Austrija: Pasivaikščiojimas Vienoje

Šestadienio rytas, pusė šešių. Suskambėjus žadintuvui praplešiu akis ir nusprendžiu, kad diena kelionei mažų mažiausiai niekam tikusi – už langu įkyriai lynoja ir nuojauta sako, kad liautis net nesirengia. Nieko gero, o dar tik dienos pradžia.

Dar gerą dešimtį minučių pasivoliojus lovoje pagaliau pavyksta išsiropšti iš lovos. Lieka ne taip jau ir daug vos 20 minučių iki kelionės pradžios. O oras net nesirengia taisytis. Belieka atsidusti ir imtis atsarginio aprangos kompleto (kurį išvakarėse susiruošiau lietaus atveju), paskubomis užkąsti, griebtis lietsargio ir su cigarete dantyse šiaušti link susitikimo punkto – netoli namų esančios autobuso stotelės.

Klausydamasi į lietsargį barbenančio lietaus bandau užsikrėsti kelionine nuotaika. Juk pagaliau nors ir trumpam pasitaikė proga ištrūkti iš miesto ir dar kartelį po gero dešimtmečio apsilankyti Vienoje. Pagaliau pasitaikė proga papildyti savo kelionių foto kolekcija ir bent jau pabandyt kompensuoti prarastas nuotraukas – kurios dėl prastos juostos praėjusį kartą taip ir nepasiekė dienos šviesos.
O lietus ir toliau barbena. Tolumoje prie sankryžos matau kolegės automobiliuką, kuris neskubėdamas rieda manęs link. Ką gi kelionė prasideda.

Dienos maršrutas: Praha – Znojmo – Viena ir atgal (žemėlapiukas pridėtas). Kelyje žadam praleisti maždaug 8 valandas įskaitant nedidelį „techninį“ sustojimą pakeliui ir kokias 6 valandas praleisti pačioje Vienoje.

Taigi, lietingą šeštadienio rytą iš Prahos pajudame keturiese. Pirminis kelionės tikslas – Vienos oro uostas – ten turime palikti vyrišką kolektyvo dalį ir tuomet jau mergaitiška kompanija pratęs Vienos pažintį savarankiškai be papildomo bagažo ir mergaitiškai 🙂 Bent jau toks planas.
Tad lyjant lietui judame autostrada Praha – Brno, o vėliau įsukame į greitkelį vedantį link Znojmo. Kelias netrumpas, tad visi išskyrūs vairuotoją turiningai snaudžia.

Sustojimas Znojme praėjo be ypatingų nuotykių – eilinė OMV degalinė: mergaitės į vieną pusę, berniukas – į kitą, gamtiniai reikalai sutvarkyti, kava išgerta, cigaretės surūkytos, „bagetos“ (liaudiškai – submarinai) nupirktos ir traukiam toliau. Laikas spaudžia, tad Znojmo neapžiūrinėjame, nors dažnai keliaujantis mano kolega mestelėjo keletą patarimų dėl vyno pirkimo – sako geras ir aš juo pasitikiu. Akį dar patraukė skelbimas apie būsimą agurkų šventę 🙂 – turėtų būti įdomu.

Nuo Znojmo kelias iki Vienos neprailgsta. Ne tiek jau čia ir toli, o dar ir su snūstelėjimais – net nespėji apsižiūrėt. Keiaujantiems šituo keliu patariu sustoti ties senąja Čekijos – Austrijos siena, čia įsikūręs taip vadinamas čekiškas Las Vegas 🙂 – akį patraukia nedideliame plote įsikūrę kazino – tikras kičo rojus, bet kaip vienokio ar kitokio lygio keista atrakcija tikrai patraukia akį – čia ir lėktuvo, ir Žemės rutulio formos kazino bei kitos keistenybės. Verta bent trumpam sustoti ir paspoksoti bei padaryt keletą nuotraukų.
Akimirką pralėkdami į šiuos dyvus paspoksome ir mes, bet taip tingiai ir viena akimi. O pralėkus ramiai snaudžiame toliau.

Vienos oro uostą pasiekiame be nuotykių. Prisiparkuojame. Cigaretė bei gero kelio palinkėjimai ir mūsų pakeleivis bei kelionės kaltininkas digsta terminale. Mergaitės tik rankutėmis suploja – nuotykiai prasideda.
Pirmas dienos nuotykis prasidėjo tuo, kad mano paimtoji stebuklinga navigacija atkakliai atsisakiusi paklusti nuduso. Ačiū Dievui ar kažkam kitam, turėjome keletą turistinių žemėlapių, tad ėmėmės naviguoti tradiciniu būdu – pirštu vedžiodami žemėlapyje bei stebėdami gatvių pavadinimus bei nuorodas.

