Atostogos Gran Kanarijos saloje

Valio!!! Pagaliau atėjo taip ilgai lauktos šeimos vasaros atostogos. Šį kartą keliavome porai savaičių į Gran Kanariją. Į Oslą skridome su Ryanair, o iš ten su Norwegian į Las Palmas de Gran Canaria. Oro uoste labai greitai sutvarkėme dokumentus dėl automobilio nuomos. Mašiną iš anksto buvau „užsibukinęs“ dar būnant Lietuvoje. Naudojausi kompanijos Cicar paslaugomis (www.cicar.com). Mokėjau grynais vietoje (500 eurų už 2 savaites), pilnas draudimas, jokių depozitų, gavome naują Seat Arona su automatine greičių dėže. Tiesiu taikymu nuvairavome į butą sostinėje „Amazing Canteras beach apartment“. Butą pirmai savaitei nuomavausi per airbnb platformą. Apartamentai buvo namo 3-iame aukšte, erdvu, šviesu, švaru, 3 kambariai, viskas super. Svarbiausia, kad turėjome ir vietą po namu esančiame garaže. Parkingas tikrai pravertė, nes su automobilio parkavimu Las Palmas centre tikrai yra problemų. Visur už parkavimą reikia mokėti. Butas labai geroje vietoje, turistinėje zonoje, šalia superinio pliažo Playa de las Canteras, ranka pasiekiami kabakai, parduotuvės, pramogos ir t.t. Nupėdinome į šalia esančią parduotuvę SPAR, prisipirkome vandens, alaus, vyno, užkandžių ir įjungėme relaksą, nes visa diena kelyje ganėtinai visus išvargino.
Ryte išvažiavome į apžvalgos aikštelę Mirador del Balcón (28°01’08.9″N 15°47’08.0″W). Kelių būklė puiki, autostrada gera, aišku, teko ir kalnų keliais normaliai pavinguriuoti, bet asfalto kokybė tikrai nenuvylė. Automatinė greičių dėžė žymiai palengvino vairavimą. Apžvalgos aikštelė – toks stiklinis balkonas su puikiais vaizdais į vandenį. Kai skaidrus oras, galima net Tenerifės Teidės ugnikalnį pamatyti. Stiklo sienelės senokai neplautos, dulkių daug, bet vieta bet kokiu atveju verta dėmesio. Toliau patraukėme į Tocodoman mieste esantį kaktusų parką Cactualdea Park (27°57’32.1″N 15°46’49.4″W). Pakeliui užsipylėme kuro. Kolonėlės man čia patiko, nes nereikia pačiam piltis kuro – vietinis personalas viską padaro už tave. Patogu ir rankos benzinu nesmirda. Įėjimas į parką 4 asmenims kainavo 20 eurų. Prisipažinsiu, iš pradžių kažkaip skeptiškai buvome nusiteikę šio parko atžvilgiu. O visai be reikalo! Kaktusų parkas pasirodė fantastiškai super nerealus! Smagu buvo vaikštinėti po gana didelę teritoriją ir grožėtis didiuliu kiekiu įvairiausių kaktusų. Puikus pasivaikščiojimas. Ten ir kabakas yra, kaip tik tuo metu buvo ruošiama banketinė salė. Įtariu, vestuvių puota nusimatė. Lietuvoje neįsivaizduoju šventimo tokioje vietoje, nes visi svečiai prisisiurbtų svaiginančių gėrimų ir šimtu procentu ne vienas jų užkristų, susivartytų ant kokio kaktuso, tikrai maža nepasirodytų. Aš taip jau atsargiai viską tyrinėjau parke ir visvien sugebėjau spyglių į rankos pirštus prisivaryti. Įsivaizduoju, kad po gero baliaus ir netyčinio pasivoliojimo kaktusuose šventę tektų baigti ligoninės priimamąjame. Be variantų. O jei rimtai, tai parkas tikrai patiko. Tik labai jau karšta jame buvo – virš 30 laipsnių šilumos. Labai norėjosi atsigaivinti. Tai ir padarėme nuvažiavę į pliažą Playa de la Aldea (28°00’20.6″N 15°49’02.5″W). Patiko čia esantis tunelis, jungiantis 2 pliažus. Viename pliaže vanduo ramus, o kitame vandenynas konkrečiai skalauja akmenuotą krantą. Turistų mažai, daugiausiai vietiniai ispanai. Šį kartą nesimaudėme, kažkaip nesinorėjo, nes vėjas galingai pūtė ir normaliai gaivino. Pasibuvome pliaže ir vietiniame kabake prisėdome pietauti. Aš ir žmona užsisakėme krevečių česnakiniame padaže, aštuonkojį su bulvytėmis, o vaikai – vištienos ir kiaulienos kepsnius, dar paėmėme tapas su sūriu ir alyvuogėmis, alaus bei sulčių. Labai skaniai papietavome ant vandenyno kranto su nuostabiu vaizdu. Keturių asmenų vaišės kainavo tik 50 eurų. Pamenu, Palangoje HBH pietūs mums kainavo tikrai daugiau. Nuostabus vietinis maistas, dar ilgai burnoje jaučiau malonų jūros gėrybių poskonį…
Po pietų nuvažiavome į natūralius baseinus Agaete Piscina Natural (28°06’21.0″N 15°42’38.2″W). Labai populiari vieta, mašiną teko priparkuoti puskilometris nuo baseinų. Natūralūs baseinai buvo konkrečiai apgulti poilsiautojų, daugiausiai vietinių ispanų. Gerai, kad turėjome maudymosi batus, nes ten tokios gana aštrios uolienos aplink baseinus. Patogi infrastruktūra, yra WC, padaryti laiptuoti nusileidimai su turėklais į baseinus, vanduo skaidrus, sūrus ir nelabai šiltas. Lengvai lynojo, bet niekam tai nerūpėjo – visi maudėsi, relaksavo ir puikiai leido šeštadienio popietę. Išbandėme baseinus, papramogavove vandenyje, persirengėme ir labai gražia promenada nupėdinome iki miestelio Agaete centriuko. Pakeliui smalsiai stebėjome didelius kiekius krabų, kurie bazavosi pakrantėje ant akmenų. Buvo kilusi mintis prisirinkti kokį maišiuką krabų ir išsivirti sriubos, bet vis dar jaučiau sotumą po pietų, todėl „skipinau“ šį sumanymą. Miestelyje mus pasitiko galingas šurmulys ir minios žmonių – vietiniai tiesiog šventė savaitgalį. Scenoje vyko koncertas, daugybė ispanų, visi bendrauja, kažką gurkšnoja, alus liejasi laisvai, nuotaika puiki, atmosfera „veža“. Šaunuoliai ispanai! Tikrai moka švęsti šventes. Pasimėgavome miesteliu ir su šventiniu užtaisu išvažiavome namo. Pakeliui užsukome į supermarketą Mercadona, kur gausiai apsiprekinome. Už pilną vežimą maisto su alumi bei vynu sumokėjome 44 eurus. Kosmosas, kokios geros kainos, pavyzdžiui, 1 litras balto vyno 1,15 euro. Skanu, pigu, pirkau ir brangesnio vyno, bet tas pigesnis man net skanesnis pasirodė… Puikios kainos. Ir apskritai, puiki diena ir puikus vakaras grįžus atgal į Las Palmas. Bute skaniai dorojome nusipirktą produkciją ir aptarinėjome sekančios dienos planus.
Sekmadienį ryte išvažiavome prie Bandamos kraterio (Caldera de Bandama). Prisiparkavome prie golfo klubo esančioje mašinų aikštelėje (28°01’55.2″N 15°27’36.3″W) ir nuo ten pradėjome trekingą aplink kraterį. Vaizdai gražūs, debesėliai danguje, saulė nekaitri – puikus oras pasivaikščiojimui tokioje vietoje, kur nėra visiškai jokio šešėlio ar pavėsio. Trasoje sutikome tik kelis turistus. Trekingas nesunkus, lėtai eidami užtrukome porą valandų. Vaikai lengvai įveikė trasą. Tai buvo smagus pasivaikščiojimas su puikia panorama. Labiausiai nustebino pačiame kraterio dugne stovinti sodyba. Aišku, ji apleista, negyvenama. Sunkiai įsivaizduoju, kokiam keistuoliui galėjo kilti mintis įsikurti giliai krateryje? Ten jokio kelio nėra, tik takelis vingiuoja. Matyt, užsikniso sodybos gyventojai pėsčiomis varinėti aukštyn žemyn bei viską tempti rankomis namo. Logiškas sprendimas – išsikraustyti. Labai patiko stebėti driežų šou. Keliose vietose ant akmenų prigužėjo daugybė driežų, ne driežiukų, bet konkrečių riebių driežų. Juos pamaitinome spurgomis, valgė skaniai. Driežai tokie nebailūs, visai žmonių nebijo, smalsiai šmirinėja, vos ne iš rankų valgo, kaip kokie naminiai gyvūnėliai. Tikrai labai geras trekingas. Apėjome ratu, sėdome į auto ir užvažiavome į netoli kraterio esančią apžvalgos aikštelę Pico De Bandama (28°02’15.6″N 15°27’27.8″W), nuo kurios atsivėrė puiki panorama ne tik į kraterį, bet ir toli aplinkui. Atgavome jėgas, atsipūtėme ir nuvažiavome prie Mirador El Bufadero (parkingas – 28°00’10.0″N 15°22’32.3″W). Įdomi vieta, kur tokiame baseine uolose vandenyno pakrantėje vanduo tai leidžiasi žemyn, tai šauna į viršų. Kuo neramesnis vandenynas, tuo smarkiau spjaudosi vanduo. Mūsų atveju vanduo buvo gana ramus, bet vaizdas vistiek vertas dėmesio. Nežinau, ar atsirastų drąsuolis, kuris įšoktų į tą baseiną ir paskui bandytų išlipti. Tikriausiai ne. Bet užtai daugybė krabų bazavosi tame baseine. Patiko stebėti, kaip vanduo vis nubloškia krabus nuo sienelių į vandenį, o jie užsispyrusiai bando išsilaikyti. Čia nebuvo labai daug žmonių, aplinkui gera infrastruktūra, takeliai, suoliukai, puiki vieta pasibūti. Likusią dienos dalį nusprendėme skirti pliažui bei maudynėms, todėl nuvairavome į Playa de Melenara (parkingas – 27°59’16.7″N 15°22’39.9″W) su Neptūno skulptūra vandenyje. Pliažas didelis, platus, juodo smėlio, kuris man ypač patinka. Bangos tą dieną buvo nerealiai smagios, vanduo šiltas, o žmonės draugiški. Toje pliažo dalyje, kuri arčiau Neptūno skulptūros, bazavosi daugybė žmonių. Scena pastatyta, koncertas vyko pilnu tempu, vietiniai linksminosi iš peties. Ant molo ispanai pasistatė kepsnines ir čirškino sardines. Patiko, kad keptas žuvytes jie tiesiog nemokamai dalino visiems norintiems. Nuroviau ir aš „desietką“ sardinių: skanios, traškios, kvapnios. Mūsų šeimyna pasirinko vietą kitame pliažo gale, nes ten nebuvo jokios spūsties, daug erdvės, puikumėlis. Mėgavomės aplinka, pliažu, alumi ir maudynėmis iki pat vakaro. Namo grįžome kupini įspūdžių ir teigiamų emocijų.
Pirmadienį patraukėme į miestelį Arucas ir tiesiu taikymu į vietinę romo gamyklą „Arehucas“ (28°07’10.1″N 15°31’43.2″W). Bilietas suaugusiam kainavo 7 eurus, o vaikams – nemokamai. Ekskursijas galima užsisakyti vietoje anglų ar ispanų kalbomis. Ispanų grupės formavosi viena po kitos, o anglakalbių – ne. Bet mums laukti, kol susidarys grupė, nereikėjo, gavome privačią tik mūsų šeimai skirtą ekskursiją po gamyklą. Viduje romo ir cukranendrių aromatas pramušė labai ryškiai, tokiu oru galėčiau kvėpuoti ir kvėpuoti… Tai buvo puiki ekskursija su visais pasakojimais ir romo gamybos proceso demonstravimu. Viską vainikavo gėrimų degustacija. Mums leido degustuoti 10 rūšių romo kokio tik norėjome. Aišku, išskyrus tuos pačius brangiausius, kurių butelis kainuoja virš 100 eurų. Už tokių prabangių gėrimų degustaciją reiktų susimokėti papildomai. Bet mums su žmona pilnai pakako tų 10 rūšių. Apsinešėme normaliai, automobilio vairuoti negalėjau, todėl mašiną palikome gamyklos aikštelėje ir išėjome pasivaikščioti po miestelį. Maloniai nustebino itin graži gotikinė bažnyčia, kuri, mano manymu, kažkaip prie to miestelio visai nederėjo. Bet atrodė tikrai puikiai. Romas vis dar veikė, todėl nupėdinome į botanikos sodą Jardin de la Marquesa (28°07’27.7″N 15°31’40.6″W). Bilietas kainavo 6 eurai suaugusiam ir 3 eurai – vaikams. Sode lankytojų buvo mažai, atrodė, kad mes ten vieni vaikštinėjome. Patiko 300 metų senumo drakono medis, savotiško kolorito suteikė ir daugybė po teritoriją besitrinančių povų. Gaila, kad povai buvo be tų savo gražiųjų uodegų, tikriausiai kažkas juos nupešė ir plunksnas turgelyje pardavė. Yra ir vandens tvenkinių su vėžliais, bet, atvirai pasakius, toks truputį apleistas sodas. Matyt, negeneruoja pakankamai pajamų, kad kruopščiai prižiūrėtų. Nesvarbu, aš jokių pretenzijų neturėjau, sodas smagus, daugybė gražių augalų, medžių ir kaktusų. Labai relaksuojantis pasivaikščiojimas. Tiesa, nuklydome nuo turistinio tako ir nuėjome į šalia buvusias dengtas bananų plantacijas. Įsliūkinome į vidų ir patekome į tikrų tikriausias bananų džiungles. Įdomu buvo brautis per tas žoles (bananai yra žolė, ne medis). Gaila, bananų kekės buvo dar neprinokusios, bet užtai bananų žiedai labai džiugino akį. Po poros gerų valandų vaikščiojimo alkoholis išgaravo, todėl sėdome į automobilį ir nuvažiavome į kalnų kaimelį Firgas (parkingas 28°06’23.9″N 15°33’44.4″W). Ten apžiūrėjome labai gražias pėsčiųjų gatveles Paseo de Gran Canaria ir Paseo de Canarias. Tai įkalnėje esančios gatvės, viena pratęsianti kitą, kuriose iš plytelių sudėtos visos Kanarų salos ir net sulipdytos pagal salos formas. Labai gražios vandens kaskados, daugybė dekoruotų spalvotų suoliukų. Visi čia atvyksta praktiškai tik dėl tų gatvelių, ir ne be reikalo, nes vieta tikrai nuostabi. Skrandžiai pradėjo gurgti, todėl nusprendėme papietauti. Deja, buvome nemaloniai nustebinti, nes praktiškai visi kabakai pirmadieniais neveikia. Nelabai supratau, kodėl? Vieną radome veikiantį, prisėdome prie stalo, atnešė meniu ispanų kalba. Prašėme angliško – neturi, o ir padavėja kalbėjo tik ispaniškai ir niekaip kitaip. Skaitėme meniu, su google vertėju bandėme išsiaiškinti ispaniškas frazes, tačiau mums nelabai pavyko. Susinervinome ir tiesiog išėjome lauk. Tiesiu taikymu patraukėme į vietinę parduotuvę, kur nusipirkome kumpio, duonos, vandens, pyragaičių ir centrinėje miestelio aištėje skaniai sudorojome produkciją. Pavalgę nusprendėme baigti šios dienos ekskursijas ir grįžome namo į Las Palmas. Persirengėme ir įsitaisėme šalia namų esančiame pliaže Playa de las Canteras. Pliažas ilgas, platus, smėlėtas, vanduo švarus. Gaila, nebuvo didelių bangų, nes pliažas turi natūralų rifą, kuris apsaugo nuo bangavimo. Pasivaikščiojau pliažu nuo vieno galo iki kito, prisižiūrėjau papų šou, gražių nemačiau, bet labai daug papų su „pirsingais“. Prisimaudėme į valias, atsigaivinome, tada nuėjome į marokiečių parduotuvę, nusipirkome grilyje keptą viščiuką su bulvėmis (10 eurų) ir namie skaniai užbaigėme dieną.
Antradienis. Nusiteikėme važiuoti į kalnus. Pirmas objektas – Tejeda miestelis (parkingas – 27°59’41.2″N 15°36’51.8″W). Važiavome ilgai, sukome vingius, navigacija vedė ir normaliais keliais, ir tokiais, kurie atrodė skirti ne mašinoms, bet dviračiams. Nuo namų važiavome apie 1 valandą iki Tejeda. Šis kalnų miestelis labai simpatiškas, mielas, centre yra puiki apžvalgos aikštelė, bažnyčia, mini senamiestis (istorinis centras) su siauromis gatvelėmis. Mums labai patiko. Prasinešėme per vietines kepyklėles ir prisiragavome itin skanios ir nebrangios vietinės produkcijos. Skanavome gigantiškų orinių pyragaičių, ledų, visokių sausainių ir t.t. Tikrų tikriausias saldumynų rojus. Toliau nuvažiavome iki kalno Roque Bentayga (parkingas – 27°59’22.0″N 15°38’17.9″W). Ten ir muziejus stovi, bet nieko jame įdomaus nebuvo, kažkas tiesiog įsisavino ES lėšas ir įrengė, „tipo“ muziejų. Mūsų tikslas buvo užlipti į kalną ir nuo jo pažvelgti į žymiąją salos uolą Roque Nublo. Planas liko neįgyvendintas, nes trekingo trasa dėl sausros ir padidėjusio gaisrų pavojaus buvo uždaryta. Mes tiesiog ten apsidairėme ir nieko nelaukę nuvažiavome link aukščiau minėtos Roque Nublo uolos (parkingas 27°57’56.0″N 15°36’05.5″W). Palikome automobilį aikštelėje ir numynėme į trasą. Iki uolos reikėjo eiti pėsčiomis apie 1,5 km. Ši trasa taip pat buvo oficialiai uždaryta, tačiau plakatas su draudžiamu užrašu (įspėjimas dėl gaisrų pavojaus) buvo tiesiog nutrenktas žemėn, o atitvėrimo juostos nuplėštos. Jei prie Roque Bentayga kalno buvo tuščia, tai šioje vietoje knibždėjo pulkai turistų. Niekas nekreipė dėmesio į draudimus, visi trekino ir vargo nematė. Jeigu čia kokia pora policininkų su automatais stovėtų, tai gal ir atbaidytų turistus, bet visokie informaciniai stendai ir vaikiški užtvėrimai tikrai neveikia. Tik noriu akcentuoti, kad jeigu ignoruojant draudžiamuosius ženklus ir trekinant patirsit traumą, tai joks medicininių išlaidų draudimas nebegalios. Susilaužysi uolose koją, atskris sraigtasparnis, nugabens į ligoninę ir už viską teks mokėti iš savo kišenės. O tai yra tūkstančiai eurų. Taigi, mes rizikavome. Trekingas nelabai sunkus, bet reikėjo eiti atsargiai, žiūrėti sau po kojomis ir nežiopsoti. Man tai buvo žiauriai smagus pasivaikščiojimas, užtrrukome apie dvi valandas į abi puses. Apžiūrėjome ir apifotografavome Roque Nublo iš visų pusių. Visiems rekomenduoju šią atrakciją. Na, o dienos ekskursiją užbaigėme užvažiavę ant aukščiausio salos taško Pico de las Nieves (27°57’43.5″N 15°34’19.0″W). Pakeliui matėme daug gaisrų nusiaubtų teritorijų, man tas vaizdas labai patinka, nes primena mano mėgstamus apokaliptinius filmus. Pravažiavome pro oficialias stovyklavietes, gerai įrengtas, bet laikinai uždarytas dėl to paties gaisro pavojaus. Juokingai atrodė visi griliai su stop juostomis apvynioti. Aukščiausią salos kalną kariškiai uzurpavę savo reikmėms, bet šiek tiek vietos ir turistams paliko. Kalno viršūnėje yra apžvalgos aikštelė, nuo jos matosi ir Maspalomas kopos, ir Atlanto vandenynas, ir Roque Nublo priklausomai nuo oro skaidrumo. Taigi, šios dienos kultūrinę programą baigėme, nusileidome iš kalnų žemyn į pakrantę ir išbandėme pliažą Playa del Hombre (parkingas – 27°59’58.4″N 15°22’34.1″W). Tai puikaus juodo vulkaninio smėlio pliažas. Deja, kai atvažiavome, pūtė nerealaus stiprumo vėjas, pastatėme savo palapinę (apsaugą nuo saulės), ją iš karto vėjas nupūtė. Supratome, kad nieko nebus, reikia keisti pliažinimosi vietą ir tiesiog pėsčiomis perėjome į šalia esantį pliažą Playa del Pozuelo. Žinote, kas keista? Tarp šių pliažų tik pora šimtų metrų skirtumas, tačiau antrajame vėjas kur kas silpnesnis, bangos mažesnės. Mums čia viskas tiko: smėlis juodas, vanduo šiltas, puikiai pasipliažinome iki 19.00 val. Grįžę į Las Palmas dar pasivaikščiojome po miestą, perėjome krantine palei visą Las Canteras pliažą. Kabakuose daugybė žmonių, ne tik turistų, bet ir vietinių. Mačiau barų, kuriuose alaus bokalas kainavo 2 eurus. Tokie bariukai sausakimši, visi sėdi, „sipina“ alų ir užkandžiauja. Vakarą užbaigėme šalia vandens su šaldu sidru rankose.
