Argentina: GERŲJŲ VĖJŲ UOSTAS

Argentina 2011 lapkritis

Į Igvasu ( Foz do Iguacu ) oro uostą atvykome per anksti, tačiau registracija jau buvo prasidėjusi. Ilga eilė ištirpo gana greitai, ir mes susitvarkę savo registracijos popierėlius pradėjome žvalgytis aplinkui. Akis kliuvo tik už kavinių ir kelių oro uosto parduotuvėlių, kurios daugiausiai prekiavo Brazilijos brangiaisiais akmenimis ir papuošalais. Brazilijoje visur parduodami tik vietiniai pusbrangiai akmenys – ametistai, citrinai, topazai, akvamarinai, iš brangiųjų – labai geros spalvos smaragdai ir briliantai.

Čia galiu prasitarti, kad dailiaisiais akmenėliais domiuosi nuo pirmosios savo kelionės, mačiau jų pasaulyje visokių: gražių, labai gražių, stulbinančių, išpuoselėtose krautuvėse ir šiaudinėse šėtrose, turiu jiems silpnybę, ir pasitaikius tinkamai progai ir kainai, vieną kitą visada nusiperku prisiminimui. Brazilijoje įsigyti gražuolių gamtos dovanų sekėsi sunkiai. Kartais yra sakoma, kad kainos kandžiojasi. Apie Brazilijos akmenėlių kainas taip pasakyti yra per švelnu, jos čia ne tik kandžiojasi, bet ir badosi, ir spardosi, ir grieždamos dantimis vaiko nuo prekystalių mažesnius pinigus skaičiuojančius pirkėjus.

Vargais negalais, tris labai retos spalvos citrinukus nusipirkau. Šie akmenys pasaulyje yra vieni iš pigiausių, bet tik jau ne čia. Dar labai nuostabūs yra Brazilijos ametistai. Šitos rūšies akmenimis aš niekada per daug nesižavėjau , tačiau braziliškieji yra itin patrauklūs, švarūs, spindintys, ir kaip ašara skaidrūs. Tik norint jų įsigyti, reikia labai plačiai atverti piniginę, o jeigu kas įsigeis nusipirkti didesnį šios rūšies brangakmenį, teks įsidarbinti banke.

Internete galima aptikti informacijos, kad palei Bolivijos ir Brazilijos sieną, Ruzvelto rezervato gelmėse, yra viena didžiausių pasaulyje, tačiau dar beveik nepaliesta deimantų kasykla. Brazilijos ir kitų šalių suinteresuoti šio verslo atstovai pešasi dėl to, kam ši kasykla priklausys. Bet bėda ta, kad kasyklos teritorijoje nuo seno gyvena vietinė gentis, kuri mirtin pasiunčia kiekvieną šniukštinėjantį deimantų. Brazilijos vyriausybė buvo dosni ir leido tai genčiai išsikasti geidžiamųjų akmenėlių savoms reikmėms ir pardavinėti centriniam šalies bankui. Bet deimantai jiems atnešė tik nelaimes…Užteks apie juos.

Į lėktuvą visus susodino laiku. Pakilti pavėlavome gal tik kokią minutę, nes praleidome nusileidžiantį lainerį, o tada ir mes šovėme į dangų. Už dešiniųjų iliuminatorių sušmėžavo gražuoliai Igvasu kriokliai, o dar po minutės juos prarijo debesys. Balti ir minkštučiai, jie mus lydėjo iki pat Montevidėjaus. Kartas nuo karto tarp jų pasimatydavo upių vagomis išraizgyta žemė. Tų raizgalų buvo daug, atrodė, kad skrendame virš tinginiaujančių gyvačių slėnio.

Lėktuve mane šiek tiek šokiravo išsičiustijęs jaunuolis su inkrustuotais dantimis. Suprantu, kad besistengdamas kuo detaliau apžiūrėti jo burną, atrodžiau keistokai, bet, kad ne kasdien tokie dalykai iš arti pamatyt pasitaiko. Jis koketiškai žiaumojo gumą ir vis kalbindavo pro šalį praeinančią stiuardesę. Jo draugas irgi žiaumojo, ir taip pat kalbino. Paskui jie susipažino su pumpuška kaimyne, užsidegė pokalbiui, garsiai šnekėjosi, plačiai skeryčiojosi, paveikslavosi, filmavosi ir laikas nuo laiko smagiai kikeno.

Montevidėjuje nusileidome apie vienuoliktą. Perbėgome oro uosto sales, ir po pusvalandžio vėl atsidūrėme tame pačiame lėktuve, kuris šį kartą jau laikė kursą Buenos Airių kryptimi. Lėktuvas buvo tas pats, tačiau publika visai kita. Sėdėjau uodegoje, mano kairėje savimi puikavosi turtingai pasipuošusi mulatė. Priešais kiurksojo nesukalbama vidutinio amžiaus argentiniečių pora. Stiuardesė maldavo, kad jie savo viršutinius drabužius pasidėtų į virš keleivių galvų įrengtas bagažo talpyklas. Bet argentiniečiai stiuardesės neklausė ir drabužių į tas dėžes nekišo. Skrido tarpusavyje nesikalbėdami ir į nieką nekreipdami jokio dėmesio. Šalia manęs muistėsi dauguvietytiškai susiraukšlėjusi senutė, kuri pusę kelio traškino džiuvėsius, kitą pusę kažką skaičiavo.

Vytas su Klaidu sėdėjo kažkur lėktuvo priešakyje. Pajudėjome 18.05. Pakilimo tako kraštu tipeno dvi pempės. Pakilom. Kairėje pusėje driekėsi vienaaukštis Montevidėjus, dešinėje – prie vandens švietė daugiaaukščiai jo rūmai. Po gero pusvalandžio sužibo Buenos Airių saulės kolektoriai. Į vietą atskridome labai greitai, kelionė iš Montevidėjaus iki Boenos Airių pasibaigė tarsi ir neprasidėjusi.

II

Oro uosto tarnautojo pasiklausėme, per kiek laiko galime pasiekti miesto centrą, kiek kainuoja į jį nusigauti su taksi, kiek su autobusu. Mums atsakė, kad autobuso bilietas kainuoja tik du pensus, tačiau važiuoti turėsime dvi valandas, taksi daug brangiau, užtat kelionė truks tik keturiasdešimt minučių. Net nepasitarę tarpusavyje, sušokome į autobusą. Vylėmės, kad važiuosime bent kiek trumpiau, tačiau oro uosto tarnautojas buvo visiškai teisus, mūsų kelionė nuo oro uosto iki Rotušės aikštės tęsėsi keturis kartus ilgiau, nei skrydis nuo Montevidėjaus iki Buenos Airių.

Važiuoti nebuvo nė labai linksma, nė nuobodu. Keliavimą iš oro uosto į viešbutį visada vadinu pirmąja apžvalgine ekskursija, pirmuoju įspūdžiu. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tos dienos pirmasis įspūdis dideliam optimizmui nenuteikė, autobusas stoviniavo ne stotelėse, o ten, kur kas nors jį stabdydavo. Architektūra nežavėjo, tad žmonės buvo įdomiausi šito pasivažinėjimo objektai.

Daugiausiai į akis krito darbininkiškos išvaizdos piliečiai, niekuo tarpusavyje neišsiskiriantys vienas nuo kito, neraiškūs ir apsnūdę. Stotelėse būriuodavosi daugiau žmonių, tad čia į akis krisdavo ir vienas kitas įdomesnis vaizdelis. Atkreipėme dėmesį, kad daugelis lūkuriuodami gurkšnojo matę. Mate yra populiarus aplinkinių šalių gėrimas, geriamas per tam reikalui skirtą metalinį šiaudelį, su ant jo galo įtaisytu rėtuku. Tas rėtukas reikalingas tam, kad geriantysis neprisitrauktų į burną žolių, mat jos kartais užima net du trečdalius indelio talpos. Vietiniai visada su savimi nešiojasi visą šio gėrimo gaminimo amuniciją ir karštą vandenį.

Šitos arbatos, tai yra matės, gėriau ne vieną kartą, tačiau ji manęs per daug nesužavėjo. Skonis šiaip sau, o poveikis nepageidautinas, po matės puodelio užmigti negali iki paryčių. Tokį patį matės poveikį patyrė ir abudu su manimi skridę bičiuliai.

Kaip jau sakiau, didžioji dalis mūsų pirmosios ekskursijos dideliu įdomumu nepasižymėjo, tačiau kuo toliau, tuo labiau darėsi aišku, kad šitą miestą pažinti lengva nebus. Man jis pasirodė tarsi būtų priplotas prie žemės ir labai didelis. Linijinio planavimo miestai mane visuomet truputį neramina. Šitas ypač. Pamažu temo, o su tamsa didėjo ir mano nerimas. Visos gatvės atrodė siauros, prisigrūdusios žmonių ir labai ilgos. Pravažiavome kelias didžiules miesto aikštes. Jos kontrastavo su neišvaizdžiomis gatvėmis, buvo tikrai labai dailios ir įspūdingos, atrodė, tarsi kažkas akimirksniu mus būtų perkėlęs į pačias gražiausias Paryžiaus, Vienos ar Romos vietas, tik gal šiek tiek blausiau apšviestas. Pasidarė įdomiau, atkutom.

Antrajai kelionės valandai einant į pabaigą, autobusas vėl ėmė nardyti siaurų gatvelių labirinte. Tie labirintai didele švara nepasižymėjo, tai vienur tai kitur matėsi šiukšlių krūvos , kuriose knaisiojosi įvairaus amžiaus žmogystos. Tarpuvartėse ir užkampiuose stoviniavo grupelės jaunų vyrukų, kai kurie iš bambalių gėrė alų, kai kurie gulinėjo pasieniuose. Kelią į viešbutį parodė jauna, graži ir linksmai nusiteikusi dvidešimtmetė.

Mūsų viešbutis buvo miesto centre, San Telmo rajone, Bolivaro gatvėje. Namas šiek tiek priminė garsiuosius jugendo stiliaus pastatus Rygoje. Aprašyti pirmąjį įspūdį tikrai būtų sunku, nes kiekvienas žingsnis jo siaurais aukštais koridoriais buvo pilnas netikėtumų. Sako, kad jugendas yra kūrybinės laisvės ilgesio ir beprotiško ištaigingumo įkvėptas architektūros ir gyvenimo stilius. Mūsų viešbutis man pasirodė būtent toks. Kresnas indų kilmės vyriškis palydėjo mus apvaliame bokšte įrengtais sraigtiniais laiptais į antrąjį aukštą. Dar kartą nustebome patekę į savotišką ispanišką kiemelį , iš kurio dar vieni, tačiau jau visai siauručiai laipteliai, vedė kažkur į virš trečiojo aukšto esančius kambarėlius ir palėpes.

Mūsų miegamasis buvo visai šalia ispaniškojo kiemelio, didelis ir labai aukštas. Durys buvo su langais ir baltai dažytomis, dienos šviesos į kambarį neįleidžiančiomis medinėmis langinėmis, kuriose blizgėjo labai įmantrūs uždarymo ir atidarymo mechanizmai. Virš durų buvo dar vienas langas, kuris taip pat buvo uždengtas tokiomis pačiomis langinėmis. Ir taip pat labai įmantriai uždarytomis. Norint jį pasiekti tekdavo prisitraukti stalą ir ant jo pasistatyti kėdę. Kambaryje buvo dar trejos didžiulės, jau seniai nenaudojamos durys, vedančios į kitus kambarius, kuriuose, reikia manyti, taip pat gyveno turistai.

Pirmąjį vakarą niekur nėjom, aplankėme tik šalimais įsikūrusią parduotuvę, mat reikėjo apsirūpinti būtiniausiais produktais. Paskui vartėmės baltose lovose , ilsėjomės, valgėm, gėrėm arbatą, kavą, ir kalbėjomės apie skrydį, pirmuosius įspūdžius, apie mus pasitikusį indą, regiono nacionalinį gėrimą – matę, ir apie keistąjį namą – buvusios prabangos ir paslaptingo aplaidumo mišinį. Jis mus nesiliovė stebinęs visą laiką, kurį mes praleidome Buenos Airėse. Stebina ir šiandien. Nors jau beveik du mėnesiai kaip esu namuose, jis laikas nuo laiko iškyla mano atmintyje tarsi vaiduoklis, specialiai kažkieno pastatytas Agatos Kristi detektyvų herojams.

Kur bebūtume, kur nukeliautume, išsimiegoję ir pailsėję, antrąją kelionės dieną paprastai einame į miesto centrą apžiūrėti pagrindinių miesto įdomybių. Buenos Airėse pasielgėme šiek tiek kitaip. Klaidas turėjo sudaręs šiokį tokį mūsų vizito Buenos Airėse planelį, tad tik jam vienam žinoma, kodėl antrąją dieną mes nepasukome į centrą, o puolėme ieškoti kažkokio žymaus nacionalinio parko, esančio už valandos kelio nuo mūsų San Telmo, šalia Puerto Maderos rajono.

Puerto Maderą mes atradome nesunkiai, tai yra dangoraižiais švytintis naujasis Buenos Airių veidas. Gražūs ir įdomūs tie namai, tačiau man gyvenime teko matyti kur kas gražesnių, aukštesnių, pritrenkiančių inžinierinės minties naujumu, gal todėl pro šituos praėjau neišreiškęs nė ypatingo dėmesio, nė per daug didelio susižavėjimo.

