8 diena
Šiandien turėtų baigtis pirmoji-aktyvioji atostogų dalis ir prasidėti antroji-tingioji (kas pagal faktą buvo nelabai tiesa, bet mes to dar nežinojom), nors iki jos dar geri 600 km skersai Prancūziją. Buvau daug–maž susiplanavęs maršrutą: N134 iki Mont-de-Marsan (kaip ir šiokios-tokios Gaskonės neoficialios sostinės), po to N124 iki Toulouse, N20 į pietus pro Andorą, N125, A26 iki Figueres ir toliau į galutinį tašką Roses. Keliai visi nemokami, per senus miestelius ir per kalnus. Turėtų būti gana gražus kelias, nors ir pakankamai lėtas, bet… Viskas gavosi visiškai priešingai, nes vėl padariau pagrindinę šios kelionės klaidą (pastoviai vyko tie patys dalykai, deja-vu, kažkoks, prisiminkit istorijas su raktais), perdaug pasitikėjau taRaska ir per mažai žiūrėjau į žemėlapį. Tiesa, dienos pabaigoje, suskaičiavę kelionės rezultatus, visdėlto nusprendėm, kad šį kartą taRaska padarė gerą darbą, nors ir nuvažiavom beveik 100 km daugiau, matėm tik autostradą ir už kelius sumokėjom 38,05 euro, bet apie viską iš eilės.
Atsikėlėm, kaip paprastai, gana anksti. Ačiū dievui, šalta nebebuvo, susikrovėm daiktus į bagažinę, nes susipakuojam dažniausiai iš vakaro, kad ryte negaišti, tada tradiciniai Prancūziški pusryčiai, nekažikas, kai žinai, kad kada gausi valgyti kitą kartą, nežinai, bet tokia realybė. Atsilabinam su šeimininku, sėdam į mašiniuką ir išvažiuojam? O raktai? Raktai, tradiciškai, kišenėj, gerai, kad netoli nuvažiavom, bet eismas vienpusis, todėl statau mašiną gatvės pakraštį, palieku avarinį ir pėsčiom atgal. Pamatęs raktus, šeimininkas labai apsidžiaugia, vis rūpesčių mažiau., o mus jau tik juokas ima. Rytas apsiniaukęs, nepalyginsi su vakarykšte saulute, bet mums dar geriau, nekaršta bus važiuoti. TaRaska nustatyta, į žemėlapį nepasižiūrėta, jau pažįstamu keliu per Mimizan išvažiuojam į N10 ir sukam link Bordeaux. Man tai nelabai patinka, bet gal išvažiavimas iš to kelio kažkur toliau. Jau minėjau anksčiau, kad kelių gausa Gaskonė nepasižymi. Judėjimas intensyvus, greitis didelis, nei išvažiavimo, nei jokios vietos apsisukti nesimato, nenumaldomai artėjam prie Bordeaux. Kai atsirado galimybė apsisukti, to daryti jau nebebuvo verta, turint omeny, kad važiuoti 660 km (patolėjom truputį nuo tikslo), o prisistatymo į vietą laikas apribotas, turim būti nuo 15.30 iki 19.00, nes reiks mašinoj nakvoti, gal net dvi paras, nes sekmadieniais (o rytoj toks bus) niekas nedirba. Taigi, iškeikiau taRaską už pomėgį važiuoti autostradom (pagal nutylėjimą, generuoja greičiausią kelią) ir save, už žioplumą. Beliko tik pasiekti Bordeaux apvažiavimą ir išsirinkti Toulouse kryptį A62. Toliau sekė gana nuobodus keletos valandų važaivimas iki Toulouse – 242 km, po to A61 pro Carccassonne (87km) ir iki Narbonne (59 km). Nors esantys už lango vaizdai po truputį keičiasi, bet visiškai nieko neišlieka atmintyje, na ir koks gali būti gėrėjimasis peizažais važiuojant ~150 km/h. Apie visus pakeliui laukiančius radarus, kurių Prancūzijoje net ir greitkeliuose yra nemažai, iš anksto maloniai pranešdavo taRaska, todėl šiek tiek viršyti leistina greitį nebuvo pavojinga jokia prasme. Pravažiuodami Carccassonne iš tolo pasigrožėjome garsiuoju viduramžiu miestu-tvirtove, ir, kaip ir priklauso, prisiminėm pernykštę kelionę į jį, ir ten tvyrojusį nepakeliamą karštį. Dabar gi, nors pagal metų laikus skirtumas tik nepilna savaitė, dangus apsiniaukęs, kartkartėmis palynoja, ir visiškai nekaršta, be to priekyje, virš Viduržemio jūros kabo labai jau grėsmingas juodas debesys, į kurį mes prieš Narbonne sėkmingai įvažiuojam. Panašiai buvo pernai grįžtant per Čekiją. Pakilo didžiulis vėjas, ir mašina tarsi panėrė po vandeniu. Valytuvai, net ir pačiu didžiausiu greičiu judėdami, jau nieko nebepadėjo. Teko važiuoti pagal priešais važiuojančios mašinos užpakalinius žibintus, dauguma apskritai sustojo šalikelėse. Bat ką žinai, kiek tai tęsis, gali ir pusę dienos stovėti, todėl mes važiavome, ir po kažkiek laiko liūtis aprimo. Kiek laiko tai truko, sunku pasakyti, nes, kai važiuoji pilnai įjungęs visas savo regėjimo ir girdėjimo galimybes, laikas, atrodo, stovi vietoje. Bet viskas baigėsi gerai. Ar tai mes išvažiavome iš debesies, ar vėjas jį nupūtė į šoną, bet lietus aprimo. Sustojome vienoje iš degalinių suvalgyti po sumuštinį, kuriais buvome apsirūpinę iš anksto (degalinėse pirkti brangoka, o supermarketuose visai galima). Nuo Narbonne pasukom A9 link Perpignan. Čia jau pilnai “pakvipo” jūra ir atostogomis, pradėjo lįsti saulutė, o kelyje pradėjo atsirasti mūsų taip “pamėgti” pernai žmonės-sraigės (olandai su savo prikabinamais nameliais). Pravažiuojam Perpignan, ir savo pernykštę stotelę Sait-Cyprien-Plage, ir toliau judam link Ispanijos sienos, iki kurios liko koks 20 km. Prasideda Pirėnų kalnai, sieną kertame ties Le Pertus miesteliu. Šalia jo, kalno viršūnėje matosi nemaža tvirtovė, bet jau ne viduramžių, naujesnė. Šiose vietose daug amžių vyko konfliktai dėl sienos, todėl ta tvirtovė, pastatyta šalia vieno iš nedaugelio kelių, matyt turėjo didelę strateginę reikšmę, net iki XX a vidurio, dabar gi sieną žymi tik nebenaudojami muitinių angarai. Mes važiuojam atostrada, bet vistiek kelias gana stačiai kyla į kalną. Kažkur visai šalia yra ir senasis kelia, bet juo važiuoti mes nesirįžom. Kitas pravažiavimas į Ispaniją yra pajūriu. Turėtų būti gražu, bet susidaro gana didelis lankas, o ir, iš žemėlapio sprendžiant, serpantinai ten atsakantys. Kartais, o gal net ir dažnai gaila, kad reikia aplenkti tokias vietas, bet reikia taikytis su esama situaciją. Mūsų mašiniukas nėra labai jau skirtas po kalnus važinėti, todėl, kadangi turiu įvairios patirties, nesinori specialiai jo laužyti, dar tegu patarnauja, juolab , kad