Armėnija. 1989 metų ekskursija

Šiuo metu mažai kas ekskursuoja po Armėniją – gražią šalį su labai sena ir labai sudėtinga istorija. O TSRS laikais kelionės į Kaukazą ir Užkaukazės respublikas buvo populiarios. Ir kur daugiau tarybinis žmogus galėjo savo akimis pamatyti antikos paminklus, paliesti prieš tūkstantmečius iškeltų sienų akmenis? Negi Graikijoje?

1989 metų spalį visas būrys laimingųjų – valstybinių įstaigų profsąjungos narių iš Klaipėdos ir Šilutės – buvome paskatinti ekskursija į Armėnijos sostinę Jerevaną. Visas kelionės išlaidas su viešbučiu, maitinimu, išvykomis po šalį apmokėjo profsąjunga. Pakliuvau į šitaip apdovanotųjų tarpą todėl, kad tuomet antrus metus ėjau savo darbavietės profsąjungos pirmininko pavaduotojo pareigas. Mažų valstybinių įstaigų (kaip, pavyzdžiui, mano – Klaipėdos miesto statistikos skyriaus) tokio rango veikėjai nebuvo etatiniai, algą už tą darbą gaunantys, tačiau jiems buvo stengiamasi retkarčiais kaip nors atlyginti. Man teko ekskursija.

Kelias buvo netrumpas. Autobusu išriedėjom iš Klaipėdos link Šilutės, ten paėmėm būrelį šilutiškių, o tada visus nuvežė iki Kaliningrado aerouosto, iš kur lėktuvu nuskridome į Maskvą. Maskvoje persėdom į lėktuvą, skrendantį į Jerevaną. Jerevano aeruoste laukė vietinio kelionių ir ekskursijų biuro didelis minkštasis autobusas, skirtas specialiai mums visam ekskursijos laikui.

Buvome apgyvendinti gerame viešbutyje, pačiame centre, kelios minutės pėsčiomis iki Lenino (dabar – Respublikos) aikštės, kuri tuomet stebindavo vakarais savo spalvotais grojančiais fontanais.

Įspūdžių daug, kai kurie iki šiol nepamiršti. Ir mano armėniškas megztinis daugiau kaip 20 metų vis dar nesudilęs…

Lietuvą palikome šaltą, lietingą, su bebaigiančiais nukristi medžių lapais, o čia radome tiesiog aksominę šilumą, palyginamą gal su mūsų gražiausiomis bobų vasaromis. Puikiai jautėmės vienmarškiniai. Priekalnėse augantys miškai džiugino akį visomis rudens spalvomis.

Nustebino Jerevano gatvėse tvarkinga vyrų apranga. Visi jie vilkėjo tamsiais kostiumais ir šviesiais marškiniais. Jei pasitaikydavo kokia džinsuota išimtis, buvo galima lažintis, kad tai – atvykėlis, kaip ir mes.

Pietaudavome viename restorane, ne itin prašmatniame, bet švariame ir tvarkingame. Jis buvo per keletą gatvių nuo viešbučio, ateidavome pėsčiomis ar būdavome atvežami autobusu iš eilinės išvykos. Per pirmuosius pietus ant stalo radę dubenį su įvairiomis nelabai pažįstamomis žolėmis, nežinojome, ką su jomis daryti. Pasirodė, tais žalumynais, imamais ranka po pluoštelį, yra užkandami ne tik mėsiški patiekalai, bet ir sriubos, ir ant armėniško stalo jie privalomi kaip duona. Tas dienas prisiminęs, dar ir dabar kartais sudarau pietums visokių lietuviškų prieskoninių žolių puokštę.

Vakarais aikštėje – berods, prie Vyriausybės rūmų – rinkdavosi didžiulės minios. Jau esame pamiršę, kad Gorbačiovo perestroika pirmiausia išjudino ne Baltijos respublikas, bet Užkaukazę. Ir pirmoji sovietų imperijoje savo nepriklausomybę paskelbusi buvo ne Lietuva, bet Nachičevanės autonominė respublika. Deja, pavergtų tautų kovos vektoriai nesutapo. Armėnai mitingavo prieš kaimynus azerbaidžaniečius – abiejų respublikų seni teritoriniai ginčai jau nuo 1988 metų buvo išaugę į kruvinus konfliktus. Buvom ir mes viename kitame mitinge pasižvalgyti. Išvykose su mums priskirtu vairuotoju ir gidais šiek tiek papolitikuodavom. Supratome, kad armėnai Maskvos globos atsisakyti nenorėjo, nes negalėjo, būdami apsupti stipresnių ir priešiškų azerbaidžaniečių ir turkų.

