnai. Rojus žemėj. Grįžus namo — dušas prie durų, apsiprausi, tada tik užeini namo. Pasaka. Prie dušo auga figos.

Taip gyvenom penkias dienas, tik kelias paaukojom pliažui, likusias keliavom po aplinkinias vietas. Didžiausi lūkščiai buvo skirti Dubrovnikui, bet nuvylė. Žmonių begalės, karštis dar didenis, ką pamatyti nelabai yra. Bet nesigailiu, kad važiavom kelis šimtus kilometrų į vieną pusę. Įspūdžių pakako ir pakeliui.  

Vienam mieste pastatėm mašiną prie gatvės ala mūsų Palangos Basanavičiaus gatvė. Mašinų stovi, ženklų lyg nesimatė, pastatėm ir išėjom. Kol žiūrinėjom visokius niekučius ir fotografavomęs, atsisukęs pamačiau, kad ore kabo kažkur matyta Škoda. Bebėgdamas susiprotėjau, kad krabas užėkęls mašiną jau nuvežinėja. Jokių kontaktų nepaliko, nei adreso nei tel. nr., nei žmogaus, nieko. Kol 20 minučių policijai paskambinęs bandžiau aiškintis kas nutiko ir kur aš esu, jau atvažiavo tie patys herojai ir pasakė kur galim rasti mašiną. Galvojom, kad gavom tikslų adresą, o pasirodo jų kooardinatės tai tik rajono pavadinimas, kuris dydžio sulyg pilaite. Namų tankumas taip pat. Vietiniai angliškai kalba sunkiai. Įsėdom į autobusą, bilietėlis vienam žmogui — 10 Lt. Tai jau nusiteikėm baudą sumokėt atsakančią. 15 min. laukėm kol vietininis meistras baigs kalbėti telefonu, tada jis švaria anglų kalba išaiškino kur galim rasti mašiną. Radom. Nebūtumėm lietuviai, pakėlėm vėją, apstaugėm, kad nepaliko kontaktų, prikūrėm istorijų, kad žmogus išsisuko koją, reikėjo arti privažiuoti, nematėm ženklo, pinigų neturim. Tai policininkė baudą atleido, tik teko atlyginti vežėjams darbą ir kurą — €50. Kapeikos palyginus su tuo, ką įsivaizdavom pagal bilietuko kainas.

Atgal grįžom kiek kitokiu maršrutu. Planavom nakvoti prie Balatono, bet nusprendėm, kad jau norim namo. Kelioms valandom užsukom į Budapeštą (apie šį miestą galit paskaityt Andriaus BLOGe) ir nudūmėm namo.

Turiu bjaurią savybę, noriu papasakoti kuo daugiau ir smulkiau, bet pradedu save varžyti dėl įrašo dydžio ir gaunasi jovalas. Tai stipriai nepykit, jei gavos kiek nerišlu ar netolygiai išdėstyta informacija.

Nu ok, ir pagrindiniai vaditeliai Slovakijos fone: