Tikiuosi, kad mano patirtis bus kažkam naudinga. Pati kelionė buvo principo reikalas , o ne būtinumas, todėl aplinkinių reakcija buvo vienareikšmiška – kvailys. Likus savaitei iki išvykimo nuotaika buvo gera : jautiesi , kaip erelis , besiruošiantis skrydžiui , o kiti apie tai net nedrįsta galvoti. Tačiau kuo labiau artėjo išvykimo diena , tuo stipriau entuziazmas blėso. Internete informacijos mažai , o ta pati buvo pasenusi. Niekada nesinaudojau navigacija, bet šį kartą nusprendžiau pasilengvinti kelionę. Paaiškėjo , kad visų pažįstamų navigacijose nėra Ukrainos kelių. Teko skubiai studijuoti google maps. Tuo pačiu ir numatyti dujų užsipylimo vietas. Yra internete labai geras tinklapis , kuriame nurodytos visos degalinės ir kuro kainos toje šalyje. Šiap tai daryti nebūtina, nes galima nelaukti , kol bus tuščias bakas , o sustoti dažniau. Nors neseniai mašina buvo praėjusi TA , tačiau nutariau nuvažiuoti į servisą . Vietų 2 dienom į priekį nėra… Teko pačiam minimaliai pasitikrinti mašiną. Dar prisiminiau, kad signalizacijos garsas yra dingęs. Meistras užsivertęs darbu – pasiūlė atvažiuoti kitą dieną. Kur ten bevažiuosi, jeigu nebėra laiko. Dabar galvoju , kad tas visas mašinos apžiūros vilkinimas buvo signalas, kad nebenoriu važiuoti. Valiuta. Paaiškėjo , kad nusipirkti grivnų neįmanoma, nes bankai jų nesuperka. Geriausia nieko nekeisti , o vežtis eurus.
Išvykstu 15 val. Jokių nesklandumų ir nuotykių iki Lenkijos – Ukrainos sienos. Pasirinkau artimiausią pervažiavimą Chelm – Jagodin. Mašinų nedaug. Ten yra dvi eilės lengvosioms mašinoms. Geriausia stoti kur mažiau mikroautobusų. Juose būna keleivių , todėl ilgiau užtrunkama. Pirmiausia užregistruojami žmonės o po to būtinai reikia eiti prie muitinės langelio. Ten užregistruos mašiną. Prie abiejų langelių būkite pasiruošę klausimui : kelionės tikslas? Sieną pavyksta pravažiuoti per 1,5 val. Pirmiausia reikia pasipildyti pigių dujų. Kaina 0,39 euro. Tai čia buvo pačios brangiausios. Vėliau teko matyti ir piltis po 0,37 euro. Kainų skirtumas nedidelis , todėl net neverta sukti galvos. Ukrainoje atsiskaitymai tik grivnomis. Griežtai. Visose degalinėse yra darbuotojas , kuris jums įpils kuro ir išspręs klausimus. Iškart įspėju , kad neturiu grivnų. Jis kažkam paskambina ir po 5 minučių atvažiuoja mobili valiutos keitykla. Kursas geras : 25 grivnos už 1 eurą. Atsigeriu kavos – visai gera. Tualetu lieku nustebintas – švara ideali. Reikia paminėti, kad taip buvo visur. Kava taip pat geriama. Kelias irgi neblogas. Teko skaityti , kad važiavo 20 km / h . Tai nežinau, ar yra dar tokių vietų. Blogesnis gal buvo Lutsk – Rovno. O nuo Rovno automagistralė M6 tai liuks. Tik reikia saugotis DAI. Jie vis nori , kad duotum , o tu nenori . Tai čia toks žaidimas. Ne kartą mačiau, kad pasigailėjo , kad nesustabdė. Buvo keletoje vietų , kad stovėjo ne poste, bet ne taip jau dažnai, kaip buvo rašoma.
Žmonės geranoriški. Visi nori pasikalbėti. Kavinės savininkas labai gerai viską paaiškino. Žmonės nesilinksmina. Nors nesimato , bet kiekvieno galvoje karas. Kainos nedidelės. Kavinėje nepavyko įveikti maisto ir vyno už 6 eurus. Parduotuvėse sunku , nes prekybos centrų nėra , o žmonių daug ir visi apsispręndę, ką pirkti ir tu jiems trukdai , jeigu nori žiūrinėti ar klausinėti. Malboro 1 euras. Superinė saldainių dėžutė 4 eurai. turėjo tik 1 , nes brangi ir neperka. Ledai fantastiški. Viešbutis super , tačiau administratorė nuliūsta, nes neturi nieko pigaus, o tik brangius apartamentus už 30 eurų. Neetiška būtų juoktis ar komentuoti , todėl nutyliu.
Visgi pasitaiko ir blogesnio kelio. Nutrūksta vienoje pusėje duslintuvo balelį laikanti juosta. Kita laiko. Gelbėja degalinės darbuotojas – duoda vielos. Visgi prieš kelionę reikia apžiūrėti automobilį. Ypač jeigu bus blogesnių kelių. Iki sienos nieko įdomaus neatsitiko. Buvo jau mintis , kad viskas bus gerai , bet ,pamačius eilę , optimizmas dingo. Per pirmas 8 valandas nepavyko pajudėti nei vieno cm. Muitinė dirbo pilnu pajėgumu, bet eilė nejudėjo. Čia visiškai kaip buvo prieš 20 metų Lietuvos – Lenkijos pasienyje, kada alytiškiai ir marijampoliečiai valdė sieną. Tada teko prastovėti 50 valandų ir nepajudėti iš vietos.Čia buvo ukrainiečiai ir lenkai. Visi užleidinėjo savus. Iš Lietuvos nebuvo nieko, kas galėtų įleisti prieš save. Pradėjo aiškėti, kas viską organizuoja. Jie net nevažiuoja per sieną : stovi ir per telefoną skambina į eilės vidurį ar galą , kad jau gali važiuoti ir prieš kurią mašiną stoti. Tapo aišku , kad per sieną pravažiuoti neįmanoma. Tada įvyko netikėtas dalykas- sukilo ukrainietės, kurios irgi nejudėjo. Būtent ne vyrai , o moterys. Jos prilaužė pasienietį , kad surašytų mašinų numerius ir leistų iš eilės. Tada eilė pradėjo judėti. Kol vyko betvarkė , pilnas kelias buvo vyrų organizuojančių kabutėse eilę. Kai tik surašė mašinų numerius – nei vieno ant kelio nebeliko. Reikia pažymėti, kad tai truko gal 5 – 6 val , kol vėl atsirado važiuojančių be eilės. Pasieniečiai viską mato ir žino , bet nieko nesako. Viso prie sienos teko pralaukti 16 valandų. Buvo keletas vertų dėmesio pravažiavimo atvejų. Vokiečiams neišlaikė nervai ir nuvažiavo pas pasienietį be eilės. Tas , matyt , apsidžaiugė, kad gali parodyti valdžią , ir pradėjo rodyti , kad važiuotų į eilės galą. Vokietis naglai be talono nuvažiavo į muitinę. Pasieniečiui teko bėgti iš paskos, bet vokietis negrįžo – vadinasi pravažiavo. Dar vienas pravažiavimo būdas : šalia yra kelias, kuriuo važiuoja mašinos, kurių keleiviai turi deklaruojamų prekių. Kai tik mųsų eilėje buvo surašytos mašinos, toje eilėje pagyvėjo veiksmas. Įvažiavus į muitinę pasimatė , kad tie iš deklaruojamų eilės ramiai pervažiavo į nedeklaruojamų eilę arba net nieko nedeklaravo. Muitinėje dar teko matyti super vaizdą : privažiavo mašina prie duty free parduotuvės. Vairuotojas nusisuko numerius ir užsidėjo kitus. Tada pasikrovė ir nuvažiavo į Lenkijos pusę. Žodžiu, jokiu būdu nestovėkite didelėje eilėje. Ieškokite pas ką nusipirkti eilę ar įsiprašyti, kad užleistų atsistoti prieš jų automobilį , pravažiuoti naglai su kokiu nors dokumentu ar per deklaruojamųjų eilę. Daugiau nieko įdomaus neatsitiko.
Sėkmės kelionėse.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Super pasakojimas. Puikiai papuoštų bet kurį kelionių žurnalą!
Todėl man siaubingai patinka visa ta kaimiškoji Anglija, kurios paskirtis džiuginti, o ne stebinti žvilgsnį…
„džiuginti, o ne stebinti…” – gana dažnai kartoju ir aš, nes tas mūsų begalinis noras būtinai visus stebinti, jau greitai atbaidys mane nuo teatro, literatūros, kavinių ir tualetinio popieriaus. Labai, labai taiklus pastebėjimas. Šiomis dienomis Lietuvoje labai mažai kas stengiasi džiuginti, visi iš proto kraustosi, kad kuo nors mus nustebintų. Ir kuo labiau stebina, tuo mažiau mes stebimės…
Labai daug gražių, fainų minčių, ačiū, su malonumu pasiskaičiau.
Labai giliai užkabinta. Bet tai yra teisybė. Per savaitę Londone Camden Towno neaplankiau, nes nežinojau, keliavau visai vienas, nieko nesutikau. Man irgi britų skirtingumai ir keistumai patinka, jie yra teigiami arba pliusai. Jautiesi ten žmogumi arba džentelmenu. O tėvynėje, kol vadovų postuose homo sovieticus, tol kiti baudžiauninkai, išlieka feodaliniai santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų. Iš to išplaukia agresija, kuri tvyro visur pas mus. Mes gatavi kitą sumušti, paniekinti- gautą iš viršaus agresiją perduodame. Manau britas nesupranta žodžio „agresija”. Turi ištirpti sovietinis įšalas. Aš per savaitę pamačiau 2 spektaklius Londone, vieno jų dvasią jaučiu ir dabar. Nors Vilniuje mėgstu gerą teatrą. Aš per daug įsijaučiau, nes straipsnis tiesiog įtraukia, negali paviršutiniškai permesti akimis, o privalai PERSKAITYTI. Ačiū. Sėkmės Aušra.
Aušra,
ačiū labai už pasakojimą, perskaičiau su didžiausiu malonumu. Net keista, kaip gerai perteikėt mano jausmus Londonui.
Ačiū, Roskila. Labai smagu, kai kam nors patinka 😉
– – –
Alvydai, sveikas! Kaip sekas? Kaip sveikata? Aš skaičiau visus paskutinius tavo pasakojimus, bet iš jų nuotaikos galiu tik nujausti, kad ne patys lengviausi laikai: daug visokių apmastymų pas patį, daug retorinių klausimų ir netgi prasiveržiančio pykčio. Tad žinant mano sugebėjimus įsivelti į karštus debatus, aš vis privengiu pakomentuoti, ypač, kai ne su viskuo, kas parašyta sutinku. Bet aš vis skaitau tavo kelioių įspūdžius, skaitau su įdomumu, nors prisipažinsiu, kad vis laukiu to gero humoro proveržio, kuris lydėdavo senesnius tavo pasakojimus. Ir tuomet, kada jo vėl sulauksiu, tada, reišias, kad tau vėl viskas gerai 😉
Na, o su tuo džiuginti ir stebinti aš taip giliai tikrai nekapsčiau. Labai tiesiogiai turėjau omeny Anlijos gamtą ir parkus, lyginant ją pvz. su… Prancūzijos (manau, čia tuos skirtumus tarp noro nudžiuginti ir nustebinti galima įžvelgti ryškiausiai). Bet čia tik skonio reikalas, kas ir kam labiau patinka ir abu skirtumai sakyčiau, kad yra vienodai įdomūs. Bet jei kapstyti tuos visus džiuginti ir stebinti giliau, tai tarp tavo minėtų dviejų tendencijų žmonėse aš matau dar vieną, kur kas baisesnę mūsų dienų tendenciją – norą šokiruoti.Ypač visoje meninėje erdvėje. Papračiausias noras stebinti, savaime nėra blogas dalykas. Tai, mano manymu, skatina žmogų pasitemti ir pasistengti padaryti kažką geriau ar kitaip, ir tame aš įžvelgiu tik teigiamą progresą. Bet didžiausią problemą matau tame, kad pastaruoju metu labai stengiamasi nustebinti per šokiravimą. O tai, kas šokiruoja – jau savaime nėra žmogui naturalu. Bet, kaip ten sako: žmogus ir kariamas pripranta? Tad būti šokiruotam jau tampa norma. O tai jau, manyčiau, problema. Ir, kaip jau minėjau, ji ypač didelė ir ryški meninėje erdvėje. Na, bent jau mano pastebėjimais. Ir tai, kai kuriuos iš mūsų, ne tokius imlius šokiruojantiems dalykams, galų gale visiškai atbaido. Pvz. buvo laikai, kai su Marium stegdavomės aplankyti, kiekvieną parodą ŠMC. Bet po vieno šokiruojančio performanco, o po to ir antro, galų gale abu pasakėme gana. Ir nuo to laiko nebebuvome mūsų Vilniaus ŠMC, turbūt, jau kokius 8 metus. Kartais einant pro šalį norisi užsukti, bet po to pagalvoji, o kam? Juk vargu ar ten, kas nors pasikeitė.