ir sveikatėlės jam kalnuose trūksta, nepalyginsi su greitkeliais. Taigi persiritom AP-7 per kalną, skirianti Prancūziją nuo Ispanijos ir nuo Figueres (į kurį grįšim vėliau) sukam C68 link jūros. Mūsų Interhome ofisas, aptarnaujantis Costa Brava yra miestelyje Castello d’Empuries, kažkodėl visai ne prie jūros, bet, turbūt , taip patogiau.. Kadangi nuorodos gana tikslios, o ir taRaska adresą žino, viską surandam labai greitai, bet kaip ir pernai, pusvalandžiu per anksti, viskas uždaryta. Paliekam mašiniuką prie durų ir einam pasivaikščioti. Nors miestelis ir ne prie jūros, aplink vien jachtų ir jūrinių katerių parduotuvės. Šeštadienį viskas uždaryta, bet pasigrožėti tais laivais galima ir per vitrinų stiklą. Viskas kuo puikiausiai matosi, įskaitant ir charakteristikas, ir kainas. Šiek tiek paėję, suradom dirbančią maisto parduotuvę, todėl, žinodami, kad tokia laimė gali šiandien nebepasitaikyti, nutarėm pasipildyti atsargas. Pasirinkimas nebuvo didelis, nes ir pati parduotuvė ne iš didžiųjų, bet kainos nustebino gerąja prasme, dar kokiais 10% pigiau negu Prancūzijoje, o išvažiuojant kažkas labai gąsdino, kad jau Ispanijoj, tai labai brangu viskas, nesamonė. Taigi, pilnom rankom įvairiausių gėrybių, pradedant “Pesto”, baigiant alumi, grįžom prie mašinos. Ofisas jau dirbo, o ir mašinų pilnas kiemas privažiavęs, net eilutės susidarė prie aptarnaujančių mergaičių. Publika suvažiavo labai įvairi: vokiečiai, danai, lenkai, lietuvių, aišku, daugiau nebuvo. Susitvarkėm dokumentus, palikom užstatą, gavom raktus, planus ir krūvą bukletų, kur eiti ir ką veikti, bet pernykščio “sauso davinio” šiemet nedavė, krizė, matyt, ir pas juos.
Iki mūsų miestelio Roses viso labo 20 km. Atvažiavom gana greit. Peizažai aplink nelabai puikūs, kažkokios dykvietės, kanalai, apaugę nendrėm, apleisti ir surūdiję atrakcionų parkai, bet kelias geras. Privažiavus Roses, vaizdeliai pagerėjo, atsirado viešbučiai, parduotuvės, degalinės, žodžiu, viskas tvarkoj, ne dykvietėj gyvensim. Pats miestelis gana nedidelis, bet, pasirodo, yra didžiausias kurortas šiaurinėje Costa Brava dalyje. Jeigu truputį apie istoriją, tai įkurtas jis buvo 8 a. BC Graikų jūrininkų ir vadinosi Rhodes. Vėliau Romėnai čia įkūrė žvejybinį uostą, kuris iki šiol yra didžiausias Costa Bravoje. Viduramžiais, t.y. 1543 m buvo pastatyta Citadelė, užimanti 130 000 m2, kurioje tilpo visos iki tol buvusios senienos, net nuo 776 m. BC. Dabar ten archeologinis parkas ir muziejus po atviru dangumi, į kurį mes taip ir neprisiruošėme nueiti, nors atstumas nuo mūsų gyvenamosios vietos tebuvo koks 100 m. Kažkurią dieną, beklaidžiodami senamiesčio gatvelėmis, visai netyčia užtikome atminimo lentą per II WW žuvusiems vaikams ir moterims. Pasirodo Roses subombardavo Italai. Kodėl, ir ką jie ten veikė, taip ir liko mums paslaptis. Tiesa, promenade dar ir obeliskas stovi.
Šiemet gavome apartamentus gana dideliame, trijų aukštų ir labai įmantrios konfiguracijos komplekse, antrame aukšte su daliniu vaizdu į jūrą (namas stovi truputį kampu ir yra sudarytas tartum iš vienas ant kito sudėtų kubelių)
. Nei garažo nei stovėjimo aikštelės nebuvo, bet stovėjimui pažymėtos vietos ant šaligatvio. Vieną iš jų mes laikinai ir privatizavom, bet buvo pakankamai vargo ten atsistoti, nes priekyje stulpas, užpakalyje kitas automobilis, iš šono kažkoks betoninis kampas ir priedo dar šaligatvio bordiūras tokio aukščio, kad su mažesniais ratais nelabai ir užlipsi. Taigi paplušėjau nuo dūšios milimetražus darydamas, tuo suteikdamas begalę džiaugsmo senukams iš gretimo viešbučio. (Per siaurą gatvelę nuo mūsų buvo didžiulis 4 žvaigždučių 5 aukštų viešbutis pilnas senukų, kurie daugumoje “gyveno” balkonuose ir stebėjo aplinkinį gyvenimą kaip televizoriuje. Kas keletą dienų jie daugumoje keisdavosi.) Apartamentai buvo visiškai neblogi: 2 miegamieji, svetainė su virtuve (su visais “pričindalais” ir “navorotais”), balkonas su lauko baldais ir vaizdu į jūrą, net du WC kambariai, iš kurių vienas su vonia, ir begalė visokių koridorių. Tik vienas, bet. Kaip jau tapo įprasta šioje kelionėje su pasikartojimais, vonioje tvyrojo nelabai koks kvapelis, kaip ir La Rochellėje, tiesa, čia jis nebuvo labai stiprus ir dingdavo, ilgiau leidžiant vandenį.
Per gerą valandą, atidžiai stebimi senukų, susinešėm daiktus, įsikūrėm savo naujuose namuose, nusiplovėm savaitės kelionės dulkes Belgišku alumi iš Normandijos, kurio atsargos jau ėjo į pabaigą, ir išėjome į pajūrį. Nuo jūros mus skyrė pėsčiųjų promenadas
ir kokių 30 m smėlio ruožas
su kai kur augančiom palmėm.
Smėliukas gana gražus, nors su musiškiu ir nepalyginsi, truputį stambesnis ir pilkesnis, vanduo švarus ir šiltas, bet, mano labai nemėgstama pliažo mieste ypatybė, tai vienur, tai kitur ima ir išplaukia koks popiergalis ar celofaninis maišelis. Kadangi jau vakarėjo, tai šiam kartui bus gerai, o vėliau reiks susirasti mielesnę pliažinimosi vietą. Gana smagiai pasiplaukiojau, nes bangų buvo lygiai 0, pasivaikščiojom dar promenadu, apžiūrėjom keletą smėlio skulptūrų ir grįžom vakarieniauti ir futbolo žiūrėti. Gražus ir šiltas vakaras nieko blogo nežadėjo.
9 diena
Naktį pabudom nuo didžiulio ūžimo, šniokštimo ir trankymosi. Lauke šėlo audra, matyt mus pasivijo tas debesys, kurį vakar palikom prie Narbonne dar Prancūzijoj. Perlipo per kalną ir nutarė pasiautėti. Greitai susigaudėm besitrankančias langines, užsidarėm langus ir atsigulėm su neramiom širdim. Prieš keletą dienų patvino kažkur pietų Prancūzijoj, o Ispanijoj miestelį užpylė kalno nuošliauža. Na, kalnas nuo mūsų šiek tiek toliau, o vietinė miestelio upė visiškai išdžiūvusi. Ryte viskas kaip ir ramu, tik televizorius kažkodėl nieko nerodo, o tai jau didelis nuostolis, futbolo nepamatysim. Ilgai bandžiau jį gaivinti, bet pavykdavo ištraukti tik spalvotus kvadratėlius, vienareikšmiškai, palydovinę lėkštę nupūtė, o sekmadienį tikrai niekas netaisys. (Ačiū dievui, iki vakaro vaizdelis atsirado, gal Olandai triukšmą sukėlė, netoliese gyveno kompanija, balkoną oranžinėm vėliavom apsikarstę, o gal savaime susitvarkė, ne esmė, svarbu, kad rodo).
Kadangi sekmadienis, ir niekur važiuoti nebereikia, tai leidom sau truputį padrybsoti, tikriau sakant, leidau miegoti kiek lenda, nes aš vis tiek kėliausi anksti, išgėriau alaus iš pat ryto ir skaičiau knygą balkone su vaizdu į jūrą, čia tai tikras gėris.
Artėjant pietums papusryčiavom ir išėjom pasižvalgyti, kur gi mes čia esame. Naktinės audros beveik nebesijautė, tik vėjas dar buvo stiprokas,
bet saulėje jau darėsi karšta. Vakar paėjėjom tik šiek tiek promenadu, todėl dabar nutarėm įlįsti į miestą, susirasti TIC, parduotuves, apsižiūrėti, kur galima pavalgyti ir t.t., ir pan. TIC’ą radom gana greitai,
o ten gautuose žemėlapiuose radau pažymėtų nemažai pažintinių maršrutų po apylinkes pėsčiomis, dviračiais ir su auto. Kadangi dviračių neturėjome, o nuomos punktai pasirodė tolokai, auto išvis pasižadėjau, pagal galimybes nejudinti, tai liko pėsčiomis. Pravedęs aiškinamąjį darbą galų gale gavau “pasirašymą” 7 h maršrutui pakrante, nes kitaip pažadėjau eiti vienas. Alyvmedžių giraitės ir akmens amžiaus gyvenvietė mūsų nesudomino, o vat pakrante pasivaikščioti bus neblogai, bet čia rytoj, o dabar tyrinėjam aplinką..
Miestelis įsikūręs gana didelės įlankos šiaurinėje dalyje, todėl “veidu” atsisukęs į pietus. Iš vienos pusės (iš kur atvažiavom) plyti dykvietės, toliau pereinančios į alyvmedžių giraites, iš kitos pusės kalnai. Palei visą ilgį platus pėsčiųjų promenadas su palmėmis ir suoliukais,
už kurių smėlėtas palūdimys. Kitoje pusėje viešbučių, restoranų ir užkandinių eilė.Gilyn nuo jūros – senamiestis pilnas restoranėlių ir parduotuvėlių,
labai siauros gatvelės ir labai daug visko, nesvarbu, kad sekmadienis, nesvarbu, kad siesta, pilna žmonių – kurortas.
Šiek tiek pasimalę tam didžiuliam labirinte nutariam , kad pagrindinio žvalgybos tikslo nepasiekėm, neradom maisto prekių parduotuvės, todėl išlindom iš senamiesčio į naujesnius rajonus, kur ir susiradom mums reikalingą įstaigą, tiesa, nelabai didelę, bet pirminiam poreikiam patenkinti užteko. Reikėtų pastebėti, kad Roses gana daug musulmonų, ir aiškiai, ne turistų, o ten gyvenančių, o gal mes tik į tokį rajoną pataikėm, bet vos ne kas antra moteris su skara, čadra, burka, ir visais kitais tokio pobūdžio apdangalais, be to, du trečdaliai iš jų laukiasi ir dar po 5-6 vaikus vedžiojasi.
Likusi dienos dalis praėjo pagal įprastą atostoginį scenarijų: pietų gaminimas ir valgymas, popietinis knygos skaitymas pereinantis į numigimą, vakarinis pasimaudymas ir pasivaikščiojimas
, vakarienė, stalo žaidimai ir futbolas, knyga ir miegas.
10 diena
Šiandien diena skirta žygiui, todėl keliamės, kaip atostogom, ankstokai. Pusryčiai, keletas sumuštinių ir skysčių atsargos į kuprinę. Visiškai neaišku, kaip rengtis, nes vis dar pučia postipris vėjas, bet užuovėjoje karšta, todėl nusprendžiam ir atsarginių striukių pasiimti. Vėl pamiršau namie savo ėjimo lazdas. Nusipirkau jau prieš kelis metus, bet niekaip nepradedu naudoti. Būtų labai tikę, bet vėl nėra. Apie 9.00 išeiname. Mūsų kaimynai senukų viešbutyje, jau pilnai gyvi. Jie turi savo privačią pievelę su gultais ir pavėsiu, tai jau nuo anksčiausio ryto ten gulinėja. Norint pasiekti pirmojo maršruto pradžią, pajūriu reikia praeiti beveik visą miestelį
iki jo pakraštyje esančio forto.
Pasibaigus promenadui, prasideda uostas. Pirmiausiai keleivinis-pramoginis, o toliau ir žvejybinis. Jau minėjau, kad Roses turi didžiausią žvejybinį laivyną visoje Costa Brava. Einame gana plačiu šaligatviu, apsodintu palmėmis, o šiek tiek žemiau, pakrantėje, vyksta uosto gyvenimas. Didžiulė aptverta teritorija su džiūstančiais tinklais,
žuvies perdirbimo fabrikėlis ant pat jūros kranto, ir kelios fūros-šaldytuvai vos ne vandenyje,
kaip tik jos ten ir išsisukinėja. Iškart už uosto nedidelė įlanka balto smėlio krantu. Vietos nedaug, bet gana jauku. Matosi, kad čia maudytis ateina vietiniai, arba tie, kas nemėgsta pliažintis mieste.
Turėsim omeny. Dar šiek tiek paėjus randam fortą ir apžvalgos aikštelę su nuoroda, kad čia prasideda pirmasis pėsčiųjų mašrutas. Taip jau mandrai susidėliojo, kad pirmojo maršruto mums nereikėjo, reikėjo tik antrojo, bet antrojo pradžia sutapo su pirmojo pabaiga, todėl eisim du. Akmenimis grįstas takelis eina palei jūros krantą
atkartodamas visus iškyšulius ir įlankas.
Į sausumos pusę uolos su ant jų augančiais kaktusais ir agavomis,
aukščiau puikuojasi vilos ir prabangūs viešbučiai.
Link jūros statesnės vietos atitvertos tvorele, bet beveik visur, panorėjus, galima prieiti prie vandens, daug kur padaryti laipteliai.
Vietomis kelią užstoja didžiuliai figmedžiai, todėl tenka eiti vos ne per medžio vidurį. Gaila, kad vaisiai dar neprinokę, negalime pasmaguriauti. Uolos užstoja vėją, o saulė jau ne juokais pradeda kepinti. Vaikštančių žmonių nėra daug, nors sutinkam jau ir grįžtančių, matyt, išėjo su saule. Po maždaug 3 km tokio vaizdingo takelio prieš akis atsiveria nuostabi balto smėlio lagūna apsupta uolėtų krantų. Truputį tolėliau jūroje plųduriuoja keletas nedidelių jachtų ir katerių. Besipležinančių žmonių irgi yra, bet nedaug. Va tokiame rojaus kampelyje reikia atostogauti, pagalvojame. Canyelles Petites – gal atskiras miestelis, o gal ir Roses priemiestis skaitosi.
Ties lagūna mūsų takelis pakrante baigiasi, todėl per toliau esantį kalną reikia perlipti einant keliu. Visur matosi tušti nuomojami apartamentai (ne sezonas dar), bet kad atvažiuotum į tokias vietas reikia apskritai žinoti, kad jos yra. Mūsų maršruto žymėjimai kažkaip visiškai išnyksta, gerai, kad turiu žemėlapį, einam toliau per kalną. Šaligatvio nėra, todėl reikia eiti važiuojamąja dalimi, eiti darosi sunku dėl stačios įkalnės ir karščio. Inga pradeda atsilikinėti. Perlipe kalną atsiduriame dar prie vienos lagūnos, labai panašios, tik kokius tris kartus didesnės – Canyelles-Almadrava.
Čia žmonių jau daugiau. Matosi ir prabangių viešbučių ir nuomojamų apartamentų, irgi nebloga vieta poilsiauti. Siaurais laipteliais nusileidžiam nuo kelio prie jūros,
bet ir čia maršrutio žymįjimo nėra, o kažkur visai šalia turėtų būti antro pradžia. Lipam atgal į kelią, perlipam dar vieną kalniuką, pasiekiam miestelio pakraštį,
randam žymeklį, bet takelis užtvertas dėl nugriuvusios uolos. Einam aplinkui. Prasideda žvirkelis į kalną
panašia į mums reikiamą kryptį. Peizažai nepakartojami. Apačioje pastebim mums reikalingą takelį (kaip vėliau suradom, patekti į jo pradžią reikėjo pro skylę tvoroj), bet žemyn mes nesileisim,
iš čia gražiau. Pasiekiam stovėjimo aikštelę. Punta Falconera.
Aplinkui kažkokie įtvirtinimai, dar aukščiau matosi dzotas, kurį Ispanų armija paliko tik 1992 m. Pats vidurdienis. Aplinkui įkaitęs akmuo ir jokio pavėsio. Iki jūros geri 200 metrų žemyn. Esame beveik antrojo maršruto viduryje. Aš eičiau toliau, bet, kadangi nuėjus dar reikės ir tiek pat grižti (blogai, kai maršrutai ne ratu), priimam sprendimą grįžti, juolab , kad pasireiškė apavo trūkumai. Man dar visai nieko, aš einu su auliniais krepšinio kedais, koja minkštai, kaip pagalvėj, tik karšta, o vat žmonai su lengvais pasivaikščiojimo bateliais jau visai blogai. Ir taip jie jau buvo nelabai patogūs (bet gražūs), o pasivaikščiojus per akmenis,
visai nutrynė kojas. Atgal teko grįžti daugumoje basomis, jausmas panašus, kaip einant įkaitinta keptuve, nes visi vėjai kažkur dingo, o liko tik Ispanijos saulė ir akmuo. Šiandien pirmą kartą ant sienų pamačiau užrašus “čia ne Ispanija, čia Katalonija, Ispanija už 400 km”, ir rodyklė į pietvakarius, ir tie užrašai gana dažni. Kadangi šiuo atveju nelabai žinau Istorijos peripetijų, tai ir nebandysiu aiškintis šito separatizmo priežasčių, tik, jeigu paimti grynai kalbiniu požiūriu, tai Katalonijoj kalba ta pačia ar panašia Occitan kalba, kaip ir Gaskonėj Baskai, kaip ir Langedoc-Roussillon regione pietų Prancūzijoj. Kažkada, matyt, neteisingai valstybės susiformavo (tiksliau, suformavo kažkas).
Savo kelionėje užtrukome geras 6 valandas, nuėjom ne mažiau kaip 15 km. Šiandien dar laukė vienas potyris. Šiek tiek užkandę ir gerokai pailsėję išėjom jau į vakar nusižiūrėtą restoranėlį ragauti paeljos. Inga su Emilija užsisakė su jūros gėrybėmis, o aš, labai sau nebūdingai, su daržovėmis. Po to ilgai pats nesupratau, kodėl. Po kurio laiko atnešė kiekvienam po keptuvę, bet tik tiek, kad dugnas būtų uždengtas. Negali pasakyti, kad buvo neskanu, bet labai mažai, ir visi vienbalsiai nutarėm, kad aš namie skaniau pagaminu. Gal dėl to, kad kurortas, gal taip pasitaikė, bet ta, konkreti paelja mūsų nesužavėjo, nors vietinis vynas buvo visai neblogas, bet čia jau kita istorija.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas