Austrija: Penkių dienų kelionė: Viena – Čekija

Pirma diena.
Kelionė išties buvo ilga, virš 920 km: išvažiavom 5.30 iš namų ir tame Lutine buvom 20.30 jų laiku. Kelionė truko 16 val. su trumpais sustojimais: šiltos sriubos, pritūpimų, 15 min nusnaust, nusičiurkšt. O valgyti galima ir vairuojant. Kita šneka, kai kiti važiuoja per Lenkiją – stengiasi ją peršokti per naktį. O dabar čia visokie nuvažiavimai ne ten, spūstys prie Varšuvos, Lodzėje stojome prie kiekvieno šviesoforo, nes eismas nesureguliuotas. GPS‘o mergelė nurodė ne tą kelią, tad sukorėme 50 km daugiau. Tai nervino. Buvome išties pavargę.
20.30. Pasiekėm pagaliau tą mūsų užsakytą hostelį. Pradžioje pravažiavau, nes net nekreipiau dėmesio. Nes ir numerio ant pastato nėra. Tiesiog, jau kokį ketvirtą kartą prasukant, dukra atsargiai pasakė, kad gali būti tai tas, ko ieškome. Visų pirma, kas patraukė akį – tai pastato išvaizda, kuri, tikrai, nesutapo su Booking.com nuotrauka. Vieno aukšto pastatas, priminė greičiai kokią blaivyklą, nei hostelį. Daugių daugiausiai viešus nakvynės namus, gal buvusią ambulatoriją. Prie įėjimo laiptų stovėjo keletas vyrukų su veidais panašiais į islamo respublikos chebrą ir su alaus buteliais rankose.
Nesinorėjo tikėti, kad tai mūsų pavargusių kūnų poilsis ir nakvynė. Nors ir vienai nakčiai. Dėl visa ko pastačiau automobilį už kampo, kur buvo pakankamai vietos parkingui, ir nuėjau pasiaiškinti, ar „tai” yra „tai”. Mano moterys mane nulydėjo su vilties žvilgsniais, kad „tai” nėra „tai”.

Taigi, prasiyriau, pro vyrukus su aleliu ir įžengiau į vidų. Radau, tipo, recepciją, kurioje nieko nebuvo. Ten net kompo nebuvo. Kaip ir nuteikė optimistiškai, kad, ko gero, mes nepataikėm. Tai pagalvojau, kad pasiklausiu tik kelio. Bet moteris, išėjusi iš kažkurios patalpos, su džiaugsmu paklausė čekiškai (nesunku suprasti, kas moka rusų kalbą): o, tai jūs – trys – kambarys užsakytas. Padavė raktus. Užfundijo braškių ir linksmai, nuoširdžiai kalbėdama palydėjo į 13 kambarį ir į 14 kambarį. Eidamas koridoriumi, mačiau porą bičų, kurie virtuvėlėje pasistatę alų rūkė ir maigė telefonus. Vėl gi, vaizdelis nepasirodė įkvepiantis. Aplamai, visas vidaus vaizdas nerodė kokybės, nors švaru, tulikai ir dušai patenkinami. Tas juntamas kvapas sakė, kad čia buvo kokia tai medicininė įstaiga.
Abu kambariai buvo vienodi, natūralu, kad pasirinkau 14. Kažkaip su matytais vaizdais skaičių 13 nenorėjau sieti.. Nors nesu prietaringas. Grįžau prie mašinos ir pranešiau ne tą naujieną, kurios tikėjosi mano kelionės draugės.
Susinešėme daiktus ir pradėjome diskutuoti ar saugu likti šiame, taip vadinamame hostelyje. „Gal susimokame ir važiuojame iš čia.“ Bet ieškoti laimės nelabai buvo kada. Visgi jau vakaras, buvome pavargę, ir nežinia, kur pasiduoti… Likome. Gal dar ta recepcijos moteriškė, kažkaip atrodė patikimai…
Lydėjome vienas kitą (moteris) į tulikus, dušus. Naktis buvo trumpa. Numeris buvo beveik prieš tuliką. Vakare dar ilgai vaikščiojo pirmyn-atgal kažkas su ramentais, aiškiai tarškėjo metalinės konstrukcijos, šniokštė vanduo klozetuose. Vakare, prieš gulant, sutikau tuliko tarpduryje vyrą, kuriam gamta atseikėjo, nežinau, už kokias nuodėmes, nes pusė veido buvo užkritę odos ar auglio gabalais tamsiai violetinės spalvos. Gerai neįsižiūrėjau, bet sukrėtė. Tiesiog, prietemoje prasilenkėme, aš jį praleidau pro duris.
Anksti ryte bildėjo vėl, nes šeimininkė plovė, tvarkė. Kažkoks vaiduoklių namas. Mano moterys buvo dideliame strese.

Antra diena
Taigi, ryte, dar aš spėjau susileisti litrą pieno „MŪ“ ir jau 8.10, be pusryčių, mes jau buvome automobilyje ir sukome į Olomoucą.
Į Olomoucą įnėriau ir nuvažiavau link bažnyčių bokštų. Kaip dažniausiai, bažnyčios reiškia miesto centrą bei pagrindinius turistinius traukos taškus. Buvome panaršę internete, žinojome, kad šis miestas turi šešis traukos taškus, į kuriuos vežami turistai: keturios bažnyčios, tame tarpe Katedra, Trejybės kolona ir vienuolynas. Žinoma, ankstų rytą, kas ten gali priimti turistus, nebent tik kavinės. O, kaip minėjau, mes buvome be pusryčių.
Visame Olomouco centre, kaip ir priklauso save gerbiančiam miestui, parkavimas yra mokamas. Bet naujokams dažnai sekasi – aš aptikau nemokamą gatvelę miesto centre, šalia kanalo, ir, besidriekiančią šalia daugiabučių, kurioje stato mašinas tų namų gyventojai. Natūralu, kad trečiadienio ryte radau skylę, kur ir pastačiau automobilį. Juk ir Čekijoje žmonės važiuoja į darbą. Be to, pasisekė pastatyti po medžiais, nes jau miestas alsavo ateinančiu karščiu. Tai buvo 8.40 ryto. Cha, ankstyvūs turistai.
Patraukėme link Šv. Vaclavo Katedros. Tiesiog ėjome gatvėmis, gatvelėmis, pro Universitetą, hotelius, parduotuvėles, barus, barelius, kurie irgi budo kartu su miestu. Ėjome be jokio žemėlapio, tiesiog ėjome, kur matėsi virš stogų išsišokęs bažnyčios bokštas. Jautėsi, kad yra mieste kokia tai šventė, pakilimas, nes ėjo išsipuošusios merginos, vaikinai su gėlėmis, ir vieni, ir su tėvais, makalavosi kokios tai delegacijos. Nutarėm, kad, greičiausiai, surišta su egzaminais, gal atestatais, gal su mokslo baigimu.
Pasiekėm mūsų tikslą. Na ką? Kas čia gali mus nustebinti? Tradicinė Čekiška bažnyčia, kokių jau prisižiūrėjom pernai Prahoje. Aukšta, įspūdinga, iš to pačio smiltainio.
Durys uždarytos, tai ir nesilaužėm. Aplink, apart žolę pjaunančių darbininkų, nieko nebuvo. Taip sakant, „pabučiavome durų klianką“, užsidėjome pliusiuką, apsisukome ir nuėjome. Pakeliui link automobilio, atsiminėme, kad turime skrandžius. Kaip sakant, pusryčius reikia suvalgyti pačiam, na, o kaip bus vėliau kelionėje, ar reiks dalintis, ar ne – kaip Dievas duos.
Kažkaip spontaniškai gavosi: ėjome gatve ir netikėtai, be jokio pasirinkimo, atidarėme vienos kavinės duris. Neprašovėme, nes buvo geras pusryčių meniu. Matyt, kad jį pateikia specialiai, nes turi rytinių klientų. O čia mes kaip į dešimtuką: omletas toks, omletas kitoks, angliški pusryčiai, pusryčiai „po francuzski“, prie pusryčių sultys, espresso ir pan. Atnešė keptus kiaušinius su sumuštiniais ir salotomis, kam sultis, kam espresso. Po to, dar itališkų ledų po kaušelį. Sumokėjom 270 kronų, kas atitinka 10 eurų. Trims žmonėms.
Toliau – kelias pro Brno į Vieną. Maršrutą nustačiau savo Natašą GPS programėlėje telefone.
Kad būtų aiškiau. Telefone turiu Sygic GPS programą, kuri neturi lietuviško balso. Ji ar tai nemokama, ar tai „laužta“, nežinau. Kolega patarė ir instaliavo. Man tai nė motais. Parsisiunčiau žemėlapius, važiuoju ir klausau: „Čerez trista metrov rezkij povorot napravo“. Kai nepaklūstu, nesikeikia, tik primygtinai primena, kad reikia apsisukti 180 laipsniu kampu. Kai nusibosta kartoti, persiorientuoja ir sako naujai. Pastebėjau, kad ta mergelė grybauja, kad sako ne tą, kas yra realiai: nerado naujų kelių, rodė ne tuos greičius, ne tuos fotoaparatus, parinko nepatogius kelius, bet tiek pernai tiek šiemet, iš principo, labai gelbėjo ir gelbėja, ypač Prahoje, Vienoje. Tai šiemet jai, tiksliau tam moteriškam balsui, tarp kitko jaunam, suteikėm vardus: aš – Nataša, o žmona – boba.
Tai va, su tos Natašos/bobos balsu nulėkėme į Brno, o po to į Vieną. Nuo Olomouco iki Brno yra autostrada. Skridom apie 140, kartais daugiau. Tik sustojome Čekijos pirmoje kolonėlėje pirktis vinjetes.
Nuo Brno Nataša/boba nukreipė mus ne greitkeliu. Aš ja patikėjau ir pasukau. Varėm per kokius tai miestelius, laukais, kalnais. Žmona nervinosi, pyko, kad ta boba rodo ne tą kelią, kad ji tikrai ne tuo keliu važiavusi. Aš tikiu saviške, nes žinau, kad ne vieną kartą važiavo iš Vienos per Brno. Na bet, Nataša sako, o aš, kaip ir daugiau pasirinkimo neturiu, nes kelių žemėlapio nepasiėmiau. Bet po 40 km visgi „įkritom“ į greitkelį ir greitai pasiekėm Mikulov, dar Čekijos miestelį. Pakeliui matėm dviejų senovės pilių griuvėsius aukštai kalnuose. Būtų nuostabu jas pasiekti ir iš paukščio skrydžio pažvelgti žemyn. Mikulov‘e puikuojasi ant kalno įspūdinga pilis. Grandiozinė! Nežinau, kurių amžių, bet ne tų sugriautų laikų. Naujesnių amžių. O kalnas – tai tikras kalnas. Ne Šatrijos.
Mikulov‘e apibėgom tris vienodo dydžio supermarketus: LIDL, Tesco ir kokį tai vietinį, prie kurio nebuvo nei vienos mašinos. Bet didis šūkis skelbė: “Vitame vas“. Užėjome į LIDL ir dėl reikalo papildyti skystimo rezervus, ir smalsumo vedami, ką jis pasiūlys Lietuvoje. LIDL‘as tikrai nenustebino kainomis ir asortimentu. Daugiau panašus į mūsų Express Market, nei į mūsų įprastus apsipirkimo centrus. Tesco žinomas iš Lenkijos – kaip ir viskas aišku. O vietinis – tai nesupratom, ką jis čia veikia. Bet stovi.
Už Mikulov‘o, netoli sienos su Austrija yra Travel Free Shop. Sustojome. Praskenavome kvepalų, kosmetikos ir saldumynų kainas. Tipo, grįždami užlėksime. Bet lietuviškas kainas vėliau (viešbutyje) patikrinau internete – pasirodo tas pats. Travel Free Shop mano mėgstamo Fahrenheito EDT 50 ml kaina 54 eurai, pas mus 53,87 euro (tipo irgi su nuolaida, be pristatymo mokesčio). Italijoje pirkau už 60 eurų. Pažiūrėjau, kad ir kiti tokiomis pat kainomis.
Taigi, pasiėmėm kiek tai saldumynų, kurie lauke tuoj pat pradėjo lydytis, nes karštis jau siekė 30, ir leidomės link Vienos. Mašinoje kondišinas dirbo įsijuosęs. Iš pradžių, kelias buvo gan siauras, apkrautas furomis, kurių lenkti, praktiškai, neįmanoma dėl pastovaus priešpriešinio eismo, ėjo per senovinius miestukus. Buvo labai keista, kad toks didžiulis automobilių srautas, pagrinde krovininių, lamdė miestelių gatves ir vos ne veidrodėliais braukė pastatų sienas.
Bet, kaip ir viskam ateina galas, mes pasiekėm kelio išplatėjimą, o šiek tiek vėliau ir autostradą. Čia chebra lėkė kiek kas galėjo: pirma juosta – 110 km/h, antra – pradedant 150 ir daugiau. Taip sakant „Your choise“. Savo mašinos nedraskiau, todėl akys pastoviai buvo nukreiptos arba pro priekinį stiklą, kad koks asilas neiššoktų iš pirmos juostos, arba į atgalinio vaizdo veidrodėlį, kad panašus gyvūnas neįvažiuotų į galinę mano automobilio dalį ir spėčiau pasitraukti.
23 km iki Vienos. Tai rodo mano telefone Sygic. Lekiam gelžbetonine trąsa. Nežinau, kaip ją pavadinti, greičiausiai, ta pačia autostrada. Tik dabar lekia masė mašinų, kaip koks spiečius. Kas lenkia, kas kiša priekį, maišosi samosvalai, betonmaišės. Spėk manevruoti. Nėra kada atsigerti.
15 km iki Vienos. Įvykusi avarija, kamštis, stovi begalė automobilių. Ačiū Dievui, kad visa tai kita puse važiuojančioje trąsoje.
Na, mes irgi tai stojam, tai lekiam, gazą minkau kaip tešlą. Čia ne Lietuva. Bet kelių darbai irgi vyksta. Per plauką
pataikau į reikiamą kryptį, nes staiga priešais atsiranda betoninė kelio pertvara, kuri nukreipia srautą dešiniau. Juk mano Nataša nežino apie kelio darbus, ji sakė varyk čia, o pasirodė, kad toje eilėje stovi nukreipiamosios betono konstrukcijos. Būtų buvę nesmagu pasimauti ant jų.
6,5 km iki Vienoje reikiamo taško. Kairėje trąsoje dar vis stovi pilna mašinų. Va čia tai bent! 8 km trys juostos pilnos automobilių. O po 10-ies km kamštis dar tik formavosi. Vilniui dar toli…
Mes nusprendėme, kad pirmiausia važiuosime į Vieną, o ne į viešbutį, ir pažiūrėsime pirmąjį numatytą objektą – Šionbruno rūmus.
Čia prasidėjo mūsų klajonės po Vieną. Nataša/boba „nuvežė“, kaip ir neblogai, bet, pradžioje, pasukome ne į tą posūkį, nes reikėjo sukti dar už 100 metrų. Po to, pasukome ten, kur sakė Nataša/boba, bet rūmų tikrai ten nebuvo. Tada jau neklausiau Natašos/bobos, apsukau kvartalą, ieškodamas parkingo, nes kaip supratome, kad tie rūmai jau netoliese, tereik pastatyti mašiną ir nueiti. Tai mašinos parkingas užėmė gerą valandą, nes sukau ratus, ieškodamas pagal ženklus, kur galima ją pastatyti, bet supratęs, kad niekur nepataikom, nulėkiau kryptimi vadovaudamasis vyriška įgimta navigacija. Bingo! Gavosi, taip kad apvažiavau daugybė kvartalų, kurių net sapnuose nesapnavau, visus rūmus ir parką, kurie užima mieste 176 ha, ir atsiradome iš kito šono. Per fuksą pasistatėme mašiną prie kažkelinto įėjimo į rūmų parką aikštelėje prie policijos. Vietinė vairuotoja nieko nežinojo apie mokestį už stovėjimą, nes ji moka internetu. Užėjome į Policijos nuovadą. Pareigūnas laužyta anglų kalba paaiškino stovėjimo bei mokėjimo taisykles ir maždaug ranka nurodė kryptį, kur yra Tobaco Shop, kuriame galime įsigyti stovėjimo taloną, panašų kaip Kaune. Tik jo nereikia nutrinti, o tušinuku užbraukti reikiamus langelius. Na, kol su dukra radom tą Tobaco Shop dar pasivaikščiojome pakankamai. Geras orientacinis sportas. Bet čia ne po miškus lakstyti. Ten nors su žemėlapiu, o čia rankos mostas ta kryptimi ir objekto net netikslus pavadinimas. „Čia už kampo, trys minutės kelio, ta kryptimi.“ Radom tą kioską. Indas prekiauja cigaretėmis, tabaku, ir dar stovėjimo talonais. Susimokėjome.
Patraukėme link rūmų. Gal koks kilometras parku, kur buvo, ką pamatyti, po to rūmų pastatai ir t.t., ir t.t. Čia nėra ką aprašinėti, reikia pamatyti. Žodžiu velniškai įspūdinga.
Kadangi jau buvo 18 valanda, mes į pačius rūmus nepatekome, nes jau paskutiniai lankytojai buvo išleidžiami. Tai pasivaikščiojome tik po didžiulę teritoriją, ir tai tik po mažą jos dalį, ir patraukėm į viešbutį.
20 valanda. O taip! Čia mes jau žmonės! Normalios lovos, normali patalynė, dušas ir tulikas numeryje, telikas (bet jis nereikalingas), Wi Fi. Komfortas!!! Žvy-ga-vom!

Taip. Žvy-ga-vom! Kai jau aistros nublėso, susinešėm daiktus. Skrandžiai gurgė, todėl skubėjom darytis užpilamas sriubas, makaronus, atidarinėti konservus, na, kas tik ko užsigeidė iš mūsų šaltdėžės.
Viskas, kaip ir gerai, bet supratom, kad turėsime tvankią naktį. Langai atverti, kiek įmanoma, tačiau vėsumos nėra. Sėdim vien su apatiniais, o prakaitas pilasi. Atidariau duris į koridorių ir tada pajutome skersvėjį, kuris, kaip gerasis pranašas, atnešė mums gūsį vėsos. Gerai, kad mūsų kambarys buvo paskutinis koridoriuje, o priešais dar niekas negyveno, tai įstačiau tarpduryje šiukšliadėžę kad nesitrankytų durys. Kažkas vaikščiojo rūkyti į balkoną, kuris buvo kaip tik prie mūsų durų, gal ir matė pro tarpą mane nuogalį, sėdintį prie kompo, bet, tikrai, suprato, kad čia ne nudistų pliažas, o tik gelbėjimasis nuo karščio. Taigi, tada rašiau pirmųjų dienų įspūdžius. Tik apie 2 nakties pasidarė pakankamai vėsu, kad galima būtų užmigti. Bet kita bėda – uodai. Tokie smulkūs. Gerai, kad nebuvo jų daug. Ai, kiek sugėlė, tiek…

Trečia diena.
