Anduose. Kas laukia pakeliui į aukščiausią Argentinos kalną? (I)

Prieš kelias dienas išsitraukiau keturiasdešimt šešis sulamdytus popieriaus lapelius, kuriuose ypatingai kreivu raštu yra suguldyti kelionės į Argentiną įspūdžiai. Kur gi tas raštas nebus kreivas, jei dauguma dienoraščio buvo surašyta šaltyje, sugrubusiais ir suskeldėjusiais pirštais kokioje nors kreivoj padėty bandant neiškišti rankų iš šilto miegmaišio į palapinės šaltį. Dabar bandysiu iššifruoti, ko ten prirašiau. Pradžia, kovo 3 dieną buvo tokia:
„Jau Santiage. Įdomūs tie čiliečiai man atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bandau pradėti galvoti ispaniškai ir juos suprasti, nors kalbėt tai nemoku. Pro oro uosto langą matosi kalnai. Visur kalnai. Po galais, traukia kaip magnetas.“

Nesvietiškai ilgo 13,5 valandų skrydžio gale praskridom virš Andų. Bandžiau dairytis ir atspėt, kur gi toji Aconcagua yra. Akonkagva tai aukščiausias Argentinos kalnas – 6962 metrų aukščio. Nors skaičiai svyruoja. Vienur rašoma 6962, kitur tik 6960. Galvotum, koks jau skirtumas tie du metrai, bet viršuje taip neatrodo. Ten, aukštai, kiekvienas metras reikalauja didelių pastangų. Bet gal jau supratot, kad Akonkagvos viršūnė yra šios mūsų devynių lietuvių kelionės tikslas.

Kurių galų man ten prisireikė, daug kas klausė. Ar ne per daug užsimanei, galvojo kiti. Treti teiravosi, kaip aukštai jau esu buvus, ir kodėl būtent Aconcagua? A reikia ten deguonies kaukių lipant? O virvių? Visus šituos klausimus apsvarsčiau po ne vieną kartą. Ypatingai tą pirmąjį. Sprendimas važiuot į tą kelionę atsirado paprastai, perskaičiau skelbimą apie rengiamą žygį xgenome, kaip visada. Ir dar pagalvojau, jei ne dabar, tai greičiausiai niekada. Pusantrų metų sąžiningai liejau prakaitą sporto salėj, todėl reikėjo patikrinti ar nebuvo visa tai veltui. Atostogų kelionei pasiprašiau dar tebedirbdama Monrealyje ir negalėjau net nuspėti, kaip būsimoji skyriaus vadovė, kuriai pradėsiu dirbti tik po kelių mėnesių, sureaguos į prašymą “Man reikia 3 savaičių atostogų vasario mėnesiui. Lipsiu į labai aukštą kalną“. Atsakymas pranoko visus lūkesčius: „tokiam ambicingam planui negaliu pasakyti ne“. Nuo tos dienos mes su ja sutariam puikiai.

Taigi praskridom virš Andų. Argentina ir Čilė dalijasi Andus ir traukia tuos keistus turistus – kalnų mylėtojus. Dar Madride, prie laipinimo vartų skrydžiui į Santiagą, net ir nežinodamas, į kur tas skrydis, jau gali spėti kad tai bus kalnuota šalis, nes vos ne kas antras keleivis yra apsiavęs kalnų batais ir apsiginklavęs kuprine. Man juos pamačius nereikia net žiūrėti, ar čia tie vartai – žinau, jog skrendu ten, kur reikia.

Pakeliui iš Santiago į Mendozą mes vėl perskridom kalnus, ir vėl aš tos Akonkagvos dairiausi. Bet nebuvo galimybių atpažinti, kuri iš tų snieguotų viršūnių yra ji. Jau lipant iš lėktuvo išgirdau kaip mano kaimynė kalbina du keleivius – irgi su kalnų batais. Jie pasakoja jai kažką apie sunkumus lipant į viršūnes ir aš jau žinau, kad sutiksiu juos pakelyje. Nereikėjo ilgai laukti – juos iš oro uosto į miestą turėjo parvežti tas pats autobusas, kaip ir mane, tad įsikalbėjom. Du amerikiečiai žinoma ruošės į tą patį kalną kaip ir aš. Gal ir be reikalo, bet norisi užbegt įvykiams už akių – neįlipo nei vienas. Tam, žemajam nepasisekė 5500 stovykloj, iš kur su rimtais žarnyno sutrikimais turėjo leistis žemyn. Antrąjį dar kurį laiką mačiau kažkurioj stovykloj, bet po to sutikau tik apačioj, Mendozoje, jis buvo apsistojęs tame pat viešbuty kaip ir mes. Kodėl jis nebeįlipo į kalną, jau nepamenu. Įdomu tik tai, kad kelionė mus taip suvedė – susitikom pirmą mano dieną Argentinoj ir atsisveikinom paskutinę. Tas kalnas sutraukia ir suveda kalnų mylėtojus iš visur – Kinijos ir Japonijos, JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos, Kvebeko ir Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos, Norvegijos, Juodkalnijos, Lenkijos. Mes sutikom keliautojus iš visų šių šalių.

Bet jau grįžtu į Mendozą. Viešbutyje pagaliau susitikau su savo bendražygiais. Pažinojau tik Ugnių ir šiek tiek Tadą, žygio vadą. Bet nebuvo jokios abejonės, kad tie žmonės bus šaunūs, nes kalnuose kitokių nebuvau sutikus. Taip ir buvo – bendražygiai tokie, kad norisi dar penkiolika kartų su jais į kalnus eit.

Tas pirmas pusdienis prabėgo gana greit, nes pirmiausia reikėjo lėkti ir nuomotis batų ir kauptukų (Čia taip ledkirčius kai kas įsigudrino vadinti. Dievaž, esame nuo žemės neatitrūkusi tauta). Vėliau turguje pirkom krūvas vaisių, juos valgėm ant viešbučio stogo, ten susibendravom su argentiniečiais kurie mus pavaišino mate arbata. Normalus lotynų draugiškumas, nieko kito ir negalėjai tikėtis. O arbatai tai keista – kartumas neapsakomas, bet kartą siurbtelėjus norisi pabandyti dar ir dar.

Vakare į restoraną, lėkštės ten aišku buvo kraunamos puikios argentinietiškos mėsos. Jau prieš kelionę buvau apsisprendus, kad Argentinoj darysiu išimtį savo vegetarizmui, nes ten anot daugelio visi tevažiuoja steikų valgyti. Ragavau visko – ir steiko, ir kraujinės dešros, ir ožkienos, bet turiu prisipažinti, kad nei vienas tų mėsiškų kasnių neprilygo Francis Mallmann restorano „1884“ jūros gėrybių rinkiniui, kurį valgėm jau po kalno. Bet ai, iki to restorano dar toli, dar kalnus pereiti reikia. Visos (abi) vakarienės iki žygio buvo gana puikios, po kiekvienos traukdavom į geriausią Mendozos ledainę ledų, o tada kietai prikimštais pilvais į viešbutį. Reikėjo pavalgyt, nes juk kalne bus tik vienas, keistas ir neaiškus aukštuminis maistas. Daug kas jo buvo neragavę, ir nežinojo ko tikėtis, tad Mendozos restoranuose mes nuoširdžiai darbavomės peiliais ir šakutėm.

Atėjo antra (paskutinė) diena Mendozoj. Bėgom darytis leidimų kalnui, Tadas vis pasakojo apie antspaudus, maišelius, būtinybę juos saugoti, daktarus, stovyklas, deguonies įsisavinimą, vėją o mes nesiklausėm ir nuolat prašėm pakartoti, ką sakė. Tyčia ar netyčia bet Tado kantrybę tikrinom dažnai. Turiu pasakyti, kad mūsų vado kantrybė yra tikrai labai didelė. Jis primindamas, kad „reikėjo klausytis“ mums vis kartojo ir kartojo viską iš naujo. Atsimenu su Rolu keliaujant jis paprasčiausiai neleisdavo niekų klausinėt, sakydamas, kad klausimų limitą jau seniai išnaudojom.

Kai leidimai jau buvo saugiai suslėpti kartu su pasais ir mes gėrėm kavą kažkurioj Mendozos gatvėj, Tadas su Darium lakstė po miestą produktus žygiui pirkdami. Vieną minutę matom pralekia jis su maišu svogūnų, o kitą jau su trim maišais dar kažko. Nors gąsdino mus aukštuminiu maistu, bet papildomai dar pripirko kalnus svogūnų, džiūvėsių, sausainių, džiovintų vaisių ir kakavos, miuslių batonėlių, pieno miltelių ir avižinės košės. Kai jau pagaliau vakare buvom sukviesti į jo kambarį davinio išsidalinti ir instrukcijų išklausyti, ant grindų kūpsojo keturios krūvos maisto. Atrodė į kalną mažiausiai mėnesiui ruošiamės.

Vasario 5 diena. Išeinam.
Vasario 5 dieną atsikeliam paryčiais, paskutinį kartą nusimaudom po dušu, paskutinį kartą pavalgom normalius pusryčius po stogu ir prie stalo. Ir išvažiuojam. Trys valandos kelio (pakely būtinai pagenda autobusas, bet čia jau nieko neįprasto, dar nebuvau kelionėj, kur transportas negestų), tada dar nežinia kiek laiko – kuprinių svėrimas, perpakavimas, ruošimas kelionei su mulais (o va šitos transporto priemonės tai tikrai patikimos) prie kalno įsikūrusiam savotiškam paskirstymo punkte – Penitentes kaime (ten visas slidinėjimo kurortas yra, bet dabar vasara, sniego nei kvapo, tik miegantys keltuvai). Paskutinis apsilankymas normaliam tualete. Kiek daug tų paskutinių kartų. Kelyje visi linksmi, juokus laido vieni per kitus ir šiaip vietoj nerimsta. Vienas tik tylus yra Stanislovas, bene labiausiai patyręs bendražygis šioje kelionėj. Praeitą vasarą įlipo į Lenino viršūnę, kuri irgi yra panašaus aukščio kaip Akonkagva, tad tikriausiai labai gerai žino, į kokią aferą įsivėlė.

Kai jau pagaliau mūsų leidimuose buvo sudėti pirmieji antspaudai, valanda po pietų mes užsimetėm ant pečių savo kuprinėles su vandeniu ir užkanda, ir išėjom iš „Punta de Vacas“ punkto (2500m) pradėdami savo „ekspediciją“ .

Kaip tie nuo pavadžių paleisti, energijos (vis dar) pilni, pasileidom taku palei upelį link pirmosios stovyklos Pampa de Lenas (2950 m) esančios už maždaug 13 kilometrų. Žygis rodos nebuvo labai ilgas nei sunkus, aukščio pasikeitimas nedidelis, tad pirmieji stovykloje atsirado jau po keturių. Vadas Tadas stovykloj pasirodė tik dar po kurio laiko ir paklausė, kur mes visi taip skubėjom, bet atsakymo negavo, nes mes ir patys jo nežinojom.

Dabar net nelabai galėčiau pasakyt, ką mes tą pirmąją dieną matėm. Taip apsvaiginti dar kol kas nematomo tikslo, mes net nesigrožėjom abiejose slėnio pusėse stūksančiais kalnais. Kuo stebėjausi, bent jau aš, tai pro šalį ristele lekiančiais mulais apkrautais didžiausiais maišais, visokiais plastikiniais bakeliais ir dėžėm. Iš kur pas tuos gyvulius tiek energijos, galvojau, ar jiem kažin labai sunku yra? Ir ką tas mulas galvoja, kai mato prieš save lėtai einantį dvikojį turistą, kuris neketina trauktis iš kelio? Kad ir ką galvotų, mulas turisto nelenkia, laukia kol pasitrauks.

Pirmos stovyklos statymas, pirma vakarienė rodos visai sklandžiai praėjo ir kai visi „formalumai“ buvo sutvarkyti susėdom ant minkštų (nuo šiol visi akmenys bus minkšti) akmenų pasėdėt, gyvenimą aptarti. Pliurpėm kol tamsa ir šaltukas suginė mus į palapines.

Antra diena buvo labai panaši į pirmąją, ėjom apie 14 km iki Casa de Piedra stovyklos įsikūrusios 3240 m aukšty. Ryte nutiko taip, kad mes su savo palapinioku Stanislovu susitvarkėm pirmi, tai ir išėjom anksčiau, nes kitų laukti buvo šalta. Staska lėtai eiti nemoka, tad greit jis mane paliko, ir pėdinau sau viena, gėrėdamasi kalnų ramybe. Pietų sustojom sutartoj vietoj prie upės, o po to eidami vėl išsibarstėm kas sau, prasidėjo platūs ir ilgi akmeningi upės slėniai, kuriuos kirtom vieną po kito. Tas ėjimas per akmenis buvo savotiškai meditacinis ir hipnotizuojantis. Spoksant į milijonus po kojomis gulinčių akmenų iš galvos išbyrėjo visos mintys. Jei kas ten dar ir buvo likę, tai vis stiprėjantis vėjas galutinai viską išpūtė lauk. Tas vėjas buvo nešaltas bet stiprus ir pūtė be perstojo. Jis bus nuolatinis mūsų palydovas, anot Tado. Tik aukščiau jis dar stiprės ir žinoma bus daug šaltesnis.

Atsibudau iš minčių apie vėją, kai jau pagaliau dar vieno slėnio gale pasirodė stovykla. O neužilgo kitoje slėnio pusėje iš užu kalno išlindo snieguota viršūnė. Žinojau, kad šiandien pagaliau jau turim pamatyti ją, Akonkagvą. Klausiantys žvilgsniai krypo į Tadą, kuris kaip tik buvo šalia, bet jis sakė, kad tai dar ne ji. JI pasirodė neužilgo, ir atrodė graži, ir netgi netokia jau tolima.

Galų gale, po 5 valandų kely mes atkėblinom į stovyklą. Atkėblinom, nes tas priešinis vėjas galų gale išpūtė visas mūsų jėgas. Mulai su mūsų kuprinėmis priešingai nei vakar, vėlavo, tad beliko sėdėti, spoksoti į kalnus, klausytis šalia besėdinčių kaimynų ir spėlioti, danai jie ar norvegai. Ir mėgautis nieko neveikimu. Šios dvi dienos dar buvo atostogos, pagalvojau besišildydama saulutėj.

Pasistatę palapines linksminomės matydami Ugniaus ir Andraus žaidimą „surask kokį nors daiktą“. Savo kuprinėse jie nerasdavo nieko, ko tuo momentu ieškojo. Vakar pavyzdžiui jie mėsos skardinės savo kuprinėse ieškojo, o neradę visus likusius bendražygius aplankė, reikalaudami atiduot jų konservus. Užtai rasdavo tai, ko nereikia. Be to jie nežinojo, kam skirti visi tie produktai, kuriuos turėjom (o ką daryti su bulvių milteliais? Negi valgyti?) ir nuolat skundėsi, kad turi per daug maisto. Maisto buvo tikrai daugokai, arba mes jau nebenorėjom valgyt. Dviems skirtos bulvių košės porcijos su pora tuno skardinių tą vakarą užteko keturiems. Aš dar net nepažvelgiau į savo sausainių ir džiovintų vaisių davinius. Užtai atsidarėm ananasų skardinę, bet teįveikėm po kelias riekeles. Kitą dieną savo avižų košės davinį skaninau ananasų užpilu. Ko tik kalnuose nesugalvosi.

Vasario 7 diena.
Šiandien prasidėjo rimtesnis ėjimas, iš savo 3240 m stovyklos turėjom pakilti iki 4200 m aukštyje esančios bazinės stovyklos. Ryte keliamės labai anksti, nes mus per slėnį, kur į daugybę atšakų pasidalijus teka ledinė upė, mus perneš mulai. Jei nori spėt atsisėst ant mulo, tai ryte septintą jau stovi prie upės pilnai pasiruošęs – vakar labai aiškiai pasakė Tadas. Jei ne, brisi per upę pats. Tos informacijos kartoti nereikėjo. Aš nemėgstanti skubėt atsikėliau labai labai anksti, ir kaip ir kiekvieną rytą tik išsiritus iš palapinės lėkiau į gerą vietą. Visur dar tamsu, gali tik spėti, kur takas, ir kur ta gera vieta. Beklupinėdama vienu momentu žvilgt į dangų ir atvimpa žandikaulis – viršuj ryškiausias kokį tik galima įsivaizduoti Paukščių takas kerta bekraštę žvaigždžių jūrą. Visas visutėlis dangus nusėtas žvaigždėm, nuo vieno krašto iki kito. Galva svaigsta nuo reginio, ir aš visiškai užmiršau, kur ir ko ėjau. Tokį dangų galima pamatyti tik kalnuose!

Sunkiasias kuprines šiandien vis dar nešė mulai. Atstumas iki bazinės stovyklos apie 10 km, jau pačioj pradžioj siauras ir žvyruotas takelis šauna aukštyn ir tikrina mūsų pajėgumus. Ryte susirengę neperpučiamas striukes, saulei pakilus dangun nelabai užilgo jau esam priversti išsirengti ir tepliotis saulės kremais. Man atrodo saulės kremas užteptas storu sluoksniu ir dar padengtas ne plonesniu dulkių sluoksniu yra puiki apsauga nuo saulės, bet kai kurie bendražygiai vistiek sugeba nudegti po pusę veido. Skubėti šiandien jau neskuba niekas, ir tuos kilometrus iki Plaza Argentina įveikiam per maždaug per penkias su puse valandos. Prieš akis nuolat stūkso ji – viršūnė. Prieš akis, tiesą sakant, visos ateinančios savaitės kelias, pasakoja Tadas ir rodo visokius pilkus šlaitus kalno apačioje.

Aš dar nesugebu planuoti taip toli į priekį, leiskit man pirmiausia iki bazinės nusigauti. O eiti sunku, aukštis veikia. Kaskart prasilenkiant su Gražviu jis irgi patikina, kad eiti tikrai sunku. Kai pagaliau atsikapastom į Plaza Argentina jėgų nedaug belikę, o dar palapinę pasistatyti reikia. Tikras gėris bazinėje stovykloje yra tai, kad Grajales (kelionių agentūra, padėjusi mums keliauti) išskiria didelę palapinę su stalu ir kėdėmis, o ant stalo gėrimų prikrauta ir užkandžių. Po poros dienų sėdėjimo ant minkštų akmenų atsisėsti ant kėdės yra tikras malonumas.

Man atrodo, kad aukščio poveikis bendražygiams pasireiškia juoko priepuoliais. Gerdami sultis mes apie porą valandų nesustodami kvatojam – net skauda. Ir nepasakysiu jau iš ko juokėmės, nes viskas buvo juokinga. Ir Ugniaus su Andrium aptarinėjami kasdieniniai bandymai ką nors rasti savo kuprinėse, ir mintys kaip atsikratyti kakavos, ir greitai artėjantis bauginantis reikalavimas susirinkti savo š…

Nėra ko slėpti, dar nei vienoj kelionėj iki šiol (atsiprašau, bet vadinsiu daiktus kasdieniniais vardais) šūdas neturėjo tiek garbės ir nebuvo taip dažnai aptarinėjamas. Reikalas tas, kad visose stovyklose esančiose virš bazinės reikia susirinkti viską, ką palieki po savęs, įskaitant ir savo suvirškinto maisto likučius, kaip neutraliai šūdą kelionės pradžioj bandė vadinti Tadas. Taisyklė labai gera, nes tokiam aukšty ir šaltyje jokios atliekos praktiškai neirsta ir todėl jei tos taisyklės nebūtų, visos tos stovyklos būtų apsuptos šūdinu perimetru. Taisyklė, kaip sakiau gera ir aiški, bet niekam nebuvo aišku kaip tą š.. reiks susirinkti, ar daryt tiesiai į maišelį, į kokius maišelius, kaip juos užrišti ir saugoti, kaip nešti kad neprakiurtų, dėti į kuprinę ar ne, ką daryti suviduriavus? Tiek klausimų ir vis apie tą patį. Ir nors Tadas aiškino daug kartų, tie klausimai iškildavo nuolat ir nuolat, ir aišku kėlė nevaldomo juoko bangas.