– – –
Cesiau, šią vasarą Londone buvai? Kokiuose spektakliuose buvai? Pas juos ten dabar kažkoks gerų spektaklių anšlagas. Draugė, su kuria ėjome į The Crucible, vėl grįžo į Old Vic‘ą pažiūrėt Electra. Sakė irgi geras, nors labai trumpas 😀 O į Camden Town’ą kitą kart nuvykti vien tik dėl įvairovės labai verta. Jis įdomus. Labai nelondoniškas. Toks kitos 😀 Labai išsiskiriantis iš kitų Londono įdomybių.
– – –
Nėr už ką, Mmariusai. Džiugu, kad patiko.
Aušra, tai panašu. Aš irgi kartais sakau „šokiruoti”, kartais „pritrenkti”, tačiau nė viena, nė antra man per daug nepatinka.
Na, o apie savo sveikatą aš beveik negalvoju, štai jau du metai po vienos operacijos, po antros – irgi beveik du, tačiau tikrai kol kas neturiu jokių „psichdefekčių”. Šiuo metu man gerai, ir neperdedu sakydamas, kad apie blogus scenarijus beveik negalvoju.
Lauksiu toliau straipsnių, sėkmės.
O dėl jumoro, tai kartais susilaikau, kad negalvotumėt jog labai jau stengiuosi prajuokint.
Taip, man Londonas taip pat pats ,,pačiausias”, nuolat stebinantis ir niekada nenusibostantis…
O nuo kelionės po Didžiąją Britaniją tai sulaiko tik vairavimas kaire puse, nors teko kelias dienas Kipre pasitreniruoti, tai gal tas noras išsipildys…
Cesiau, neskaitai kolegų pasakojimų, jei apie Camden Town‘ą nežinojai :))
Linosa, prisipažįstu, ne viską perskaitęs vykau. Šiemet buvo trumpos atostogos, D.Britanijoje nebuvau. Dar likę nemažai apmokamų atostogų, kai kas net pavydi.
Aušra, labai labai smagus pasakojimas apie puikų miestą kurį ir aš labai myliu su jo erdvėmis, turgumis, kanalais, galerijom, visų pasaulio virtuvių mišiniu ir nuostabia tikra anglų kalba.
Bet negaliu susilaikyt ir vieną strėlytę mestelti – kaip čia tokiame gražiame tekste atsirado tasai baisusis anglizmas: „turėjau gerą laiką”? Man jis yra pats baisiausias iš visokių kitų svetimybių, kurių vienos prigyja, kitos ne, vienas dar toleruoju bet šitos jau tikrai niekaip :)))
Gi mes mokam laiką leisti puikiai, o ne jį turėti. Gal labai dėl šitos pastabėlės nesupyksi 🙂
Rimtai, Linosa? Kažkaip nė nebuvau pagalvojusi, kad pačiai Londonas taip pat patinka. O dėl vairavimo, tai aš tave pilnai suprantu. Pas mane kartais galvoje netgi pasirutuliuoja planas chuliganas su savo mašina link ten pasiduoti, kad paprasčiau būtų vairuoti. Kaip jau minėjau, man pagrindinė Anglijoje vairavimo problema buvo ne kita kelio pusė, o mašinos kairės pusės nejautimas, jei vairas jos dešinėje. Bet šiais laikais, jaučiu būtų taip neracionalu su savo mašina per visą Europą maltis. Ir laiko gaila. Beje, kaip jums sekėsi Santorinyje? Kiek suprantu sekantis Kipras? Sėkmės, vairuojant kairiąja kelio puse 😉 Paguoda tokia, kad ten gal platesni, tiesesni ir laisvesni keliai.
Cesiau, aš gal nepavydėsiu, bet palinkėsiu išnautoti jas keliaujant 😉
Cha, Ra, tu tikrai manęs nei supykdysi, nei įžeisi dėl vienos ar kitos pastabos. Mano lietuvių kalba visada šlubavo, aš to niekada neslėpiau ir žinodama, kiek jautrių taisyklingai kalbai žmonių yra aplinkui, aš netgi stebiuosi, kaip ji iki šiol niekam neužkliuvo 😉 Beje, Marius jau 15 metų bando visą slengą iš mano kalbos išmušti, nuolatos bandydamas ją taisyti, bet, kaip matai, net ir jam sunkiai sekasi (mano žiniomis, per visą tą laiką jam pasisekė tik su gryn = grynai, tikrai, kurio mano kalboje nebeliko, bet net ir pats velnias nežino, kiek naujų vietoj jo atsirado, teehee). Taip, kad su tokiu užsispyrimu aš, žinok, nebeprižadu pasitaisyti 🙂 Juolab, kad aš pati į kalbą, taip skausmingai nereaguoju. Aš ją suprantu kaip gyvą, nuolatos kintantį darinį, atskleidžiantį jį vartojančios asmenybės ypatumus. Mes visi skirtingi, todėl natūralu, kad skirtinga mūsų kalba ir turbūt tai, kad skirtingi dalykai mus joje erzina. Manęs, pvz., praktiškai niekas kalboje neerzina, išskyrus riebius rusiškus keiksmažodžius (tiesiog mano šeimoje niekas nesikeikdavo ir aš prie jų neįpratusi, todėl į juos labai jautriai iki šiol reaguoju). O štai, skaitant tekstą man visada svarbesnis yra turinys, man netgi patinka gyva, neliteratūrinė kalba neįsprausta į kažkokius apibrėžtus rėmus, o visokios klaidos man iš vis turi labai mažai reikšmės. Jei kažkas netaisyklingai parašyta, aš paprasčiausiai praskippinu. Bet žinau, kad yra žmonių, kurie labai jautriai reaguoja ne tik į svetimybes ar “šveplavimus, bet ir į vieną ar kitą gramatinę klaidą ir tyliai skaitydami visas jas taiso, pasąmonėje patys sau dėl jų bambėdami 😀 Aš tai vadinu skirtingais bambėjimo laipsniais. Jis pas mane turbūt labai žemas. Kas katinui uodegą pakels, jei ne jis pats, cha? Aš iš tikrųjų mėgstu pabambėt, mėgstu, tik turbūt ne dėl kalbinių dalykų 😉
Labai geras pasakojimas, persmelktas tokia miela, sentimentalia dvasia. Aš pats Londone (ir apskritai britanijoj) nesu buvęs, tai vienintelis pasakojimo įvertinimas iš mano pusės galėtų būt „paskaitęs labiau nei prieš tai norėčiau aplankyt šitą miestą”. Tai, matyt, jau visai neblogas įspūdis. 🙂
p.s. – tai kur pasakojimas apie Portugaliją?!
p.p.s – viskas su tavo lietuvių kalba yra labai gerai, nepasiduok grammar nazis įtakai 😀
Taip, man Londonas miestas nr 1! Labai myliu Romą, bet ten nėra ką veikti, tik relaksuoti tomis pačiomis gatvėmis ir valgyti skanų maistą, o Londone tris kart buvau, o nė pusės neaplankiau ko norėčiau. Svajoju nueiti į miuziklą, nes į teatrą su mano anglų žiniomis eiti beprasmiška, netgi svarus nuo praeito karto pasilikau ir OISTER transporto kortelės negrąžinau, nes žinau, kad prireiks.
O su Santoriniu mums nepasisekė, nes spalio pabaigoje nei keltai nei lėktuvai iš Kretos nekursavo, tačiau aplankėme Kretą ir Kiprą . Ir nors pravažiavome kaire puse apie 1000 km, bet taip su tuo ir neapsipratome – kas rytą su vyru vis ne į savo vietą atsisėsdavome, taip kad nemalonus reikalas, bet įveikiamas 🙂
Ir pritarsiu xvim – kur pasakojimas ne tik apie Portugaliją, bet ir prieš tai aplankytą Menorką?! Mes dar vis laukiam 🙂