Austrija: Alpių simfonija. Tirolis.

Laukiau saviškių. Visada jų laukiu! Bet kai jau žinai datą, tas laukimas pasidaro kitoks. Skaičiuoji mėnesius, savaites, dienas ir – valandas. Taip beskaičiuojant mūsų mamikė gavo laišką iš buvusios darbovietės su likusiais laisvais vasarnamiais ir butais atostogoms. Vienas Toskanoje, kitas prie Baltijos jūros, trečias prie Valchzė (Walchsee) ežero. Toskana įdomi, bet nesutampa datos, Baltijos jūra… žinoma, įdomi, bet tolokai, be to ją mes turime ir Lietuvoje. Valchzė ežeras? Kažin, kas ten įdomaus? Austrija. Tirolis. Ir aš jau puolu daryt „namų darbų“. Aha, būsim nuo šeštadienio iki šeštadienio. Jei bus geras oras lankysime tą ir aną, jei prastas aną ir tą. Oi, mažai buvo tos savaitės, mažai… Pralėkė kaip viena diena.
Taigi penktadienį iš Miuncheno oro uosto parvažiavom namo, o šeštadienį iš pat ryto prie Valchzė ežero. Tai ketvirtas pagal dydį Tirolio (natūralus) ežeras. Šalia jo miestelis tuo pačiu pavadinimu – Valchzė (Walchsee). Gyvenome ne pačiame miestelyje, bet visai šalia jo. Ir tai nebuvo minusas. Labiau pliusas – ramu, o prisėdus ant netoli namo esančio suoliuko atsiveria nuostabus vaizdas.

Pirmiausia įsikuriame, pakui apžiūrime miestelį. Viskas gražu. Tikrai gražu! O dar atostogų nuotaikos, susitikimo nuotaikos! Jau net ne gražu – nuostabu viskas!

Sekmadienis mus iš lovų išvilioja švelnia saulės šypsena, kurią vis nori paslėpti debesys. Bet ne lietaus jie, tad pusryčiaujame ir į kelią! Šiandien mūsų laukia Jokūbo kryžius (Jakobskreuz).

Tai 29,60 m aukščio kryžius stovintis ant Buchensteinwand viršukalnės (1456 m. virš jūros lygio). Tai ne šiaip kryžius – į jį galima pasikelti liftu arba užlipti (160) laiptais. Aukščiausia apžvalgos aikštelė 28 m aukštyje. Žinoma, pakylame, bet iš šios mus greitai išveja širšės. Žemesnėse apžvalgos aikštelėse jų nebuvo – visi nori to gražiausio vaizdo.

Tačiau pirmiausia reikėjo pasiekti viršukalnę! Į ją galima užkopti pėsčiomis, galima dviračiu arba – kalnų keltuvu. Mus į viršukalnę užnešė keturvietis krėslas (www.bergbahn-pillersee.com).

O prieš tai dar pasivaikščiojome St.Ulrich miestelyje, apžiūrime bažnyčią.

Grįždami namo užsukame į Reit im Winkl miestelį. Tiesa, šis jau ne Tirolyje, o Bavarijoje. Bet mums tai kas: žingsnis šen ar žingsnis ten.

Grįžus namo kai kam tu pasivaikščiojimų buvo negana – išsiruošė po artimiausias apylinkes. Na, tegu palaksto – ramesni (ėėėėssss) bus. O kai kam pakako vaizdo iš balkono.

Pirmadienis.
Nuolat stebėjome orų prognozes. Nors jomis, kaip žinia, ne visada galima pasikliauti, šį kartą mūsų nepavedė. Susikrauname didžiulį pikniko krepšį ir važiuojame link aukščiausio Austrijos kalno Grosgloknerio (Großglockner 3798 m.). Mūsų tikslas Grosgloknerio Alpių kelias (Großglockner-Hochalpenstraße) besitęsiantis beveik 48 km. Tai aukščiausiai nutiestas Alpių kelias Austrijoje. Mokestis lengvajam automobiliui 35,50 euro. Aš iš pradžių juos norėjau pavadinti plėšikais, o grįžtant namo kažkas iš mūsų sakė, kad po tiek mokėtų ir už asmenį – taip buvom pakerėti matytų vaizdų.

