Liepos pradžioje mūsų keturių asmenų šeima – aš, vyras ir du mūsų vaikai (12 metų sūnus ir 8 metų dukra) – nusprendėme išbandyti šiek tiek kitokias atostogas. Norėjome ne tik saulės ir poilsio, bet ir naujų patirčių, kultūros, gamtos. Po nedidelės paieškos ir vaikų pritarimo nusprendėme, kad keliausime į Suomijos sostinę – Helsinkį.
Kelionė ir pirmieji įspūdžiai
Į Helsinkį atvykome keltu iš Talino – vaikams tai buvo pirmasis plaukimas tokio tipo laivu, todėl kelionė prasidėjo nuo didelio džiaugsmo. Vaikščiojome po denį, stebėjome jūrą, valgėme suomiškų pyragėlių iš laivo kavinės. Po poros valandų jau stovėjome Helsinkio uoste – moderniame, bet kartu labai jaukiame.
Įsikūrėme apartamentuose netoli Kamppi rajono – viskas ranka pasiekiama, šalia parduotuvės, kavinės, o svarbiausia – žali parkai, kur vaikai galėjo išsilakstyti. Nors Helsinkis yra sostinė, tačiau jo ritmas ramus, o oras net liepos mėnesį gaivus – apie 22 laipsniai šilumos.
Pirmoji diena: miesto centras ir pirmasis kontaktas su Suomija
Pirmąją dieną paskyrėme pažinčiai su miesto centru. Pasivaikščiojome po Senamiesčio aikštę (Senaatintori), kur mus pasitiko balta Helsinkio katedra (Tuomiokirkko) – stilinga, didinga, o jos laiptai tapo puikia vieta pasėdėti ir pasimėgauti ledais. Vaikai iš karto pastebėjo, kad mieste daug kavinių, kuriose siūloma daugybė ledų rūšių – tai tapo jų „misija“ kasdien paragauti vis kitokio skonio.
Vakare aplankėme Esplanadi parką – tai miesto „žalioji vena“. Čia daug muzikantų, suomių šeimų, piknikų ant žolės. Mes taip pat išsidriekėme su savo sumuštiniais, vaikai gainiojo balandžius, o mes su vyru tiesiog stebėjome miesto gyvybę.
Kultūra, gamta ir pramogos vaikams
Kitą dieną nusprendėme aplankyti „Heureka“ mokslo centrą, esantį vos už 30 minučių nuo miesto. Vaikams tai buvo vienas įspūdingiausių dalykų kelionėje – čia viską galima liesti, išbandyti, sužinoti. Dalyvavome eksperimente, matėme žiurkių krepšinio varžybas ir net pasivaikščiojome po interaktyvią parodą apie ateities miestus.
Vieną dieną skyrėme Suomijos gamtai – plaukėme laiveliu į Suomenlinos tvirtovę. Tai istorinė sala-tvirtovė, kur daug vaikštinėjome, žiūrėjome į patrankas, pasiklydome požemiuose, valgėme ledus prie jūros. Vaikams patiko mintis, kad jie „tvirtovės gynėjai“. O mums tai buvo puiki vieta pabėgti nuo miesto triukšmo (kurio Helsinkyje iš esmės ir nėra).
Modernusis Helsinkis ir suomiška kasdienybė
Aplankėme Kiasma šiuolaikinio meno muziejų – ten patiko ne tik mums, bet ir vaikams, nes dauguma ekspozicijų interaktyvios, žaismingos, net šiek tiek keistos (bet įdomios!). Vyrui įspūdį paliko Temppeliaukio bažnyčia – iš uolos iškalta šventovė, kurioje tvyro ypatinga ramybė. Net vaikai nutilo, kai įėjome – akustinė aplinka ir natūralūs akmenys daro savo.
Vieną vakarą nusprendėme paragauti tikros suomiškos virtuvės. Užsisakėme „lohikeitto“ – lašišos sriubos su grietinėle ir krapais, o desertui – mėlynių pyrago. Vaikai įsimylėjo suomišką duoną su sviestu ir agurkais, o mes – švarų, skaidrų Suomijos skonį.
Paskutinė diena: atsisveikinimas ir pažadas grįžti
Paskutinę dieną dar kartą pasivaikščiojome pakrante, užsukome į Oodi – modernią centrinę biblioteką. Vaikai ten žaidė vaikų zonoje, o mes su vyru skaitėme kelionių knygas apie Šiaurės šalis. Atsisveikinome su Helsinkiu prie Baltosios katedros, valgydami paskutines ledų porcijas ir stebėdami lėtai besileidžiančią saulę.
79tieji