Austrija: Bavarijos ir Tirolio upėmis (be netikėtumų)

Netikėtumų šiame žygyje neturėjome. Beveik. Viskas, kas buvo aplink plaukimą, praėjo sklandžiai, kaip planuota ir tikėtasi, ir tik dar geriau. Pasiruošimas žygiui buvo paprastas, ilga kelionė per Lenkiją ir Vokietiją automobiliu – sklandi, upės ir vanduo jose – kaip tik, oras – puikus, gamta – fantastiška, bendražygiai – visapusiškai „susigroję”, kempingai – patogūs, maistas – skanus, alus – šaltas, sveikata – gera, nuotaika – šauni, viskas – liuks. Na, o plaukimas, kaip ir planuota bei tikėtasi, buvo tiesiog didžiulė, nuolatinė adrenalino, jaudulio, įspūdžių, iššūkių, rizikos dozė ir tik dar daugiau. O netikėtumai – tik keli.

Man užsifiksavę netikėtumai, kurie paįvairino mūsų vokiškai preciziškai surikiuotą kelionę, ir kuriais Angela Merkel gal būt nebūtų patenkinta, buvo tikrai nedidukai. Tai tik: lašinius ir kirvio dėklą bevagianti lapė, vienas „overis”, kiauras kilimėlis ir per plonas miegmaišis, per tirštos konsistencijos kremas nuo saulės, kelios upės su per daug vandens ir užvartų, lauželio nebuvimas viename kempinge, truputį prisvilusi automobilio sankaba, rusų „kajakerio” pasiplaukiojimas per krioklius be kajako, iš lizdo išbaidyta antis, suminkštėjusi automobilio padanga, nusilupęs nagų lakas, prairusi „kalgotkė”, lūžusi parkerio plunksna ir tiek (ai, paskutiniai trys – gal ir ne iš šios kelionės).

Na, bet šiek tiek daugiau apie tuos kelis netikėtumus ir daug daugiau apie precizišką plano įgyvendinimą pradėkime pasakoti nuo pat pradžių.

Kaip jau ir kelis kartus prieš tai, taip ir šiemet, Gediminas organizavo pavasarinį pasiplaukiojimą srauniosiomis Alpių upėmis. Nors prieš tai Gedimino organizuotuose žygiuose Austrijoje man nepavyko sudalyvauti (norėjau, bet negalėjau), šiemet man aplinkybės susiklostė (išsirutuliojo) palankiu būdu. Tai ir pradėjome planuoti kelionę. Daugeliui Gedimino kviestų potencialių bendražygių aplinkybės šiemet susiklostė ne taip palankiai, kaip man, Andriui ir Evaldui. Tai ir susibūrėm tik mūsų keturių kompanija: Gediminas, Andrius, Evaldas ir aš.

Gediminas, Andrius ir Evaldas drauge į Alpes keliavo jau ne pirmą kartą, tad jau ir anksčiau buvo susiderinę tą „susigrojusios” komandos ritmą. Man anksčiau teko keliauti iš jų trijų tik su Gediminu, bet, manau, ir aš pakankamai sklandžiai įsipaišiau į šį kvartetą.

Kelionės logistika buvo suplanuota tokia: keturiese važiuojame Opel Signum su stogo bagažine ir dviračiu ant stogo, vietoje trys plaukioja, vienas važinėjasi dviračiu ir pagelbėja su automobilio nugabenimu į plaukiančiųjų maršrutų pabaigos taškus. Taigi, po vieno priešžyginio susitikimo ir daug priešžyginio susirašinėjimo, apsirūpinę maistu, išsinuomoję stogo bagažinę, susipakavę laivus, dviratį ir kitą mantą, 2012.04.27 (penktadienį) apie 20 val. pajudame iš Vilniaus.

