Aušrys Matonis, Lietuvis, kuris apkeliavo visą pasaulį

Vilnietis Aušrys Matonis (48 m.) šiuo metu yra nedidelio Palendrių kaimo (Kelmės raj.) vienuolyno svečių namų administratorius. Čia jis ir gyvena – nuosavo būsto neturi – ir dirba: priima svečius, ruošia jiems pusryčius, dirba su rezervacijų sistema, taip pat gieda grigališkąjį choralą vienuolyno chore. Tad labai nustebinti gali tas faktas, kad Aušrys – ne šiaip ramybės kaime ieškantis vilnietis, o sėkmingas įmonės direktorius, aplankęs visas 193 pasaulio valstybes – Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) nares (priskaičiuojant kitokį statusą turinčias teritorijas, būtų 205 šalys).

Paskutinė šalis Aušrio sąraše buvo Libija – joje pastaraisiais metais siautė karas ir ten keliauti buvo pavojinga. „Nusprendžiau, kad jeigu jau mane nušaus – tegul tai įvyksta paskutinėje šalyje“, – nusišypsojo pašnekovas. Jo kelionės prasidėjo dar studijų laikais su choru. Berniukas lankė M. K. Čiurlionio muzikos mokyklą, po jos mokėsi muzikologijos (nelabai ką be muzikos ir galėjo studijuoti, nes vyresnėse klasėse nesimokė kai kurių bendrojo ugdymo dalykų), be to, susidomėjo grigališkuoju choralu ir prisijungė prie choro veiklos.

Ir bakalauro darbą rašė iš lietuvių religinės muzikos, be to, sužinojo, kad JAV Lituanistikos tyrimo centre yra saugoma su tuo susijusios informacijos, o tada rado galimybę išvykti į JAV (kas anuomet, Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę, buvo labai sudėtinga), kur rinko medžiagą bakalauro darbui, be to, rado ir galimybę padirbėti. „Tuo metu Lietuvoje buvo kalbama, kad JAV doleriai tiesiog ant medžių auga, tad man labai norėjosi jų pasiskinti. Ir išties alga, net ir nelegaliai plaunant indus, man darė didelį įspūdį“, – konstatavo Aušrys. Vėliau jis sulaukė prašymo sukurti Lituanistikos tyrimų centro interneto svetainę – jis buvo savarankiškai pramokęs programuoti, tad darbo ėmėsi ir jam pavyko sukurti svetainę su solidžiu archyvu ir katalogais. Ir vėliau lietuvis vis vykdavo į JAV padirbėti tam laikui, kuriam gaudavo vizą. Sykį porą dienų net slaugė ir maitino per zondą neįgalią turinčius garbaus amžiaus vienuolius, mat jais besirūpinę du slaugytojai norėjo kartu išvykti pažvejoti.

Lietuvoje Aušrys kurį laiką darbavosi draugo įkurtame muzikiniame klube „Brodvėjus“, tvarkė įvairius organizacinius reikalus.

Na, o pirmoji jo rimta turistinė kelionė – neskaitant kelionių su choru po Europos šalis ir darbo išvykų į JAV – buvo išvyka su draugais į Braziliją 2004 m. Ten jis daug ką aplankė, daug patyrė ir grįžęs namo labai norėjo dar. Antroji rimtesnė Aušrio turistinė kelionė buvo sekančiais metais į Etiopiją – niekas iš draugų ten vykti nepanoro, tad jis pabandė ir suprato, jog puikiausiai gali keliauti ir vienas. Tiesa, vos nepateko į kalėjimą už tai, kad netyčia fotografuojant į kadrą pakliuvo tiltas – valstybinius pastatus ir kitus objektus fotografuoti Etiopijoje draudžiama.

Vietoje būsto nuomos – kelionė

Vėliau vyrukas, keletą mėnesių padirbėjęs, vis išlėkdavo tai šen, tai ten. Susimokėti už lėktuvo bilietus jam labai padėdavo aviakompanijų suteikiami lojalumo taškai – „mylios“ (tais laikais už kelionę į JAV gaudavo nemažai „mylių“; dabar tokiu būdu kažką apčiuopiamo įsigyti jau būtų sudėtinga).

Ir aplinkiniai žinojo apie Aušrio polinkį keliauti bei gebėjimą rinkti visokius nuolaidų taškus, dažnai prašydavo jo padėti įsigyti lėktuvo bilietus (prieš keliolika metų nedaugelis mokėjo internetu tą padaryti), o galiausiai vienas pažįstamas jį įkalbino iš darbo „Brodvėjaus“ klube pereiti į kelionių agentūrą. 2008 m. jis kartu su draugu įkūrė savo agentūrą geros-keliones.lt (UAB A&R Travel). Pradžioje dirbo nuostolingai, vėliau Aušrys sukūrė kelionių pardavimų internete sistemą, kuri tais laikais buvo gana nauja ir pasiteisino.