Rytas sunkus, nes mano pamiegota 6 valandos. Be to, visas šlapias nuo prakaito. Pagalvė permirkusi.
Mūsų langai tiesiai į rytus. Tai jau nuo 4 valandos ryto saulė spigino visu pajėgumu. Nors langai buvo užtraukti tamsiomis užuolaidomis (sakyčiau „štoromis”), kvėpuoti kambaryje nebuvo kuo. Apklotai gulėjo ant žemės. Matyt, mes vadavomės nuo karščio ir miegodami nusispardėme, o gal iš viso neužsiklojome.
Pirmiausia vėsus dušas. Palaima! Tada pusryčiai: pienas „MŪ” ir javainiai. Daugiau ir nesinorėjo. 9,00 mūsų laukė viešbučio autobusiukas, kuris nuvežė į paskutiniąją metro stotelę. Čia prasidėjo mūsų kita kelionės dalis – be automobilio.
Metro stotyje yra bilietų aparatai, kažkas panašaus į bankomatus, kuriuose galima nusipirkti bilietus įvairiems terminams: vienkartinį, 12 valandų, 24, 48 valandoms. Galima mokėti grynais arba kortele. Vienkartinis metro bilietas iš taško A į tašką B kainuoja 2.20 EUR. Bilietas 24 valandoms, tinkantis visoms miesto transporto priemonėms – 7.60 EUR. Tai vienam asmeniui.
Namų darbus buvome padarę, tai pirmiausia vykome į miesto turgelį. Buvo įdomu pažiūrėti, ką galima pardavinėti turguje tokiame mieste kaip Viena, vienoje iš brangiausių Europos sostinių. Aplamai, ką austrai perka turguje.
Iš tikrųjų, tas turgelis yra skirtas daugiau turistams nei patiems austrams. Viskas tvarkingai: eilės, besitęsiančios apie pusė kilometro žalių stoginių/kioskų su papildomais sutraukiamais stogais, kad pardavėjai ir prekės būtų apsaugoti nuo saulės ir lietaus. Už pardavėjų nugarų patalpos, kur pardavėjai sandėliuoja, gamina, prezentuoja, priklausomai, nuo to kas kuo prekiauja. O prekiauja vaisiais, daržovėmis, saldumynais, vynu, bandelėmis, prieskoniais, sūriais, rūbais, galvos apdangalais ir kinišku šlamštu. Bet to šlamšto yra labai labai nedaug. Kaip ir pas mus: eini, kaip kokiu koridoriumi, tiek iš kairės, tiek iš dešinės prekeiviai. Viskas išdėliota gražiai, tvarkingai, visi siūlo, tik spėk dėkoti ir atsisakinėti.
Po kokios penktos saldumynų vitrinos mano moterys palūžo. Sakydamos, kad tai yra nebrangu ir pas mus Lietuvoj tai yra dar brangiau, ir dar ženkliai (!), prisipirko kažkokių riešutų įvoliotų į saldžią masę, po to kitoje vitrinoje pirko man nesuprantamų saldumynų, po to prieskonių lauktuvėms ir ne tik. Palikome virš 20 eurų. Aš neskaičiavau gyvenimo draugės pinigų, bet girdėjau: 12… 4…. 4… eurų ir t.t.
Tiesa, čia turgelyje daug kavinių ir šiaip prekiaujančių visokiais nematytais maistais prekeivių. Ypač populiarūs kokie tai 3-4 cm skersmens rutuliukai, kurių vieno kaina 0.5 euro, 11 vnt kaina – 4 eurai ir t.t. Taip gavosi, kad eidamas užsižiūrėjau į kažką ir tik prekeivio šūksnis mane pažadino. Kai atsisukau į dešinę, beveik prieš mano nosį buvo tas rutuliukas. Prekeivis pasmeigęs ant ilgos šakutės, siūlė pabandyti. Taip sakant, duoda – imk, muša – bėk. Paragavau. Nesu tikras, kad tai iš mėsos, bet skanu. Lieka toks malonaus aštrumo pojūtis ir po jo norisi dar vieno rutuliuko. Suprantama, juos reikia vartoti su įvairiais padažais. Na, bet aš, kaip geležinės valios žmogus, susivaldžiau ir nepasidaviau provokacijai, ta prasme, nepirkau daugiau.
Dukra sako, kad karšta, būtų gerai kokia kepurė. O čia kaip tik turkas prekiaujantis galvos apdangalais, kepurėmis, skrybėlėmis. Sakom pasimatuok. Ima vieną, antrą, klausiam, kiek?. 10 eurų,- sako turkas. Nežinau tų kainų, ar ta skrybėlė verta tiek, ar pas mus pigiau, bet kai tik dukra atsuko turkui nugarą, pasigirdo naujas komercinis pasiūlymas: 5 eurai. Wow! Kainos krenta kaip lapai. Gal dar kartą užsisukime – kaina bus „zero”? Būtume pirkę, bet dydis ne tas.
Išnirome iš turgaus. Ir nesusigaudome, kur esame. Vartome žemėlapį ir taip, ir taip, žiūrim gatvės pavadinimus, bet nesiseka nors tu ką. Suprantame, kad esame visai šalia Vienos Operos, bet už kurio namo ji yra – nesusigaudome.
Į tokius žioplius Vienoje niekas nekreipia dėmesio, nes tokių, kaip mes ten šimtai tūkstančių, jeigu ne milijonai. Maždaug turisto įvaizdis: akys kaip traktoriaus lempos, rankoje žemėlapis, žvilgsnis beprasmis, ant nugaros kuprinė, džinsai arba bridžai, batai, dažniausiai, kedai.
Pasirinkome kelią teisingai ir štai stovime prieš Vienos Operą. Prieš žengdami į kitą gatvės pusę, nutarėme užkąsti. Visgi pienas „MŪ” ir javainiai buvo greitai įsisavinti. O čia kaip tik kinai prekiauja submarinais, sandvičiais. Nukovėm du sumuštinius su šalta skiesta Pepsi už 10 eurų. Toks buvo mūsų tos dienos antras užkandis.
Na, ką Operos pastatas didis. Į vidų neįėjom – viskas užrakinta. Tačiau aplink pastatą zuja bilietų pardavėjai. Apsirengę viduramžių liokajais, bilietus siūlo čia ir dabar. Nėra labai įkyrūs, bet tokie landūs. Kaip pastebėjau, gerai įvaldę kelias kalbas. Mus užkalbino vokiškai, man pradėjus kalbėti angliškai, tuoj pat laisvai anglų kalba pardavėjas ėmė tęsti pokalbį. Teko pasakyti: „it’s very sorry, we leave Viena tonight”. Tada jis pasakė, kad tikisi jog kitą kartą mes būtinai aplankysime Mocarto koncertą. Mes jam pažadėjome.
Girdėjau juos kalbant ir itališkai, ir ispaniškai. Toks bilietų pardavimas man buvo naujovė. Į bet kurį koncertą ar operą gali nusipirkti bilietą tiesiog gatvėje, nes tie pardavėjai pasiūlo visą repertuarą.
Už Operos pasirodė kažkokių rūmų kompleksas. Nelabai susigaudėme vokiškame žemėlapyje kaip jie vadinasi. Ir čia didybė. Nusifotkinome prie pažaliavusio grandiozinio paminklo kokiam tai Austrijos veikėjui ant arklio. Tai – kažkuris Austrijos maršalas. To arklio kiaušiai kaip 50 litrinės statinės.
Rūmų komplekso viduje – parkas. Matome, kad žmonės tiesiog jame ilsisi. Daug kas guli ant žolės po medžiais, miega, skaito knygas, kas susėdę bendrauja, kas valgo, kas po vieną, kas kompanijomis. Mes irgi nespjovėm į tokį poilsį, nes jau koks tai nuovargėlis jautėsi. Taigi, pritūpėm medžio paunksnėje, pagraužėm sauso davinio, atsigaivinom mineraliniu.
Ilgai užsibūti neketinome, nors vieta labai patiko. Taigi, mes vėl ant kojų. Pirmyn į Vienos gilumą!
Už kampo Hofburgo rūmai, kur yra įsikūrusi nacionalinė Austrijos biblioteka ir daugybė muziejų. Ir vėl didybė, masteliai, akyse vaizdai netelpa. Kažkoks filmas! Grandioziniai imperatorių paminklai. Kaip visada ant arklių. Čia jau tie gyvūnai su kiaušais dar didesniais nei anksčiau buvęs. Nesuvokiama, kam tokia didybė. Kaip skelbiama, Hofburgo rūmuose yra 2000 kambarių suprojektuotų įvairiais stiliais. Klausimas: ar nors vienas Hofburgas pabuvojo visuose kambariuose? Manau, kad čia kaip Amerikoje – gyveni Čikagoje ir San Francisko per savo gyvenimą gyvai niekad ir nepamatai. Ėjom per Hofburgo rūmų kompleksą, bridom per visokius kiemelius, užkaborius – ten jų kaip Vilniaus Universitete. Išlindome į kokią tai aikštę, gal Šv. Mykolo. Čia pilna karietų ir tvyro arklio Š smarvė.