Greitai atradome ir trokštamą parką, teko tik šiek tiek paieškoti tilto, per kurį galėtume į jį patekti. Praėję tiltą atsidūrėme nedideliame kaimelyje, kuriame buvo įsikūrę kelios ekspozicijų salės, turistų informacijos centras, tualetai, dušai, ir patalpos parko prižiūrėtojams bei policijai. Sustojome prie policijos posto, mat susiginčijome, kuria kryptimi geriau eiti. Klaidas siūlė sukti į dešinę, mums su Vytu, kažkodėl, geriau patiko kairė. Dauguma nugalėjo.

Praėjome kokį kilometrą, bet nieko įdomaus neatradom. Praėjome dar vieną kilometrą – tas pats. Abiejose kelio pusėse augo tik skurdūs medžiai, švendrynai, tačiau įdomybių trokštančioms turistinėms mūsų sieloms nebuvo jokių bent kiek įdomesnių atrakcijų, nė akį glostančių malonių peizažų, nė įdomios augmenijos, nė nosį kutenančių kvapų, nieko… Sustojome, nusprendę, kad pasukome netikusia kryptimi, bet Vyto dėka po truputį pradėjome susivokti, kur mes iš tiesų atsidūrėme.

Tai buvo visai ne parkas, o keliolikos dešimčių kvadratinių kilometrų ploto ekologinis rezervatas, paprasčiausia pelkė, kuri po mėnesio kito turėjo prisipildyti vandens ir varlių. O mes ėjome tos pelkės pakraščiais supiltu ovalo formos pylimu, tad greitai išaiškėjo, kad mūsų ginčas, kuriuo keliu geriau pasukti, buvo visiškai beprasmiškas, nes čia buvo tik vienas kelias, kuriuo apsukęs milžinišką ratą , žmogus vėl atsiduria toje pačioje vietoje, prie policijos posto.

Paskui, žodis po žodžio išsiaiškinome, kad prieš mūsų akis plytinti neišvaizdi krūmynais ir medžiais apaugusi pelkė, yra labai daug kuo įdomi, kad čia galima pamatyti beveik visus šiame regione augančius augalus, krūmus, medžius, susipažinti su šiose vietovėse besiveisiančiais paukščiais, o svarbiausia yra tai, kad praėjęs šituo kelių kilometrų ilgio pylimu, gali džiaugtis pamatęs, tipišką, milijonus metų motinos gamtos suformuotą Argentinos peizažą.

Toliau eiti buvo jau kur kas įdomiau. Vietovė niekuo nepasikeitė, krūmynai irgi buvo tie patys, tačiau kažkas pasikeitė mūsų galvose, ir į tik ką matytą nykų ir beveik piktinantį vaizdą, mes jau žiūrėjome kitomis akimis.

Pavargom. Pamojavom ekologiniam draustiniui, policininkams, tiltui, o tada prisėdome krantinėje pailsėti ir užkąsti. Valgėme ne vieni. Mums kompaniją palaikė kelios žalios papūgos. Jos buvo nepaprastai gracingos, su ilgomis uodegomis, labai drąsios, tačiau neįkyrios. Į savo viešbutį San Telme parsiklausėm sutemus. Po vakarienės Klaidas perskaitė netrumpą lankytinų Buenos Airių vietų sąrašą. Tarp daugybės muziejų, paminklų, teatrų , įžymių kavinių , išgirdau ir kelių itin abejotinos reputacijos namų adresus, pasipiktinau, kad seksualinio pobūdžio turizmas mūsų niekada neviliojo, tačiau adresus įsidėmėjau.

III

Trečiąją dieną saulė švietė kažkaip ypatingai jaukiai, gal dėl to man viskas pradėjo patikti jau nuo ankstyvo ryto. Mūsų didelis kambarys tą rytmetį man pasirodė dar didesnis, šiltesnis, ilgieji viešbučio koridoriai sutrumpėjo, o Bolivaro gatvė pasidarė plati ir kur kas švaresnė. San Telmo rajone yra gausybė kavinių. Vieną išsirinkome ir mes. Sunku apibūdinti jos interjerą, greičiausiai ji buvo panaši į seną antikvariatą, su apniukusiomis lubomis, atsišerpetojusiomis sienomis ir apsitrynusiais baldais.