Trečiadienis. Po pusryčių išvažiavome į Cueva de Cuatro Puertas (parkingas – 27°57’31.8″N 15°25’12.6″W, o patys urvai – 27°57’32.6″N 15°25’06.2″W). Tai prieš 500 metų kalne išskaptuotose olose gyvenusių vietinių aborigenų gyvenvietė. Šis objektas dar neatrastas turistų, o visai be reikalo. Kalno urvai ir olos labai smagi vieta patyrinėti. Iš pradžių maniau, kad tai bus tik eilinė aplankyta vieta, bet mums čia labai patiko. Daug emocijų patyrėme, gražių vaizdų pamatėme, pasijutome tais aborigenais, gyvenusiais daug metų atgal. Toliau nuvažiavome į Gajadekės tarpeklį Guayadeque ravine. Jis yra 15 km ilgio. Tarpeklio dugnu eina automobilių kelias, kuris tam tikroje vietoje tiesiog baigiasi. Finito. Tarpeklyje apsilankėme Cueva Bermeja (27°56’00.6″N 15°28’56.8″W) – tai taip vadinami cave houses arba lietuviškai – namai išskaptuoti kalne. Tikrai taip, tai ne koks muziejus, bet realiai gyvenantys žmonės „butuose“ kalne. Tikri kalnų hobitai. Užėjome į vieną „chatą“ – gera ten, vėsu, tik langų nėra, gana tamsu. Keista buvo matyti, kad šiais laikais žmonės gyvena tokiose neįprastose vietose. Įdomu, ar reikia gauti kokį nors oficialų leidimą, kad galėtum kalne sau butą išsiskaptuoti? Kai perki žemės sklypą ir jame namą stataisi, tai kaip ir viskas aišku, o čia tiesiog kalne jaukų lizdelį išsiskaptuoji ir gyveni. Aukščiau rašiau, kad tarpeklyje kelias tiesiog baigiasi. Tai va, nuvažiavome į tą vietą, kur kelio pabaiga. Ta vieta vadinasi Casa Cueva Canaria (parkingas – 27°56’06.5″N 15°30’42.1″W). Vietelė absoliučiai nereali, kaip iš fantastinio filmo. Įrengtas visas kompleksas pačiame kalne – ir restoranas, ir svečių namai, ir šiaip vietiniai gyvena. Objektas tikrai tikrai vertas dėmesio. Vaikštinėjome po teritoriją ir stebėjomės, kiek daug pastangų reikėjo įdėti, kad tokioje skylėje vieta taptų patraukli gyvenimui, verslui bei poilsiui. Restoranas apskritai utopinis – visas išskaptuotas kalne. Įeini į vidų ir praktiškai pasiklysti daugybėje ovalių patalpų su natūraliai išskaptuotais stalais, suolais, nišomis sienose. Tokioje vietoje nepapietauti būtų tikrai neatleistina klaida. Mes tokios klaidos nedarėme ir iki soties prisikirtome kepsnių: ant stalo patiekė veršienos, vištienos, avienos ir kiaulienos. Keturių asmenų sotūs pietūs su užkandžiais ir gėrimais kainavo 60 eurų. Super patirtis fantastiškoje vietoje. Sotūs ir patenkinti nuvažiavome į simpatišką mini tarpeklį Barranco de Las Vacas (parkavomės čia 27°54’49.7″N 15°28’28.6″W, o pats tarpeklis čia 27°54’53.0″N 15°28’31.9″W). Jokių ženklų nėra, normalių parkavimosi vietų irgi nėra, nuorodų nėra. Tiesiog turi žinoti, kaip ten patekti. Mes nuo Aguimes miestelio privažiavome tą vietą, kairėje kelio pusėje prie estakados perlipome per bordiūrą (kelio atitvarą), takeliu nusileidome žemyn ir per tunelį patekome į tarpeklį. Ten visada yra turistų, galima matyti, kur jie eina ir tiesiog sekti paskui. Arba grįžtančių paklausti, kaip į jį nusileisti. O nusileisti verta visu 100 procentų, nes tai ypatingai nuotaiką pakeliantis pasivaikščiojimas mini tarpekliu. Tikrai labai gražu. Superinių nuotraukų ir įspūdžių vieta. Grįžome į netoliese esantį miestelį Aguimes (parkingas 27°54’25.2″N 15°26’52.8″W), kur pasivaikščiojome po labai savotišką senamiestį su daugybe įvairiausių skulptūrų. Smagausios skulptūros: kupranugaris (27°54’21.7″N 15°26’48.9″W) ir asiliukas (27°54’25.1″N 15°26’49.4″W). Ten kur asiliukas yra aikštė ir bažnyčia. Karšta, virš 30 laipsnių, bažnyčia užrakinta. Žmonių centre nerasta. Siesta tikriausiai. Neilgai vaikštinėjome ir mes. Norėjosi atsigaivinti, todėl nuvažiavome į mūsų jau pamėgtą pliažą Playa de Melenara. Vėjas šį kartą pūtė stiprus, vos mūsų palapinės nenunešė. Smiltys kaip mažos adatėlės smigo į mūsų gležnus kūnelius. Užpustė net patiesalus. Tačiau buvo ir pliusų: vėjas nupūtė visą karštį ir gerai atgaivino. Playa de Melenara vėl šventė. Maniau, kad tik savaitgalį ten užtikome festivalį, bet ne – trečiadienį šventė dar triukšmingesnė: vėl koncertai, būgnininkų eisena su trimetrinio aukščio figūromis. Būgnus mušė taip gerai, tokį ritmą kalė, kad net pats pradėjau šokti. Su vaikais prisijungėme prie tos eisenos ir mėgavomės įspūdingais būgnininkų „burtais“. Nuėjome ant molo, šokome į vandenį ir nuplaukėme iki Neptūnos skulptūros (27°59’15.7″N 15°22’25.4″W). Ji stovi koks 30 m. vandenyje nuo molo. Pasisveikinau su romėnų jūrų dievu, ir atgal į krantą. Puiki diena: ilga, bet daugybė įspūdžių…