Nuo aikštės patekome į Vienos Centrą arba tiesiog rajoną, kur visos gatvės vienaip ar kitaip veda prie Šv. Stepono katedros. Praktiškai, visur pėsčiųjų zonos. Žmonių gausybė, nors dar pirma dienos pusė. Jau labai karšta. Viską gelbėja vėjas. Gatvėje įrengtas geriamo vandens aparatas. Tai aparatu nepavadinsi. Tai 3 metrų aukščio cilindras, aišku su reklama, kur iš dviejų pusių įrengti kraneliai ir galima gerti vandenį. Tiesiog, paspaudi mygtuką ir atsiranda čiurkšlė. Stovi žmonių eilės iš abiejų pusių su buteliukais rankose.
Einame pro parduotuves Giorgio Armani, Breitling, Juwel, PRADA ir kt., suprantame, kad čia perkasi ne bet kas. Kai nufotografuoju mane palydi „man in black” įtarus žvilgsnis. Tokių vyrukų, praktiškai, prie kiekvienos parduotuvės. Prabangos rajonas. Kaip dukra pasakė: „aš su 30 eurų jaučiuosi čia ubagė”. Greičiau taikė ne tik tai gatvei, bet ir Vienai. Šv. Stepono katedra matosi iš tolo, tiksliau jos aukštasis bokštas. Taigi, buvo nesunku ją pasiekti. Uau! Grožis, didybė, maštabai! Užėjom, uždegėm žvakeles. Nori eiti gilyn į bažnyčios vidų – mokėk. Stovi turniketai, kurie nepraleidžia jei nesusimoki.
Lauke iš vienos pusės katedros stovi karietų, koks 50 vnt. Laukia klientų. Jei nori pasivažinėti – klok 65 eurus.
Arklio šūdo smarvė raukia nosį. Š nesimėto, nes viskas sukrenta į specialų maišą, pritaisytą už arklio užpakalio, bet iš jo turinį vežėjai išima tik vakare. Taip ir smirda tas Š visą dieną.
Skrendam metro, važiuojam električka. Toliau keliaujam į naujausių laikų architektūrinius š-edevrus. Aš gi esu su moterimis. Na, kaip gi be „pasishopinimo”. Milenium Tower – prekybos centras su viešbučiu ir verslo kontorų patalpomis. Toks apvalus pieštukas, šaunantis į viršų gal 100 metrų. Apačioje modernus prekybos centras. H&M, C&A, Adidas ir kiti brand’ai. Moterys šopinasi, o aš neturiu, kur dėtis. Nėra jokio suoliuko, kur atsisėsti. Jei įgriūnu į kavinę, reikia kažką pirkti. Ima siutas. Kad nors kokią taburetę būtų pastatę. Dabar – tik kavinės. Pernai Prahoje bent pasimasažavau. Tai reiškia, kad irgi belaukdamas savo ponių, ieškojau vietos, kur padėti savo sėdynę ir palaukti, kol moterys pajus pirkimo pasitenkinimą. Tai radau masažo kėdes. Išleidau daug kronų kol jos atėjo. Nugarą išvagojo kokios tai metalinės konstrukcijos įtaisytos toje kėdėje.
Rezultatas dabar – moterys taip ir nerado, ką nusipirkti Milenium prekybos centre. Gal ir gerai. Sutaupėm.
Vėl električka ir metro. Vykstam į Šionbruno rūmus, kur buvom vakar tik atvažiavę į Vieną. Perkam bilietus už 45 eurus, dukrą prastumiam, kaip šešiolikinę, nes taupom 4 eurus. Viskas OK. Kasininkė neprašo jokio dokumento patvirtinančio amžių, tik paklausė iš kur mes atvykome. Taip ir nesupratau ar jai pačiai buvo įdomu, nes girdėjo kaip mes šnekėjome, ar turėjo įrašyti į kompiuterio programos langelį dėl statistikos.
Štai mes jau imperatoriaus rūmuose. Atiduodame saugoti savo daiktus, nes į vidų neštis galima tik nedidelius rankinukus. Fotografuoti – uždrausta. Vaikštom po sales su telefonu prie ausies – tai audio gidas, kuris pasakoja apie rūmų ir jų gyventojų istorijas. Greitai pradėjo viskas maišytis, kas ten su kuo gyveno, kas ten ką vedė, aišku, kad kažkas turėjo 16 vaikų, kad buvo apsistojęs Napoleonas. Jo lova tokia trumpa, kad atrodo neįtikėtina. Na, žodžiu, istorijos pamokos neišmokome. Pažiūrėjome, kaip gyveno imperatoriai. Prisilietėm prie tų laikų istorijos, praturtėjome žiniomis, bet patys imperatoriais nepasijutome. Iš tikrųjų vargšai jie buvo. Dukteris tekino pagal politinius poreikius, o gyvenimą lydėjo vien intrigos ir karai.
18.00 – jau pavargę ir dar turintys 1,5 val laisvo laiko. 19.30 mus turi paimti viešbučio autobusiukas ten, kur paleido iš ryto. Einam per parką ir samprotaujam, ką toliau daryti. Faktiškai, rytoj kelionė Vienoje turi pasibaigti. Pagal mūsų planą ir finansus mes rytoj ryte turime išvykti iš Vienos ir keliauti numatytu maršrutu. Dėjom pliusus ir minusus, kol neatsidūrėme, ale „101 kepyklėlėje”. Labai jau valgyti norėjosi. Išsirinkom sumuštinius, paskaičiavo, sumokėjau. Sakau, tai pašildykite. Sako ne. Šildomi tik tie ir tie, rodo ranka į kitą vitrinos dalį. Sakau, nesvarbu, pašildykite šituos. Pardavėja man rodo vėl tuos pačius gaminius. Supratau, kad beviltiška. Teko suvalgyti šaltą perpjautą bulką su rūkytu kumpiu ir keliomis salotomis. Toks sumuštinis kainavo 3.10 euro. Jų buvo du, nes dukra net pažiūrėt nenorėjo. Dar du buteliukai „Eis tea” po 1.90 euro. Visa tai kainavo nei daug nei mažai – tik 10 eurų. Du sup(pyp)ti sumuštiniai ir du buteliukai „Eis tea”. Kai pagalvoji, Lietuvoje mes būtume normalius pietus pavalgę trise. Na, ok. Čia Ostereich’as.
Naikindami tuos sumuštinius nutarėme likti dar dienai, nors tai nebuvo numatyta tiek išlaidų, tiek laiko atžvilgiu. Ko nepadarysi dėl grožio, įspūdžių, pagaliau, dėl Vienos! Pastumdėm išlaidas.
Kai tik grįžom, prasitęsėm mūsų viešnagę viešbutyje, užsisakėm autobusiuką į miestą rytdienai atitinkamai valandai ir grįžom į numerį. Kambaryje buvo tvanku, nes kambarinės, tiesiog, paliko neuždengtus langus tamsiosiomis užuolaidomis ir jis visą dieną kaito. Scenarijus kartojosi kaip ir vakar. Šaltdėžės turinys pamažėjo, durys vėl buvo praviros, ėjo skersvėjis, langas išsiskėtęs kiek galėjo, mes – „po trusam”, aš ir vėl iki 2-tros, kol atvėso. Šįkart nerašiau nes tyrinėjau būsimų lankytinų objektų informaciją.

Ketvirta diena.
Rytas klaikus, vėl nėra kuom kvėpuoti, vėl patalynė šlapia. Nesuprantu, ką aš čia veikiu – pasėdėta iki dviejų, o dabar aštuonios. Moteriškės viena paskui kitą lenda į dušą. Aš paskutinis… Palaima ryte – vėsus dušas – nesinori išlipti iš vonios, bet mano ponios jau beldžiasi. Laikas! Juk ne maudytis čia atvažiavome.
Kas mane labiausiai „veža“ kelionėse, tai rytinis dušas. Ne dėl to, kad vanduo ne mano ar muilas viešbučio, ar rankšluostis, kurį kasdien keičia. Aš visuomet einu pabraidyti. Tiesiog, namuose neprisiverčiu, nes nėra laiko – reik lėkti į darbą. O vakare – taip. Dažniausiai, vėlai vakare.
Taigi, toliau, pusryčiai jau tapę tradiciniais („MŪ“ ir javainiai) ir apačion į recepciją.
Šiandieninis mūsų planas toks: pasišopinam artimiausiame prekybos centre „Auhof“. Parlekiam ir 11.30 nuo viešbučio autobusiukas mus veža į Vienos metropoliteną. Toliau pėsčiomis skenuojam Vieną iš apačios į viršų pagal miesto žemėlapį. Pasidarom pikniką sode, kur vakar trumpai ilsėjomės ir toliau pagal situaciją – gal muziejus, gal senamiestis, gal suvenyrų… O vakare – atrodo, kad jau įprasta, – 19.00 val. paskutinėje metro stotelėje. Toks planas-chuliganas.
Recepcijoje mums išdavė bilietėlį su barkodu, kad su savo mašina išvažiuotume pro šlagbaumą (tokia tvarka) ir pranešė naujieną, kad teks grįžti patiems miesto autobusu, nes viešbučio minivenas nevažiuos. Priežastis nepasakoma. Maniškėms parūpo, kodėl? Šiaip tai koks skirtumas dėl ko – juk vis tiek nevažiuos ar įvardins priežastį, ar ne. Kinų porai, kurie irgi norėjo grįžti tuo pačiu laiku į viešbutį, pasakė: „car kaput“. Skambėjo juokingai. Retorinis klausimas: kas mums dažniausiai asocijuojasi su žodžiu „kaput“?
Prekybos centras „Auhof“ panašus, greičiau, į „SAVAS“, nei į kitus mūsiškius, nes viena alėja praeini į priekį ir grįžti kita. Na, ir dydis panašus. Skiriasi tuo, kad daug stiklo, šviesos, bet „brandai“ tie patys, tik kainos žemiau mūsų. Mano moterys žvygavo dar sykį. Tipo, atvažiavom į vieną iš brangiausių Europos šalių apsišmutkinti. Turėjome laiko nuo 9 iki 11.
