Aplink JAV per 35 dienas (IV dalis)

Dvidešimt penkta diena (Orlando – Miami)

Miamis nuo Orlando yra sąlyginai netoli, todėl ir kelionė link jo neprailgo. Likus šimtui kilometrų iki miesto prasidėjo ištisinė nedidelių miestelių virtinė, kas įtakojo mašinų srauto žymų padidėjimą. Bet pagaliau prasiyrę pro visas spūstis mes pasiekėm Miamį.
Susiradę viešbutį neilgai trukus leidomės iki populiariojo Miamio Beach. Šįkart, ne kaip visada, nutarėm po miestą pasižvalgyti be mašinos. Todėl turėjome progą iki valiai pasimėgauti visais visuomeninio transporto teikiamais malonumais, kuriuos sudaro: autobuso stotelės paieškos ir autobuso laukimas nežmoniškame karštyje, įvairiausių egzotiškų kvapų degustavimas autobuse ir bandymai išlaikyti ligsvarą autobuso vairuotojo piruetų Miamio gatvėmis metu.
Taigi kai pagaliau mūsų kojos palietė nuostabųjį Miamio Beacho paplūdimio smėliuką, jau vakarėjo. Saulė jau slėpėsi už viešbučių-dangoraižių, kurie yra vienas už kitą gražesni ir prabangesni. Nors šešėliai vis pastebimiau ilgėjo, bet karštis nesiruošė niekur trauktis, todėl mes nieko nelaukę puolėm į vandenį. Vanduo nepaprastai šiltas, nepalyginti su pakankamai žvarbiomis Ramiojio vandenyno bangomis. Atrodo, kad galėtum šokinėti bangose iki begalybės, bet deja praėjus pusvalandžiui visiškai sutemo, todėl teko lipti iš vandens ir tipenti į stotelę. Nuvažiuota 370 kilometrų.

Dvidešimt šešta diena (Miami Beach)

Atsikėlėm, papusryčiavom, susirinkom visus daiktus ir sėdę į mašiną nulėkėm į Miami Beach‘ą. Prieš tai dar rezervavom naują viešbutį, kuris buvo žymiai arčiau Miami Beach nei prieš tai buvęs.
Galim dar kartelį visus patikinti, kad nėra ką lygint važiavimo mašina ir važiavimo autobsu. Vietoj buvom po 15 minučių, susiradom kur pasistatyti mašiną ir patraukėm link paplūdimio. Beje mašinos stovėjimas kainuoja tik 1,5$ per valandą ir nesvarbu ar automobilį statai vos už kelių metrų nuo paplūdimio ar už kilometro, kaina nuo to nesikeičia. Tuo tarpu pasivažinėjimas nuostabiuoju viešuoju transportu kainuoja 2,5$ vienam į vieną pusę.
Kai įžengėm į paplūdimį jau buvo 11 valandų. Paplūdimys jau buvo pilnas žmonių, bet Amerikos paplūdimiai tai ne Palanga, todėl vietos pakanka visiems. Susiradę gerą vietelę prie pat gelbėtojų bųdelės pasidėjom daiktus ir nėrėm į bangas. Yra vienas toks niuansas susijęs su Miami Beach, kurio nepaminėjom anksčiau. Vandenyje plaukioja daugybė medūzų. Todėl buvo pakankamai juokinga matant, kaip mes, du lietuvaičiai, nekreipdami į nieką dėmesio turškiamės vandeny, o šimtai žmonių sustoja palei krantą ir net neišdrįsta įmerkti kojų. Patys drąsiausi tesugeba įbristi iki kelių ir ten greit panirę į vandenį vėl lekia į krantą ir rėkia „medūza, medūza!“. Gaila, kad nebuvom pasiėmę fotoaparato.
Pati diena pasitaikė kaip visada karšta +35, bet visiškai giedra nebuvo, vis praplaukdavo vienas kitas debesėlis. Visą laiką nuo vandenyno pūtė gaivinantis vėjelis. Keturias valandas mėgavomės saulės teikiamais malonumais, karts nuo karto šiek tiek pasitepdami kremu nuo saulės, bet kaip paaiškėjo vėliau, nepakankamai tepėmės. Iki soties prisideginę, nutarėm važiuot į mūsų naująjį viešbutį. Jis nutolęs nuo paplūdimio per 7 kilometrus. Gal viešbutis visai ir nieko būtų buvęs, jei ne neveikiantis baseinas, neveikiantis internetas (tendencija visame Miami), įkyriai kapsintis vanduo iš čiaupo, retkarčiais pro šalį prabėgantys piršto dydžio tarakonai ir visiems skundams abejingi viešbučio darbuotojai. Štai tokioje nuostabioje vietoje mums teko praleisti bemiegę naktį. Aišku prie to, kad naktis būtų bemiegė labai stipriai prisidėjo ir saulės nudegimai, nes suskrudom kaip reikalas.
Vakare, atradę dar šiek tiek savyje užsilikusių jėgų, nutarėm nuvažiuoti ir pasivaikščioti po naktinį Miami Beach. Viskas baigėsi tuo, kad leisgyviai paslampinėjom apie pusvalandį gatvėmis ir nutarėm grįžti į savo „nuostabiuosius apartamentus“. Lyg visų negandų dar būtų maža, grįžę į viešbutį sužinojom, kad link Floridos krantų keliauja uraganas Irena. Tuo metu kai tik sužinojom šią naujieną buvo manoma, kad tai bus tik pirmos kategorijos uraganas, bet kaip paaiškėjo vėliau jis pakilo net iki ketvirtos. Taigi savo viešnagę šioje Amerikos daly teko perplanuot ir todėl nutarėm jau sekančią dieną važiuoti iki piečiausio Amerikos taško Key West‘o. Nes vėliau galėtumėm ir nesuspėti nuvažiuoti ten.