Viską, ką uždirbdavo, vyras išleisdavo kelionėms. „Vienu metu nuomojausi butą, bet paskui pagalvojau – na, juk už pusmečio nuomos įmokas išeitų dar viena kelionė, tad verčiau grįšiu gyventi pas tėvus“, – atsiminė vilnietis. Tėvai nepyko, juolab, kad nujautė, jog po kelis mėnesius per metus jo nebus namuose.

Kilo išganinga mintis

Aušrys dirbo ir keliaudamas, nors interneto ryšys kai kuriose šalyse dar buvo prastas – jis buvo pats susikomplektavęs savotišką internetinę telefonų stotį, kurios dėka visuomet, kur bebūtų, galėdavo atsiliepti į skambučius, internetu sulaukdavo klientų užklausų ir į jas atsakydavo. „Būdavo ir taip, kad Lietuvoje darbų daug, vos spėju suktis, bet jaučiu, kad toks gyvenimas mane jau slegia – tada nusiperku kelionės bilietą, – ir iškart palengvėja. Na, o kai ateina kelionės data, jau tenka rasti laiko ir išvykti“, – atsiminė keliautojas.

Ir štai vieną dieną bene 2015 m. Aušrys prisėdo, pasidarė sąrašą ir suskaičiavo, kad yra aplankęs lygiai pusę pasaulio šalių. Ir tada kilo išganinga mintis – jei galima apkeliauti pusę pasaulio, galima apkeliauti ir jį visą! Taigi jis ėmėsi aiškintis, kaip nuvykti į sunkiau pasiekiamas valstybes (kai kur kildavo sunkumų, gaunant vizą), kaip išvengti pavojų, ir vis pildė savąjį sąrašą, kol šiemet pavyko tikslą pasiekti – aplankytos visos pasaulio valstybės, esančios JTO sąraše. Kaip jau minėta, paskutinė Aušrio aplankyta šalis buvo Libija. Priešpaskutinė – Turkmėnistanas, kelionė į jį nusikėlė, nes jame itin ilgai, iki pat šių metų, buvo uždarytos sienos po pandemijos. Na, o suplanuotos eilės tvarkos Aušrys keisti nenorėjo, nes, kaip jau minėta, buvo nusiteikęs, kad jeigu žus – teįvyksta tai paskutinėje šalyje, kuri vadinama itin pavojinga. Tiesa, kai galiausiai jis nuvyko į grėsmingąją Libiją, paaiškėjo, kad karas joje pasibaigęs ir viskas ramu.

Vienur – pavojinga, kitur – nuobodu

Bene pavojingiausia šalis iš visų aplankytų Aušriui pasirodė Centrinės Afrikos Respublika – šalyje nuolat vyksta neramumai, visur daug kariškių, po šalies sostinę Bangį važinėja tankai. Tiesa, kaip pastebėjo Aušrys, pirmas dienas bauginantys tankų ir ginklų vaizdai vėliau tampa gana įprasti. Sunkiau Centrinės Afrikos Respublikoje jam pasirodė įprasti prie vis besikabinėjančių ir kyšių norinčių pareigūnų. Sykį Aušrys vos nepakliuvo į kalėjimą, mat išėjo pasivaikščioti po miestą, neturėdamas paso (turėjo jo kopiją, kuri pareigūnų neįtikino, o originalą buvo palikęs Nigerijos konsulate, kad gautų vizą į šią šalį). „Policijos nuovada, kurioje atsidūriau, priminė turgų – didžiulė salė, didelis sujudimas ir daug žmonių, kurie bando aiškintis kiekvienas dėl savo bėdų. Mane ten viena solidžiai atrodanti pareigūnė barė, barė ir liepė nedelsiant pristatyti savo pasą. Leido paskambinti – laikiau rankoje telefoną ir galvojau, kad konsulato numerio nežinau, interneto nėra, taigi tikrai įklimpau. Bet mano rankoje telefonas kaip tik suskambo, skambino iš Nigerijos ambasados ir pranešė, kad pasas paruoštas. Puoliau prašyti jo pagalbos, konsulas atskubėjo į nuovadą su mano pasu. Ir jį policininkė išbarė, tada jis sumokėjo už mane gal 50 dolerių kyšį (aš tiek grynųjų pinigų su savimi nesinešiojau) ir galiausiai mane išleido“, – atsiminė vieną iš daugelio kelionių nuotykių Aušrys.