Mano dalia dalužė: patvirtinti kelionės draugių išsirinktam rūbui, kad „taip“ – tai yra gerai, arba kur nors praleisti laiką su savimi. Ir vėl ta pati problema – Centre nėra, kur atsisėsti. Pradžioje laukiau prie matavimosi kabinos, kur sulaukiau dviprasmiškų vietinių moterų žvilgsnių, vėliau pradėjau braidžioti po prekybos Centrą, ieškodamas lyg ir sau kažką įsigyti, lyg ir kur prisėsti, gal ką atsigerti nusipirkti. Taigi, per tas dvi valandas nuveikiau nedaug: pasimatavau kelis švarkus ir supratau, kad mano dydžio čia nėra, nusipirkau gaivaus gėrimo už nemažą kainą maisto prekių parduotuvėje, apsukau kelis ratus (per du aukštus) ir nusėdau kavinėje, kur kavos puodelis 2.10 euro. Čia mes turėjome susitikti, tipo, šeimos sueitis po „šopinimosi“.
Moterys dalinosi įspūdžiais, rodė į firminius maišelius, diskutavo, ką dar būtų buvę galima „paiimti“. Laiko jau buvo nedaug, reikėjo sėsti į mašiną ir grįžti į viešbutį, kur sutartą valandą turėjo laukti automobilis, vežantis į Vieną.
Recepcijoje buvome laiku. Su savo nauju parketiniu džipu viešbučio darbuotoja mus pametė iki stotelės. Ten išsiaiškinę, kada vakare ir iš kur autobusai nuveža link viešbučio, sėdom į metro ir pasileidom pagal mūsų planą-chuliganą.
Situacija vėl, kaip ir pirmą dieną: išlindom iš požemių ir aiškinamės, kur esame. Susiorientuoti vėl padėjo aukšti bažnyčių bokštai. Toliau mūsų kelionė pėsčiomis: įspūdinga tuščia restauruojama bažnyčia (for free), Vienos Universitetas (sakom gal užeinam, bet praėjome pro šalį), Vienos Rotušė (labai įspūdinga, bet negalėjom prieiti, nes ji restauruojama ir aptverta), galingas kokio tai Teatro pastatas ir Parlamentas. Prie Parlamento pasijautėme dviprasmiškai – kažkas panašaus į graikų Akropolį ir į Vilniaus Katedrą. Šalia fontano, kuris, kaip ir eilinis Vienos paminklas yra didis ne tiek vandeniu, kiek skulptūromis. 37 laipsnių karštyje mergelė ant įrengto ale ledų vežimėlio dalino skrajutes apie Parlamentą. Skrajutės lietuvių kalba irgi buvo. Paprašėm jos mus nufotkinti.
Palypėjome laiptais link Parlamento įėjimo ir atsisukome į miesto vaizdelį. Nėra taip, kaip atrodo Kaunas nuo Aleksoto funikulieriaus stotelės, bet stogai matėsi. Supratome, kad ta vieta, kur buvome vakar, jau yra šalia. Išvada: kaip ir apėjome didžiąją daugumą Vienos pastatų-įžymybių.
Pasileidome link Nacionalinės Austrijos bibliotekos, kur didžiulėje aikštėje viens prieš kitą stovi Austrijos monarchai. Tiksliau, jie sėdi ant arklių, apie kurių kiaušų dydžius minėjau dieną prieš (kad paminklų dydį įsivaizduoti). Pakeliui, tramvajaus stotelėje po dideliu stogu, sustojome prie greito maisto kioskų. Po „MŪ“ su javainiais ir, apart, mineralkės mes burnoj nieko neturėjome, Tiesa, brangios kavos kuklus puodelis visgi buvo prekybos centre.
Kioskuose, kaip ir pas mus – daro sumuštinius, picas ir visokius kitokius kebabus. Priėjom prie lango ir, neklausdamas kelionės draugių, parodžiau, ko noriu. Pusė gal 36 cm skersmens picos – 3 eurai. Tai pigiausia, ką galima nusipirkti ir užkąsti trims.
Turkas, ar panašios tautybės vyras, kažką suurzgė, kai parodžiau ranka, kad noriu trijų gabalų. Jis pamosikavo apvaliu picų peiliu, mol, nelįsk ir taip matau, kiek jūsų yra, meistriškai padarė du pjūvius ir maistą padavė per langelį. Čia pat ir sudorojome stačiomis, nes n
ėra jokio pasidėjimo.
Taip, tai buvo pigiausia, ką mes valgėm trise Vienoje. Ir skanu buvo.
Atėjome į tą patį parką, kur buvome vakar. Atmosfera buvo ta pati – visi poilsiavo, kas gulėjo, kas skaitė, kas bendravo ir t.t. Tik mes, naivuoliai, tikėjomės rasti laisvos vietos, kaip vakar. Deja, tiek vakansijų nebuvo.
Mūsų tikslas buvo: įsidrėbti pavėsyje po kokiu nors medžiu, pakvėpuoti drėgnu parko žalumos oru, nes veikė laistymo sistemos, taikiai sunaikinti įsidėtus konservus ir sumuštinius, ir, tiesiog, maloniai pabūti pavėsyje, pailsėti.
Termometras rodė 37 C. Jautėmės įkaitę. Todėl blaškėmės po parką (jis nėra didelis), kur padėti savo kūnus į pavėsį. Bingo!!! Pritūpėm prie laisvo meduko. Ir tada tie, kam mineralinis pasakė „jau“, nuskubėjo mokamo tuliko link.
Panašus vaizdelis būna Palangos pliaže, kai įžengi į paplūdimį ir pradedi dairytis, ranka prisidengęs akis nuo saulės, ir rinktis: gal ten, o gal prie tų, o gal prie jūros ir pan. Ir, pagaliau, po blaškymosi, numeti savo mantą – čia bus mano vieta. Tada visi nubėga į persirengimo būdelę.
Nuorūkas, deja jų buvo, nusviedėme toliau (negi pradėsi rinkti ir nešti į konteinerį) ir išsidėliojome savo maisto atsargas. Kaip ir ta picos puselė apramino mūsų alkį, tačiau mūsų dar laukė nearti dirvonai, t.y. neaplankytos įžymios vietos, todėl turėjome pasistiprinti, kad turėtume energijos iki vakaro.
Vėsa džiaugėmės neilgai – gal valandėlę. Dar netgi spėjau posmą nusnūsti ant žolės. Turėjome kilt ir vykdyti planą-chuliganą. Na, planas ir yra, tam, kad jį keistume. Ledai į jokį mūsų planą neįėjo. Bet, kaip gi mes be ledų! Prieš mus italų ledainė. Ale, mūsų Valentino. Prie vitrinos prilipusi eilė moterų. Italas skardžiu balsu: „prego, prego damen, prego“. Ir deda rutuliukus į vaflinius konusiukus, tokius, kaip pas mus. Vitrinoje jokių etikečių nėra, kokie tai ledai, tik matai juos spalvotus ir įsivaizduoji, kad tai yra, ko trokšti. Ką ten su tuo italu pasiaiškinsi, nes nėra ir kada – už nugaros dar eilė. O jis vis: „prego, prego“. Skubina. Žodžiu, paėmėm du ledų kokteilius (labai skanu) ir vieną ledą su dviem rutuliukais. Kainavo apie 10 eurų.
Toliau – didžiulė Maria Theresien Platz, kur vienas prieš kitą stovi du didžiuliai identiški rūmai. Per vidurį aikštės stovi didingas šešių metrų aukščio imperatorienės Marijos Terezės Habsburg paminklas. Taigi, vieni rūmai – tai Vienos istorijos ir meno istorijos muziejus, o kiti – Gamtos istorijos muziejus. Taip gavosi, kad susėdom ant Gamtos istorijos muziejaus laiptų, pavėsyje ir vėjyje, ir sprendėm, kurį muziejų aplankysime. Juk reikia dar kažką pažiūrėti. Pasiaiškinome kainas ir supratome, kad Gamtos muziejus yra ir pigesnis, o gal dar ir turtingesnis savo ekspozicija. Pasakyti, kuris geresnis, negaliu, nes kitame nebuvome.
Taigi, sėdime ant gerokai įšilusių laiptų, džiaugiamės gaiviu vėjeliu, nes nėra tiesioginės saulės. Pro masyvias muziejaus duris išėjo jauna kinų šeima. Moteris išstūmė vežimėlį, vyras taip pat išvežė tokį patį. Matyt, turi dvynukus, tik veža atskiruose vežimėliuose. Čia prasidėjo jų kančios, kaip tuos vežimėlius su vaikais nuboginti laiptais žemyn. Moteris ir taip bando, ir kitaip – kaip nuleisti vežimėlį laiptų pakopomis, kad neišsiverstų vaikas. O laiptų nėra taip mažai. Vyras gi rado sprendimą: vežimėlį atsargiai nuleido specialiai padaryta nuožulnia juosta, ale dviračiams užsivežt/nusivežt. Matau moteris kankinasi. Mano kilni širdis neleido žiūrėti į jos kančias ir aš paėmiau vežimėlį už priekinių ratų ir mes atsargiai stepas po stepo saugiai nuleidom mažąjį kinuką ant lygaus grindinio. Pasigirdo karšti padėkos žodžiai, kas, aišku, glostė mano savimeilę. Bet gi tai natūralu – reikia padėti visiems ar esi Lietuvoje, ar Europoje. Ir nesvarbu ar kinas, ar japonas, ar turkas. Tiesa, pernai čekas mano pagalbos atsisakė, kai buvo panaši situacija kalnuose. Tiesiog mostelėjo ranka, kad pasitraukčiau nuo vežimėlio, kurį per vargus pats bandė užvežti į aukštesnę vietą. Bet tai buvo jo problemos.
Padėkos baigėsi ir išgirdau iš vyro: „Lithuania!“, „Aciu“. Na jooo… Nelabai įkirtau. Jis vėl. Sakau, taip -Lithuania, bet iš kur tu žinai. Jis sako, kad mato ant mano galvos raiščio (buvau užsidėjęs tokį, kaip naudoja nuo prakaito tenisininkai, krepšininkai) parašyta LIETUVA. Pasirodo, kad kada tai jis dirbo su lietuviu ir žino, kad „LIETUVA“ – tai „Lithuania“ ir „thank you“ – yra AČIŪ. Pagarba tam lietuviui, kuris nors dalelę lietuviškumo perdavė pasauliui.
Nesiaiškinau, kur tas kinas dirbo su lietuviu, tiesiog buvo kita situacija. Taigi, apsikeitėme su kinu maloniomis, tikiu, kad ir nuoširdžiomis, frazėmis ir išsiskyrėme: jie patraukė savo keliais, o mes į muziejų. Vėl: „two adults and student”. Jokių pažymėjimų. Mokame tik 20 eurų.
Lyginant su Schönbrunn’ų rūmais šitie rūmai – tai begalinė prabanga: erdvės, nuostabios pano, o didybė – jautiesi toks mažas. Ir kaina – tik 25 – iais eurai pigiau.
Iš tiesų, ekspozicija įspūdinga! Prasideda nuo visų įmanomų mineralų, esančių Žemėje ir nukritusių į Žemę, iki žmogaus atsiradimo ir jo evoliucijos. Nepastebėjom, kaip praėjo pusantros valandos, o mes net neįpusėjom muziejaus. Praėjo dvi valandos – mes tik pirmą aukštą pažiūrėjom. Laikrodis rodė, kad netoli ta valanda, kai turime būti metro. Tai antrą aukštą (aš trečiame net nebuvau, nes kažkaip išsiskyrėme – aš daugiau fotografavau, domėjausi) pralėkiau, kaip raketa. Žodžiu, visas gyvūnijos pasaulis pateiktas natūraliai: gyvūnai, paukščiai, žuvys – tikros iškamšos natūralaus dydžio. Pirmuonys (amebos, žiuželiniai) pateikti po mikroskopais. Dinozaurai – natūralaus dydžio. Tiranozaurus Rex padarytas taip, kad juda, riaumoja ir, atrodo, kad tuoj tuoj pajudės iš savo vietos. Padarytas taip įtikinamai, kad negali nepatikėti. Ten, Lietuvoje, Gargždų rajone dinozaurų parke, palyginus su šituo yra niekingos, juokingos, nevertos nei dėmesio nei tokių pinigų už bilietus, kokių prašo, „poddielkos“, kurios riaumoja iš greta stovinčios garso kolonėlės.
Tado Ivanausko muziejui irgi net nėra ko lygintis. Supratom, kad verta mokėti tuos 20 eurų ir reikia paskirti kokias 4 valandas, mažiausiai.
Vėl metro. Dvi stotelės iki Karlplatz. Išlipome, norėdami pereiti į kitą metro liniją ir važiuoti kita kryptimi. Bet čia, po žeme pilna parduotuvių, tai pradėjome ieškoti dovanų, suvenyrų parsivežti namo, artimiesiems, tėvams. Mūsų tokia tradicija – ne tik sau, bet ir kitiems. Susipirkome visą suvenyrų paketą ir sėdome į kitą liniją. Išlipome prie Šv. Stefano katedros, mat, šalia yra H&M ir prieš dieną, kai mes lankėmės šitoje aikštėje, buvo „kažkas“ toje parduotuvėje. Mes gi negalime praeiti ramiai pro parduotuves…
Pradžiai, atsigėrėme vandens jau mano anksčiau aprašytame automate, pasipildėme butelį. Pastovėjome devynių žmonių eilėje – diena juk karšta. Ir tada mano moterys nėrė į H&M. O man vėl ta pati problema – nėra, kur atsisėsti. Atrodo, kad Viena ugdo turistų ir vietinių ištvermę. Laukiu stovėdamas. Stebiu: žmonių srautas didžiulis, tautybės – visos žemiškos, aplink grožis, senovė, gyvenimas verda. Jėgų jėga! Taip, Viena graži viskuo. Atrodo, gali stovėti ir po truputį ištirpti toje atmosferoje. O Prahoje to kažkodėl nesinorėjo.
Na, pagaliau komanda pilna. Užtruko gerokai. Pasirodo, prie kasos aptiko, kad prekė nėra kokybiška – įplyšęs dirželis. Teko pakeisti prekę. Ir Austrijoje taip būna!
Tai, ką – varom „namo“, į viešbutį. Greitu žingsniu praėjom tuo pačiu keliu, kur neskubėdami ėjome ir dairėmės vakar. Dabar gi, akys siurbė viską, kas pasitaikė kelyje, nes rytoj ryte jau būsime kelyje iš Vienos ir nežinia, kada čia vėl atsirasime. Taigi, norėjosi kuo daugiau įsiminti to grožio, tos atmosferos, to „kažko“.
Tramvajus, metro, autobusas – ir vėl mes prie prekybos centro „Auhof“. Čia paskutinė autobuso stotelė. Iki viešbučio 15 min pėsčiomis. Vienoje pravažiavome visomis įmanomomis viešojo transporto priemonėmis, ko nepavyko kitose kelionėse.
Pusvalandis iki prekybcentrio užsidarymo. Reikia papildyti šaltdėžę, nes rytoj kelionė laukia gan ilga, o lietuviško maisto liko jau ne kas, tipo, keli konservai, keli pakeliai sriubos ir kažkas pagraužti.
Kai ruošėmės kelionei, skaitėme įvairius atsiliepimus apie Vienos gyvenimą, tai užsifiksavo tokia frazė, kad parduotuvės užsidaro anksti, 18 val. Bet realiai įsitikinome, kad didieji prekybos centrai dirba iki 20 valandos. Aišku, ne taip kaip pas mus – iki 23 val. (kaip MEGA). Taigi, galima viską susiplanuoti taip, kad pabūti Vienoje ir dar vakare apsipirkti PC.
Viešbutis. Šį kartą štoros užtrauktos, bet ne ką geriau, nes kvėpuoti numeryje vis tiek nėra kuo. Vėl tas pats vakaro scenarijus: langas išsižergęs, kambario durys prispaustos šiukšliadėže, skersvėjis-atgaiva, vakarienė. Pirmas reikalas, ką turime padaryti – tai surasti, kur rytoj vakare apsistosime. Kai pakeitėme planus būti Vienoje, pasikeitė ir kelionės maršrutas. Na, jis pasikeitė nežymiai. Tiesiog, pergalvojome nakvynės vietą, kad sekančią dieną man nebūtų problema per dieną parvairuoti iki namų. Tai maždaug apie 900 km. Pasirinkome atskaitos tašką Ostravą, kad būtų keliai greiti ir patogu važiuoti į ir per Lenkiją.
Klimkoviči, 22 km iki Ostravos, nuo autostrados 8 km, motelis–restoranas – tai toks mūsų sprendimas. Užsibukinom. Tai darėm truputį su baime po pirmosios mūsų nesėkmės, bet čia atrodė kur kas patikimiau. Ryžomės.
Dar pasėdėjau, eilinį kartą, iki dviejų, kad pasitikrinti rytojaus kelionės maršrutą ir ėjau miegoti. Kaip ne kaip, bet kelionės sėkmė labai daug priklauso nuo manęs – juk reikia žinoti, kur važiuojame (aš vienintelis vairuotojas), ką pamatysime. Nors namų darbai, kaip ir padaryti, bet juos patikrinti visada reikia, ypač, jei planai keičiasi. Labanakt.

Penkta diena.
Šios dienos planas yra: sudie Viena, aplankyti rūmus Lednice, pabūti urvuose Macocha ir nusigauti iki Klimkovici, kur ilsėsimės per naktį. Maršruto kilometrų nėra daug, apie 290, bet tų vietų lankymas gali užtrukti. Kiek tiksliai – to mes nežinome, todėl susiplanuoti kelionės laikus gan sudėtinga.
Taigi, rytas toks pats baisus, kaip ir prieš tai buvusieji: kambarys įkaitęs, nors langus dengė tamsios užuolaidos, patalynė šlapia.
Toliau scenarijus toks: dušas, pusryčiai, bet jau ne su „MŪ“, o su austrišku pienu, recepcija, nuoširdūs atsisveikinimai su darbuotojais ir pagal Natašos/bobos instrukciją leidžiamės per Vieną link Čekijos. Gan ilgai važiavome per Vieną ir Nataša/boba mūsų nenuvylė – pagal jos rekomendacijas patekome į tą patį greitkelį, kur važiavome prieš tris dienas. Juo skridom taip pat greitai.
Pirmas tikslas – pasiekti Lednice rūmus, kurie yra ne per toliausiai – apie 110 km nuo Vienos. Kaip paskaitėm internete, kad tai yra ištaigingi Lichtenšteino kunigaikščių dinastijai priklausantys rūmai ir dar 200 ha iščiustytas parkas, todėl nutarėme aplankyti. Bent jau nuotraukose tai buvo super.