Glumino tai, kad žmonių energija ir laikas buvo nukreipti dar vienai nelaimei – karui – prisišaukti. Nebuvo praėję nė metai nuo baisaus žemės drebėjimo Armėnijoje, nusinešusio 25 tūkstančius gyvybių. Iš visų TSRS respublikų, tame tarpe ir iš Lietuvos, tuo metu buvo siunčiami pagalbininkai atstatyti visiškai sugriauto Spitako miesto. O patys armėnai, kaip mums pasirodė, buvo užimti visai kitais dalykais…

Aplankėme turbūt visas Jerevano įžymybes, bet maloniausi prisiminimai – iš vyno restorano. Gavome paragauti trijų rūšių, vienas už kitą gardesnių ir stipresnių armėniškų vynų. Vakare viešbutyje degustacija tęsėsi, dainos skambėjo taip, kad kažkas buvo atėjęs mūsų raminti. Beje, tą vakarą šilutiškės išmokė naują tuomet Arvydo Vilčinsko dainą, rodės, mums parašytą (Kęstučio Genio žodžiai):

Kelionė tolima, o aš labai vėluoju,
Greičiau į Lietuvą, aš pasiilgau Lietuvos…

O iš tikrųjų mes visai gerai jautėmės ir Armėnijoje. Buvome nuvežti į Ečmijadziną, kur reziduoja armėnų bažnyčios vadovas. Ilgesnė išvyka – iki didžiulio Sevano ežero, pakeliui pasivažinėjant kalnų keltuvu virš miškų, kuriais kaip tik ėjo ruduo (Mariaus Katiliškio metafora).

Mus nuvežė ir prie sienos su Turkija, kur nuo aukštumos gėrėjomės bibliniu Ararato kalnu. Jis buvo už 32 kilometrų, tačiau skaidriame ore atrodė kur kas arčiau esąs. Mačiau apačioje kelias eiles pasienio užtvarų, o už jų – nepasiekiamą mums tuomet, visiškai kitokį, “buržuazinį” gyvenimą. Stebėjau turkų kaimelį, kelią, retkarčiais pravažiuojančią mašiną… Žinojau, kad ten yra gyvybė, bet pamatyti tai savo akimis! Geležinė uždanga, skyrusi du pasaulius, 1989 metais man trumpam prasivėrė Armėnijos pakraštyje, ir tai buvo vienas stipriausių kelionės įspūdžių.

Pabaigai – keletas nuotraukų, parsivežtų iš šitos ekskursijos (1989.10.09-15). Jos – ne mano gamybos. Tuo metu savuoju fotoaparatu “Liubitelj” naudotis ir užsiimti ilgu fotojuostos ir nuotraukų apdorojimo procesu jau tingėjau, o “muilinės” dar neturėjau. Todėl tenka rodyti armėnų fotografų darytas turistinės grupės “įsiamžinimo” fotografijas ir atsiprašyti dėl kiekvienos nuotraukos pirmame plane matomų vis tų pačių veidų.

Jerevanas, paminklas Motinai Armėnijai. Jei kam kiltų klausimas, o kur čia tas keliautojas “alsa”, tai – priklaupusiųjų tarpe antras iš kairės. Antras iš dešinės – kolega iš Klaipėdos miesto statistikos skyriaus Virgis Aukselis.

Jerevanas, paminklas Dovydui Sasūniečiui, viduramžių armėniško epo herojui. Šia proga priminsiu, kad armėnai nuo 5-tojo amžiaus raštui naudoja savo originalius rašmenis.

Garni šventykla – 1-ojo mūsų eros amžiaus pagoniška šventykla, pastatyta Saulės dievo Mitros garbei kalnuose, 28 km nuo Jerevano. Tačiau jau 301-aisias metais krikščionybė šalyje paskelbta valstybine religija, tad Armėnija – seniausia pasaulyje krikščioniška valstybė.

Azato upės slėnis nuo Garni šventyklos

Geghardo (iš armėnų kalbos išvertus – Ieties) vienuolyno terasoje, kalnuose už 40 km nuo Jerevano. Vardo kilmės istorija įspūdinga. Romėnų kario Longino, kuris ant Golgotos kalno ietimi perdūrė nukryžiuoto Jėzaus Kristaus kūną, ietigalis buvo atvežtas į Armėniją ir daugelį amžių laikomas būtent šiame krikščioniškame vienuolyne. Nuo 13-tojo amžiaus relikvija saugoma Ečmijadzine (dab. Vaharšapate). Ir nors pasaulyje atsirado dar kelios ietys, pretenduojančios būti Longino ietimis, Geghardo vienuolynas yra viena iš švenčiausių vietų armėnų krikščionims.