Ketvirtadienį skyrėme Las Palmas tyrinėjimui. Pradėjome nuo senamiesčio Vegueta. Automobilį priparkavome mokamoje aikštelėje šalia turgaus Mercado De Vegueta (28°06’09.6″N 15°24’45.9″W). Ryte apie 10.00 val. dar radome joje laisvų vietų. Kaina – 2 eurai už 1 valandą. Iš karto nuėjome į turgų, kuris pasirodė įdomus visokiais skaniais dalykėliais. Užėjome į vietinę churreria – tai vieta, kurioje patiekiamos ispaniškos spurgos churros. Jau tokios skanios buvo, storos, galingos su labai skaniu šokoladu. Viena didžiulė čiurų lėkštė, 2 puodeliai šokolado ir 1 kava kainavo 8 eurus. Papusryčiavę pasivaikščiojome po senamiestį, aplankėme Kristupo Kolumbo namą Casa de Colon (28°06’05.7″N 15°24’50.5″W). Į patį muziejų nėjome, kažkodėl nelabai domino, bet pastatas labai gražus. Užtenka juo pasigrožėti ir iš išorės. Priėjome aikštę Plaza Mayor de Santa Ana (28°06’02.2″N 15°24’55.4″W) ir aplankėme šalia jos esančią katedrą Catedral de Canarias. Bilietai kainavo 6 eurai suaugusiam, o vaikams iki 12 metų – nemokamai. Liftu pakilome ant katedros stogo, nuo kurio atsivėrė puiki miesto panorama. Ten pat apžiūrėjome sakralinių relikvijų muziejų. Tai tiek to Las Palmas senamiesčio. Tą dieną eilinį kartą įsitikinau, kad vietiniai absoliučiai nemoka anglų k. ir dėl to visai „nesiparina“. Sunkai, tikrai sunkiai sekasi su jais susikalbėti. Su savimi visada nešiojuosiu ispanų-lietuvių k. žodynėlį, bet su juo dar blogiau. Randi kokią frazę ir ją pasakai ispanui, tai tada jis galvoja, kad moku ispaniškai ir savo greitakalbe pradeda berti žodžius kaip žirnius. Vietiniai net nežino, kad pagrindinė pasaulio kalba yra anglų k. ir ne jokia kita. Nuvažiavome į parką Jardin Botanico Canario Viera y Clavijo (parkingas parko apatinėje dalyje – 28°03’50.7″N 15°27’48.2″W arba viršutinėje dalyje – 28°03’54.8″N 15°27’34.7″W). Mes auto palikome viršuje, bet, manau, apatinis parkavimasis būtų buvęs praktiškesnis ir mažiau kalvomis laipioti reiktų. Nuotraukose šis parkas atrodė labai patraukliai, tačiau realybėje tai gana apleista ir neprižiūrima vieta. Augalai visai nelaistomi, tik kaktusai šiaip taip dar laikėsi. Po parką pasivaikščiojome, bet kitiems jo rekomenduoti negaliu. Nuvažiavome į simpatišką rajoną prie vandenyno San Cristobal (parkingas – 28°04’29.7″N 15°24’54.3″W). Prasiėjome pakrantės promenada, grožėjomės žaismingais spalvotais nameliais šalia jos, yra keletas tikrai gerų jūros gėrybių restoranų, apėjome vandenyje stovinčią nedidelę apvalią tvirtovę Castillo de San Cristobal (vanduo buvo atsitraukęs) ir po pietų grįžome namo. Sūnų nuvedžiau į vietinę kirpyklą – puikiai apkirpo, super meistro darbas už 12 eurų. Kaune už sūnaus kirpimą moku 18 eurų. Ir kaipgi be pliažo? Mūsų šūkis: nė dienos be pliažo!!! Nuėjome į šalia namų esantį Las Canteras, kur šauniai pasimaudėme, pasideginome, padūkome vandenyje, pagurkšnojome alučio ir tiesiog mėgavomės atostogomis.
Penktadienį iš pat ryto nukulniavome į vietinį turgų Mercado Central de Las Palmas (28°08’00.7″N 15°25’58.8″W), kuriame parduoda mėsą, vaisius, daržoves ir jūros gėrybes. Vienu žodžiu, tikras turgus su viskuo, ką mes įpratę jame pirkti. Įvaldėme aštuonkojį (svoris 1,2 kg, sumokėjome 17 eurų), mažų vietinių bulvyčių ir česnako. Gaminsime vakarienei aštuonkojį! Parsinešėme pirkinius namo ir su šeimyna išėjome pėsčiomis pasivaikščioti po Las Palmas. Tai pirma diena, kai niekur nevažiavome, automobilis ramiai ilsėjosi garaže. Nupėdinome į mažų laivų uostą. Uostas labai didelis, tik bėda, neleidžiama pasivaikščioti tais tilteliais, prie kurių jachtos ir kateriai prišvartuoti. Bandėme pro vienus vartus praeiti, bet iš karto prisistatė vietinis personalas ir pareiškė, kad čia privatus klubas ir į vidų pašaliniams įeiti draudžiama. Gerai, sakau aš ir paklausiau, ar kas nors kalba angliškai? Ne, niekas nekalba pagrindine pasaulio kalba. Visokių ženklų pagalba bandžiau išsisaiškinti, tai kur galima tiesiog pasivaikščioti ir pasigrožėti laivais? Stovi mus apspitę koks 10 vietinių ir nė vienas angliškai negali paaiškinti, kur mums eiti. Jie savo ispanų kalba kažką beria ir jiems visai nesvarbu, kad aš visa savo povyza rodau, kad ispaniškai nė bum bum… Spjovėme į tą reikalą ir nuėjome visai į priešingą pusę nei mums siūlė tie ispanai. Ir, pasirodo, neapsirikome. Radome puikų molą, vartus į jūrą, gražiai pasivaikščiojome, kiek buvo įmanoma, apžiūrėjome jachtas, katerius, šiaip infrastruktūrą. Labai patiko molas (28°07’39.7″N 15°25’28.9″W). Toliau nuėjome į šalia prabangaus viešbučio Hotel Santa Catalina esantį parką Parque Doramas (28°07’13.6″N 15°25’42.7″W). Super vieta su fontanais, tvenkiniais, žuvytėmis ir vėžliukais. Karšta mieste, laikas varyti į pliažą. Kol grįžome namo, dangų užtraukė debesys, bet šiluma liko gera +27° C. Tradiciškai įsikūrėme Las Canteras, jūra buvo stebėtinai rami, net palapinės nuo saulės statyti nereikėjo. Puikiai pasnorkelinome, pagulėjome ant smėliuko, pagurkšnojome alaus ir vakarop grįžome į butą gaminti ryte pirkto aštuonkojo.
Šeštadienį nuvažiavome į miestelį El Roque (28°08’37.8″N 15°34’22.0″W). Tai iškyšulyje išsidėstęs mažytis miestelis su baltais namais, siaurutėmis gatvelėmis ir hipnotizuojančiais vandenyno vaizdais. Geras jausmas apima, kai stebi galingą vandenį talžantį uolas, jas apliejantį, putojantį ir vėl atsitraukiantį. Simpatiška vietelė. Paskui nuvairavome į Valerono urvus Cenobio de Valeron (28°08’19.8″N 15°36’13.6″W). Įėjimas mokamas: 3 eurai suaugusiam, 2 – vaikui. Praktiškai moki pinigus tik už tai, kad laiptais užliptum prie uolos ir pažiūrėtum į joje išskaptuotus urvus, kurie senovėje tarnavo kaip sandėliai. Daug ten tų urvelių, bet po juos landžioti negalima, užtverta. Galiu pasakyti, kad trečiadienį aplankyta Cueva de Cuatro Puertas buvo ir nemokama, ir žymiai įspūdingesnė bei įdomesnė. Sekantis aplankytas objektas – miestelis Teror (parkingas 28°03’40.6″N 15°32’45.2″W). Tik išlipome iš mašinos, girdime ir matome, kad į festivalį patekome. Orkestras gatve žygiuoja, smagiai groja, scenos sumontuotos, mugė vyksta, atrakcionai. Labai simpatiškos parduotuvėlės, daugybė žmonių, visi linksmi ir atsipalaidavę. Sužavėjo nuostabaus grožio namų balkonai, puiki bažnyčia Basilica de Nuestra Senora del Pino (28°03’34.6″N 15°32’51.4″W), aikštė prie jos, laiptai su kaskadomis krentančiu vandeniu (28°03’36.1″N 15°32’54.0″W). Patiko atpalaiduojanti atmosfera, puikiai praleistas laikas dėmesio vertame miestelyje. Vidurdienį tradiciškai nuvažiavome į pliažą. Šį kartą į Playa de Salinetas (parkingas – 27°59’02.2″N 15°22’43.8″W, su vietomis sunku, gali tekti parkuotas ir toliau nuo pliažo). Vėl juodas smėlis, šiek tiek uolų, geras pliažas, smagios maudynės. Daugybė moterų be liemenukų. Labiausiai čia patiko snorkelingas, nes visai šalia kranto bazavosi būriai rajų. Jos tokios didelės, kokių 2 metrų skersmens. Plauki virš jų, žiūri į dugną ir stebi tuntus smėlyje užsimaskavusių rajų. Kad būtų smagiau, jas lengvai užmini su koja, tuomet jos suplasnoja savo sparnais, pakelia smėlio debesį ir plaukia kitur. Tada randa laisvą plotelį, gula ant dugno, užsikasa ir toliau sau ilsisi. Vaizdas tai absoliučiai nerealus, šiek tiek baugus, kai prisimeni, kad austalą Stivą Irviną raja pasiuntė į dausas. Mūsų atveju, tos rajos nepavojingos, tokia rūšis, kuri neturėjo tų nuodingų ilgų uodegų. Bet baimės visvien įvarė. Puiki dienelė. Vakarop apsiprekinome supermarkete Mercadona, nusipirkome kilogramą didelių krevečių (10 eurų), dar vyno, alaus, užkandžių – galima sau leisti, nes kainos itin draugiškos lietuvio kišenei. Namie prisikepėme šviežių krevečių – buvo labai skanu…
Sekmadienį atsisveikinome su puikiuoju butu Las Palmas ir po pusryčių išvažiavome į kitą mūsų bazę – likusias atostogų dienas gyvensime salos pietuose miestelyje Puerto de Mogan. Iki ten kelias netrumpas, be to užsiregistruoti galima tik nuo 15.00 val., todėl iš pačio ryto pradėjome lėtą kelionę naujos destinacijos link. Kodėl lėtą? Nes pakeliui lankėme visokius objektus. Pradėjome nuo žvejų kaimelio Tufia (parkingas – 27°57’45.2″N 15°22’50.6″W). Dar vienas mielas baltų namų kaimelis ant uolos vandenyno pakrantėje. Čia matėme daug narų – padarėme išvadą, kad šiuose vandenyse populiari vieta nardymui su akvalangu. Po trumpo pašmirinėjimo po kaimelį nuvažiavome į miestelį El Burrero (parkingas – 27°54’38.5″N 15°23’15.1″W). Šioje pakrantėje pūtė nesvietiškai stiprus vėjas. Kai yra karšta, tai vėjas gerai, nes jis atgaivina ir nupučia prakaitą. Čia kita situacija, nes vėjas tiesiog vertė iš koto. Užlipome į apžvalgos aikštelę Mirador El Burrero, kuri yra šalia parkingo. Stebėjome besileidžiančius lėktuvus, nes visai netoli oro uostas. Pasivaikščiojome pakrante, šioje salos dalyje nėra gražių smėlėtų pliažų, todėl visi vietiniai pliažinasi tiesiog ant molų, ant šaligatvių arba ant tokių specialiai deginimuisi skirtų medinių platformų. Tokią saulės vonių tendenciją stebėjau visuose tą dieną aplankytuose miesteliuose. Sekantis miestelis – Arinaga (parkingas – 27°51’24.6″N 15°23’34.8″W, nors parkuotis galima visur, kur rasite vietos, nesvarbu. Čia aikštelė promenados pradžioje – 27°51’38.4″N 15°23’15.7″W). Labai graži promenada palei vandenyną. Akį traukė egzotiškas vietinių pliažinimasis betono džiunglėse. Apie tai jau pasakojau. Įdomu, kad kiekviename miestelio pliaže tiesiog vandenyje stovi kokia nors skulptūrėle – labai pagyvina vaizdą. Pastebėjau, kad šiaurinėje salos dalyje nė viename pliaže nebuvo nei nuomojamų gultų, nei skėčių, reiškia visi turi ateiti su savo įranga. O vėliau lankantis pietinėje salos dalyje tokia pasiūla jau buvo visuose pliažuose. Gultų nėra daug, pliažai vis dar neužgriozdinti jais, bet aš pastebėjau, kad tarp vietinių gultai visai nepopuliarūs. Ispanai eina pliažintis su savo sulankstomomis kėdėmis ir skėčiais. Miestelis visai ne turistinis, toks autentiškas. Vaikai užsimanė ledų, tai tik trečia ledainė buvo atidaryta, t.y. veikianti. Pas juos nėra ledų valdymo kultūros. Keista, nes tokioje saloje, kur būna karšta, mano manymu, ledai puiki atsivėsinimo priemonė. Ispanai labiau šaltą alutį dusina pliažuose. Patiko, kad niekas neturi absoliučiai jokių pretenzijų dėl alaus gurkšnojimo pliaže.Kur tik akis pakreipsi – visi aplinkui su alumi rankose. Čia tik pas mus Palangoje policininkai baudžia už gurkšnojimą. Gran Kanarijoje visi geria šaltus svaigiuosius gėrimus ir niekam tai nekliūna. Pas mus banali šalta Baltijos jūra, o čia galingas, banguotas, stiprus ir baimę keliantis vandenynas. Ir niekas neknisa proto, kad prisigersi alaus ir nuskęsi. Smagu gurkšnoti alų ir