Tų nuotykių buvo tiek, kad sunku kažką ir išskirti, juk nemažai keliautojo aplankytų valstybių lietuviams apskritai mažai girdėtos, tarkim, Karibų jūroje esančios buvusios kolonijos Grenada, Trinidadas ir Tobagas, Antigva ir Barbuda. Lankydamasis San Tomėje ir Prinsipėje mūsų herojus susimąstė, kad čia, kur tiek smėlėtų paplūdimių ir džiunglių, jis norėtų gyventi, išėjęs į pensiją. Na, o ganėtinai nykios, nors taip pat egzotiškos, keliautojui pasirodė Okeanijos salose esančios valstybės. „Pavyzdžiui, yra tokia valstybė Maršalo salos, ji lyg ir graži, bet nedidelė. Viešbutyje paklausiau interneto slaptažodžio – man pasakė, kad interneto nėra. Tuomet pasiteiravau, kaip galima įsigyti mobiliojo ryšio kortelę su internetu – man pakartojo, kad interneto nėra, visai nėra – trūko kažkoks internetą per vandenyną tiekęs optinis kabelis, ir viskas. Lėktuvai ten skraido retai, laiko turėjau bent savaitę, nedidelę salą apžiūrėjau greitai. Buvau pradėjęs net skaityti vietinius laikraščius (jie – anglų k.) ir susitvarkiau failus kompiuteryje, kad nenuobodžiaučiau“, – atsiminė Aušrys, galintis susikalbėti dešimčia kalbų.

Labai nyki jam pasirodė tame pačiame regione esanti Nauru sala-valstybė. Joje seniau buvo aptikta daug naudingos iškasenos fosfato (jis susidaręs iš paukščių išmatų) ir šalis tapo labai turtinga, bet neseniai iškasenos baigėsi ir liko daug išraustų karjerų ir niūrūs vaizdai. Dauguma gyventojų – pabėgėliai, nepriimti į Australiją. Ir jie labai nutukę – pasak Aušrio, tiek daug nutukusių žmonių jam niekur kitur neteko matyti. Progų į juos prisižiūrėti buvo, mat iki skrydžio vėlgi daug laiko, o sala maža – ją visą gali pereiti per 2 valandas (tai – trečia mažiausia valstybė pagal plotą pasaulyje po Vatikano ir Monako). Visoje šalyje – gal trys kavinės, maistas jose kažkoks keistas, tikriausiai išimtas iš mikrobangės, ir pašildytas. „Salos gyventojai buvo taip įpratę turtingai gyventi iš iškasenų, kad net valgyti gaminti neišmoko… Susipažinau su ten gyvenančiais amerikiečiais, kurie pasakojo, kad buvo pasikvietę keletą vietinių į svečius – ir tie labai susižavėjo vaišėmis, nors tai buvo paprastas kepsnys“, – prisiminė Aušrys.

Iš klajonių – į kaimą

Na, o aplankęs paskutinę iš visų valstybių Aušrys grįžo į Palendrių kaimą Kelmės rajone – čia jis netikėtai atsidūrė per pandemiją. Prasidėjus karantinui, suprantama, jo kelionių agentūros veikla beveik sustojo. Ir dabar joje, be vadovo, telikęs vienas darbuotojas. Kadangi Aušrys per savo keliones nebuvo užmiršęs grigališkojo choralo, kažkas iš bendruomenės užsiminė, kad reikalingas darbuotojas giedančių vienuolių svečių namuose Palendriuose – o Aušrys prasitarė, kad galėtų to imtis, juk Vilniuje gyvena su tėvais. Kai sulaukė kvietimo kibti į darbą ir parodyti iniciatyvą, truputį pasimetė, nežinodamas, nuo ko pradėti.

„Tada pradėjau galvoti, kas man iš visų aplankytų viešbučių – jų buvo tikrai daug, ir pigių, ir labai brangių – paliko gerus įspūdžius – koks aptaranavimas, kokie pusryčiai ir pan. – ir ką galėčiau pritaikyti čia – ir palengva tą dariau“, – pasakojo Aušrys, tebedirbantis ir savo kelionių agentūroje. Jis sakė, kad dėl to, jog visos šalys jau aplankytos, nei kiek neliūdna. Svarstė, kad gal galima būtų įregistruoti Lietuvos rekordą – kiek domėjosi, tokio dar nėra, kita vertus, kažkur skaitė, kad vienas lietuvis pasakojo aplankęs visas šalis. „Manęs daug kas klausia, tai kuri gi šalis labiausiai patiko? Kur norėtum gyventi? – pasakoja Aušrys – Iš tikrųjų sunkus klausimas. Nukeliavus į kokią naują šalį dažniausiai atrodo labai įdomu, smagu, bet vėliau pirmieji įspūdžiai susiguli, išryškėja įvairios problemos. Karščiai, šalčiai, politiniai dalykai, skurdas, žemės drebėjimai… Ar tiesiog nuobodi gamta – nėra metų laikų kaitos. Kad ir kaip keistai skambėtų, apkeliavęs visą pasaulį supratau, kad geriausia gyventi yra čia, Lietuvoje. O apsigyvenęs Palendriuose nebenoriu niekur vykti. Tiesiog viskas čia gerai. Jokių neramumų, rimtų problemų, daug ramybės, visuomet besišypsantys vienuoliai ir jų svečiai. Manau, tai ir yra ta vieta, kur norėčiau pasilikti. Bet kad tą suprasčiau, reikėjo apkeliauti pasaulį.“

Pasaulyje – daug keistų kampelių

Suskaičiuoti, ar tikrai visos pasaulio šalys aplankytos, nėra taip jau paprasta, nes kai kurių iš jų statusas iki galo neaiškus. Kaip jau minėta, Aušrys aplankė visas JTO registruotas 193 valstybes ir keliolika teritorijų, kurias priskaičiavus būtų 205. Tarkim, jis lankė tokius kraštus Karibuose, kaip Aruba, Kiurasao – tai yra lyg ir atskiros šalys, turinčios savo valiutą, valdžios įstaigas, autonomiją, bet oficialiai jos dar laikomos Nyderlandų karalienės teritorijomis.

„Dar viena labai įdomi vieta yra netoli Airijos ir Didžiosios Britanijos esanti, bet joms nei ES nepriklausanti suverenitetą turinti Isle of Man sala. Joje yra keturios iš XIX a. išlikusios ir normaliai veikiančios transporto rūšys – elektrinis tramvajus, garinis traukinys, funikulierius ir arklio traukiamas tramvajus. Tai tikrai įdomu, be to, į šią salą nesunku nuskristi iš Londono ar nuplaukti laivu iš Liverpulio“, – gundė Aušrys. Dar keistesnė vietovė netoli Didžiosios Britanijos krantų yra Sylando fortas – tai Antrojo Pasaulinio karo laikais jūroje ant stulpų pastatyta platforma, paskelbusi nepriklausomybę, bet niekieno nepripažinta. Joje gyvena viena šeima. Tiesa, ir daug geriau žinomo Vatikano statusas iki galo neaiškus – jis laikomas valstybe, tačiau į JTO sąrašą įtrauktas nėra.

Tikrai galima fiksuoti rekordą

Apie tai, ar Aušrys galėtų fiksuoti Lietuvos rekordą, o gal kažkas jį aplenkė, paklausėme VšĮ „Rekordų akademija“ direktoriaus Gintaro Pociaus. „Lietuvos rekordų registre yra 2016-aisiais metais registruotas rekordas „Daugiausia aplankė valstybių“ – tai vilnietis Danas Pankevičius aplankęs 147 valstybes 1999–2016 m. laikotarpiu. Viešojoje erdvėje periodiškai nuskamba informacija apie įvairius keliautojus, minimi ir įspūdingi jų aplankytų šalių ar valstybių skaičiai. Greičiausiai taip ir yra, vis tik vien žodinių teiginių rekordo registracijai nepakanka. Tam, kad būtų įregistruotas tokio pobūdžio rekordas, reikėtų pateikti aplankytų valstybių sąrašą chronologine tvarka, kuriame atsispindėtų informacija apie tai, kada, kur, kiek laiko buvo lankytasi.

Taip pat privalu minėtą informaciją pagrįsti, t.y. pateikti lankymosi valstybėje įrodymus – pavyzdžiui, vizas pase, viešbučių įsiregistravimo ir išsiregistravimo korteles, įvairių transporto priemonių bilietus ar įlaipinimo kuponus ir t.t. Spektras – tiek fizinių, tiek skaitmeninių – priemonių, kuriomis galima pagrįsti apsilankymo valstybėje faktą, tikrai labai platus. Tik, žinoma, visi šie dalykai imlūs laikui – galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl aktyvūs keliautojai sprendimą aplankytų valstybių skaičių įregistruoti kaip oficialų rekordą atideda ateičiai. Be abejo, p. Aušrys Matonis gali kreiptis į „Rekordų akademiją“ bei pateikti medžiagą rekordo registracijai“, – patikino G.Pocius.