Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 2 dalis (Normandija,Fecamp)

2 diena
Antros dienos tikslas buvo pasiekti Lamanšo sasiaurį (La Manche –prancūziškai rankovė, o anglai vadina – English Channel) ir apsinakvoti Fecamp miestelyle užsakytame viešbutyje. Atstumas dienai – 561 km nėra didelis, bet reikia prisimintį tą pusdienį, kurį sutaupėm vakar, todėl iš Kelno išvažiavom ne planuota popietę o iškart po sočių Vokiškų pusryčių – apie 9.00. Planuojant kelionę buvo mintis pakeliui užšokti į Reimsą, pažiūrėti kitos Katedros, kur karūnuoti visi Prancūzijos karaliai, bet, kadangi tam reikėtų daryti papildomą 200 km lanką, tos minties satsisakėm, juolab, kad nuotraukose abi Katedros labai panašios. Taigi A4 keliu patraukėm Belgijon Aacheno link. Sustojimų Belgijoj neplanavom, todėl, nors ir uždėta varnelė prie šalies Pavadinimo, bet tik grynai teoriškai. Tik įvažiavę į Belgiją stojom didesnėj degalinėj, reikėjo išsiaiškinti, kaip yra su mokamais ar nemokamais keliais, nes kažkaip planavimo metu buvau užmiršęs pasidomėti. Degalinėj radau, kažkodėl, tik Šveicarijos kelių vinjetę, o aptarnaujantis “berniukas” puikia anglų kalba paaiškino, kad keliai Belgijoj nemokami. Nemokami tai nemokami, bet, jei būtų mokami tai būčiau ne juokais supykęs, nes kokybė tai jų ne kaži kokia, gana siauri, daug remontų, apkrovimas didelis, max greitis 120 km/h. Gal yra ir kitokių, bet mums pasitaikė tokie.
Viskas aišku, važiuojam toliau, bet pradėjo eiti į pabaigą degalai, juk pyliausi dar Lenkijoj, todėl vėl stojam artimiausioj Schell degalinėj, ten, kažkodėl, vien Schell pasitaikydavo. Degalinė pusiau remontuojama, pusiau automatinė, bet šalia stovėjo baikerių grupė, tai nutariau, kad veikia. Pirmiausiai automatui pasiūliau savo Visa Electron kortelę, paspaudinėjau mygtukus, paskaitinėjau užrašus nesuprantama kalba, supratau, kad kortelė nepatiko, daviau normalią kreditinę Visa, automatas susiraukė ir išspjovė, na ir eik tu š…, pagalvojau, pakabinau šlangą, uždariau baką ir išvažiavau, galvodamas, kur čia kitą degalinę surasti, nes važinėti tuščiu baku jau turiu neblogos patirties. Ir koks buvo mano nustebimas, kai degalų rodyklė parodė pilną baką. Pasirodo, kol aš santykiavau su automatu, jis man užpylė baką, o kreditinę išspjovė, nes vietos, kur pilti jau nebuvo. (Per keletą paskutinių metų naudojausi begale automatinių degalinių, kiekvienoj šalį jos kitokios ir kitaip valdomos, net ir vienoj šalį gali būti labai skirtingos, bet į kelionės galą priėjom išvados, kad ten jos, kaip sakoma”dlia osobo tupyx” (ypatingai bukiems), nes begalę kartų perklausia, …ar tikrai šito?, …ar tikrai pilsi?, …o čia tikrai PIN kodas?, bet pažiūrėjus į kai kurių vairuotojų amžių pagalvoji, kad gal to ir reikia, nes teises jie gave, turbūt, prieš I pasaulinį karą, ir paeiti nelabai tesugeba, todėl važinėja.) Tuo mūsų nuotykiai Belgijoje ir baigėsi. Tvarkos dėlei reikia paminėti, kad važiavom N3 keliu pro Liege, po to A15 pro Charleroi. Čia buvo nusukimas į Waterloo, bet nesusigundėm (gal ir gaila), toliau pro Mons iki sienos.
Įvažiuojam į Prancūziją. Kelias pagerėjo, po truputį pradėjo atsirasti kažkokios kalvelės, nes pravažiuota Belgijos dalis tai visiškas “blynas”, darosi šilta. Važiuojam A2 keliu, sukam į A1, sekmadienio diena, visiškai tušti keliai. Pikardija, A29 pro Amiens, labai girdėti pavadinimai iš vaikystėje skaitytų istorinių romanų. Pasiekiam Normandiją, keista, bet šviečia saulė, turbųt visi, kas pasakoja apie Normandijos orus – melagiai, puikiausias oras, jokio lietaus ar vėjo. Kairėje paliekas Rouen, ten sudegino Žaną d’Arc, laužavietės, turbūt, nebeliko, neužsuksim. Nei žmonių, nei mašinų taip ir neatsiranda, kažkoks išmiręs kraštas. Dar truputėlis ir sukam į vietinės reikšmės keliuką D926, į Fecamp. Keliukas visai geras, tik vietomis baisiai siauras. Pradėjo atsirasti priešpriešiais važiuojančių mašinų, matyt grįžta nuo jūros savaitgaliniai poilsiautojai. Pakeliui sutinkam Supr U (tai toks supermarketų tinkles su savo degalinėmis), bet stovėjimo aikštelė įtartinai tuščia, ir viskas aklinai uždaryta, na ir tinginiai tie prancūzai, mums tai alaus vakarui reikia, o jie nedirba. Pervažiavę dar keletą mažiukų kaimelių, per mišką nusileidžiam stačiu serpantinu į Fecamp miestelį. Miestelis labai senas, rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 875 m. o legendos apie pavadinimo kilmę siekia 1 a. Su šiuo uostu susiję ir Vilhelmo Užkariautojo žygiai į Angliją ir dar labai daug istorinių įvykių, bet neišsiplėsiu.
Taigi, miestelis išsidėstęs abipus upės Valmont žiočių, iš abiejų pusių apsuptas skardžių. Mūsų viešbutis yra ant vieno iš tų skardžių, visai šalia švyturio ir vadinasi La Ferme De la Chapelle. Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad tai buvęs vienuolynas (moterų vienuolynas veikė iki 1992 m. po to pertvarkytas į viešbutį). Kadangi adresas įvestas į Tomtom’a, tai važiuojam perdaug nesijaudindami, tik staiga, pervažiavus pusę miestelio, mūsų Marytė, Onutė, Birutė ir t.t. nusuka mus į kažkokį labai statų akligatvį ir pareiškia – atvykome. Niekur mes neatvykome, nesuku aš jos nurodyta kryptimi, važiuoju toliau. Pasirodo mūsų Chapelle neturi adreso, tik gatvę ir pašto indeksą, tai mus ta Samanta ir atvairavo į gatvės pražią, gerai, kad užsisakinėdamas, aš pastudijavau žemėlapį ir žinojau, kad iš miestelio reikia pakilti ant vieno iš skardžių. (Visi ankščiau paminėti moteriški vardai buvo bandomi pritaikyti mūsų Tomtom’ui moterišku balsu, bet niekas neprilipo. Tikrasis kalbančios mergaitės vardas Rasa, man, kažkodėl, visai nesiderino su atliekamomis funkcijomis, o vyro vardu Vladas, kalbančio bendratimis su kažkokiu Itališku akcentu gali klausytis tik visiškas debilas, man taip atrodo.) Užsiropštę ant kalno viršaus, pamatėme savo koplytėlę ir vienuolyną, apsuptus labai žalių laukų su besiganančiomis nekirptomis avimis ir arkliais. Mašinų stovėjimo aikštelė aptverta kartimis, kaip arklių aptvaras ir pilna mašinų. Pasirodo, viduj veikia net pora restoranų ir žmonės suvažiavę pietauti. Kaip vėliau paaiškėjo pagal miegančių automobilių ir vakarieniaujančių žmonių skaičių, be mūsų, užimti buvo tik dar du kambariai.
Pirmiausia nutarėm įsikurti, o jau tada apžiūrėti mietelį ir pavalgyti. Vidinis viešbučio kiemas pilnas gėlių ir net su atviru beseinu ir gultais

, tiesa, nieks nesimaudo ir neguli, nors aplink laksto tuntas vaikų. Užeinam į registratūrą ir labai išgąsdinam administratorę, kuri tik po kelių minučių žiūrėjimo į mus atsimena, kad moka keletą žodžių angliškai ir nuveda mus vienuolyno labirintais parodyti kambario. Kas įdomu, kad kambariai neturi numerių, o vadinasi juose gyvenusių vienuolių vardais. Viskas gražiai sutvarkyta, atrestauruota, tik kažkodėl koridoriuose tvyro virtos žuveis kvapas, kuris nė vienam iš mūsų apetito nesužadino, o netgi atvirkščiai, gal dėl to kvapo ir išėjom valgyti ieškoti į miestą, o ne vietiniame restorane, nors kiti žmonės darė priešingai. Vėliau nutarėm, kad čia gyvenusios vienuolės nuo 16 a. maitinosi tik virta žuvimi, todėl tas kvapas ir įsigėrė į visas sienas. Šiaip taip išprašiau kambario rakto, kurį administratorė užmiršo mums duoti (grįžus iš miestelio pasirodė, kad raktas ne tas, nerakino, teko keisti), po to dar šiaip taip iškaulijau miestelio žemėlapį. Daugiau nieko nebeklausiau, nes būtų iš baimės apalpusi, ir taip rankos drebėjo, todėl susirinkom žaisliukus ir iškeliavom žemyn į miestą. Atrodo visiškai netoli, bet reikia turėti omeny, kad neužtenka tik nusileisti nuo kalno

, o dar reikia ir gerokai paėjėti iki tilto, nes pagrindinis miestas už prieplaukos. Keletą kartų pabandėm leistis tiesiai ne gatve, bet vis įsiremdavom į privačius vartus ir tekdavo grįžti aukštyn, o saulutė visai vasariška, tai tokie palypėjimai aukštyn-žemyn jėgų tikrai nepridėdavo, o ir skrandžiai jau reikalauja savo, todėl labai nebesistengdami visdėlto suradom metro pločio gatvelę tarp namų, nuvedusią tiesiai žemyn

. Iškart pataikėm į uosto krantinę, pilną rusiškų lentų

, praėjom blusturgį veikusį mokyklos kieme, bet su bilietais, tai nėjom, susiradom TIC (nors ir sekmadienio popietė, bet dirbo), bet nieko doro ten neradom, o, kadangi žemėlapį jau buvau iškaulijęs iš viešbučio administracijos, tai nieko daugiau ir nereikėjo. Praėjom atrakcionų parką, pilną vaikų, o toliau krantine

link jūros, pagrindinis tikslas – pavalgyti. Restoranėlių ir kavinukių nemažai, bet visos arba uždarytos, arba visiškai tuščios, reiškia, nieko gero. Vienoj galiausiai sustojom ir paprašėm, ko nors mėsiško, deja, nors ir pavyko šiaip taip susišnekėti (keista, už 30 km Anglija, o angliškai nešneka visiškai niekas, nė trupučio, ir, kaikur matosi, kad net nevaidina, o tikrai nesupranta), bet pasakė, kad valgyti nieko neturi, eikit kitur. Supratę, kad normaliai valgyti negausim, sustojom vienam skverelyje su trijų spalvų staliukais

, žaliais, raudonais, mėlynais ir trim atidarytom durim, prie 2 iš kurių buvo valgiaraščiai – “moules-frites”(porcija-9-13 eur). Mums patiko viduriniai – raudoni, prisėdom, priėjo toks simpatiškas dėdulė, labai lėtai kalbantis prancūziškai (atrodo, jei kalbės lėtai, tai mes daugiau suprasim, nors iškart pasakėm, kad “neparliarinam”), užsisakėm “Grinberger” alaus ir sulčių, o kai atnešė ir susimokėjom, prisipažino, kad jis dirba spaudos kioske ir valgyti neturi. Norint valgyti, reikia pereiti prie žalių ar mėlynų staliukų. Perėjom prie žalių. Priėjo moteriškė ir pareiškė, bent jau mes taip supratom, kad su raudonų staliukų alumi sėdėti prie žalių draudžiama, todėl mes turim grįžti prie raudonų, išgerti alų, o tada ateiti prie žalių ir užsisakyti moulių. Visai, kaip A. Vaidos filme “ Déjà Vu” – tefteliai su bulvėmis, kotletai su makaronais ir keistis negalima. Teko taip ir padaryti. Po to vietoj trijų porcijų atnešė dvi, po to neatnešė trečios porcijos bulvyčių. Visiškas bardakas vienu žodžiu, arbatai palikom 1 centą. Nors moulių porcijos gana didelės, bet tai, visdėlto ne maistas,o šiaip, gerai, kad alus prie raudono puikus buvo, tai vis pasistiprinom. Laukdamas maisto dar pastebėjau netoliese parduotuvėlę, kurioje sugebėjau įsigyti alaus vakarui, gaila, kad ne supermarketuose alus daugumoj įpakavimais stikliniuose 0,25 l buteliukuose, tai daugiau stiklo ir svorio, negu naudos. Alus daugumoj Belgiškas, geras ir labai skanus, nors ir stiprokas.
Šiek tiek pasistiprinę patraukėm gilyn į miestą apžiūrėti abato rūmų, kuriuose buvo sukurtas, o gaminamas iki šiol garsusis likeris “Benediktinas”. Nieko labai nesitikėjom sekmadienį 17,30 Prancūzijoj, bet nuotraukose pastatas atrodė gražiai, tai bent paspoksosim iš išorės. Surasti jį nebuvo sudėtinga, nes jau iš toliau matėsi iškilę miniatiūriniai raudoni bokšteliai smailiais stogais

. Apėję aplink rūmus ir prisifotografavę, pastebėjom, kad atidarytos vienos durys ir vaikšto kažkokie žmonės, kodėl nepabandžius įeiti, juolab , kad kažkoks vyras mostelėjo mums ranka rodydamas įduris. Užėję į didelį holą, už stiklo pamatėm firminę parduotuvę, degustacijos salę su ekskursija ir laiptus, kažkur žemyn. Na tai mes tais laiptais ir nusileidom į “Benediktino” muziejaus ir gamyklos rūsius

, pasivaikščiojom po gamyklą, apžiūrėjom ekspoziciją, pafotografavom, ir, jau grįždami atgal, sutikom muziejaus darbuotoją, kuri mus pamačiusi labai nustebo, matyt palaikė atsilikusiais nuo ekskursijos, todėl liepė greitai vytis, nes muziejus jau uždaromas, o parduotuvė dar veiks pusvalandį. Būtų įdomus nutikimas likti nakčiai užrakintiems tuose rūsiuose, o juk mūsų nieks ir neieškotų, bilietų nepirkom, reiškia, neapskaityti, nebent koks apsauginis monitoriuje būtų pamatęs, tai turėtume bėdos, dabar gi ramiai nuėjom į parduotuvę, nupirkom lauktuvių, tik į degustacijos salę jau pavėlavom, bet jau tiek to.
Dabar jau laikas ir kojas į Lamanšą pamerkti. Pakrantė iš jūros nugludintų įvairiausio dydžio akmenukų

, ir atrodo kaip didelių laiptų pakopa, matyt, dėl stiprių potvinių ir atoslūgių tas laiptas susiformavo

. Nors vanduo gana šiltas

, bet nieks nesimaudo, tik vaikai pakrante laksto, nors basomis vaikščioti labai duria. Dar apėjom molus ir prieplaukas

, pasigrožėjom vietinėmis žuvėdromis ir patraukėm į kalną namo

, ir kažkaip pakankamai greitai grįžome namo

. Pailsėjimui po kopimo į kalną užėjom į savo barą, kas kavos, kas alaus, o kas ledų. Aptarnavo jau kita mergaitė, ir administratorė ir barmenė vienu metu, bet irgi labai išsigandusi neprancūzų kalbos. Ilsėdamiesi pro stiklines duris stebėjom, kaip didelės žąsys šalia durų pešioja žolytę

, o bare, dvi jau anksčiau minėtos mūsų kaimynų porelės ragauja ir užsisakinėja vyną ir vietinius sūrius. Būtų įdomu, bet žmona beveik negeria vyno, o ir su tais sūriais reikia žinoti, kas ir kaip, o be to dar mokėti paaiškinti, ko nori, todėl šį gurmanišką užsiėmimą paliksim kitam kartui. Po tokios improvizuotos vakarienės, palikęs savo ekipažą turkštis vonioje ir žiūrėti futbolo, aš vienas išėjau pasibastyti po apylinkes

, pafotografuoti skardžių

, gal, palydėti saulę į Lamanšą

. Vaizdeliai nerealūs,

ypač, kai skardžiai apšviesti besileidžiančios saulės, jokio vėjelio ir aplinkui neįtikėtinai žalia. Bevaikščiodamas apžiūrėjau ir vokiečių itvirtinimus su “Mamut bunker” priešakyje

(pasirodo Fekampas buvo vienas iš labiausiai įtvirtintų vokiečių uostų II WW metu, ir nebuvo užimtas sąjungininkų per išsilaipinimą, vokiečiai patys pasitraukė)

, ir švyturį, sutikau laukinių triušiukų šeimyną, gyvenančią po uždarytu prekybiniu kiosku, apžiūrėjau vienuolyno koplyčią

, bet saulės nepalydėjau, leidosi į debesį, o tuo tarpu žmona irgi laiko veltui neleido. Kaip jau minėjau, viešbutis buvo beveik tuščias, tai ji, bevaikščiodama koridoriais, užtiko kažkokius sraigtinius laiptus, o jais užlipus, atsidūrė apvaliame kambaryje su odiniais foteliais ir vaizdu į Lamanšą (mūsų langai buvo į vidinio kiemo pusę), matėsi ir skardžiai, ir švyturys, ir bunkeris, ir ta pati, besileidžianti saulė. Pirmoji diena Normandijoje baigėsi, nors oficialios atostogos prasidės tik rytoj (štai kur yra išvažiavimo penktadienio vakare privalumas).