Išlindo saulutė, tad riedam gana smagiai, nes nors ir vėsu, panašu, kad lyti nežada. Prieš akis lekia Vienos priemiesčiai bei nuo centro nutolusios miesto dalys. Gatvė veda palei Dunojaus kanalą, tad vaizdai tikrai gražūs. Kažkuo primena Prahos Vinohradų rajoną, tik didesnis mąstas, plius vanduo bei prišvartuoti prie krantinės laivukai. Visai smagu. Taip per daug neprailgus ir pasiekiame centrą bei kolegos nurodytą vietą parkavimui šalia Technikos universiteto (netoli Karlsplatz ir Karlskirche).

Čia laukia antras nuotykis bei netikėtumas. Požeminis parkingas kainuoja daugiau nei tikėjomės – visi 3,5 EUR/val (kaip įsitikinome vėliau Vienos mąstais visai normali kaina). Bet kaip žioplos turistės pamatėme jau įvažiavusios, tad gauname sukinėtis po požemines katakombas ieškant išėjimo, kol galiausiai jį suradus tenka ne tik mokėti mokęstį už neprastovėtą laiką, bet ir gerokai pavargti bemokant, nes aparatas ima tik mokėjimo korteles, kurių mes neturime… Su pagedusia nuotaika tenka pėdinti į viršų mokėti grynais, tada su talonu grįžti atgal, kol po gerų 10 minučių epopėjos pavyksta ištrūkti iš požemių gniaužtų.

Gerai, kad budintis dėdė pasitaikė geras – patarė pasiieškot balta linija nužymėtų savaitgaliais nemokamų parkavimo vietų. Vieną radom vos už keleto metrų, tad skubam ten įtaisyt savo Citroeną. Bet su šiandienine patirtimi nesijaučiame tikros, tad norėtųsi kieno nors pasiklaust ar tikrai čia galima palikti automobilį. Mums ir vėl pasiseka, už mūsų automobilio parkuojasi „meniškos“ išvaizdos ir aprėdų ne visai jaunuolis :), kuris mums paaiškina, kad parkavimas nemokamas nuo 12:00, o likusiam pusvalandžiui mums duoda išankstinio mokėjimo taloną. Tad parkinge patirtas piniginis nuostolis išsilygina, mūsų nuotaika atsigauna ir pasigriebusios savo mantą šiaušiame apžiūrėt Vienos.

Pirmas sustojimas prie sankryžos. Ant kampo Technikos universiteto pastatas su įspūdinga kažkokio paukščio skulptūra, kurią skubu užfiksuoti, o kitapus kelio Karlsplatz, Karlskirche ir Resselpark.

Einant link Karlsplatz akį patraukia Evangelikų mokyklos fasadas, aplinkui šnarantys medžiai bei aikštės kampe prancūziškus šansonus akordeonu grojantis vietos muzikantas.

O muzikantas groja išties neblogai – tad paklausyt sustoju ne tik aš bet ir kas antras praeivis, kai kurie turistai ramiai prisėdo prie fontano ir klausosi bei medituoja, kiti – bando įamžinti akimirką objektyve.

Taigi prieš akis Karlsplatz ir Karlskirche (kitaip tariant Karolio aikštė bei bažnyčia) bei ovalo formos, paguldytą veidrodį primenantis fontanas, kurio viename gale pastatytos keistos modernios Henry Moore skulptūros. Ši aikštė visos kelionės metu man paliko ko gero didžiausią įspūdį. Vien ko verta bažnyčios architektūra bei parkas, o dar ta sąlyginė ramybė, kurios Vienoje ne tiek jau ir daug.

Pačią Karlskirche be abejonės galima būtų laikyti vienu gražiausių baroko archtektūros, bent jau Vienoje, pavyzdžių. Per daug neapkraunant faktais galima paminėti, kad bažnyčios statybos buvo baigtos 1737 metais ir pats projektas buvo parengtas dviejų to meto žymiausių austrų baroko architektų tėvo ir sūnaus Fischer von Erlach.

Taigi per daug nesigilindamos ir mes apžiūrime bažnyčios fasadą, pasifotografuojame, apeiname fontaną ratu vis kraipydamos galvas ir bandydamos suprasti, ką gi ten vaizduoja tos Moore skulptūros.

Traukiame toliau link pagrindinės miesto atrakcijos Katedros. Pakeliui pasitinka tipinis didmiesčio šurmulys – tuntai automobilių ir skubančių žmonių, gatvėmis zuja žavingi tramvajai, kuriuos paskubomis bandau užfiksuoti.

Jaučiasi miesto dydis ir šurmulys bei žmonių srautas po truputį pradėda slėgti savo svoriu. Palyginti su Viena, Praha pradeda atrodyti kaip tikras provincijos užkampis – nors gal tai tik įspūdis, bet, kad Viena gerokai didesnis miestas nesiginčysim.

