Penkiolika mėnesių praleidau Pietų Amerikoje. Važiuodamas autobusu visą naktį laikiau kelių mėnesių indėniuką Darviną ant kelių, kol jo motina snaudė ant gretimos sėdynės. Po to stebėjau, kaip kolumbietis sunkiais guminiais batais trypia kokos lapus ir bando išgauti iš jų gramą baltų miltelių. Stovėjau per kelis žingsnius nuo rūkstančio ugnikalnio angos. Patyriau tiek, kiek kitam net per gyvenimą nepavyktų, tačiau grįžęs namo supratau, jog… nebeturiu ką papasakoti.
Esu kiek sutrikęs. Tarkime, susitinku su seniai matytu klasės draugu, spaudžiu jam dešinę, išgirstu netikėtą klausimą „Na tai kaip ten buvo?“ ir lūpas užčiaupia kažkoks centrinis užraktas. „Gerai“, – išlemenu po akimirkos ir mikliai nuraustu dėl tokio nemokšiško atsakymo. Įsivaizduokit, kaip šis atsakymas skambėtų Kristupo Kolumbo lūpose. „Kas? Naujas kontinentas? Na, ką aš žinau – gerai…“
Tai natūralu. Kuo mažiau žinai, tuo labiau nori visiems apie tai pasakoti. Kartais atrodo, kad kelionės būtinos tik tam, jog grįžęs turėtum apie ką kalbėti su artimaisiais. Pats sugebėdavau iš trijų savaičių atostogų parsivežti pusantro tūkstančio nuotraukų ar istorijų, kurių užtektų dviem vakarams. Tarsi netikras misionierius skaldydavau pastebėjimus, kaip tie indai ar arabai gyvena, kurdavau savo naują stereotipų pasaulėlį. Dabar jau sunku griežtai pareikšti, kad visi indėnai nesiprausia, kiaurą dieną kramto kokos lapus ir važinėja išgėrę. Taip, kai kurie tai daro, tačiau vien smagiomis išimtimis tautos portreto nenutapysi.
Todėl man daug smagiau kalbėti apie save. Smagiau atrasti kelionėje aplankiusias mintis netikėles ir jomis pasidalinti su įspūdžių ištroškusiais žmonėmis. Maloniau stebėti ne tik aplinką, bet ir žmogų, kuris toje aplinkoje keičiasi ir laužo savo ankstesnius nusistatymus. Save patį. Būtent tuos asmeninius trupinius pabandžiau sudėlioti į paskutinį savo tekstą šioje rubrikoje. Paskutinį trumpą interviu su pačiu savimi.
Ką reiškia keliauti beveik pusantrų metų? Tai nebėra atostogos, tai gyvenimas keliaujant. Ilga kelionė – kaip minčių šluota. Galvai išsivalius nuo kasdienybės prisimeni tai, kas iš tiesų svarbu. Dirbdamas laiką matuoji savaitėmis, atlyginimų mokėjimo dienomis ar atostogų laukimu, o keliaudamas supranti, jog svarbi yra kiekviena akimirka.
Jeigu tau nepatinka vieta, kurioje tu gyveni, gali ją pakeisti. Jei nepatinka žmonės, su kuriais bendrauji, gali tiesiog nueiti šalin. Čia nereikia kas rytą keltis tuo pačiu metu ir automobilių kamščiuose klausytis trankios muzikos, beviltiškai bandančios pažadinti tavo pusiau mirusias smegenis. Ir jeigu praėjusią naktį miegojai ant suoliuko Brazilijos pasienio miesto autobusų stotyje, o paskui visą dieną trankeisi autobusu po klampius žvyrkelius, vakare tu žinai, kad per kelias valandas patyrei daugiau, nei galėtum patirti savaitę sėdėdamas vadybininko krėsle.
Kita vertus, ilga kelionė irgi tampa rutina. Atsikėlęs ryte pro aprūkusias akis jau matai kampe sukrautą kuprinę. Žinai, kad netrukus gaudysi taksi, keliausi į autobusų stotį ir paskui keliausi toliau. Kilnosi užpakalį iš vienos transporto priemonės į kitą, kol galiausiai rasi vietą sustoti, papietauti ir panaršyti internetą. Po kelių dienų tai pasikartos. Keisis miestai, žmonės ir viešbučių lovos, tačiau visur būsi tas pats tu, su savo įpročiais, fobijomis ir silpnybėmis. Tai, nuo ko bandei pabėgti, visada bus greta. Tu esi tu, nesvarbu, kokio kalno viršūnėje esi ar kokio gilumo ežere nardai.
Ką naujo sužinojai keliaudamas? Ar pavyko atrasti naują gyvenimo prasmę? Deja, ne. Keliaudamas neprašviesėjau, tačiau gerai pravaliau dulkančias stereotipų lentynas ir daugelį ten buvusių sakinių išnešiau į blusų turgų. Užtai sužinojau naudingų žemiškų dalykų. Pavyzdžiui, supratau, kad trumpa kelionė nuo ilgos skiriasi daiktų kiekiu – į ilgą kelionę jų pasiimama daug mažiau. Kad labiausiai jaudinančios kelionės akimirkos užklumpa prieš pat kelionę. Kad keliaudamas nuolat esi naujokas – kiekviena aplankyta vieta tau yra naujas nuotykis.
Suvokiau, kad nėra svarbu, kaip gerai esi pasirengęs kelionei, vietiniai bus daug geriau pasirengę tave apgauti. Kad negali nustoti žavėtis tuo, ką matai dabar, nes kiti svajoja tai pamatyti visą gyvenimą, bet taip ir nepamato. Kad stiprus žmogus žino, kada turi eiti į priekį. Protingas žmogus žino, kada turi sustoti. Visi šitie pastebėjimai mažais gabalėliais buvo įklijuoti į mano įspūdžių albumą, tačiau ten esanti mozaika dar toli gražu nėra užbaigta.
Dar ryšiesi keliauti taip ilgai? Nežinau. Dabar galvoju, kad daugiau niekada nesiryšiu tokiai ilgai kelionei, tačiau nieko nėra laikinesnio už įsitikinimus. Neseniai turėjau galimybę trumpam pavėžėti draugės mažąją dukrytę Sofiją. Stumdamas vežimėlį grubiu kaimo keliu stengiausi judėti tolygiai ir tuo pačiu metu savo kūno šešėliu sukurti pavėsį, saugantį jaunosios ledi akis nuo tiesioginių saulės spindulių. Jei padarydavau klaidą ir pristabdydavau, mažylė iš karto pradėdavo knerkti, apsiramindavo tik pajutusi, kad vežimėlis juda toliau, o maži ratukai vėl landžioja į žvyrkelio duobutes. Štai tada ir supratau vieną svarbiausią dalyką: žmogus yra keliaujanti būtybė, tik kelyje jis jaučiasi ramiai ir patogiai.
Išgirdę apie mano kelionę žmonės dažnai sakydavo, kad baltai mums pavydi (tarsi pavydas galėtų turėti spalvas). Išgirdę klausimą, kodėl patys nekeliauja, pradėdavo vardinti įvairiausias priežastis, tačiau tarp sakinių perskaitydavome ir vieną paslėptą mintį – baimę keliauti ten, kur neša svajonės. Baimę prarasti savo svajones.
Kaip ir kiekvienas pyplys, naktimis mėgdavau skaityti knygas ir vienoje iš jų radau pasakojimą apie paslaptingas Naskos linijas. Labai panorau jas pamatyti, tačiau net neįsivaizdavau, kad ši valanda išmuš jau po keliolikos metų. Skriedamas nedideliu lėktuvėliu virš Naskos slėnyje paliktų senovės civilizacijos brėžinių nesijaučiau pakylėtas. Man buvo gaila prarasti vauikystės svajonę, tačiau netrukus supratau, kad prarasti svajonę yra visai nebaisu, nes tada atsiranda vietos kitai. Todėl baigdamas galiu tik dar kartą paraginti: nesvajokite tuščiai, įgyvendinkite svajones.
Šis tekstas buvo spausdintas „Verslo klasės” rugsėjo numeryje.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas