Apie Belgiją. Ne Gentą, ne Briugę ir net ne Briuselį.

Belgija. Ne apie Gentą, Briugę ir net ne apie Briuselį.

Taigi atsitiko taip, kad prieš beveik porą metų (vaje, kaip tas laikas greit bėga) gyvenimėlis nelabai lauktai apvirto aukštyn kojom ir teko palikt savo mielą žemdirbių žemę, gėlių darželį po senos triobos langais ir iškeisti visa tai į biurokratų brūzgyną Briuselį. Ne pirmas kartas, bet vistiek liūdna buvo. O dabar, kai jau tiek laiko prabėgo, kilo noras pabandyt pasidaryt kokias nors išvadas apie tai ar man patinka čia, Belgijoj (be to, tokie puslapiai kaip mytrips.lt labai skatina mano, ir, spėju, kitų keliautojų polinkį į grafomaniją :-).

Gal tą norą rašyt dar paskatino ir nesenas susitikimas su geru pažįstamu, britu, kuris Belgijoj trinasi irgi apie porą metų ir yra dar labiau pamišęs kelionėms, nei aš. Taigi sėdėjom kažkokiam kaboke ir, žinoma, pliurpėm apie kelionės. Aptarinėjom kur čia geriau nukeliavus, kur būtų įdomiau. Prakalbus apie įdomiau, iškart leptelėjau, kad dar nebuvau neįdomioj šaly bet tuo pat metu galvoje švystelėjo išdavikiška mintis ‘na, nebent čia, Belgijoj’. Lyg perskaitęs tą mano mintį pažįstamas atitarė ‘taip, tik gal išskyrus šalį, kur dabar esu…’.
Taigi, bandysiu save įtikinti, kad man čia patinka. Kam to reikia? Ogi tam, kad pabėgt iš jos greitu laiku vistiek nepavyks, tai jau geriau įtikėti, kad tai labai miela vieta, nes juk mieloj vietoj gyvent mieliau.

Buvo toks metas, kai Belgija man atrodė kone stebuklų šalis. Tai buvo 1999 vasara, kai Europoje turėjo būti matomas pilnas saulės užtemimas, ir vien jau dėl to laikas buvo ypatingas. Visi, kur tik pasisukus, tik ir kalbėjo apie tai, kur, kaip ir su kuo stebės tą užtemimą, nes kito tokio Europoj nebus visus 300 metų o gal ir ilgiau. Keliavom nerūpestingai – dvi lietuvaitės sugalvojusios patranzuoti šen bei ten, be jokių rimtų planų, apsistodamos pas geriečius hospitality club’o narius.

Ir patyrėm daug linksmų dalykų – pasisėdėjimus nuostabiai jaukioje pagrindinėje Briuselio aikštėj Grand Place; pasimėgavimas skaniais ledais Leuven’e, kur mane užbūrė ta ‘lyg bobutės nėriniais apmegzta’ miesto rotušė; alaus degustacija mažam kaimo bare, kur tuo metu dvi lietuvaitės vietiniams pasirodė kaip tikra egzotika ir buvom privaišintos daugybe alaus rūšių įvairaus tamsumo, skirtingo saldumo, skanaus tirštumo, su sirupu ir be jo… Ir galiausiai nepakartojamą kelionę per viduramžių pilis, netikėtai nusitęsusią iki pat garsiosios Vianden’o pilies Liuksemburge ir užsibaigusią nakvyne ne kur kitur, o apleistuose pilies griuvėsiuose! Ar žinot, koks apima jausmas atsibudus ryte po žydru dangumi, kai akinantys saulės spinduliai veržiasi pro lango ertmę pilies sienoje? Tai be galo saldus patirto neleistino nuotykio jausmas (gi negalima nakvot svetimose pilyse), kurį netrukus užgožia stipriai suėmęs paryčių šaltis.