Tiesa, savaitgalį ten važiuoti tikrai nenorėčiau. Buvo pirmadienis, o mašinų begalė. Į vieną apžvalgos aikštelę nė nepakilom – apsisukom vidury kelio. Pavažiuoji pusmetrį ir stoji, vėl pusmetrį ir vėl stoji.
Žinoma viską vainikavo Grosglokneris ir Pastercės ledynas. Didžiausias ir ilgiausias ledynas rytinėse Alpėse.

Informacinė lenta pasakoja, kad maksimalus šio ledyno storis užfiksuotas 1995 metais – 275 metrai. Mes viską apžiūrime nuo Kaiser-Franz-Josefs-Höhe apžvalgos aikštelės. Apačioje lyg mažos skruzdėlytės ledynu iš arti traukia pasigrožėti žmonės. Vėjas taršo plaukus, saulė bučiuoja skruostus. O mes akimis glostome aukščiausią kalną ir klausomės už nugarų skambančios Alpių simfonijos. Taip taip, apžvalgos aikštelėje stovi keistas metalinis „konteineris“. Jame orkestras atlieka Alpių simfoniją (žinoma, tik įrašas). Buvo visai įdomu ten sukišti galvas.

Nenoromis sukame atgal.

Vakarop grįžtame į savo laikinuosius namus. Kažkas draugiškai replikuoja: „Na, ne nuo to galo pradėjote viską rodyti. Po šiandienos vaizdų, vargu, ar kuo benustebinsit :-)“. Dar pažiūrėsim :-).

Antradienis.
Toliau sekame orų prognozes. Po pietų žada lietaus. Mūsų plane didžiausias Tirolio ežeras Achenzė (Achensee). Pasikėlimas kalnų gondolomis į Cvelferkopf (Zwölferkopf) viršukalnę (www.karwendel-bergbahn.at) ir plaukimas laivu aplink ežerą (http://www.tirol-schiffahrt.at/achenseeschiffahrt/die-achenseeschiffahrt.html). Nutariame pirmiausia keltis gondolomis, nes jei tikrai vėliau pradėtų lyti – laive geriau, nei ant kalno. Pats pasikėlimas gondolomis man šį kartą nelabai patiko. Baisiai daug žmonių į vieną „sukiša“. Kaip maniškis sakė: „dar užpilkit pomidorų padažo…“.

Bet viršuje vėl viskas gerai! Stebime, kaip skrydžiui ruošiasi parasparnių mylėtojai. Šiek tiek pasivaikštome (tiesa, vaikščioti čia galima visą dieną: daugybė takų – ir ilgesnių ir trumpesnių), sėdame kavinukės terasoje kas alaus, kas ledų ir mėgaujamės kalnuotais vaizdais.

Po to leidžiamės žemyn. Lietus klaidžioja kažkur toli toli lyg nedrįsdamas mums sugadinti dienos. Perkame bilietus į laivą. Aplink ežerą plaukiame 2 valandas. Neprailgo nė kiek. Net nepajautėme, kaip jos praėjo. Kalnai, smaragdo spalvos vanduo, šelmis vėjas ir saulė. Idealioms atostogoms nieko daugiau ir nereikia.

Trečiadienis.
Sekame orų prognozes… žada saulėtą dieną. Kur važiuojam? Gal į vilkų tarpeklį?! Vilkų tarpeklis – Wolfsklamm (www.wolfsklamm.com). Sakoma, tokį pavadinimą šis tarpeklis gavo dėl to, kad seniau čia esą buvę labai daug vilkų. Dabar ten jų nė kvapo. O daug ten tik laiptelių – visi 354! Sakoma, kad tai vienas gražiausių Alpių tarpeklių. Nesiginčysiu.
Vėl susikrauname pikniko krepšį, į mašiną ir į kelią! Visų nuotaika puiki! Tačiau kažkur pusiaukelėje visai netikėtai (juk žadėjo saulę!) ant mūsų nukrenta visas debesis lietaus. Ką ten debesis – visas skrajojantis ežeras nusileido. Krypties nekeičiame, tik pridėję keletą kilometrų renkamės atsarginį variantą – Tirolio Halis. Kol jį pasiekiame lietus liaujasi. Saulė išlenda ne iš karto, bet svarbu – nebelyja. Mašiną pasistatome netoli pilies. Joje įsikūręs muziejus – pinigų kalykla. Sakoma čia esąs amerikietiškojo dolerio lopšys, čia 1571 metais pradėjo veikti pirmosios masinei monetų gamybai sukurtos monetų kaldinimo staklės varomos vandens. Tais laikais tai buvęs didžiulis išradimas.