Vairuojame pasikeisdami, maždaug po tris valandas kiekvienas. Kas nevairuoja, tas bando nusnausti ar kitais būdais atsipalaiduoti. Važiuojame pro Alytų, Lazdijus, Augustow, Lomža, Zambrow, Warszava (patogiausia – per miestą), Sochaczew, Lowicz, tuomet mokama autostrada pro Poznan, tada pro Berlin, Leipzig, Nurnberg, Munchen (čia tenka pravažiuoti per miestą, nes aplinkelio mums reikiama kryptimi nėra). Nakvynei nestojame, paryčiais stabtelim užvalgyt lašinių prie Berlyno, popiet – ledų prie Miuncheno. Bavarijos autostrados zuja – „baikeriai”, „kajakeriai”, „haikeriai” – visi į kalnus savaitgaliui. Šeštadienio pavakare jau kuriamės prie Mittenwald Bavarijoje esančiame kempinge Isarhorn. Kelionės maršrutas čia. Girdėjau, kad 2012 m. pabaigoje planuojama atidaryti autostradą nuo pat Varšuvos iki Vokietijos, tad kelionė į tą pusę turėtų palengvėti (kažkur skaičiau, kad viena autostrados dalies Lodzė-Varšuva pusė buvo atidaryta per futbolo čempionatą, gal ir liko atidaryta). Važiuoti pro Krokuvą ar Wroclaw nepatartina, nes ten kelių būklė kol kas (2012 m. pavasarį) apgailėtina. Šiek tiek brangesnei, bet greitesnei, kelionei iki Tirolio upių, galima pasinaudoti ir skrydžiu į Karlsruhe, Bergamo ar Miuncheną, o vietoje automobilį išsinuomoti. Kaina net ir su laivais bei dviračiu gaunasi dar visai su protu. Ką pasirinkti: reikia skaičiuoti, sverti kuprines bei visus „už” ir „prieš”.

Taigi, 2012.04.28 (šeštadienį), džiūgaudami dėl mus supančių snieguotų kalnų ir balto vandens, įsikuriame Isarhorn kempinge) ant upės Isar kranto. Nuvažiuojame iki idiliško bavariško miestelio Mittenwald parduotuvės, pasižvalgome po kempingo teritoriją, apžiūrime upę Isar (kurios aukštupiu irgi plauksime), pasidžiaugiame kajakerių gausa kempinge, užvalgome, pagurkšnojame alaus, pamedituojame ir išvarginti kelionės einame miegoti.

Sekmadienis (2012.04.29) išaušo šiltas ir saulėtas, tačiau su keliais mažais netikėtumais. Pasirodo, kad mano pripučiamas kilimėlis kiauras, o miegmaišis Alpių pavasariui plonokas. Dar gi, pasirodo, kad ne tik laukinėje gamtoje maisto nakčiai negalima palikti atvirai prie palapinių. Ir civilizuotame kempinge nesaugiai paliktas maistas dingsta. Įtarimas buvo mestas ant kitų kempingo gyventojų palaidų šunų (kas, žinoma, Angelos Merkel Vokietijoje nelabai tikėtina), bet kažką apkaltinti gi reikia. Aptarę įvairias maisto dingimo versijas, išsiruošiame plaukimui.

—

RISSBACH

Apšilimui plaukėme upe Rissbach. Rissbach – viena populiariausių Vokietijos-Austrijos pasienio upių ekstremaliam plaukimui kajakais. Upė yra į rytus nuo vokiškų Garmisch-Partenkirchen ir Mittenwald miestelių, kalnuose, kurių aukštis siekia apie 2600 m. Nors didžioji upės slėnio dalis yra Austrijos teritorijoje, upė keliu pasiekiama, tik iš Vokietijos pusės. Upės sudėtingumo lygis svyruoja apie: II-III kat. dažniausiai plaukiamoje atkarpoje (nuo Hinterriss ar šiek tiek aukščiau iki didžiojo tarpeklio pradžios (apie 7 km)); IV-VI kat. didžiajame tarpeklyje (1 km); I kat. nuo didžiojo tarpeklio iki žiočių (5 km). Privažiavimo kelias mokamas (3 eur). Gamta labai graži. Pakeliui apžiūrėjome VI kat. Rissbach krioklius, išsirinkome finišo vietą prieš pat juos.

Važiuodami į viršų apžiūrėjome planuojamos plaukti upės atkarpos pavojingesnes vietas. Atrodo grėsmingai, bet plaukiamai.

Užvažiavome šiek tiek aukščiau Hinteriss (toliau kelias dėl perinčių paukščių ir tirpstančio sniego bei per kelius tekančio sniego tirpsmo vandens uždarytas automobiliams iki birželio pradžios ar gegužės vidurio, tačiau ir nereikia važiuoti aukščiau, nes įdomiausia upės atkarpa prasideda ties Hinteriss).

Evaldas mus palieka ruoštis laivų, o pats su dviračiu ant stogo nuvažiuoja iki mūsų finišo vietos.

Pradedame plaukimą. Upė apie kilometrą aukščiau Hinteriss teka pakankamai plačia ir sąlyginai ramia vaga (I-II kat.). Platus slėnis, įspūdingi kalnų vaizdai.

Ties Hinteriss slėnis susiaurėja, upė susispaudžia, vanduo pasidaro rūstesnis (iki III kat.). Čia mes sutinkame ir daugiau bendraminčių.

Automibilį finišo vietoje palikęs Evaldas, dviračiu pakilęs iki Hinteriss, fotografuoja mus nuo kranto, o paskui jau net ir dviračiu važiuotam jam kartais sudėtingai sekasi mus vytis – srovė sparti, o kelias ne visada šalia upės. Taigi, jis išvažiuoja savais keliais.

Žemiau Hinteriss upė šiek tiek nurimsta, nors pasitaiko ir pakankamai rimtų vietų. 3,5 km žemiau Hinterriss, upei susiaurėjus, po ilgo kairiojo, paskui staigaus dešiniojo posūkio, kur dešinėje matoma kalva su stačiais šlaitais, pasiekiama pirmoji IV kat. atkarpa (vadinamoji „Straßen-S”). Tai sudėtingas siauras slenkstis su „bačka“, susidariusia dėl galingos vandens jėgos ir pakankamai nemažo bei staigaus perkritimo. Ilgokai patyrinėję „Straßen-S” ėmimo kelius, pasižiūrėję į „kajakerių” sėkmingus nusileidimus ir klaidas, slenkstį imame ir mes. Sėkmingai.

Po „Straßen-S” paplaukę apie 500 m., priplaukiame dar vieną Rissbach IV kat. slenkstį – vadinamuosius „Šonkaulius”. Įvertiname, kad vanduo šiam slenksčiui per aukštas. Taip mano net ir polietileniniais kajakais plaukiantys vokiečiai. Tik vienas iš jų – labiausiai patyręs – ima slenkstį. Mes susilaikome ir apsinešame kairiuoju krantu.

Toliau apie 2 km plaukiame be didesnių kliūčių, priplaukiame mūsų nusiėmimo tašką – tiltą. Prieš pat tiltą sustojame. Toliau – VI kat. slenksčiai. Su pagarba juos apžiūrime.

Atsigeriame per 5 min. ledinėje upėje atšalusio alaus, apsidžioviname, užkandame ir dairydamiesi į nuostabią gamtą pajudame link kempingo.

Stabtelime Rissbach ir Isar santakoje.

Užsukame į parduotuvę ir grįžę į kempingą ilsimės. Sulaukiame Evaldo (kurio įspūdžiai po pasivažinėjimo dviračiu ne ką prastesni, nei mūsų – plaukusiųjų), užsiimame namų (stovyklavietės) ruoša, džiaugiamės įspūdžiais, vakariene ir upėje atšaldytu alumi.

Tokia tad pirmosios upės diena. Šiek tiek išsamesnę Rissbach lociją rasite čia.

—

Jeigu atmintis manęs neapgauna, tai vakarą po pirmosios plaukimo dienos buvo pasigesta kirvio dėklo (kaip jau skaitėte, lašinių buvo pasigesta dar anksčiau – pirmosios plaukimo dienos rytą). Bevakarojant buvo nutvertas ir lašinių bei kirvio dėklo vagis – lapė. Dydžiu lygi vos ne su vilkšuniu, išsėlino iš upės šlaitą dengiančių medžių, apsidairė ką čia pavogus, ir pamačiusi mus, nerodydama jokios baimės ir tik pabaidyta, išdidžiai nužingsniavo atgal į tankmę. Sugluminti lapės drąsos, suslėpėme maistą ir rakandus, pagarbiai užgesinome žiburius ir nuėjomė miegoti (kad lapei netrukdytume). Tiesa, lapė mums ir gerokai pasitarnavo. Po upės šlaitą besidairydami lapės nugvelbtų mūsų daigtų aptikome išmestą seną kepsninę, kuri mums puikiai atstojo laužavietę, o laužas stovyklavietei pridėjo kelis kart daugiau jaukumo.

Šiaip laužo kempinge (ne lapės kepsninėje) nebūtume galėję kūrenti.

—-

LOISACH

Pirmadienis išaušo šaltokas, bet saulėtas. Kai kilom (apie 7 val. vietos laiku) saulė dar slėpėsi už kalno. Netrukus ji nušvietė kempingą ir greitai sušildė pašalusius mūsų (tiksliau – pašalusius tai turbūt tik mano) kaulus.

Antroji plaukimui parinkta upė – Loisach – Bavarijos ir visos Vokietijos „kajakerių” numylėtinė – Bavarijos kalnų upių karūnos perlas. Susiruošėme ir pajudėjome link to perlo. Kelias nuo Mittenwald link Loisach aukštupio pro Garmisch-Partenkirchen labai gražus. Keliose vietose stabtelim užfiksuoti akį patraukusių vaizdų (pvz. aukščiausiojo Vokietijos kalno Zugspitze (o gal šiaip aukšto kalno) ir švenčiausiojo avinėlio, kuris naikina viso pasaulio nuodėmes) beigi apsipirkti sielą ir kūną išganančių prekių.

Važiuojame link Erhwald miestelio, kur esame numatę pradėti plaukimą. Pakeliui apžiūrime upę (atrodo tikrai kaip karūnos perlas), pasikalbame su vietiniais „kajakeriais”, kurie sako, kad nuo Erhwald prie dabartinio vandens plaukti gali būti pavojinga. Nusprendžiame plaukimą pradėti už Griesen miestelio prie pat Vokietijos – Austrijos sienos į Loisach įtekančiame intakėlyje. Evaldas vėl nugabena automobilį į finišą žemiau Garmisch-Partenkirchen (kaip vėliau paaiškėjo – be reikalo taip toli) ir dviračiu išvažiuoja pasižvalgyti po Bavarijos pilis.

Prisipūtėme laivus, dar prieš tai nuleidę galvas paklausėm piktos vokietės tetulės, barusios mus, kad stovyklaujame neleistinoje vietoje (bet mes nestovyklavome, tik išsikraustėm laivelius iš automobilio, prisipūtėm ir išplaukėm… tai nėra čia ko burnoti ant mūsų).

Pirmieji penki kilometrai Loisach nuo Griesen iki Gschwandsteg ėjo kaip sviestu patepti. Upė pakankamai plati, slėnis daugiausiai taip pat platus, sudėtingų slenksčių nėra, leki su vėjeliu maždaug II kat. vandenėliu ir vargo nematai. Plaukimas šia penkių kilometrų atkarpa netruko nė pusvalandžio.

Na, o nuo Gschwandsteg prasideda ta karūnos perlo penkių kilometrų atkarpa, kuria plaukimas truko gal penkias valandas. Šie penki kilometrai – Griese tarpeklis – prasideda ties dideliu upės išplatėjimu ir salele (prie žemesnio vandens sala, greičiausiai, tampa pusiasaliu), kur pagrindinė srovė eina dešine, o pro kairę teka kelių metrų pločio protakėlė. Ties šia vieta kairėje upės pusėje yra didelė automobilių stovėjimo aikštelė, kur dauguma “kajakerių” ir pradeda plaukimą Loisach.

Nors ir buvome skaitę detalius upės aprašymus beigi nuolatos sutikdavome daug „kajakerių“ su polietileniniais kajakais, kurie atsargiai laviruodavo tarp Loisach uolų ir užvartų be rimtesnių išankstinių apsižvalgymų nuo kranto, tačiau nusprendėme, kad kiekvieną rimtesnę kliūtį mes pažvalgysime nuo kranto ir, kur įmanoma, pasaugosime vienas kitą. Nes juk mūsų laiveliai – ne polietileniniai kajakai, kuriais plaukiant sustoti ir didžiausio slenksčio vos ne viduryje problemų nekyla (su mūsiškiais taip bet kur nesustosi).

Ir ne veltui. Pirmasis slenkstis parodė, kad mūsų sprendimas pasisaugoti išėjo į naudą. Per slenkstį pirmasis plaukiau aš, antrasis – Gediminas, o Andrius saugojo (tiksliau – filmavo) žemiau slenksčio. Na ir… pirmasis Loisach slenkstis – pirmasis mano „overkylis“ kalnų upėje. Ačiū Gediminui, kuris plaukė iš paskos ir pagavo mano paleistą irklą, ačiū Andriui, kuris nufilmavo šį vieną iš tik kelių kelionės netikėtumų ir vienintelį kelionės „overkylį” (galėtų kada ta filmuota medžiaga ir pasidalinti). „Overis“ pasibaigė ganėtinai sėkmingai (tik truputį traumuota kirkšnim, į kurią įsirėžė gelbėjimosi liemenės diržas, kuris man atsidūrus kunkuliuojančiame vandenyje, staigiai pasitempė į viršų (reikės gal permodeliuoti liemenės diržų tvirtinimą)).

Toliau plaukimas ėjo sklandžiai ir be netikėtumų, bet iš lėto. Prie kiekvienos pavojingesnės vietelės stodavome ir krantu eidavome po kelis šimtus metrų pasidairyti kokie pavojai tyko priekyje. O pavojų tykojo daug ir dažnai, beveik nuolatos. Tik pavojai buvo, kaip pasakytų Gediminas, ne kriminaliniai. Tai ir stūmėmės į priekį po truputėlį.

Dviejų kilometrų atkarpa iki kelio tilto buvo pavojingiausia. Beveik nuolatiniai III – IV kat. slenksčiai, gilus tarpeklis, statūs aukšti šlaitai, uolos ir užvartos vagoje, prispaudimai, nuopylos, „bačkutės” – „unikali natūrali slalomo trasa” (kaip šią atkarpą yra pavadinęs kažkuris „kajakerių” interneto puslapis).

Žemiau kelio tilto pavojingų kliūčių sumažėjo, buvo galima ir ilgesnes atkarpas paplaukti nelipant žvalgybai į krantą. Tiesa, vienoje vietoje šioje atkarpoje yra labai galingas IV kat. 50 metrų ilgio slenkstis-laiptai su kokiom keturiom labai galingom ir keliom mažesnėmis „bačkomis” (fotografijos Gedimino albume čia ir čia). Visi įveikėme ir šį slenkstį sėkmingai. Toliau upė jau pradeda rimti. Pasiekiame geležinkelio tiltą, dar keli posūkiai ir dešinėje priplaukiame stovėjimo aikštelę, kur geriausia ir baigti plaukimą Loisach.

Tačiau mes iš anksto buvome nusprendę paplaukti dar toliau ir Evaldas, mūsų paprašytas, automobilį buvo nuvaręs į dar už kokių 7 km esantį Farchant miestelį. Nors jėgų po karūnos perlo atkarpos jau buvo likę nedaug, tačiau teko pairkluoti dar galiuką. Priplaukėme Garmisch-Partenkirchen miestelį, prasidėjo reguliuota vaga, pakeliui pasitaikė keletas dirbtinių nuopylėlių ir didelė užtvanka.

Atidavę paskutines jėgas pasiekėme automobilį. Evaldas taip pat buvo atidavęs jėgas, tad iš Austrijos į Vokietiją jį parsivežėme automobiliu. Grįžome į kempingą, sriubos ir miegot. Nusprendėme, kad ryt Loisach pakartojame. Upė įspūdinga, jau išžvalgyta, verta plaukimo dar ir dar, o antrą kartą galėsime plaukti nesustodami ir nesižvalgydami. Ir tik pačią geriausią Griese tarpeklio atkarpą. Laukiam rytdienos.

—-

Kaip ir suplanuota antrosios plaukimo dienos vakarą, trečioji plaukimo diena prasidėjo ankstyva išvyka link Loisach perlinės atkarpos. Šiai dienai buvo sukurtas intensyvus planas, kurio autorystės teises priskyrėme Andriui (Andriaus penkmečio planas). O planas tikrai įspūdingas: apie 40 km kelionė automobiliu iki starto Loisach Vokietijoje, plaukimas apie 5 km, apie 50 km kelionė automobiliu iki Isar plaukimo finišo Austrijoje, apie 6 km pėsčiomis į kalnus iki Isar plaukimo starto su laivais ant pečių, apie 8 km plaukimo Isar, apie 10 km atgal į kempingą automobiliu, pasikėlimas keltuvu į kalnus šalia kempingo, pasivaikščiojimas, nusileidimas, vakarienė. Ir ką gi Jūs manote – planas buvo įgyvendintas beveik šimtu procentų. Neįgyvendinome tik paskutinio numatyto etapo – pasikėlimo į kalną keltuvu ir pasovaikščiojimo kempingą supančių kalnų viršūnėmis. Ir neįgyvendinome tik todėl, kad tas keltuvas darbą baigia, kai mes dar žingsniuojame pėsčiomis į kalnus link Isar aukštupio. Bet ir gerai, kad keltuvas nebedirbo, nes kai kitą dieną nuvykome prie jo darbo laiku, tai sužinojome, kad pasikėlimo kaina vos ne didesnė, nei trijų dienų nakvynės kempinge kaina. Ai geriau kitą kartą į tą kalną pėsčiom užlipsim, jei laiko turėsim.

Pirmasis intensyvaus plano etapas – pakartotinis plaukimas smagiausia Loisach atkarpa – pavyko puikiai. Bevažiuodami pro Garmisch-Partenkirchen dar spėjome pamatyti, kaip bavarai ruošiasi švęsti gegužės pirmąją (kokia jiems tai šventė bebūtų) – vežasi nusipjovę ir nusilupę aukščiausią, kokią tik miške rado, pušį ar eglę į miestelio centrinę aikštę, pastato stačią, tada į ją lipa ir, kai jau kažkuris įlipa, tai jau tas kiečiausias.

O antrojo praplaukimo Loisachu tai beveik nespėjome pamatyti – tuos penkis kilometrus, kuriuos ankstesnę dieną plaukėm kokias penkias valandas, antrąjį kartą praplaukėm per kokį pusvalandį. Nesustodami, švilpiant vėjui, be netikėtumų. Praplaukę, greitai susipakavom ir pajudėjom link Isar.

—

ISAR

Scharnitz miestelyje, kur suplanavome baigti plaukimą Isar aukštupiu, atsidūrėme gegužės pirmosios pietų metu. Kelias į Isar aukštupį uždarytas, tai mes žinojome ir buvome suplanavę pėsčiomis nužingsniuoti tuos šešis – septynis kilometrus iki plaukimo starto. Gediminas su Andriumi išžingsniavo su laivais ant pečių, aš nuvariau automobilį į finišo vietą ir be krovinio (dėl kai kuriems žinomų priežasčių) vijausi juos. Keliukas link Isar aukštupio be galo gražus ir, bent jau man, žingsniavusiam be krovinio, neprailgo.

Pakeliui sutikome pasroviui žingsniuojantį „kajakerį”, kuris tempė savo kajaką (ant specialių ratukų) ir atsargiai nešėsi savo ranką (ne tai, kad nešėsi – nešėsi, bet tiesiog atsargiai laikė, nes, matyt, beplaukdamas susilaužė). Besigrožėdami nuostabiu Isar slėniu ir tarpekliu iš viršaus, nekantravome kuo greičiau pradėti plaukimą. Pasiekę vietą, kur išplatėjusiame upės slėnyje įsikūrusi kalnų elnių/ožkų/avių ferma (pačių gyvūnų nematėme, tik jų ekskrementus, tai tiksliai nepasakysiu, kas ten per žvėrys gyvena), nusprendėme pradėti plaukimą čia.

Besiruošiant plaukimui iš už debesų išlindo saulė ir Isar slėnis nušvito dar gražesnėmis spalvomis. Pradėjome plaukti ganėtinai plačia, sąlyginai ramia (II kat.) vaga.

Po maždaug kilometro vaga pradeda spaustis, slėnis siaurėti. Čia už staigaus kairiojo ir dar staigesnio dešiniojo posūkio prasideda rimtesnė Isar atkarpa (III – III+ kat.). Išlipome pasižvalgyti – plaukiama.

Tai ir plaukiam per dažnai nestodami žvalgytis kelis labai smagius kilometrus – didelės bangos, nuopylos su nedidelėm „bačkutėm”, sūkuriai ir nuostabūs vaizdai, vaizdai.

Priplaukiame nuostabaus grožio Isar tarpeklį. Plaukimas per jį nepavojingas, bet įspūdingas.

Stabtelime prie iš kairės įtekančio intakėlio, kurio tarpeklis taip pat pritrenkiantis. Čia, dviejų upelių santakoje, ant uolos, tarpeklių sienų apsaugotame pusiasaliuke, stabtelime pafotografuoti ir mus aplanko netikėtumas – netyčia iš lizdo išbaidome antį. Blogai. Ne veltui eismas į Isar aukštupį uždarytas – kad tokie neranguoliai kaip mes perinčių paukščiukų nebaidytų, gamtos harmonijos negriautų.

Už tarpeklio upė vėl išplatėja ir vėl lekiame su vėjeliu II kat. bangelėmis. Pavojingų vietų nėra, artėjame prie Scharnitz. Plaukimą baigiame ties „kajakerių” pamėgta stovėjimo aikštele pačiame miestelyje. Nukeliauju atvaryti automobilio, o bendražygiai vaišinasi arbata, kurios pasiūlo „kajakeris”, drauge su mumis plaukęs visą Isar atkarpą. Beje, be to „kajakerio” sulaužyta ranka ir šio draugiškojo arbatos vaišintojo, daugiau bendraminčių Isare nesutikome. Matyt, visi laukia birželio pirmosios, kuomet galės į aukštupį užvažiuoti taxi, o entuziastų, kaip mes ir tie du „kajakeriai”, pėsčiomis lipančių į kalną, daugiau tą dieną neatsirado.

—

Trečiadienis (2012.05.02) buvo kraustymosi iš Bavarijos į Tirolį diena. Palikome savo jaukųjį Isarhorn kempingą, lapę ir lapės kepsninę bei pajudėjome į Austriją link Innsbrucko. Apžiūrėjome vieną galimai plaukiamą upę – Gschnitzbach. Per daug vandens ir pavojingų užvartų – neplaukėm.

Nuo Gschnitzbach pajudame link Sill. Ten sukertam lašinių, prisipučiam nuleistą automobilio padangą ir nusprendę, kad Sill per daug civilizuotas, pajudame arčiau gamtos.

Apžiūrime Brandenberger Ache (labai gražu, plauksim) ir judame link Kelschsaure Ache.

Prie Kelschsaure Ache susirandame kempingą ir ilgai svarstome ar plaukti šiuo upeliu. Vanduo aukštas, sudėtinga surasti ramesnę vietelę įlipimui ir išlipimui. „Overio” atveju, nežinia kiek toli nuneštų laivelį ir žmogelį. O „overio” tikimybė nemaža, nes bangos didelės, „bačkutės” kibios, pasitaiko ir užvartų per visą upę. Visgi nusprendžiame kitą dieną plaukti. Bet įsikūrę kempinge ir dar kartelį jau temstant pasivaikščioję palei upę, persigalvojame – per daug rizikinga.

—-

BRANDENBERGER ACHE

Ketvirtadienį (2012.05.03) pajudame link Brandenberger Ache. Į ją akį užmetę buvome dar vakar. Pasakiško grožio upė. Ją Gediminui primygtinai rekomendavo ir jo internetinis draugas „kajakeris” austras. Ir austras tikrai neapgavo. Pakeliui į Kaiserhaus, kur numatėme plaukimo pradžią, apžiūrėjome vieną iš dviejų numatytos plaukti atkarpos IV kat. slenksčių. Įspūdingas ir keliantis pagarbą.

Plaukimą pradedame prie Kaiserhaus. Ties buvusia imperatoriaus vila yra labai gražus tarpeklis. Smagiai pasivaikštome tarpeklyje įrengtu pažintiniu taku. Apačioje – V kat. slenksčiai, laivus merkiame žemiau jų.

Evaldas nugabena automobilį prie už penkių kilometrų esančio kelio, jungiančio Aschau ir Brandenberg miestelius, tilto. Mes plaukiame smagiu II-III kat. vandeniu nuostabių kalnų apsuptyje. Priplaukiame jau anksčiau apžiūrėtą IV kat. slenkstuką, už kurio tuoj pat prasideda Pinegg tarpeklis. Ilgokai pasvarstę ir pasistatę saugą, imame šį slenkstį. Sėkmingai.

Ėmimo momentas Gedimino nuotraukoje.

Toliau neilgas, bet labai gražus Pinegg tarpeklis, o dar už kilometro – ir antrasis IV kat. slenkstukas.

Žemiau šio slenksčio upė dar kelis kilometrus šokinėja per II-III kat. nuopylas su „bačkutėmis”, neria į neilgą tarpeklį, bangomis verčiasi per akmenis beigi kitaip smagina plaukiančiuosius. Prie tarpeklio mus aplenkia rusų „kajakerių” komanda (su kuria dar susitiksime) ir ilgai netrukę mes pasiekiame finišo tiltą. Pietūs, šalto alaus butelis, laivų džiovinimas ir pakavimas.

Važiuodami link kempingo dar stabtelime pasivaikščioti palei įspūdingiausią Brandenberger Ache 4 kilometrų ilgio tarpeklį, kuriame nuolatiniai IV-V kat. slenksčiai, paįvairinti VI kat. smagumynais. Bevaikštinėdami pamatome vieną minėtos rusų „kajakerių” komandos narį, kuris be kajako guli ant uolos upės krante ir sunkiai juda. Netrukus pasirodo ir rusų komandos vadas, ieškantis nelaimėlio savo komandos nario, kuris, kaip paaiškėjo, apsivertė viename iš V kat. slenksčių, ir nežinia kokį atstumą praplaukė per kelis IV-V kat. slenksčius „samosplavu”. Jis nė pats nesusigaudė kiek ir kaip jis ten plaukė. Padėjome iškelti jį į krantą. Nieko per daug baisaus nenutiko – tik kojas atsitrankė.

Pasirodė ir kiti rusų komandos nariai. Daugelis jau neplaukti, bet pėsčiomis. Kol mes pasivaikščiojome palei upę, rusai krantu apsinešė dar kelis galingus slenksčius ir tik jų vadas išdrįso plaukti „sidabrinį slenkstį”. Mes tik pažiopsojome.

Po „sidabrinio slenksčio” dar kelios įspūdingos nuopylos ir rusas sėkmingai įveikia tarpeklį.

Rusai plaukia toliau III-IV kat. atkarpą, o mes jau judame link kempingo. Kempinge nei lapės, nei lauželio, tai nėra ten ką ir veikti. Einame miegoti, ryt keliamės, pakuojamės viską, paliekame kempingą ir judame link Loferbach – paskutinio potėpio (poterio) mūsų Bavarijos – Tirolio upių paveiksle (rožančiuj).

—

LOFERBACH

Plaukimui atkarpa neilga, bet greita ir galinga. Gediminas suskaičiavo, kad greičiausioje 2,5 km atkarpoje kritimas 50-60 m/km. Mes plaukėm apie 5 km nuo Strub iki Lofer miestelio pirmosios užtvankos su elektrine.

Pirmieji keli kilometrai greita reguliuota vaga, o kirtus automobilių kelio tiltą, prasideda pats smagumas.

Upė lekia per nuolatinius III – IV + kat. slenksčius, akmenis, bangas, „bačkas”, nuopylas ir tik spėk sukiotis. Bangos neretai tokio dydžio, kad iš eilės net kokios trys pila į veidą. Laiko poilsiui nėra. Patogu, kad galima apžiūrėti pavojingesnes vietas nuo šalia einančio kelio, toliau – nuo pažintinio takelio.

Pakeliui pasitaikė viena užtvankėlė (koks kilometras žemiau kelio tilto), paskui dar kažkos statinys (gal buvusi užtvankėlė) dešinėje.

Netrukę nei valandos (o gal ir trukę), pasiekiame Lofer miestelį. Paskutiniai metrai baltame Alpių kalnų upių vandenyje, užkandame, pakeliame po Edelweis, džiovinamės ir paliekame kalnus.

—

Penktadienio vakarą nuvažiuojame maždaug iki Nurnbergo. Ten stojame nakvynės kempinge kažkur apie Fränkische Schweiz. Nuotrauka Evaldo albume. Praėjo lygiai savaitė nuo išvažiavimo iš Vilniaus.

Šeštadienį (2012.05.05) vėlai vakare grįžtame namo. Į Alpių upes norisi grįžti dar ir dar. Gal kitais kartais patirsime daugiau netikėtumų…

—

Tiesa, vos nepamiršau, juk kažkurį vakarą lapės kempinge, rodos, po intensyviosios dviejų upių plaukimo dienos, besimėgaudami įspūdžiais, sukūrėme ir eilių. Jomis ir pabaigsiu.

Gražus miestelis Mittenwald.
Ir upė čia Isar smagi.
Alus čia nebrangus, dar gi,
Atšaldyt upėj jį gali.
O upė tai šalta todėl,
Kad nuo kalnų ji lekia ristele.
Ir plaukt smagi ji, oi smagi,
Nes atvažiavom čia juk plaukt.
A ne.

Daugiau apie žygius slidėmis, dviračiais, baidarėmis ir pėsčiomis čiačia[/url] ir čia.