Prieš akis atsiveria dar viena Vienos įžymybė – Operos rūmai (Wiener Staatsoper) – vieta, kur savo laiku dirigentavo žymūs austrų kompozitoriai Gustav Mahler bei Richard Strauss.

Bet kuriuo atveju pernelyg nesigilinant į istoriją, bent jau nuo mokyklos muzikos pamokų laikų, dauguma yra bent jau viena ausim girdėję apie Vienos muzikos mokyklą bei Vienos operą, kuri ir šiais laikais išlaiko savo prestižą ir yra viena iš pagrindinių Vienos kultūrinių atrakcijų. Tai tiek apie tai. Apie pastato grožį kalbėti daug nesinori, nes ir vėl kiekvieno skonis vis kitoks – kai kam patinka, kai kam ne. Man asmeniškai gražu, tik norėtųsi bent kartą pamatyt visą pastatą jau atrestauruotą.

Prieš akis judri pėsčiųjų zona su daugybe parduotuvių, parduotuvėlių. Visi siūlo nuolaidas ir bando pritraukti pirkėjus, bet mums tik žandikaulis atkarsta kai žvilgtelim – su mūsų biudžetu kaip ir brangoka. O kainos čia išties nemenkos. Merginos kaip ir tikėjosi „shopping‘o“, bet panašu kad jis kaip ir plaukia nuo mūsų tolyn. Tiesa, kiek pasižvalgę radom kelias parduotuves su „čekiškom“ įkandamom kainom, bet pasirinkimas ne toks jau didelis.

Akį patraukia šoninėje gatvelėje esantis pastatas – kapucinų ordino bažnyčia ir vienuolynas, kurio požemiuose – karališkosios kriptos (Kaisergruft arba Kapuzinergruft). Tai vienas iš lankomiausių Vienos turistinių objektų, tad nenuostabu, kad ir šiandien ten buriuojasi nemenkas pulkelis turistų. Bet mes tik žvilgtelim it traukiam toliau, mat muziejų lankymas dėl laiko stokos bei skirtingų interesų šiandien į programą neįtrauktas.

Dar keletas minučių kelio, keli posūkiai ir prieš akis atsiveria – Stephansdom (liaudiškai Šv. Stepono katedra). Tikras romaninės bei gotikinės architektūros perliukas, tiesa amžiais restauruojamas – dėl statyboms panaudoto akmens oksidavimosi bažnyčia pastoviai „gramdoma“ ir taip be galo. Jau antrą kartą esu Vienoje ir vėl neturiu galimybės pasigrožėti pastoliais bei uždangom nepagadintu vaizdu. Bet kiek girdėjau iš dažnai besilankančio Vienoje kolegos – „nepagadinto“ vaizdo faktiškai ir nepamatysi, dėl nepaliaujamos rekonstrukcijos.

Bet tiek to, ko gero labiau negu pastoliai man nuotaiką gadina šalimais stovintis moderno stiliaus viešbutis, kuris šioje aplinkoje tikras svetimkūnis ir niekaip neįsilieja į bendrą vaizdą. Bet jį ignoruoju.
Apsukame garbės ratą aplink bažnyčią fotografuodami atskiras detales ar šalimais esančius pastatus.

Akį patraukia originali ir jauki gėlių parduotuvė. Vien spalvos ir išdėstymas ko verti, nekalbant apie pačias gėles. Draugiškai paaikčiojame, pasifotografuojame, o viena neatsilaikius dar ir mamai dovanų vazonėlį nuperka. Puikuma. Traukiam toliau.

Apsukus gerą pusratį prie gražių vaizdų prisideda ir arklių „parkingas“ :)Vaizdai gražūs, bet kvapelis tai nosį riečiantis. Gerai, kad šiandien šalta. O kas būtų karštą dieną?

Prisidengusios nosinėmis ar šiaip užspaudusios nosis pabaigiame garbės ratą ir įamžinusios paskutinius įspūdžius objektyvuose, atsisveikiname su „Stepuku“ iki kito karto.

Tradiciniu turistiniu maršrutu traukiame link Hofburgo – Austrijos imperatorių rezidencijos, pakeliui užsukdami į šokolado parduotuvę akių paganyt, ir kiek pakračius kišenes nusipirkt porą plytelių 🙂

Prieš akis atsiveria Hofburgas – įspūdingas pastatų kompleksas, tik deja, su vėl rekonstruojamu fasadu. Tad nuotraukų beveik nėra. Pasipleškinam šalia įspūdingo fontano, įamžinam arkliukus (ačiū dievui, smarvės įamžinti negalima) ir žengiam tolyn.