Greitkelis šį kartą baigėsi labai greitai. Matyt, taip visuomet būna – atgal kelias greitesnis. Vėl per tuos senobinius miestelius kur fūros glaustėsi prie namų, artėjome link Čekijos sienos.
Neaplenkėme tos, tipo, „Duty free“ parduotuvės, nors, iš tikrųjų, ji vadinasi, kaip rašiau, Travel free shop, ir pirkome saldumynų. Čia pirkti kvepalus neapsimokėjo. Neapsimokėjo ir alkoholio.
Akivaizdu, kad daugelis važiuojančių pro šalį mano, kad tai „Duty free“ dėl pavadinimo panašumo. Todėl stovinčių automobilių su įvairių šalių numeriais čia yra apstu.
Lednice. Įvairavome į privačią stovėjimo aikštelę. Pasitiko apkūnus savininkas ir padavė lapelį su data ir valanda, tipo, išvažiuodami susimokėsite. Pasakiau, kad būsime tik valandą, kas nustebino sunkiasvorį prižiūrėtoją ir patraukėme link rūmų. Kai pasiekėme rūmų pastatus, supratome, kodėl tas aikštelės savininkas nusistebėjo, nes čia buvo parodos, buvo kavinės, buvo ekskursijos po rūmus ir kitos pramogos, pagaliau, vaikštynės po parką. Atrestauruotas rūmų pastatas ir didžiulė oranžerija darė labai gerą įspūdį, bet vidun nėjome dėl laiko stokos. Rūmų bažnytėlę buvo okupavę vestuvininkai. Kiek matėme vidų per rūmų ir oranžerijos langus, tai buvo labai gražu. O parkas, deja nepadarė įspūdžio – kažkoks nepabaigtas tvarkyti, vietomis net žolė nenupjauta.
Buvo labai karšta diena, todėl stengėmės eiti kur yra šešėlis, neužsibūti vienoje vietoje. Ir tikrai mūsų vizitas truko vieną valandą. Faktiškai, praėjome viską greitu žingsniu.
Toliau kelias į Brno 100 km, už kurio dar 82 kilometrai ir mūsų siekiamoji Propast Macocha (Macochos tarpeklis). Nei daug, nei mažai – viso 182 km. Nataša mus „nuvežė“ per patį Brno mietą, todėl kapstėmės ilgai, kol iš jo išvažiavome. Na, gal kelio kito nėra arba ji nežinojo.
Kažkur 60-jame Brno – Macocha kilometre prasidėjo toks kelias, kaip „Uošvės liežuvis“ prie Kauno zoologijos sodo, su pakilimais, staigiais posūkiais. Teko stoti viename miestelyje degalinėje klausti kelio, nes truputį pasimečiau: rodyklės rodo vieną, o reali situacija byloja kitą.
Čia yra Čekijos Moravija ir šitame rajone yra bent penki urvai, kuriuos gali lankyti žmonės. Visi atvyksta žiūrėti didžiulių erdvių po žemėmis, stalagmitų ir stalaktitų, kurie urvuose susidarė per milijonus metų. Mes pasirinkome vieną iš populiariausių ir įspūdingiausių urvų – Punkvos urvą su Macochos tarpekliu. Čia prieš labai daug metų tekėjo upė Punkva, kuri ir sugebėjo išgraužti uolienose urvus bei suformuoti tarpeklį. Mūsų laukė pasivaikščiojimas po požemius ir plaukimas požemine upe valtimis.
Atvykom apie pusė dviejų. Puspilnė mašinų stovėjimo aikštelė (futbolo aikštės dydžio) bylojo, kad turistų čia niekad netrūksta. Srautas įvažiuojančiųjų lygus išvažiuojantiems.
Nuėjome į informacijos centrą sužinoti bendrą informaciją. Bet čia, pasirodo, yra parduodami bilietai į urvus bei funikulierių. Mergelė atidžiai pasižiūrėjo į kompiuterį, kada gi mes čia galėtume patekti po žemėmis, paklausė ar mes keturiese, bet mes tai paneigėme, ir su liūdesiu pasakė, kad galime patekti tik į paskutinę grupę, nes viskas yra užsakyta iš anksto internetu, jau grupės suformuotos ir parekomendavo sekantį kartą taip padaryti. Paėmiau bilietus ir aptikau, kad vienoje grafoje parašyta „russian“. Aišku, aš pasipiktinau ir paaiškinau, kad Lietuva – tai ne Rusija ir mes ne kokie tai rusai. O tuo labiau tokiu skaudžiu esamu politiniu momentu. Bet man kita mergelė, kuri pardavinėjo bilietus į funikulierių, paaiškino, kad Lietuva, Latvija, Estija – tai tos šalys, kurių gyventojai supranta rusiškai. Nustebino jaunos moters išprusimas, bet vis tiek nesupratau kam to reikia. Gal ekskursijos gidas bus rusiškai kalbantis?… Paaiškėjo tik vėliau, kai jau buvom prie urvo informacinio centro ir angliškai klausiau, kur čia turime laukti gido, moteris pažvelgė į bilietą ir prabilo rusų kalba. Va, kur servisas.
Blyn, būtume atvykę penkiolika minučių vėliau ir būtų žlugęs vienas kelionės etapas. Iš pradžių, sureagavome paprastai, kad gal čia tik šiaip pasakė, gal organizavimo nesklandumai, bet, kai vėliau aš grįžau nusipirkti leidimo fotografuoti, ta mergelė aiškino kokiems tai skandinavams, kad jiems nepasisekė ir visos grupės jau sukomplektuotos. Taigi, jiems teks atvykti kitą kartą.
Iki kelionės pas ponią Nijolę turėjome dar visas dvi valandas.
Pagal Baltų mitologiją Nijolė buvo nuostabaus grožio požemio valdovė. Rašant šitas eilutes, pirmoji mintis šovė, kad mes eisime į Hado, požemio pasaulio karalystės ir mirusiųjų buveinės dievo iš Graikų mitologijos valdas, bet žvilgtelėjau, ką sako mūsų tautosaka. Ir čia aptikau, kad buvo tokia pati valdovė vardu Nijolė. O, žinant, kiek mūsų giminėje Nijolių – tai linksma pasidarė. Mūsų kaimo parduotuvės savininkė irgi yra Nijolė (ne giminė). Na, ten „baba s jaicami“, prie gražuolių jos, tikrai, nepriskirsiu, bet parduotuvės valdove – tikrai taip. Čia šioks toks nukrypimas.
Per tą laiką iki kelionės į požemius pradžios mes papietavome ir apsirūpinome suvenyrais.
Grįžome prie automobilio, išsitraukėme šaltdėžę ir gerokai patuštinome turinį. Praktiškai, žuvo visi likusieji lietuviški konservai, pomidorai, austriškos bandelės ir kt. Taigi, nebeliko, ką parsivežti namo.
Prie informacijos centro yra kavinė ir keli nemaži suvenyrų kioskai. Juose dažniausiai tai būna kičas, bet kartais jau geriau negu nieko. Mes kolekcionuojame pakabinamas lėkšteles. Jos užima nedaug vietos, nereikia lentynų, o tuščių sienų pas mus dar yra. Tai ir įsigijome lėkštelę.
Funikulierius leidosi labai stačiai dėl to tik dar labiau sustiprino įspūdžius. Apačioje yra laukimo vieta, kurioje susirenka tos valandos grupės žmonės. Ateina ponia, kažką per matiuchalniką (ruporą) pasako, lankytojai susiburia, patikrina jų bilietus ir nusiveda juos į urvą.
Taip ir mes: be penkių keturios, o mūsų ekskursija numatyta ketvirtą, jau esame prie moteriškės su tuo garsinimo įrenginiu. Moteris pažiūrėjo į bilietus ir pasakė, kad tai ne mūsų grupė, kad mūsų bus už dvidešimties minučių. Na, palauksim. Grįžom atsisėdom ant kažkokių statybinių lentgalių – visgi laukti dvidešimt minučių, o po to valanda ant kojų požemiais. Geriau pasėdėti.
Čia prie urvo įsčių vyksta statybos. Matosi, kad bus moderni laukiamoji salė ir valčių parkavimo vieta, kur žmonės patogiai iš jų išlips, išplaukę iš urvo. Tačiau dabar – tai, tiesiog, statybvietė ir joje mes turime laukti ponios su matiuchalniku.
Pagaliau požemiuose. Man ir dukrai – tai pirmoji gyvenime ekskursija į urvus. Superinis įspūdis. Ėjome per didžiules požemines sales, kuriose pagrindinė programos „vinis“ buvo stalagmitai ir stalaktitai. Gidė – čekė, kuri be perstojo pasakojo kažką, matyt, istoriją, nuotykius, nes kas kart nugriaudėdavo dalyvių juokas. Mes tai, kaip asilėliai tik ausimis palinksėjome.

Išėjome į tarpeklio apačią arba dugną. Čia tai atsivėrė vaizdelis!! WOW!!! Tai, kas iš viršaus atrodė juoda skylė, tai čia apačioje viskas žaliavo ir tik per aukštai aukštai kažkur viršuje esančių medžių lapiją matėsi dangus. Wow! Yra vietų, kur noris stovėti ir žiūrėti ilgą laiką. Taip buvo pernai Čekijos Šveicarijoje, taip buvo Airijoje Cliffs of Moher, taip buvo Korsikoje kalnuose 2,5 km aukštyje ir t.t. Gali stovėti ir siurbti vaizdą į save beliakiek laiko. Čia buvo taip pat. Bet ekskursijos laikas ribotas ir gidė pradėjo kviesti eiti toliau į kitą urvą. Fotografavau, bandžiau įvairias fotoaparato programas, norėjau, kad kuo geriau matytųsi vaizdai. Bet mūsų objektyvo „zoom‘as“ labai ribotas, todėl bendro superinio vaizdo pagauti negalėjau.
Urvu apačion ir pasiekėm miniatiūrinį uostą. Čia atplaukia valtis, susodinami žmonės po aštuoniolika ir toliau plaukiama požemiais. Kol laukėme savo valties spėjome ir pašalti, ir sušlapti. Nuo lubų krenta lašeliai vandens, kurie ir kuria tuos požemio stebuklus. Prieplauka išbetonuota ir padaryta, kad būtų saugu ir nebūtų diskomforto, tačiau visų krentančių lašelių juk nesugaudysi. Bet buvo kitas nemalonus faktorius – pūtė skersvėjis. Kai susigaudžiau, kad reikia uždaryti duris į prieplauką, pasidarė geriau. Stebėjom vieną porelę, kurie atėjo į požemius, kur kiaurus metus laikosi 8 laipsnių temperatūra, su apranga tinkančia prie 30 laipsnių Celsijaus. Mergelės buvo gaila. Nors ir bičas ją visą laiką buvo apglėbęs, bet ji šalo akyse. O jis pats buvo pašiurpęs kaip varlė. Manau, kad jiems ši atrakcija prastai baigėsi. Tarp kitko interneto svetainėje informacijoje klientams niekur neužsimenama, kad reikia turėti šiltus drabužius. Mes tai sovietmečio vaikai – supratome, kad po žemėm bus šalta.
Patekome į trečią valtį, paskutinę. Plaukiame, valties vairininkas laviruoja tarp urvo arkos kraštų ir pasakoja apie kažką, ko mes čekiškai nesuprantame. Jis ir kapitonas, ir gidas. Na, suprantame „na pravoj strone“, bet kodėl po to visa valtis leipsta juoku, nežinome. Lieka tik fiksuoti grožį fotokamera.
Stojame, išlipame. Mes galvojame, kad tai jau kelionės galas, bet pasirodo tai tik tarpinė nuostabaus reginio vieta. Patenkame į didelę požeminę salę su neįsivaizduojamais baltais stalaktitais ir stalagmitais. Buvimas trunka kokias 7 minutes, gal mažiau, ir vėl į valtį. Atrodo, kad tai konvejeris, kuris neleidžia susivokti jog tai ne filmas, o realybė. Na, komercija…
Kad negalima remtis rankomis į valties kraštą supratome iš instrukcijos, ir iš praktikos. Urvas, kuriuo plaukėme ir siaurėjo, ir platėjo, lubos aukštėjo, žemėjo, kartais reikėjo pasilenkti į šoną, kad galvoje neatsirastų mėlynė, geriausiu atveju. Tą supratome iš gido, kai jis įspėjo, kad galite turėti suvenyrą iš urvo.
Dar keletas minučių ir jau mes šviesoje – ten kur statoma nauja prieplauka. Iš tokios vėsos mes patekome vėl į karštį, kurį buvome laikinai pamiršę.
Kylam funikulieriumi, grįžtame prie automobilio. Šalia per kokius du metrus guli mergaitė ir šalia jos stovi močiutė. Nesena moteris, bet matosi, kad nelabai žino, ką daryti. Pasirodo, vaikas gavo karščio smūgį. Mergaitė guli ant žolės pavėsy, vangiai reaguoja į kalbinimą, visa įkaitus. Persimetėm su močiute anglų-rusų-lenkų kalbų mišiniu, išsiaiškinom iš kur mes, iš kur jie ir kur mes ir jie buvo, kas atsitiko. Pasiūlėme vandens, nes daugiau padėti neturėjom kuo. Jie jau buvo susisiekę su artimaisiais bei pagalba. Kai nuvažinėjome, matėme, kad mergaitė jau sėdėjo. Labai tikiuosi, kad jai viskas gerai.
Prasideda kelias namų link. Mes turime pasiekti Klimkovici, kur užsisakėme kambarį kokiame tai miestelio restorane-motelyje. Kelias – 134 km, dabar šešta valanda vakaro. Optimistinis variantas, kad būsime Klimkovici po pusantros valandos. Tačiau po dešimties kilometrų supratome, kad optimistinis variantas juo ir liks, nes atsirado apylankos ženklai. Nataša/boba pradėjo perskaičiuoti kelią ir, kai pradėjome juo važiuoti nepasirodė, kad tai trumpiausias kelias. Po valandos pasiekėme Olomoucą, tą patį miestą, kurį aplankėme po nakties „gerajame motelyje“. Pirmiausia, ką padarėme, tai užsukome į prekybos centrą. Reikėjo papildyti nešaldančią šaldėžę ir galbūt pavalgyti šilto maisto. Pirmą punktą išpildėme gerai, bet su antru punktu buvo ne kas. Juk šeštadienio vakaras, o koks prekybos centro grillbaras turės normalaus maisto?… Tai va, pasitenkinau vištos ketvirčiu su nevalgomomis fri bulvėmis ir salotų dubenėliu. Salotas pasidalinom, bulves išmečiau, vištą įsisavinau. Kaip sako rusai: „pri bezrybije i rak ryba“. Norėjau valgyti, tai gavau šilto, bet prasto maisto.
Dar 80 kilometrų ir Nataša pasakė, kad mes pasiekėme kelionės tikslą, Klimkovici. Restorane patvirtino, kad atvykome ir užsakymas yra. Pastačiau mašiną motelio kieme, o ten apart čekiškų numerių, stovi ir rusiškas BMW X6. Natūralu, kad turėsime kaimyną rusų verslininką. Čia kažkokiame Čekijos užkampyje!
Nors devynios vakaro – karšta, kambario langai atvėpę kiek gali, Wi Fi veikia, nukritom ant lovų atsikvėpti. Motelio vidaus kieme šeimininkas su svečiais šašlus kepa. Bet kažkodėl jie nekvepia, o smirdi degėsiais. Na, gal toks receptas…
Aš, kaip sudorojęs vištos ketvirtį, jaučiausi pakankamai sotus. Pasidalintos salotos, matyt, nenumarino kelionės draugių skrandžių kirmino, todėl jos sugalvojo nusileisti į restoraną ir ten kažką užsisakyti. Aš likau kambaryje naršydamas internete.
Toliau jų pasakojimas.
Sėdėjo už stalo, laukė to išsvajoto kepsnio, kalbėjosi. Šalia, prie kito stalo, vakarieniavo rusas su dukra. Moterys sakė, kad tas rusas labai rūpestingai piršo dukrai maistą, nes ta visko atsisakinėjo. Rusas visaip kaip įmanydamas įkalbinėjo savo dukrą nors kažką suvalgyti, nes kelionės metu jie nieko gero nevalgė. Žodžiu, graži šeimyninė scena. Pasigirdo telefono skambutis ir rusas pradėjo garsiai kalbėtis su kokiu tai draugu, kuris turi problemų, tipo, jam Italijoje iškūlė durelių langą ir pavogė prekes, kurias buvo nusipirkęs. Šitas gi, rusas patarė jam važiuoti ne pagrindiniais keliais, kad nesektų. Pats papasakojo apie savo pirkinius… ir aptilo, kai, matyt, išgirdo, kad mano dukra, bekalbėdama su mama, pavartojo du rusiškus žodžius (jasno ir koroče). Tada rusas nuleido gazą ir kalbėjo pakankamai tyliai. Kažko prisibijojo. Kitą rytą 8 valandą BMW jau nebuvo.

Šešta diena.
8 val. ryto pusryčiai motelyje. Kelionė namo. Skuodėm kiek leido taisyklės autostradose ir ne tik. 150 km atstumą per Lenkiją gaudžiau „sponsorius“, todėl pralėkiau neįtikėtinai greitai. Pasukom per Bialystoką, Suvalkuose apsiprekinome TESCO prekybos centre. Namuose buvome 21,30. Grįžome per 13.5 valandos. Įvertinkime laiką sugaištą TESCO ir valandą pasukant pirmyn Lietuvoje. Geras rezultatas.
Namai namučiai!

Du dalykai į ką atkreipiau dėmesį Vienoje – tai:
Pirma. Nebuvo jokios bilietų kontrolės. Tris dienas važiavome visomis transporto rūšimis. Niekas netikrino ar esi nusipirkęs bilietus ar ne. Metro – jokių apribojimų, pvz. kaip Maskvoje, kur kerta per kojas turniketas, jei neturi bilieto. Čia tiesiog praeini į metro liniją ir praeini. Sėdi į autobusą ir važiuoji. Sėdi į električka ir važiuoji. Nežinau, kas būtų jei patikrintų ir būčiau be bilieto. Matyt ne kas, jei visi perka.

Antra. Viena – daugybės tautų sostinė. Niekam neįdomu kas slepiasi po musulmonių „čadra“ ar ten kažkaip apsirengę „kitaip“. Bet mano galvos juosta, kaip tenisininko, nuo prakaito, kažkodėl atkreipė dėmesį. Žmonės metro, autobuse, tramvajuje ir šiaip viešoje erdvėje žiūrėjo man į kaktą. Iš tikrųjų, nemačiau daugiau tokių žmonių, kurie taip būtų „pasipuošę“, kaip aš. Kas traukė jų dėmesį, nežinau: ar juosta, ar užrašas „LIETUVA“, ar tiesiog neįprastumas. Faktas tas, kad pastoviai minioje aptikdavau akis nukreiptas į mano kaktą.