Kažkokią ypatingą atmosferą turi senojo Buenos Airių miesto kavinės, jų palaikumas, kvapas, ant prekystalių sukrautos bandelių stirtos, pagyvenę padavėjai ir nebejauni jų klientai. Vakarais ta publika, žinoma, atjaunėja, tačiau rytais ji čia daugiausiai būna tokia pat palaikė, kaip ir kavinių sienos.

Gražios, intriguojančios, kerinčios šito miesto užeigos, bet mūsų San Telmo užeigėlės, kavinukės ir karčemėlės vistiek kažkuo labai skyrėsi nuo visų kitų, man atrodo,kad jos buvo labiausiai iš visų apniukusios, su labiausiai atsišerpetojusiomis sienomis, daugiausiai nutrintais baldais, tačiau su pačia kvapniausia kava ir pačiomis gardžiausiomis bandelėmis visame mieste. San Telmo kavinės neabejotinai turi kažkokį joms vienoms priklausantį šarmą, turbūt todėl šitą rajoną aplanko kiekvienas į Buenos Aires atvykęs turistas.

Kaip jau sakiau, tą rytmetį mūsų pasirinkta kavinė menkai skyrė nuo kitų , tačiau mano dėmesį joje patraukė kokių trisdešimt penkerių, trisdešimt septynerių metų pora.

Pirmoji į kavinę atėjo moteris, padavėjas jai atnešė du puodelius kavos, indelius su cukrumi ir grietinėle, keletą bandelių. Ji ramiai sėdėjo , žiūrėjo kažkur pro langą, tačiau bandelių nevalgė ir kavos nelietė. Po kelių minučių kavinės durys atsidarė ir įėjo vyriškis. Jis greitu žvilgsniu nužvelgė salę, pamatė belaukiančią moterį ir nusišypsojo. Tada priėjo prie jos, pabučiavo, atsisėdo kitoje stalo pusėje, ir jie sukruto pusryčiauti. Suvalgęs bandelę, jis paėmė moters rankas į savąsias, ir jiedu pradėjo kalbėtis. Kalbėjo ilgai. Moteris buvo labai elegantiška, tarsi atklydusi čia iš senosios, jau nebeegzistuojančios Europos. Vyras atrodė elegantiškai taip pat.

Daugiausiai kalbėjo ji. O jis vis laikė jos rankas savosiose ir klausėsi. Negaliu pasakyti kuo mane pakerėjo šita pora. Tikrai negaliu atsakyti į šitą klausimą, nors jį iki šiol dažnai pats sau užsiduodu. Gal dėl to, kad panašaus vaizdo niekada nesu matęs mūsų kavinėse? Gal todėl, kad pora buvo tarsi atklydusi iš kažkokio vaikystėje matyto filmo? O gal todėl, kad tarp kalbančiųjų tvyrojo labai natūrali, labai paprasta atmosfera, kurią perprasti aš buvau bejėgis?

Nieko daugiau apie tą porą pasakyt negaliu, nežinau apie ką jie kalbėjo, negirdėjau jų balsų, tačiau šitie du jauni žmonės man įstrigo, tarsi jie būtų vizitinė šito miesto kortelė, įsiminė kaip patikusios dainos posmas, kurio paskui jau ilgai negali atsikratyti.

Ir toliau tą rytmetį mane viskas labai stebino, ramios didžiulės katedros laukė žmonių , gatvėse jau važinėjo daugybė mašinų, bet piliečių dar buvo nedaug, niekas nesistumdė, nesistengė žūt būt tave aplenkti, nustumti. Rytiniai turistai išlipę iš londoniškų raudonųjų autobusų tingiai ropinėjo po miesto aikštes, užvertę galvas į viršų apžiūrinėjo mėlynai žydinčias mimozas, skaitinėjo skrajutes, kviečiančias apsilankyti ir linksmintis nevaržomos moralės vietose ir namuose. Tų skrajučių , čia buvo primėtyta kiekviename žingsnyje, prikaišiota kiekviename metro tvorelės tarpuvirbyje.

O labiausiai to ryto gatvėse man patiko šunų išvedžiotojai, su dešimties dvylikos šunų gaujomis išėję pasižvalgyti po rytines Buenos Aires. Žinynuose skelbiama ,kad Buenos Airių pavadinimas, išverstas iš ispanų kalbos, reiškia „Gerus orus“, senesni leidiniai jį dar vadina Šventosios Marijos gerųjų vėjų uostu. Šiandieniniame Šventos Marijos gerųjų vėjų uoste gyvena arti trijų milijonų gyventojų, tačiau su priemiesčiais šitas skaičius išauga net keturis kartus. Tikriausiai todėl man šitas miestas iš pradžių ir pasirodė toks bauginančiai didelis.

Buenos Airės yra europietiškiausias Lotynų Amerikos miestas. Dėl didelių imigracijos srautų iš Europos, Argentinos sostinė buvo itin paveikta europietiškų sumanymų ir jos kultūros. Buenos Airių Kolono teatras yra laikomas vienu iš svarbiausių operos teatrų pasaulyje. Jis neseniai vėl atvėrė duris po kelis metus trukusio kapitalinio remonto. Teatre veikia keletas simfoninių orkestrų. Į jį nueiti buvome sumanę ir mes, tačiau gauti bilietų nepavyko, nors tomis dienomis ten buvo rodomos kažkokių gastrolierių programos, neturinčios nieko bendro su pagarsėjusiu teatro repertuaru.

Mieste yra daugybė istorijos, dailės, moderniojo meno muziejų ir galerijų, dramos teatrų ir kino salių, Buenos Aires neapsirinkant galima vadinti auklėjamuoju šalies centru, čia veikia ne vienas universitetas, labai daug kolegijų, institutų, profesinių mokyklų.

Tą dieną mes pradėjome tyrinėti įžymiausias Buenos Airių vietas. Dar važiuojant iš oro uosto mums pasirodė, kad tokį darbą lengviausia daryti susipažįstant su pagrindinėmis miesto aikštėmis ir jų pastatais. Tačiau pastudijavus miesto žemėlapį, skrajutes, kurių gausiai prisigrobėme oro uoste, nusprendėme pasinaudoti profesionaliais patarimais ir pradėjome miestą tyrinėti rajonais. Ir neapsirikom.

Miesto centras nuostabus. Čia sukoncentruotos visos pagrindinės istorinės vietos, pradedant garsiąja Gegužės aikšte (Plaza de Mayo), šalia jos stūksančiais rožinės spalvos vyriausybės rūmais, katedra, o baigiant nepakartojamu Kongresų rūmų, šiek tiek primenančių garsųjį Amerikos Kapitolijų, kompleksu. Netoliese yra ir populiarioji pėsčiųjų gatvė, joje ir aplinkui įsikūrusios devynios galybės pačio įvairiausio plauko parduotuvių, ir ganosi minios turistų iš viso pasaulio.

Rikoleta yra Buenos Airių pasididžiavimas. Tai yra vienas iš geriausių ir pačių brangiausių miesto rajonų. Jis pasižymi prancūziško stiliaus pastatais, aukščiausios klasės restoranais , nepakartojamais parkais ir tyru oru. Viena iš svarbiausių šio rajono įžymybių yra tuo pačiu vardu pavadintos kapinės ir krematoriumas. Klaidas su Vytu vis veržėsi aplankyti Argentinos prezidento Chuano Perono žmonos kapą, ir pagaliau atrado galimybę tai padaryti. Tačiau juos labiausiai nustebino ne tautos numylėtinės šeimos koplyčia , o prie tos koplyčios bestūgaujančios amerikietės, kurios čia ištisomis valandomis“čyyyzavo“, maivėsi ir fotografavosi.

Tribunales rajone stovi mano jau paminėtas Kolono teatras, stulbinančio dydžio pastatas traukiantis lankytojus savo gabaritais, ir iškiliausiais koncertais bei renginiais. Priešais jį, perėjus platų bulvarą, įsikūrę patys turtingiausi, patys prašmatniausi ir patys brangiausi Buenos Airių viešbučiai, su auksu padengtomis skulptūromis, krištoliniais sietynais ir išsipusčiusiais juodaodžiais jų patarnautojais. Sunku patikėti, tačiau visai šalia šitų spindinčių viešbučių, senovinių namų rūsiuose ir požemiuose, veikia visai kitokio charakterio įstaigėlės, pikantiški heteroseksualų, gėjų ir lesbiečių kino teatrai, „masažo“ salonai, „modelių namai“, ir bordeliai.