Tada ir pažintis su Europos institucijomis prasidėjo – vienas mums tranzuojant sustojusių vairuotojų dirbo Europos komisijoj, O Briuselyje susiradom Europos parlamento pastatą ir grožėjomės jo stikliniu blizgesiu. Taigi, pakeliavom, pasimėgavom nuotykiais ir išvažiavom su krūva teigiamų įspūdžių. Tada nei į galvą neatėjo mintis, kad po dešimties metų pati minsiu ilgais biurokratų koridoriais Briusely, ir tai nei iš tolo nebus panašu į stebuklą.

O dabar štai sėkmingai įtikinėju save, kad man čia patinka. Ir ne tik kad įtikinėju – nuo pačių pradžių sąžiningai tyrinėju įvairius Belgijos kampelius. Maišiau šalį pėsčiomis ir dviračiu, traukiniais ir automobiliu, nuplaukiau nemažą kiekį kilometrų sekliomis belgų upėmis, bandžiau sostinę pažinti per akademinio irklavimo pamokas irkluodama pramoninei laivybai naudojamame Briuselio kanale ir net buvau įsilipus į jų antrą pagal dydį smėlio kopą (net 31 m!!!:-)).

Googlė parodė, kad kertant šalį skersai susidarytų apie 200 km, o jei išilgai, tai būtų apie 300 km. Aš tik spėjus įsikurti, iškart prisiplakiau prie vietinio ‘vaikščiotojų’ (keliautojais pavadint juos nesiryžčiau) klubelio, kuris kas sekmadienį Belgijos keliais ir takeliais nupėdina apie 20 km ir su jais sėkmingai nuėjau tiek, kad galėčiau pasakyt, jog šalį perėjau skersai. Iki išilgai dar trūksta, todėl eisiu ir toliau. Bet jau dabar, užklydus į kokį miesteliuką man atrodo, kad jau čia gal buvau, nes žiū, namai toki patys, kelio posūkis lygiai toks pat ir tokia pat akmeninė bažnyčia – tikrai gi matyta.

Paprastai tokia kelionė prasideda centrinėj Briuselio geležinkelio stoty, pusvalandžiu ar daugiau traukinyje, išsilaipinimu apšnerkštoje ir graffiti dekoruotoje kaimo stoty, o baigiasi kito kaimo lygiai taip pat apšnerkštos stoties bare! Niekad gyvenime nebūčiau aplankius tiek daug eilinių eiliniausių kaimo barų jei ne šitas vaikščiotojų klubas. Net nebūčiau pagalvojusi juose apsilankyt. Ir nebūčiau sužinojus, kad net ir pačiam apleisčiausiam iš jų skirtingos rūšies alus pistomas į skirtingas, tik jam pritaikytas stiklines, ir kad staiga pritrūkus tos rūšies stiklinių barmenas nuolankiai atsiprašo, kad patiekia alų kitokiame stikle nei derėtų. Ir taip nutikdavo neretai, nes bare paprastai lankosi kokie 5-8 vietiniai dieduliai o mes sugriūdavom kokių penkiolikos galvų govėda, kalbanti visokiausiom kalbom ir užsisakanti tiek, kad ne tik stiklinių bet ir alaus pritrūkti gali. Negalima nepridurt, kad praktiškai kiekvienam regione, miestelyje ar vienuolyne galima pasivaišint čia gaminama alaus rūšimi – daugybė alaus rūšių Belgijoj ne mitas – jų tikrai daug ir dažniausiai visi labai skanūs.

Tokios sekmadieninės kelionės metu per pietus būtinai užsuki į kokį miestelį papietaut. Jau eidamas link miestelio iš toli pastebi aukštai iškilusį bažnyčios bokštą. Miestelyje pirmiausiai įžengi į vienodai gražiai dekoratyvinėmis plytomis nuklijuotų naujutėlaičių namų tykią tykią gatvę. Kiekvienas namas su rožių gėlynėliu, mažą namuką imituojančia pašto dėže palei gatvę, pelargonijų vazonėliu ant lango ir keramikiniu zuikiu palei duris. Toks jausmas, kad čia niekas negyvena. Po to suki į labiau apšiurusių ir labiau gyvenamų namų gatvę, kur uniformuotumo jausmas pamažėle dingsta, tada įsuki į dar jaukesnę gatvelę su visokiom keistom pardotuvėm ir jų apmusijusiom iškabom, o galiausiai išlendi į miestelio aikštę su akmenine bažnyčia, kurios bokštą pastebėjai iš taip toli. Ir toks aprašymas galioja praktiškai kiekvienam miesteliukui.
Jei tai ne Ardėnai, už tų kaimų ir mestelių ribų kraštovaizdis nelabai skirtųsi nuo Lietuvos – rapsais ir runkeliais užsėti laukai, palei nuklypusius vienkiemius driekiasi kopūstų ir morkų daržai. Ir daug ganyklų su daug karvių. Galėtum juokaudamas pasakyt, kad Belgija tai laimingų karvių šalis, nes jos visos ten ganosi lauke bene kiaurus metus, gromuliuoja žolę ir vienodai ramiais žvilgsniais spokso į pro šalį molinu keliu klampojančius keistuolius.

Bet gana apie karves. Gal geriau jau apie jūrą. Tai va, jei manot, kad Lietuvos saugomų teritorijų saugotojai per daug niršiai gina kiekvieną Nerijos pušį, atvažiuokit į Belgiją. Ir pabandykit rasti nors vieną pušį. Tame pajūryje, kurio belgai turi tik kokius 65 km, jie nukirto visus visutėlius medžius, nutiesė tramvajaus bėgius nuo pasienio su Olandija iki pasienio su Prancūzija ir paleido ten modernų tramvajų. Tramvajus tai man patinka – gi viešasis transportas. Bet tai kas matosi pro jo langus – eilės vienodai pilkų daugiaaukščių blokinių namų, dar baisesnių nei pas mus ir išrikiuotų palei VISĄ pajūrį – klaiku. Ir išrikiuoti jie ant pat jūros kranto, kad gyventojai galėtų gėrėtis vaizdu pro langą. Vaizdas pro langą… viena didesnių nesamonių, kokią galima sugalvot, nes galimybei spoksot į vaizdą pro langą paaukotas bet koks vaizdas į kopas, vaizdas į pušyną, vaizdas į nors ką natūralaus, nes nieko natūralaus nebėr. Kuriam galui man vaizdas pro langą vasaros vidury, jei vistiek gėriuosi jūra sėdėdamas paplūdimy ant smėlio?

Tik nėr čia daug kuo gėrėtis. Nes net ir jūra be natūralaus pakrantės pušų ir kopų užnugario atrodo kažkokia tai plyna ir graudi. Kaip viena mano draugė pasakė, ten trūksta to švento jausmo, kuris apima Lietuvoj, per pušyną einant link jūros, kur pakilus ant kopos atsiveria didinga žydrynė.

Šiltą vasaros penktadienio pavakarę iš Briuselio išrūksta du didžiuliai automobilių srautai. Vargas tiems kurie į juos patenka, nes automobiliai tame sraute slenka 20 km per valandą greičiu. Vienas jų, žinoma, veda prie jūros, kitas – į Ardėnus. Ir šita kryptis man labiau patinka. Ardėnai tai tokie nelabai aukšti kalnai be labai griežtų ribų įsipaišę tarp Liuksemburgo, Belgijos ir gal dar Vokietijos. Lekiant į pietus 411 greitkeliu, jau pravažiavus Namurą, nykiai lygus kraštovaizdis su plikais laukais ir karvėm pamažu traukiasi ir užleidžia vietą kalvoms bei miškui. Tolyn kalvos didėja, miško irgi daugiau, o palikus autostradą, visia nesvarbu į kurią pusę nusukant ir neriant gilyn į Ardėnus galima užklysti į daugybę smagių vietų kaip Durbuy, Jehay, Bouillon, Bastogne, La Roche, Dinant ir t.t. Kai kuriuose tų miestelių (Buillon, Jehay, La Roche) rasite puikias senas pilis-tvirtoves, pilis salose, visai kaip mūsų Trakų, pilis-griuvėsius. Gal užtiksit ir tą, kurioj nakvojau prieš 10 metų. O kad man kas dabar pasakytų jos pavadinimą….

Ardėnų upės vasarą pilnos baidarių ir kanojų, nes jos tokiam laiko leidimo būdui baisiai tinkamos – plačios, negilios, gana sraunios ir dar teka vis pro kokias pilis, vienuolynus ar smaragdines pievas pilnas laimingų karvių. Ardėnų kalnuose milijonai pakankamai aiškiai nužymėtų takų pėstiesiems ir dviratininkams, vien jau Buillon’o apylinkes galima aplankyt vaikštant 99 takais. Turiu pasakyt, kad Ardėnai tai neišsemas malonumų ir siurprizų šaltinis, apie kurį dar labai mažai sužinojau, ir kur grįšiu vėl ir vėl.

Paskutinis grįžimas į Ardėnus buvo suderintas su tuo, ką mes ir mūsų kaimynai lenkai megstam – grybavimu. Taigi kai kolegė lenkė pasiūlė važiuot grybaut, aišku nesudvejojau nei akimirkai. Nulėkėm ne bet kur, o į karaliaus mišką. Miškas jau buvo apsitaisęs savo rudeninį geltonai raudoną rūbą ir buvo vertas karališko vardo. Radom ten ant kalvos tokią vietą kur atsiveria vaizdas į slėnį. Suoliukas pastatytas, kad galėtum pasigrožėt, nenustebčiau net jei ir pats karalius ten kartais prisėda. Tik neilgai pasimėgavom, nes po pietų miške buvo numatyta medžioklė, o kulkos į pakaušį gaut nesinorėjo. Beieškodami grybų išbaidėm kelias stirnas ir zuikelį, kuris pabaidytas skuodė kad net garas parūko. Tikriausiai žino, kas yra medžioklė. Pasisekė, ne kokie iš mūsų medžiotojai. O vakare gal ir nepasiseks…

Vargeli, tiek priblevyzgojau, o dar tiek yra ką pasakyt. Belgijoj yra viena vieta, kur apima pakankamai neįtikėtinas jausmas – patekęs ten staiga supranti, kad nebežinai, kur esi. Tai Kalmthoutse Heide gamtinis rezervatas. Kirtęs įprastą pušynėlį staiga atsiduri… Afrikos savanoj, dykumoj, kopose, pelkėj? Aplink – keista plynė su keistais augalais, keistais medžiais, akivarais ir smėliu. Tylu, net spengia ausyse. Atrodo jei eisi, tai greit jūrą prieisi, o neprieini. Netikrumo vaizdą sustiprina gauruotos karvės (Gallaway veislės galvijai atvežti iš Britanijos salų) kurios iš toli visai panašios į kokius buivolus… Tai ypatinga per ilgą laiką susiformavusi ekosistema, kur vyrauja smėlis, viksvos ir viržiai. Neįmanoma ir jos aprašyt, bet verta aplankyt ir patirt tą šokiruojantį keistumo jausmą. Rezervatas įsikūręs ant pat sienos su Olandija ir plyti abiejų šalių teritorijose, bet kad sienų šiais laikais nebeliko tai gal nelabai kam tai rūpi.