Dvidešimt septinta diena (Miami – Pompano Beach)

Palikom baisiausią iki šiol Amerikoje matytą viešbutį ir pradėjom kelionę iki Key Westo. Jis nuo Miamio nutolęs tik per 240 kilometrų, bet važiuojant iki jo reikia sugaišti nemažai laiko. Nes kelias nutiestas yra tarp virtinės salų, kurios sujungtos virš 40 įvairaus ilgio tiltų. Leidžiamas greitis yra pakankamai mažas, bet tai tik į gera, nes lėtai važiuojant gali dar labiau mėgautis atsiveriančiais vaizdais. Aplinkui tyvuliuoja vandenynas, kuriame plaukioja prabangios jachtos, horizonte pūpso pavienės nuostabaus grožio salos. Palei kelią auga daugybė palmių, stovi prabangūs namai. Visa aplinka gražiai sutvarkyta ir prižiūrima. Tiesiog rojaus kampelis Žemėje.
Keisčiausia, kad nėra jokio kelių mokesčio. Taip pat vienas iš vietovės ypatumų – labai daug policijos. Kas keliolika kilometrų stovi po policijos mašiną. Matyt tai ir padeda šiai vietovei išlikti tokiai ramiai ir tvarkingai. Nors vis tiek atsirasdavo vienas kitas erelis zujantis tarp mašinų beprotišku greičiu, bet deja nepastebėjom, kad nors vieną iš tų išsišokėlių būtų sugavusi policija.
Pats Key West miestelis, įsikūręs maršruto pabaigoje, yra nedidelis ir jaukus. Turistų poreikiams pritaikyta poilsiavietė. Kas be ko brangi poilsiavietė. Savo kailiu nutarėm nemėginti išsiaiškinti kaip viskas yra brangu, todėl apsiribojom keliais suvenyrais ir pasidarę kelias nuotraukas važiavom tuo pačiu maršrutu atgal.
Tos dienos pasivažinėjimo metu retkarčiais prapliupdavo intensyvus lietus, bet jis tikrai nieko nesusijęs su artėjančiu uraganu Irena. Nepastebėjom, kad vietos gyventojai būtų kažkaip ypatingai sunerimę dėl artėjančio uragano. Vienintelis požymis bylojantis apie uragano artėjimą buvo keli šmaikštūs juokeliai ta tema. Matyt šie žmonės jau taip užsigrūdinę, kad jiems nebaisus kažkoks 3 ar 4 balų uraganas.
Na, o mes vis dėl to nutarėm likimo netampyti už ūsų, nelikti Floridoje, o keliauti rytine pakrante link Washingtono. Tos dienos nakvynę radom nuostabiame Pompano Beach. Jei prieš tai naktį praleidome baisiausiame Amerikoje mūsų matytame viešbutyje, tai dabar galime drąsiai sakyti, kad atradome kolkas labiausiai mums patikusį viešbutį.
Beje šiandien pasiekėm 10000 nuvažiuotų mylių ribą.
Nuvažiuota 630 kilometrų.