neslėpti butelio. Nuvažiavome į burlenčių sporto entuziastų vietą Centro Internacional de Windsurfing (parkingas -27°49’22.2″N 15°25’26.3″W). Vėjas pūtė nelogiškas, bet su burlentėm kokia dešimt mėgėjų raižė vandenyno bangas. Aplankėme druskų garinimo baseinus Las Salinas de Pozo Izquierdo (mašiną čia palikome – 27°48’49.2″N 15°25’24.6″W). Ten yra ir toks kaip muziejus tokios veiklos Salinas de Tenefe, tačiau savaitgalį jis buvo uždarytas. Mes tiesiog pasivaikščiojome po teritoriją, apėjome druskos baseinus, nuomonę apie patį procesą susidarėme, visai smagi vieta, galima ir vietinės druskos nusipirkti. Toliau nuvažiavome į kaimelį Castillo del Romeral (parkingas – 27°47’51.1″N 15°27’48.7″W), kur apžiūrėjome natūralius vandens baseinus. Šitie visai nepatiko, su anksčiau lankytais Agaete Piscina Natural nėra net ko lyginti. Anie buvo tikrai natūralūs, o čia kažkokie pamūryti, labai lygūs, taisyklingų formų, atrodantys nenatūraliai. Bet vietinių vandens ir saulės mėgėjų vistiek daug, asfaltinis pliažinimasis vyko pilnu tempu. Ilgai neužsibuvome ir nuvažiavome į kartodromą Gran Karting Club (27°47’09.8″N 15°30’19.9″W). Trasos geros, kainos irgi: 8 minutės – 15 eurų. Tik bėda, buvo labai karšta, virš 30 šilumos, todėl pamanėme, kad vaikams su šalmais saulėje važiuoti nebus labai malonu, todėl praleidome atrakciją ir nuvairavome į naują dislokacijos vietą – Puerto de Mogan. Apsistojome viešbutyje Apartamentos Cordial Mogan Valle (27°49’28.4″N 15°45’29.4″W). Fainas kompleksas su baseinais (čia buvo vaikų pageidavimas), normalus butas su virtuve ir galinga terasa su gultais. Viskas labai tvarkoj. Susinešėme daiktus į apartamentus ir kritome į vieną iš baseinų. Atsigaivinome, persirengėme ir nuėjome patyrinėti miestelio Puerto de Mogan. Iš tiesų, gražus kurortinis miestelis, tačiau turistų mažai. Nesupratau, kodėl? Gal viena iš priežasčių, kad kainos visai nedraugiškos? Patyrinėjome ledų, restoranų maisto kainas ir pamatėme, kad jos dvigubai didesnės nei prieš tai lankytos salos dalies. Tačiau viską atperka iš tiesų užburiantis miestelio grožis.
Pirmadienį nusprendėme padaryti išskirtinai tik pliažo diena. Miestelyje yra vietinis pliažas Playa Mogan, bet po vakarykštės ekskursijos po Puerto de Mogan, jis nepadarė didelio įspūdžio, todėl sėdome į automobilį ir nuvažiavome į pliažą Playa de San Agustin (parkingas – 27°46’08.5″N 15°32’31.5″W arba – 27°46’16.5″N 15°32’26.5″W). Patiko juodas smėlis ir gigantiškos bangos. Visą dieną labai smagiai jodinėjome ant Atlanto bangų. Tradicinis pliažo laikas. Pasivaikščiojau pakrante, pėsčiomis promenada nuėjau iki greta esančio pliažo Playa de las Burras, gulinėjau, deginausi ir jaučiau pilną relaksą. Po pietų grįžome į viešbutį, padūkome baseinuose, papietavome ir toliau pratęsėme Puerto de Mogan tyrinėjimą. Užlipome 257 laipteliais į Puerto de Mogan apžvalgos aikštelę (27°49’08.7″N 15°45’58.9″W), nuo kurios labai gerai galėjome apžiūrėti visas apylinkes: puikiai matėsi ir molas, ir pliažas, ir pats miestelis. Kalne išsidėsčiusių namelių gatvių labirintuose labai lengva pasiklysti, mums taip ir nutiko, taip dar smagiau. Pasivaikščiojimas šalia uosto esančiame kvartale ypatingai sužavėjo, nes ten namų balkonai, gatvės išpuoštos įvairiaspalvėmis gėlėmis, ten labai jauku. Perėjome molu, aptarinėdami prisišvartavusių laivų išvaizdą, pavadinimus bei prabangos lygį.
Antradienį išvažiavome į Maspalomas. Mašiną priparkavome prie pat kopų (parkingas – 27°44’44.9″N 15°35’45.1″W) ir nuo ten pradėjome savo trekingą iki apžvalgos aikštelės Mirador de las Dunas de Maspalomas (27°44’42.9″N 15°34’35.9″W). Pasirinkome žalią trasą, nes ji buvo optimaliausia. Ėjimą smėliu pradėjome 9.00 val. ryte, bet realiai reikėjo pradėti bent jau valanda anksčiau. Pėdinome smėliu 1,7 km. Gerai, kad buvo rytas, saulė dar nebuvo pikta, per daug nenusiplūkėme. Bet stoti poilsio reikėjo dažnai, vandens gerti daug, o pavėsis čia – deficitas. Nuo apžvalgos aikštelės vaizdas atsivėrė tikrai pasakiškas, realiai gražu. Smėlio kalvos, kopos leido pasijusti lyg dykumoje. Vaizdą šiek tiek gadino daugybė pėdų smėlyje. Turistai vaikšto kur tik nori. Mano vaikai ridenosi nuo stačių kopų žemyn ir visaip smaginosi. Iškilo dilema: ar eiti į pliažą Playa de Maspalomas tiesiai per kopas, ar oficialiais takais? Pasitarėme ir nusprendėme, kad eiti grynai per smėlį aukšyn žemyn bus per daug varginanti patirtis, todėl taku nuvingiavome vandens link. Pliažas pasirodė labai ilgas, platus, smėlėtas, su puikiu vaizdu į kopas. Tiesa, labai daug gėjų, prisižiūrėjome pimpalų ir nukarusių papų šou. Pilna gėjiškų vėliavų prikabinėta, visokie ženklai, tipo „love“. Daugiausia gėjai koncentruojasi poroje vietų palei vandenyną būtent šiame pliaže, nežinau, kaip kituose šalia esančiuose pliažuose. Kai praeini tas gėjų vieteles, tai kitur pliažas kaip pliažas. Faina po tas kopas pasivaikščioti, gaila, kad dieną saulė labai kabina, todėl ūpas laipioti smėliu greitai dingsta. Vanduo skaidrus, šiltas, smėliukas kaip Palangoje, bangos vidutinės. Pasimaudėme iki soties, pasivaikščiojome pakrante, aplankėme Maspalomas švyturį Faro de Maspalomas. Puikiai praleista diena labai gyvybingame, intriguojančiame pliaže. Galvojome dar nueiti iki kito labai populiaraus pliažo Playa del Ingles, tačiau nutarėme, kad jis neturėtų labai skirtis nuo šio ir nustūmėme tą idėją šalin. Grįžtant namo užsukome į prekybos centrą Mercadona, paėmėme krevečių kilogramą (10 eurų) ir pasidarėme sau krevečių fiestą. Pasikepėme su alyvuogių aliejumi ir česnakiuku – su vynu suėjo fantastiškai.
Trečiadienį išbandėme pliažą Playa de Amadores (parkingas – 27°47’31.3″N 15°43’33.1″W). Tai rupaus, geltono smėlio gana didelis pliažas. Jame yra pripučiamų vandens batutų parkas Amadores Fun park. Vaikai iš karto pareiškė norą ten padūkti. Kaina 10 eurų už 45 min. Jiems taip patiko, kad sakė, jog norėtų čia kasdien linksmintis. Man pačiam nuo kranto teko stebėti, ar jie saugiai pramogauja, nes jokių prižiūrėtojų nebuvo, tik pinigų surinkėjas. Pastebėjimas apie pliažinimosi ypatumus saloje apskritai: labai svarbu savo „stovyklos“ neįsirengti per arti vandens, reikia žiūrėti, kur riba tarp šlapio ir sauso smėlio ir tik tada savo skėčius statyti dar kokius 2-3 metrus nuo tos ribos į sausąją pusę. Pagal savo patirtį galiu pasakyti, kad vandenynas gali „ateiti“ į krantą net per 10 metrų ir užlieti dalį pliažo. Pora kartų įsikūrėme per arti tos ribos, tai teko paskui traukti stovyklavietę tolyn nuo vandens. Pasivaikščiodami pakrante nuėjome iki šalia esančio kito pliažo Playa de Tauro (27°47’42.4″N 15°43’38.4″W). Pliažas šiaip sau, nevertas dėmesio, bet jame tuo metu vyko kažkokios laidos ar šou filmavimas. Dalis pliažo buvo aptverta, daugybė kamerų, personalo. Ant trijų gultų buvo patogiai įsitaisę vyrukai, kurie tarpusavyje kalbėjo, o juos filmavo. Įdomu buvo stebėti tą „virtuvę“ iš taip arti ir tokioje neįprastoje vietoje. Pakeliui aplankėme uoloje esantį vandenyno urvą Cueva Bufadero de Tauro (27°47’37.7″N 15°43’41.0″W). Į jį galima tiesiog nuplaukti nuo kranto, bet galima ir nuo uolos viršaus į jį nušokti. Mes stebėjome, kaip vietiniai paaugliai labai pavojingai nuo uolos šokinėjo į vandenį ir visokius triukus su parkūro elementais atlikinėjo. Mano akimis, tai buvo itin nesaugus užsiėmimas. Po pietų pliaže pradėjome pakuotis daiktus ir baiginėjome pliažinimąsi, kai prie mūsų priėjo du vyrukai ir pasakė, kad mūsų palapinė nuo saulės yra per didelė ir tokių daug vietos užimančių palapinių statyti nevalia. Pasiunčiau juos kuo toliau, man pagrasino policija. Sakau – kvieskite, pažiūrėsime, kaip mane nubaus už per didelę (jų akimis) palapinę nuo saulės? Durneliai. Truputį nuotaiką sugadino, bet popietinis alus situaciją gerai pataisė.
Ketvirtadienį išvažiavome į pliažą Playa Anfi del Mar (mokamas parkingas – 27°46’31.2″N 15°41’40.6″W). Parkavimas visur mokamas, bet mes nuvažiavome į gatvę, kurioje eismas leidžiamas tik ten gyvenantiems žmonėms, grubiai tariant „po plytos ženklu“ nuvarėme, pasistatėme auto ir nusileidome nuo kalno žemyn į pliažą. Šį paplūdimį reikia šturmuoti iš ankstyvo ryto, nes tuo metu jis būna tuščias, gražus, vanduo švarutėlis, skaidrus, smėliukas baltut baltutėlis, atvežtas iš Karibų. Po pietų, kai prasideda potvynis, vanduo susidrumsčia, kažkokių putų atsiranda, šiukšlyčių. Bet tas rytinis laikas tai tikrai malonus. Vėl nenutaikėme įsikurti stovyklos saugioje vietoje, tai vanduo po pietų užpylė palapinę. Kokius 2 metrus toliau reikėjo iš pat pradžių įsikurti…Kai pamatėme drastiškai artėjantį vandenį, tai iš smėlio apsauginę tvorelę su vaikais pastatėme, kanalą išrausėme, tam tikrą laiką tai padėjo sulaikyti vandenį, bet paskui vandenynas viską nugriovė ir mus užpylė. Ta situacija buvo tikra atrakcija, o ne koks nors nervų gadinimas. Įdomu buvo pasigalynėti su vandenynu. Supratote, kas pralošė nelygioje kovoje? Tai buvo paskutinė diena saloje. Rytoj – atgal į Lietuvą.
Penktadienį skrydis numatytas tik po pietų, todėl mes nešvaistėme laiko be reikalo, išsiregistravome iš viešbučio anksti ryte ir su visais daiktais nuvažiavome į jau lankytą pliažą Playa de San Agustin. Jis pakeliui į oro uostą. Vėjas pūtė labai stiprus, todėl paskutinės kelios valandos pliaže buvo tokios grumtynės su vėju. Dar pasivoliojome ant smėlio, vaikai pastatė pilių, pasimaudėme Atlante ir nuvažiavome į oro uostą. Ten be jokių problemų pridavėme automobilį ir pasiruošėme skrydžiui Las Palmas-Oslas-Vilnius.
Atostogos baigėsi, šiek tiek gaila, norėčiau jas dar pratęsti. Jei būčiau poetas, tai parašyčiau eilei šiai nuostabiai salai. Tačiau toks nesu, todėl tiesiog sakau: AČIŪ Tau, Gran Kanarija, už puikiai praleistas atostogas!