Ir galiausiai šoku į visiškai skirtingą temą – apie ipritą ir I-ąjį pasaulinį karą. Bet tai irgi susiję su Belgija. Ipritas – nuodingos dujos, bet iš kur jų pavadinimas kilęs sužinojau tik praeitą savaitgalį. Vaikščiotojų klubelis mane nusitempė į Ypres miesto apylinkes. Tik išgirdus tą pavadinimą iškart pagalvojau apie ipritą. Bet apie viską iš pradžių. Prasidedant pirmajam pasauliniam karui Belgija – rami neutrali valstybė pasimaišė vokiečiams pakeliui, kai jie skubėjo į Prancūziją savos tėvynės ginti (įsiskaitykit). Vokiečiai pradžiai net mandagiai atsiklausė tuometinio karaliaus, ar galėtų kirsti šalies teritoriją, bet tam atsisakius, be jokio mandagumo įsibrido savo purvinais batais ir 4 metus kariavo su visu pasauliu palei vargšą Ypres miestą susiformavusioje fronto linijoje, dėl savo formos gavusioje pavadinimą Salient (lanko formos frontas buvo praktiškai apsupęs miestą iš trijų pusių). Taigi dabar tame regione – daugybė kapinių vienodais baltais antkapiais, daugybė memorialų australams, britams ir naujazelandiečiams, airių taikos bokštas, muziejai ir kitokios įsimintinos vietos susiję su pirmu pasauliniu karu.

Niekad man karas ir jo istorijos nebuvo įdomus, bet mane sužavėjo mus lydėjęs gidas, apie karo metus papasakojęs daugybę dalykų. Pasakojo apie tai, kaip karo pradžioj kariai į frontą ruošėsi su pikniko pintinėmis, ir rašė namiškiams apie tai, koks tas karas linksmas – nuolatinis piknikas, ir kaip jis netrukus baigsis. Tie kareivėliai žuvo labai greit, o karas užsitęsė visus 4 metus. Gidas pasakojo apie tai, kad pro Ypres apylinkes pražygiavo minios kareivių iš skirtingų šalių ir žemynų – australai, britai, indai su tiurbanais ant galvų… o belgai (nežinojau kad jie tokie verslūs) tuoj puolė nešti viską iš namų kad tik galėtų parduoti kariams. Pasakojo apie tai, kaip pirmą kart šiame kare buvo panaudotos nuodingosios dujos, ir kaip jos paleistos link sąjungininkų priešiniam vėjui papūtus sugrįždavo atgal pas vokietukus. Pradžioj jie naudojo chloro dujas, o po to – vadinamąsiass garstyčių dujas, kurios – voilia – ir gavo pavadinimą ipritas dėl to kad pirmą kartą buvo panaudotos prie Ypres. Pasakojo apie kariavimo būdus ir ilgiausius tunelius britų kastus ištisus porą metų. Tie tuneliai buvo kasami link vokiečių linijos, ir gale pripildyti šimtais kilogramų sprogmenų. Vokiečiai aptiko ir sunaikino vieną tokių tunelių, kokie dvidešimt trys pasitarnavo numatytam tikslui ir po dviejų metų nuo kasimo darbų pradžios juose sudėti sprogmenys buvo susprogdinti praktiškai vienu metu (per 2 minutes). Tai buvo sėkmingiausias britų pasirodymas toje fronto linijoje. Trys tuneliai liko nesprogę, ir nieks neturėjo laiko/nenorėjo jų ieškot karui pasibaigus. 1955 metais žaibas kirto į vieną jų. Viskas aišku pasibaigė milžinišku sprogimu, dideliame lauže iškepė kelios vietinės karvės, rimtesnių aukų nebuvo. Liko dar du.

Taigi va ir apie karą galima papasakot linksmų istorijų, bet nebuvo linksma sekmadienį stovėt didžiausiose Tyne Cot kapinėse, kur palaidota apie 12 000 kareivukų. Ten dauguma baltų kaip sniegas antkapių puikuojasi vienodu užrašu – ‘Kario kapas. Jo vardas žinomas Dievui’.

Va tiek tos istorijos apie Belgiją. Žinot, tai visai nieko šalis. Bet turiu labai sąžiningai pripažinti, kad labiausiai man Belgijoj patinka tai, kad ji įsikūrusi pačiame vakarų Europos centre ir kad iš jos taip greit galima dingti kad ir į visas keturias pasaulio puses.