Dvidešimt aštunta diena (Pompano Beach – Daytona Beach)

Iš pačio ryto mūsų laukė neguodžiančios žinios dėl uragano. Naujausiais duomenimis uraganas neapsiribos vien tik Floridos su Georgia valstijom, o slinks toliau link Pietų ir Šiaurės Karolinos, Virdžinijos, Pensilvanijos ir net pasieks New Yorką. Taigi matyt mums taip ir nepavyks išvengti akistatos su uraganu.
Susitaikę su gresiančiu likimu tęsiam kelionę toliau. Nutarėm visą tos dienos kelią važiuoti palei nuostabiąją rytinę pakrantę. Nors tokia kelionė ir dvigubai lėtesnė nei važiuojant plačiais greitkeliais, bet mes turim dar nemažai laiko, todėl galim sau leisti tokia prabangą.
Pati rytinė pakrantė yra panaši į prieš tai jau matytą vakarinę pakrantę, tik kad rytuose kelias eina ne per kalnus. Tiesą sakant rytinė pakrantė palieka net gražesnį įspūdį. (Nors dėl to mūsų nuomonės išsiskiria). Daugiau palmių, įvairesnė ir egzotižkesnė gamta, gražiau sutvarkyti ir apstatyti miesteliai.
Santa Barbarai ar Malibu dar toli iki beprotybės išpuoselėtiems Palm Beach ir Riviera Beach. Čia viskas turi savo vietą, visur tvyro harmonija. Taigi, visi kas planuojate kelionę po Ameriką tikrai nepamirškit įtraukti į maršrutą Floridos rytinės pakrantės.
Taip po truputį keliaujant užsukom užkasti į McDonaldą, turbūt kokį šimtinį kartą per visą kelionę. Dažnai dėl didelio privalumo – nemokamo interneto. Taigi kaip ir daugybę kartų prieš tai, lendam į internetą, kad pasižiūrėtumėm kas pasaulyje įdomesnio ir matom… ŽEMĖS DREBĖJIMAS AMERIKOJE!!!!!!! Skaitom ir negalim patikėti, kad prieš valandą įvyko žemės drebėjimas. O svarbiausia, kad jis apėmė būtent tas vietoves link kur mes ir važiuojam. Tai Washingtonas ir New Yorkas. Visa laimė, kad drebėjimas sąlyginai nestiprus, nors ir stipriausias šioje pakrantėje per 120 metų. Na ką, bėgom nuo uragano, o matyt bus taip, kad užsirausim ir ant uragano ir ant pakartotinų žemės smūgių. Visai linksma paskutinė savaitėlė Amerikoje nusimato. Po tokių įdomių naujienų keliavom toliau. Bevažiuojant pakrante, privažiavom J.F.Kennedy Space Center. Deja, jau buvo per vėlu didesnei jo apžiūrai. Apsiribojom pasivažinėjimu po teritoriją. Bet jei kam įdomu, tai centras veikia iki 6 vakaro, o apsilankymas jame kainuoja apie 50$ vienam. Deja, bet kosminių laivų paleidimo aikštelė buvo uždaryta nedidelei rekonstrukcijai, nes jau rugsėjo 12 iš jos į kosmosą kils erdvėlaivis, todėl lankytojai nebuvo leidžiami link jos. Na bet šiokį tokį erdvėlaivį mums pavyko vis dėl to pamatyti, nors ir širdyje jaučiam, kad tai maketas, bet save toliau įtikinėjam, kad tai realus kažkada į kosmosą skraidęs aparatas. Bent ne taip skauda širdį dėl to, kad nebuvom įleisti į raketų starto aikštelę.
Pabaigę savo žvalgytuves puškavom link netoli įsikūrusio Daytona Beach, kuriame buvom užsisakę nakvynę.
Nuvažiuota 400 kilometrų.

Dvidešimt devinta diena/Trisdešimta diena (Daytona Beach – Fayetteville – Washington D.C.)

Tiesą pasakius šios dvi dienos buvo vienos nuobodesnių visoje kelionėje. Vienintelis kiek įdomesnis dalykas, tai po truputį prasidedanti psichozė dėl artėjančio uragano. Kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau informacijos apie galimas pasekmes. Ir praktiškai kiekvieną dieną ta informacija vis blogesnė ir vis labiau neraminanti. Kaikuriuose miestuose nemokamai dalinami net smėlio maišai, kuriais galima apsitverti namų įėjimus. Per TV yra aiškinama kaip elgtis evakuacijos metu. Primygtinai siūloma savarankiškai palikti rytinę pakrantę, kol dar nevėlu. Nurodoma kokius būtiniausius daiktus reikia nusipirkti. Taip pat patariama iš anksto pasirūpinti degalų atsargomis, nes vėliau gali nebūti elektros.
Paskutinėmis žiniomis uraganas pasiaus ir New Yorke. O tai tikrai pakoreguos mūsų planus šiame mieste. Vien jau dabar mes nutarėm savo kelionę sutrumpinti ir dviem dienom anksčiau grąžinti mašiną. Visai nesinori, kad per audrą ant jos užvirstų koks medis. Nors masinės panikos tikrai nėra, bet vakare užėjus į Wallmart prekybos centrą teko eilėse pastovėti gerą pusvalandį, nors anksčiau apsipirkimui užtekdavo penkių minučių. Žmonės iš lentynų šluoja geriamąjį vandenį ir kitus reikalingiausius produktus.
Vienintelis geras šių dienų įvykis buvo tai, kad pasiekėm Washingtoną. Jame žadam praleisti visą dieną.
Per dvi dienas nuvažiuota 1300 kilometrų.

Trisdešimt pirma diena (Whashington D.C. – Baltimore)

Šiandien lankėmės Washingtone. Nors pietrytinę Amerikos pakrantę jau pradėjo daužyti urganas Irena, bet Washingtonas mus pasitiko nuostabiu oru. Švietė saulė, temperatūra buvo apie 30 laipsnių. Pirmiausiai ieškojom kur pasistatyti mašiną. Miesto gatvėse parkingas nėra brangus, už 2$ per valandą galima pasistatyti automobilį bet kurioje tam skirtoje vietoje, tik stovėjimo laikas yra ribojamas iki 2 valandų. Taigi mums toks varianas netiko, todėl teko mašiną statyti privačioje viešbučio aikštelėje, kurioje dienos parkingas kainuoja 19$.
Palikę savo Sonatą aikštelėje traukėme link netoliese stūksančio Washingtono monumento. Tai aukšta konstrukcija iškilusi beveik pačiame miesto centre. Kaip visada tokiose vietose pamatysi minias turistų, daug policijos ir užtvarus draudžiančius artintis prie objekto. Deja prie monumento papėdės mūsų niekas neprileido, todėl teko iš tolo grožėtis vienu iš miesto simbolių. Toliau ėjome link žymiojo Linkolno memorealo. Pakeliui dar apžiūrėjom memorealą skirtą II pasaulinio karo aukoms atminti. Gaila, bet kaip tik mūsų apsilankymo metu vyko Reflecting Pool baseino rekonstrukcijos darbai, todėl vietoj jo pamatėm tik išraustas duobes ir daug statybinės technikos. Bet vistiek užlipus į Linkolno memorealą atsiveriantis vaizdas buvo ne ką mažiau įspūdingas. Nepaprastas jausmas apima kai stovi lygiai toje pačioje vietoje, kurioje savo žymiąją kalbą ‘’I have a dream” pasakė Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis ir žiūri į atsiveriantį vaizdą į Washingtono monumentą ir tolumoje išnyrantį Kapilotijų. Beje po dviejų dienų po mūsų apsilankymo Washingtone, sukako 48 metai nuo tos dienos kai buvo pasakyta ši kalba.
Toliau mūsų maršrute buvo Vietnamo karo memorealas. Tai yra ilga granitinė siena, kurioje išgraviruoti visų Amerikos kareivių, žuvusių tame kare, vardai ir pavardės. Iš viso per tą karą žuvo apie 50000 amerikiečių. Taigi siena yra tikrai didelė. Dar kartą įsitikinom amerikiečių patriotiškumu. Vieta, kurioje net turistai prityla ir jaučiasi visuotinė pagarba žuvusiems. Pagaliau priėjome ir Baltuosius Rūmus. Tiksliau jų prieigas, nes kaip ir visur saugumas neleidžia per daug artintis prie tokių objektų. Na bet užteko ir to ką pamatėm iš toliau. Kaip visada filmuose viskas atrodo didingiau nei realybėje. Gaila tik dėl vieno, Obama taip ir neišėjo pasilabint.
Nuo Baltųjų Rūmų patraukėm Pensilvanijos aveniu. Apžiūrėjom joje įsikurūsius senąjį pašto pastatą ir FTB būustinę. Taip priėjome ir Kapitolijų. Ką gi, pasakyti galima tik viena, tai tau ne Lietuvos Seimas. Pastatas yra nepaprastai gražus. Ir atrodo tikrai didingai. Papuoštas aukštomis kolonomis, gražiomis arkomis ir įspūdingu kupolu. Ir visa tai apsupta nuostabiai prižiūrėta aplinka.
Po penkių valandų pasivaikščiojimo, prisipirkę suvenyrų, grįžom link mašinos. Nutarėm sėsti į automobilį ir link likusių kelių objektų pavažiuoti, o ne kelias valandas eit pėstute.
Taigi greituoju būdu aplankėme Thomas Jefferson memorealą, Arlingtono kapines, Pentagoną ir Oro pajėgų memorealą. Beje net apsilankymas Arlingtono kapinėse kainuoja, taigi amerikiečiams biznį daro net ir anapilin išėję žmonės.
Tuo ir baigėm savo apsilankymą šiame nuostabiame mieste. Nors miestas nenorėjo mūsų taip lengvai paleisti ir 70 kilometrų greitkeliu iki Baltimorės važiavom net 1,5 valandos.
Nuvažiuota 130 kilometrų.

Trisdešimt antra diena (Baltimore – New York)

Nors iki New Yorko buvo likę tik apie 300 kilometrų, žinojom, kad tai bus bene sunkiausiai įveikta atkarpa. Nuo pačio ryto buvo apsiniaukę. Jautėm, kad uraganas visai netoli.
Pirmuosius kilometrus nuvažiavom ramiai, bet ta ramybė truko neilgai. Prasidėjo smarkus lietus, vietomis taip įsilydavo, kad matomumas buvo vos keli metrai, tekdavo įjungti avarinį signalą ir tikėtis, kad kiti vairuotojai įstengs mus įžiūrėti. Po truputį, per vargus sugebėjom vis dėl to saugiai pasiekti Didįjį Obuolį. Beje važiuojant nuo Baltimorės iki New Yorko teko sumokėti net 30$ kelių mokesčių.
Po kurio laiko lietus aprimo. Užvažiavom į viešbutį, ten palikom visus daiktus. Skubėjom, nes turėjom tik valandą suspėti grąžint mašiną ALAMO kompanijai, prieš tai dar reikėjo užsipilti pilną baką benzino. Kaip tyčia pirmoje degalinėje į kurią užvažiavom jau buvo pasibaigęs benzinas, matyt niujorkiečiai į artėjantį uraganą žiūrėjo rimtai. Antroje degalų stotelėje pasisekė labiau. Be problemų užsipylėm degalų ir nurūkom į ALAMO ofisą. Liūdna buvo atsisveikinti su mūsų SONATA. Vis dėl to su ja išgyvenom vienas įspūdingiausių akimirkų savo gyvenime. Ji buvo mums ne tik priemonė nusigauti iš taško A į tašką B, bet taip pat sudėtingiausiomis mūsų kelionės akimirkomis suteikdavo taip reikalingą pastogę. Visą gyvenimą atsiminsim ją ir minėsim tik geru žodžiu. Nes ne kiekviena mašina be jokių problemų sugeba nuvažiuoti 17600 kilometrų per tokį trumpą laikotarpį. Mūsų SONATĖLĖ sugebėjo. Atidavimas vyko sklandžiai. Alamo darbuotojas apžiūrėjo mašiną, neradęs jokių pažeidimų pasirašė reikalingus popierius, su jais nuėjom pas vadybininką, susimokėjom visą nuomos sumą. Ir buvome laisvi.
Ištuštėjusiomis Manheteno gatvėmis paržygiavome į viešbutį. Viešasis transportas jau nebevažiavo. Buvo keista matyti tokį tylų miestą. Trečią valandą beveik viskas jau buvo uždaryta. Einant į viešbutį prasilenkdavome tik su pavieniais, namo skubančiais praeiviais. Visur daugybė policijos. Kuri po truputį pradėjo blokuoti kelius vedančius link pakrantės.
Parsigavę į savo belangę, iškarto įsijungėm CNN ir pradėjome sekti tiesioginę transliaciją. Vienintelė tuo metu mūsų baimė buvo, kad tik neatjungtų elektros. Kadangi uraganas patį New Yorką pasiekti turėjo tik naktį, tai mes po kelių valandų nobodžiavimo prie TV nutarėm išeiti prasiblaškyti į miestą. Juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti tokį tuščią šį miestą. Gatvėse žmonių šį kartą buvo daugiau nei prieš kelias valandas, matyt jie kaip ir mes suvokė, kad dar per anksti panikuoti ir slėptis. Nutarėm nueiti link Little Italy rajono ir neapsirikom. Čia radom net kelis veikiančius jaukius restoranėlius. Visi jie buvo sausakimši. Nes žmonėms tą vakarą nebuvo daugiau kur beeiti. Ir mums pasisekė viename iš jų susirasti stalelį. Taigi vietoj to, kad sėdėtume viešbutyje ir bandytumėm bijoti artėjančio uragano prie TV, mes praleidome įdomų vakarą linksmoje kompanijoje.
Grįžę namo dar šiek tiek pažiūrėjom žinias ir ėjom miegoti, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai.
Nuvažiuota 320 kilometrų.

Trisdešimt trečia diena (New York)

Atsibudome ryte. Mes gyvi ir sveiki. Viešbutis stovi kaip stovėjo. Per TV matome kur ir kiek žalos padaryta. Pasirodo, kad uraganas išsikvėpė ir patapo tropine audra. Nors Irena nebuvo tokia galinga kaip prognozuota, bet žalos pridarė nemažai. Užtvindyta nemažai rajonų, siaučia stiprūs vėjai, lyja gausus lietus.
Nutarėm išeiti į lauką ir savo akimis pamatyti tikro uragano siautėjimą. Leisdamiesi laiptais jau įsivaizdavome atsiveriantį kraupų stichijos vaizdą, atsidarėme paradines duris ir išėjom į kiemą ir… Ir nieko, visiškai nieko. Viskas visai taip pat kaip vakar vakare einant į viešbutį. Jokių didelio uragano pėdsakų. Jokių nuolaužų, jokio potvynio, jokio vėjo, net lietus nelyja. Kur yra „istorinis uraganas“? Pažiūrėjus CNN atrodė, kad pusė miesto jau turėtų būt paskendus, o kita pusė nupūsta vėjo. Taigi ponai ir ponios grįžtam į realybę, o ne liekam taip amerikiečiams būdingame, perdėtai išpūstame, eiliniame armagedone. Viskas yra gerai. Manhetenas stovi kaip stovėjo ir dar taip pat stovės ne vieną dešimtmetį. Papraščiausiai amerikiečiams reikia naujo galingo priešo prieš kurį jie gali kovoti ir atsilaikyti. Jie juk negali taip imti ir lengva širdimi pripažinti, kad uraganas nėra jau toks galingas ir pavojingas. Na bet daugiau nekomentuosim šios situacijos ir paliksim kiekvienam asmeniškai spręsti ir susidaryti nuomonę apie kai kuriuos amerikiečių bruožus.
Tą dieną buvom išėję šiek tiek pasivaikščioti po Manheteną. Per visus trisdešimt kvartalų kuriuos tada nuėjom matėm tik vieną medį su nulūžusia šaka, vieną nugriuvusį kelio ženklų stulpą ir daugybę ironiškai besišypsančių žmonių. Labiau įsidienojus vienas po kito pradėjo atsidarinėti restoranai. Atsidarė ir kelios prduotuvės. Turbūt vieninteliai žmonės, kurie tą dieną Manhetene buvo laimingi kaip niekad, tai taksi vairuotojai. Nes nedirbant viešajam transportui mieste jie liko vienintelė susisiekimo priemonė.
Mes likusią dienos dalį praleidome viešbutyje tikėdamiesi, kad nuo rytojaus viskas grįš į savo vėžes ir galėsim pasidžiaugti paskutine diena JAV prieš skrydį namo.

Trisdešimt ketvirta diena (New York)

Atsikėlę ryte jautėmės žvalūs ir pailsėję. Buvom kupini ryžto praleisti visą dieną mieste ir į viešbutį grįžti tik su tamsa. Išėjus į lauką mus pasitiko nuostabus oras. Gatvės buvo pilnos žmonių ir mašinų, virė įprastas gyvenimas. Kaip sapnas atrodo vakarykščiai atsiminimai apie tuščią miestą. Ne taip kaip visi, mes neskubėdami vaikštinėjom gatvėmis. Praėjom China Town‘ą, užsukom į Little Italy rajoną, kur susiradę nedidelę ir jaukią blyninę gardžiai papusryčiavome. Pasistiprinę vėl leidomės į kelią. Nežinia kas atsitiko, bet tą dieną mes pamatėm visiškai kitokį New York‘ą. Ižgražėjųsį, linksmesnį, įdomesnį, mielesnį. Tokį kokį matai per TV. Tokį, kokį prisiminsi visą gyvenimą ir visada norėsi dar kartelį ten sugrįžti. Nežinom to pasikeitimo tikslios priežasties. Gal tai paskutinės dienos sindromas, kai suvoki kad atostogos jau baigėsi ir tada tau pradeda patikti viskas aplinkui. O gal tai pavėluotai atėjęs susižavėjimas tuo miestu, apie kurį buvai anksčiau tiek girdėjęs ir skaitęs. O gal viso to priežastis yra galimybė tą dieną niekur neskubėti, kai visi aplinkui tave skuba. Yra tikrai nuostabus jausmas kai gali sau leisti tokią prabangą neskubėti tokiame visur skubančiame mieste. O gal tai viskas kartu. Taigi neskubiu žingsniu mes praėjome 60 kvartalų ir pasiekėme Central Park. Tai nuostabi niujorkiečių poilsio oazė. Didelis žalumos plotas. Atrodo neįtikėtina, kad tokiame miete, kur kiekvienas centimetras kainuoja didelius pinigus, galima atrasti tokį didelį parką. Ir vėl gi įžengus į parką apima nerealumo jausmas. Tai vieta, kurią visi esame pripratę matyti kiekviename populiaresniame amerikietiškame filme ar seriale. Kaip ir kiekviename parke daug sportuojančių, besiilsinčių ar šiaip besilinksminančių žmonių. Šiame parke tikrai galima atrasti įvairių užsiėmimų. Galima apsilankyti zoologijos sode, paplaukioti valtelėmis ežere, aplankyti meno galeriją, pasivažinėti dviračiai arba karieta, apsilankyti gausybėje kavinių, paklausyti daugybės ten grojančių muzikantų ar paprasčiausiai prisėsti ant suoliuko ir stebėti pro šalį einančius žmones. Net nepastebėjom kaip vaikštinėjant po parką praėjo trys valandos. Taip viskas čia buvo mums įdomu. Likom sužavėti šia vieta. Ir išeidami iš parko sau pažadėjom, kad kada nors mes čia dar sugrįšim.
Diena jau buvo gerokai įsibėgėjusi į antrąją pusę, todėl po truputį patraukėm į viešbutį. Pakeliui dar kartelį užsukom į Times Skverą, niekur neskubėjom, prisėdom ant ten sustatytų kėdžių ir valandžiukę ten pasėdėjom. Kiek dabar prisimenam atrodo sėdėjom ten ir nieko beveik nešnekėjom. Kiekvienas pasinėręs į savo mintis bandėm dar kartelį prisiminti visą nuvažiuotą atstumą, visus patirtus nuotykius, visas aplankytas vietas, sutiktus žmones. Bandėm suvokti, kad tai yra realu. Ir kad mes tai vis dėl to padarėm. Mes ištesėjome sau duotą tos dienos pažadą ir į viešbutį grįžom tik su tamsa. Buvom pavargę, bet be galo laimingi ir kupini pačių gražiausių įspūdžių.

Trisdešimt penkta diena (New York – London)

Išaušo paskutinis rytas Amerikoje. Kad ir kaip būtų gaila, bet tai reiškė atostogų pabaigą. Atrodo taip neseniai atskridom į New Yorką, o jau tenka išskristi namo. Susidėjom lagaminą, išsiregistravom iš viešbučio. Prieš einant į metro dar užsukom į mūsų pamėgta kinietišką kavinukę. O kinietiška ji dėl to, kad joje tiek aptarnaujantis personalas, tiek visi klientai yra išeiviai iš azijos (arba jų palikuonys), taigi mes būdavom vieninteliai jos klientai ne aziječiai. Nei minutei nenutylančiame azijiečių kalbų čirškime atsigėrėm kavos ir užkandom bandelių. Vėliau patraukėm link metro. Važiuoti reikėjo tik kelias stoteles, todėl neužilgo išlipome šalia Pennsilvania stoties. Kaip iš vakaro išsiaiškinom nuo šios stoties kursuoja autobusai vežantys į Newark oro uostą. Visai šalia šios stoties yra žymusis Medison Square Garden, taigi mes nepraleidom progos pasižvalgyti aplink šią visame pasaulyje žinomą vietą. Kaip jau ne vieną kartą šioje kelionėje pasitaikė, išvydome eilines statybas. Tuo metu arenoje buvo vykdomi rekonstrukcijos darbai, todėl be daugybės plakatų, vaizduojančių istorinius sporto įvykius išvydome ir pastolių konstrukcijas su plušančiais darbininkais.
Pačioje Pennsilvanijos stotyje paaiškėjo, kad vis dėl to autobusų vežančių į oro uostą reikia ieškoti ne čia, todėl teko apsikrovus daiktais klibinkščiuoti 10 kvartalų link reikiamos vietos. Bet pagaliau mes ją pasiekėme. Įsigiję bilietus stojome į nemažą eilę ir gerą valandą laukėme savo eilės lipti į autobusą. Ir štai pagaliau autobusas pajudėjo ir mes žvalgydamiesi pro jo langus bandėme dar ir dar kartą žvilgsniu užfiksuoti nuostabiojo New Yorko vaizdus, jo dangoraižius, visur skubančius žmones ir laimingus turistus. Po 20 minučių jau lipėm iš autobuso. O tada sekė įprasta oro uostų rutina. Bagažo pridavimas, dokumentų patikra, praėjimas pro apsaugos skanerius, dviejų valandų nobodžiavimas laukiant skrydžio ir pagaliau įlaipinimas į lėktuvą. Kylam. Nors ir po vienos valandos vėlavimo, bet vis dėl to pakilom. Žvelgėm pro langą į apačioje vakarėjantį miestą ir dabar jau tikrai atsisveikinom su Amerika.
Keista, įdomi, stebinanti, verčianti kartais suglumti, pilna kontrastų, vietomis ekstravagantiška, juokinga, nereali, didinga, kartais pasipūtusi, kartais arogantiška, graži, fantastiška, užburianti. Visi šie epitetai tinka šiai šaliai. Mes įsitikinom, kad žmonės sako tiesą, pabuvojęs Amerikoje tu negali likti jai abejingas. Vieni jos nekenčia, kiti ja pamilsta. Mes matyt būsim iš pastarųjų.

Taigi štai taip baigiasi 35 dienų kelionė po Ameriką per 30 valstijų.