Į Almagro rajoną kai kurie turistai važiuoja dėl Kinijos prekybos centrų, o štai Boedą stengiasi pamatyti visi. Ir kaip čia jo neaplankysi, jei anot turistinių pasakojimų ir legendų, Boedo rajone visi šoka salon , milonguero, ir dar devynias galybes stilių turintį šokį – tango. Taip, Boedo kavinėse ir specialiai tam skirtose vietose, vadinamose milongais, iš tiesų yra šokamas tango, tačiau ne blogesnius argentinietiško tango atlikėjus aš mačiau ir miesto centre. Mūsų apsilankymo Buenos Airėse dienomis, čia, kaip ir pas mus Europoje, vyko kažkokie bruzdėjimai su mitinguotojais ir parašų rinkėjais, tad štai, viename tų mitingų , ant neaukštos surenkamos pakylos aš išvydau savąjį tango, tikrai ugningą ir nė kiek ne prastesnį.

Į Palermo vykome dėl ten esančio botanikos sodo ir zooparko. Botanikos sode taip skaniai kvepėjo, kad nuo to kvapo net sukosi galva. Vytui ten labiausiai patiko rožiniai kiškio kopūstai, man – tuntas bedrybsančių sočių kačių, susišiaušęs itališkos išvaizdos „cavaliere“, solfedžiuojantis ant suolelio priešais oranžeriją , ir jaunas tatuiruotas sodininkas, kuris daugiau pozavo sodo lankytojams, nei dirbo savo tiesioginį darbą.

Zooparkų kelionėse esame matę daug, tačiau tokių, kuriuose galima pamatyti kondorą, buvome aptikę tik vieną – Rio de Ženeire. Kadangi Rio de Ženeiro zoologijos sodo nemačiau, tai „gražuolį“ kondorą aš čia išvydau pirmąjį kartą. Bilietas į zooparką kainavo labai nebrangiai, o botanikos sodą aplankyti galima visai nemokamai. Tačiau didžiausią įspūdį tą dieną mums paliko ne šitie sodai, ne smalsios moksleivių grupės , šmirinėjančios visomis alėjomis ir pakampiais, ne daržovių lysvės, augančios tiesiog tų sodų pakraščiuose, o žydinčių mėlynųjų mimozų alėjos, esančios visai netoli nuo šitos vietos, Vasario trečiosios parko prieigose. Nepaprastas įspūdis, jeigu dar kartą vykčiau į Buenos Aires, stengčiausi ištaikyti tą patį laiką – dėl mėlynųjų mimozų žydėjimo. Tai jau tikrai kažkas dar iki šiol nematyto, nepaprasto.

San Telmo rajonas, kaip ir La Boka, garsėja kolonialinio stiliaus namais, kavinėmis, menininkų sambūriais, visame pasaulyje žinomais antikvariatais, o svarbiausia , anot išmanančių, juose yra tai, kad šitie rajonai yra mažiausiai nutolę nuo Bueno Airių autentiškumo ir alsuoja neiškraipyta Buenos Airių istorija. Čia taip pat yra daug miesto istorijai reikšmingų vietų, kultūros centrų, salių skirtų koncertams, teatrų, barų bei restoranų. Apie San Telmo antikvariatus reikėtų kalbėti atskirai. Juose aš praleidau ne vieną valandą, stebėjausi sendaikčių gausa, įvairove, rankraštinėmis knygomis, žemėlapiais, rečiausio ir ploniausio porceliano indais, senovinių observatorijų įranga, eglutės žaislų ir naktinių puodukų kolekcijomis.

Buenos Airių miestas yra suskirstytas į keturiasdešimt aštuonis rajonus, o viena čia gyvenanti rusė, ilgai su mumis šnekėjusi apie vietinius vagis, didelius jų konsorciumus, kontrabandą ir kontrabandininkus, mums pasakė, kad tų rajonų šitame mieste yra ne keturiasdešimt aštuoni, o kur kas daugiau, tad apie visus, net ir labai norėdamas, nepakalbėsi.

IV

Devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje, kai iš Buenos Airių buvo pradėti tiesti geležinkeliai į kitus šalies kraštus, miestas įgavo didelį ekonominį pagreitį, tada čia kaip grybai pradėjo dygti dideli gyvenamieji rajonai, fabrikai, metalo apdirbimo gamyklos. Iki to laiko buvęs , palyginti, ramus ir nedidelis miestelis, jis pamažu virto industriniu galiūnu. Būtent tais ekonominio pakilimo metais, Gerųjų vėjų uostas tapo ryškiu kultūros centru ir pradėjo lygiuotis į garsiuosius to meto Europos megapolius. Tai buvo pats didžiausias Buenos Airių ekonominio ir kultūrinio klestėjimo laikotarpis. Kaip sako išmaningoji enciklopedija, tuo metu buvo nutiestas ir Buenos Airių metropolitenas, seniausias metropolitenas visoje Lotynų Amerikoje, Pietų pusrutulyje ir ispanakalbiame pasaulyje.

Pirmoji jo atkarpa buvo atidaryta 1913 metais, šiandien populiariai visų vadinama – „:mėlynąja linija“. Būtent šitos „mėlynosios linijos“ stotelės, ir tarp jų važinėjantys traukiniai, man užtemdė visus iki tos dienos patirtus šios mūsų kelionės įspūdžius, ne tik Buenos Airėse, bet ir Paragvajuje, Urugvajuje bei Brazilijoje. Mes buvome skaitę ir žinojome, kad čia važinėja autentiški dvidešimto amžiaus pradžioje pastatyti traukiniai, tačiau kai pirmasis atvažiavo, kai mes išgirdome tų senųjų medinių vagonų dundėjimą, kai pamatėme mechaniniu būdu atidaromas vagonų duris, kai įlipome į praėjusiais laikais dvelkiantį muziejų ant ratų – įspūdžiai buvo neapsakomi.

Ši atkarpa buvo atidaryta 1913 metų gruodžio pirmąją dieną, nuo tada metro tinklas Buenos Airėse ėmė sparčiai augti, ir sustojo tik antrojo pasaulinio karo metais. Dažnai keitėsi požemių šimininkai, vėliau metropolitenas buvo nacionalizuotas. O 1994 metais – privatizuotas. Šiuo metu Buenos Airių metro vėl plečiasi, norima, kad linijų ilgis pasiektų bent jau šimtą kilometrų. Metro per metus aptarnauja beveik pusantro milijono keleivių. Buenos Airių metro yra pati pigiausia ir patogiausia miesto susisiekimo priemonė.

Metro traukiniais važinėdavome dažnai, o penkis ar šešis kartus mes jais pasinaudojome nesumokėję nė cento, nesupratome, ar tai buvo laimingi atsitiktinumai, ar čia dažnai vyksta panašaus pobūdžio akcijos, skirtos miesto gyventojams ir turistams pamaloninti. Buenos Airių metro yra labai gyvas, įdomi juo besinaudojanti publika, žilagalviai senukai ir senutės, margas jaunimėlis, neįkyrūs prekiautojai, kompaktinių plokštelių, vilnonių kojinių, siuvinėtų nosinaičių siūlytojai, važiuojančius čia nuolat intriguoja visokiausių labdarų rinkėjai ir muzikuojančios grupelės.

Buenos Airių miestas yra jaunas, tačiau klaidžiodamas jo gatvių labirintais, gėrėdamasis aikštėmis, senoviškais fontanais, nepaprasto grožio rūmais, žmonėmis, nejučia pradėjau stebėtis: o kada gi jis taip greitai suspėjo pasenti? Žvalgiausi po senamiestį, kuris po kelerių dienų man jau neatrodė nė toks neaprėpiamas, nė bauginantis ar klaidus, ir stebėjausi matydamas, kiek daug šaunaus darbo čia turėtų statybininkai ir restauratoriai. Buvo šiek tiek keista suvokti, kad nors ir kaip talentingai suprojektuotas ir pastatytas šitas miestas, bet jis nenumaldomai greitai sensta. Regis, dar nesuspėjo subręsti, o jau ėmė ir „susiraukšlėjo“. Kaip aš. Kaip mes visi. Kaip mano mylima Praha, Paryžius ar Sankt Peterburgas.

Visai netoli nuo mūsų viešbučio, kavinėje, kalbėjau su vidutinio amžiaus vyriškiu, atvykusiu gyventi į Boenos Aires iš Peru. Prikibau prie jo su klausimu, kodėl jis čia atvažiavo, ką čia surado, kodėl nevažiuoja atgal į savo gimtąjį kraštą. Į visus mano užklausimus, perujietis man atsakinėjo vienu ir tuo pačiu sakiniu:

– Man čia gerai.

Patiko Buenos Airėse ir man. Bet prieš išvažiuojant į Rio de Ženeirą, mane apėmė kažkoks palaimingas virpulys , aš norėjau kuo greičiau atsidurti Rio de Ženeire, jo erdviuose paplūdimiuose, paežerėse, miškuose, parkuose, ir nė truputėlio nesigailėjau, kad palieku gerųjų vėjų saugomą Argentinos sostinę. Nors daug kas čia man patiko ir jaudino, bet išvažiuodamas vis vien nesigailėjau. Tikriausiai kažko nesuradau, kažko nesutikau, gal sielai artimo žmogaus, gal vietos, į kurią kas dieną norėčiau nueiti.