Hofburgas ilgus šimtmečius buvo Austijos-Vengrijos imperijos valdovų būstinė. Pasak šaltinių, jau nuo 1279 metų čia rezidavo visa valdžia. Laikui bėgant rūmai buvo perstatinėjami ir plėtėsi, kol pasiekė savo dabartinį dydį. Šiandien šį milžinišką pastatų kompleksą sudaro: įvairios rezidencijos, koplyčia, muziejai (meno bei gamtos), Imperijos biblioteka, iždinė, nacionalinis teatras, jojimo mokykla bei žirgynas, kiti pastatai.

Priešais pagrindinį pastatą imperatoriaus Francis Joseph užsakymu suprojektuota, tačiau nepabaigta Heldenplatz aikštė, kuri ko gero labiausiai išgarsėjo 1938 metais, kuomet čia savo kalbą „skėlė“ Adolfas Hitleris, būtent šioje vietoje buvo paskelbtas Austrijos anšliusas.

Visą maršrutą sukorus, jaučiamės pavargusios, tad nusprendžiame, kiek sutrumpinti maršrutą bei pabaigai dar pamatyti keletą netoliese esančių objektų. Neskubėdamos traukiame link Nacionalinio teatro bei Vienos rotušės, pakeliui užsukdamos į Volksgarten sodą bei pasigrožėdamos rožių krūmynais bei gėlese skendinčiu Imperatorienės Elžbietos (dar vadinamos Sissi) paminklu.

Netrukus prieš akis išdygsta imperatorienės Marijos Terezės užsakymu XVIII a. viduryje pastatytas Nacionalis teatras – Burgtheater bei priešais jį, kitoje gavėje esanti Vienos rotušė.

Kantriai laukiame kol šviesoforas leis pereiti į kitą gatvės pusę ir paspoksoti į neogotikinę rotušę. Paspoksoti, nes fotografuoti nėra nė menkiausių šansų – visą vaizdą užstoja skirtingų tautų virtuvių lauko restoranėliai bei milžiniškas fasadą gožiantis ekranas – pasirodo vyksta Vienos filmų festivalis. Tad su gurgiančiais skrandukais pauostom vietnamietiškų, kinietiškų ir visokių –ietiškų patiekalų, pažiūrim į rotušę ir fotografuojam kelias matomas detales.

Sunkiai statome savo kojeles – tikros miestietės ir kanceliarinės „pelytės“ visai atprato nuo ilgesnių pasivaikščiojimų, tad pradedame galvoti apie kavos puodelį, gabaliuką „Sacher“ torto ir svarbiausia – kėdutę :). Tad paskutinius objektus apžiūrinėjame šiek tiek atsainokai, labiau ieškodamos vietos prisėsti.

Bet pabaigai vis dar liko įspūdingi Austrijos Parlamento rūmai – pastatyti XIX a. pab. su ryškiu užmoju atgaivinti graikiškos architektūros šedevrus – istorizmo stilius. Nežinau ar architektas liko patenkintas įgyvendinimu, bet rūmai išties įspūdingi. Vien ko deivės Atėnės skulptūra pastato priekyje verta.

Nedidelis gabaliukas ir gryžtame (o gal tiesiog apeiname visą kompleksą) prie Hofburgo komplekso dalies – dviejų pastatų dvynių: meno bei gamtos istorijos muziejų bei tarp jų esančio paminklo imperatorienei Marijai Terezei.

Tolumoje matosi muziejų kvartalo pradžia, kažkur ten Tiesiosios žarnos baras (kurį asmeniškai norėjau pamatyt). Kažkur dar toliau laukia ir kitos miesto įžymybės: austriškasis Versalis – Schonbrunn rūmai, ekscentriškoji Kugelmugel respublika, Hundertwasser šedevrai – laukia iki kito karto.

Iki pasimatymo Viena.

Naudingos nuorodos:
Bendra informacija:
http://www.wien.info
http://imperial-austria.at/en
Karslkirche:
http://en.wikipedia.org/wiki/Karlskirche (angl.)
http://www.karlskirche.at/ (vok.)
Wiener Staatsopera:
http://en.wikipedia.org/wiki/Vienna_State_Opera (angl.)
http://www.wiener-staatsoper.at/Content.Node/home/index.php (angl. ir vok.)
Kaisergruft:
http://en.wikipedia.org/wiki/Imperial_Crypt (angl.)
http://www.kaisergruft.at/kaisergruft/gruft1.htm (vok.)
Stephansdom:
http://en.wikipedia.org/wiki/Stephansdom (angl.)
http://www.stephansdom.at/ (vok.)
Hofburg:
http://en.wikipedia.org/wiki/Hofburg_Palace (angl.)