Klydinėjame Halio gatvelėmis, užsukame į visas bažnyčias. Vienoje prie mūsų priskuba mažutė moterėlė ir pakuždomis lyg didžiulę paslaptį pakužda: „eikit greitai, greitai prie altoriaus, ten kunigas visus laimina. Ypatingas kunigas. Gausite ypatingą palaiminimą!“ Kita, jau gavusi tą palaiminimą taip pat prieina prie mūsų, sako: „nepraleiskite progos būti palaiminti.“ Vieni mūsų labiau tikintys, kiti nelabiau. Pamaniau, kad gal yra kokia rinkliava (Turiu patirties, tokios ne labai tikėjimui gražios). Bet ne. Deda tas kunigas (prieš tai paklausęs vardo) tau rankas ant galvos ir sako gražius palaiminimo žodžius. Kas nustebino? Tai žmonių toks gero linkėjimas: eikit, gausit palaiminimą. Negi turėtų jiems tie turistai rūpėti?

Į pagrindinę (St.Nikolaus) Halio bažnyčią nepatekome. Ji renovuojama.

Dar pavaikštinėjame gatvelėmis. Ir… dangus nusiplešia pilkų debesų skarą.

Vilkų tarpeklis? Žinoma!
Po lietaus laipteliai slidoki, kur ne kur telkšo balos. Kai kur praėjimai siauri – reikia vieniems kitus praleisti prasilenkiant. Bet visa kita! Žinojo vilkai, kur gražu :-).

Po tiek vaikščiojimų išalkom ir mes kaip vilkai. Gerai, kad parduotuvė netoli namų – prisipirkom kepimui mėsos, bulvių; užsisvajojom apie bulvių košę. O grūstuvo tai nėra. Nusiploviau tuščią vyno butelį, pasidėjau ant spintelės, apsisuku – nebėra…??!! O maniškis, įsijautęs į šiukšlių rūšiavimą, jį jau įgrūdęs į stiklo konteinerį! Nepatikėjo, kai pradėjau aiškinti, kad tai buvo mano grūstuvas… na, netikėjo, kol nepamatė.

Ketvirtadienis
Gyvename 17 km nuo Kufšteino (Kufstein). Makaluojamės kažkur toliausiai, o kas čia pat, tai vis atsarginis variantas. Bet taisome padėtį ir šiandien susiruošiame į Kufšteiną. Tai viduramžius menantis mietas su nuostabia nuo XIII a. išlikusia tvirtove.

Kadangi šis miestas mums buvo netoli, iš ryto neskubame. Atvykę nutariame iš pradžių pasivaikščioti istoriniu Kufšteino taku (Historischer Rundweg Kufstein), kuriame informacinės lentos pasakoja miesto istoriją. Tiesa, kai kur iš jo išklystame, plepėdami ne viską paskaitome, tačiau miestas mus sužavi. Ypač graži Remerhofgase (Römerhofgasse) gatvelė. Esu skaičiusi, kad joje esama mažiausio pasaulyje restorano, įkurto tiltelyje per gatvę: mažas kambarėlis su staleliu ir dviem kėdėmis bei patefonu. Ir užsakytas jis jau mėnesių mėnesiams į priėkį. Įsimylėję romantikai :-).

Kas dar įdomaus Kufšteine? Ogi didžiausi pasaulyje lauke grojantys vargonai (Heldenorgel. 65 registrai, 4948 vamzdeliai). Tiesa, patys vargonai ne lauke, jie viename iš tvirtovės bokštų. Tačiau muzika skamba lauke. Sakoma, kai geras oras ji girdima net Rosenheime (už 40 km.). Labai rūpėjo mums tie vargonai! 12:00 pasigirsta jų melodijos. Pasiklausyti jų galima ir mieste, tačiau mes šiaip ar taip ruošėmės lankyti tvirtovę, tai vargonų klausėmės jau tvirtovės teritorijoje su galimybe stebėti kaip groja vargonininkas, bei su juo pabendrauti.
Kažkodėl jis mums priskyrė sostinę Rygą.

Po maždaug 20 min. trukusio vargonų koncerto funikulieriumi keliamės į tvirtovę (bilietas 11,50).

Tvirtovėje daug ekspozicijų. Čia galima praleisti gerą pusdienį ar net daugiau besigėrint ne tik pačia tvirtove, bet ir už jos storų (kai kurios nuo 4 iki 7 metrų storio!) sienų atsiveriančiais vaizdais.

Dedame didžiulį pliusą Kufšteinui. Jis mums patiko!

Važiuojame namo, sustojame dar šaldytuvo papildymui ir vos spėjus sulysti po stogu viską uždengia stora lietaus debesų antklodė – net kalnus…

Penktadienis
Sekame orus :-). Po vakarykščio lietaus vėl žadama daug saulės. Mūsų laikas Tirolyje eina į pabaigą – norisi dar kažko kalniškai gražaus! Hohe Salve. Viršukalnė 1828 m. aukštyje su ten užkopusia bažnytėle ir, žinoma, užeiga. Ir ne bet kokia: o panoramine, besisukančia. Į viršukalnę kelia gondolos. Be to, visagalė reklama teigia, kad nuo šios viršukalnės atsiveria bene gražiausi Alpių vaizdai visu 360 laipsnių kampu. Kas gali būti geriau? Prieštaraujančių nėra.
Mašiną statome nemokamoje aikštelėje Hopfgarten miestelyje ir pirmyn į gondolas (18 eurų, keliama su persėdimu, galima jungti su laisvalaikio parku http://www.hexenwasser.at/de/homepage/, bet mes jo nelankėme).
Pakilę į viršukalnę grožimės vaizdais, stebime parasparnius, užsukame į bažnytėlę. O paskui ir į užeigą. Reikia gi rasti tą besisukančiąją. Vienas didžiulis ratas su stalais sukasi užeigos viduje, kitas lauke – terasoje. Sukasi lėtai, net nepastebime iš karto kur ir kas ten sukasi. Sėdi sau, gurkšnoji alutį ar mėgaujiesi kava, o gal porcija ledų ar kokiu kepsniu, o pro akis pamažu slenka Alpės, karvutės Milkos ir mūsų pačių mintys gaudydamos parasparnius… nė šnekėti nesinori…

Nusileidę žemyn apžiūrime mažutį Hopfgarten miestelį. Verta užsuktį į bažnyčią. Ji beveik dviaukštė – rusyje yra nemaža „apatinė bažnyčia“ (Unterkirche).

Be to labai įdomus sprendimas jei nebėra kur atsisėsti – iš suolų ištraukiami atsarginiai „ale suoliukai“. Nebuvau dar tokių mačiusi. Ne komfortas sėdėti, bet geriau, nei stovėti.

Vakarop grįžtame namo. Saulę vėl ima dengti debesys. Tamsūs, juodi. Beveik virš mūsų namo it vanagas didžiulius ratus suka lėktuvas. Sėdime balkone susisukę į apklotus ir spėliojame, ko jis čia taip skraido. Tai paskęsta debesyse, tai vėl išnyra – vis ratu ir ratu. Jau atspėjote, tiesa? Debesų sėja! Tačiau visų ledų jam ištirpdyti nepavyko, pasipylė tokia kruša! Išdaužė visas balkono palergonijas (o mes jas dar prieš porą dienų taip laistėm, taip laistėm), žinoma, ir mus iš balkono išvijo… matyt buvo laikas krautis lagaminus…

Šeštadienis
Atsisveikinam su Valchzė ežeru, važiuojam namo, prasukam pro Burghauseną. Ilgiausia pasaulio pilis, kad ir jau 100 kartų matyta vis tiek nepabosta.

Paskutines dienas (tiksliau valandas) leidžiame namie, rūkome žuvį, bendraujame, kuriame laužą ir planus kitiems susitikimams.