Bet mes vis dar esam bazinėj, patogumų pilnoj stovykloj, kur vakarienę gamina virėjai, kur yra išviečių ir dėl to nereikia bijoti valgyti. Visai vėlai, jau belaukiant deserto Andrius pasakoja (aš nieko neprisimenu, bet dienorašty parašyta) apie savo kadais vykusią kelionę į Šiaurės Korėją, kur jis važiavo dainuoti. Aišku, tas „dainuoti“ irgi yra visiems juokinga, o įsivaizduoti dainuojantį Andrių tai dar juokingiau ir mes toliau kvatojam, susisupę į pūkes. Nuo šiol naktimis bus minusinė temperatūra, sakė vadas. Tą vakarą mes dar ir Gražvio gimtadienį spėjom atšvęsti, o dovanų jis gavo skardinę konservuotų ananasų. Šiaip jie yra visai geras dalykas ir kiekviena palapinė savo maisto daviny turėjo jų po skardinę. Svarbu buvo tai, kad tų sunkių skardinių turėjom atsikratyti per pirmas dvi dienas (kad vėliau netektų nešti ant nuosavų pečių) ir atrodė visi jas ir suvalgėm. Deja, jei Andrius su Ugnium savo kuprinėse nerasdavo nieko ko reikia, papildomą skardinę ananasų jie rado. Ir rado būdą kaip jais atsikratyt – padovanojo Gražviui gimtadienio proga. Spėkit, ką pagaliau gavom desertui? Ogi po porą griežinėlių marinuotų ananasų. Galit įsivaizduoti kilusią juoko bangą, kai savo desertą pamatėm. Mergina, juos atnešusi aišku nesuprato kodėl ananasai gali būti tokie juokingi.

Dar prieš vakarienę, kad ir labai nenorėdama išėjau pasivaikščioti, nes buvom prigrasinti, kad aklimatizacija vyksta judant, o ne kirmyjant palapinėje. Į jokį kalną nelipau, tik perbridau šalia stovyklos esantį slėnį ir palypėjau iki vieno „minkšto“ akmens. Įsitaisius šiltoj užuovėjoj aš labai greitai išgirdau tylą. Kai tik vėjas nurimo, nebesigirdėjo nieko, nes aplink tebuvo nebylūs kalnai ir akmenys o aplink kopomis vijosi vėjo supustytas smėlis. Visiška tyla šiais laikais yra toks deficitas, kad man teko ilgokai pasukti galvą bandant prisiminti, kada paskutinį kartą ją girdėjau. Prisiminiau, tai buvo praeitą vasarą Kanadoj, kai su vienu geru draugu jo gimtadienio proga lipom į kalną naktį, norėdami aušrą sutikti viršūnėje. Užlipom kaip tik laiku, prieš penkias, kai saulė rožiniais potėpiais jau dailino dangaus pakraščius. Tada viršūnėje tvyrojo absoliuti tyla o mane visa tai pamačius apėmė ekstazė.

Tokie momentai visad hipnotizuoja, tai ir dabar mintys ima skysti, žiū dar sekundė ir ištirpsi toje tyloje, ir liksi čia suvisam. Pamiršau net Akonkagvą, kuri dabar jau stūkso visai šalia. Va dėl to aš einu į kalnus, dėl tokių momentų, pagalvoju, kai jau vėl sugebu galvoti. Šioj kelionėj labai daug kartų man nedavė ramybės klausimas kodėl žmonės eina į kalnus. Ir ne todėl, kad pati jį būčiau sau uždavus, bet todėl kad to klausinėjo kiti. Štai prieš pat išvažiuojant, kolega kiprietis žiūrėjo, žiūrėjo į kelionės emblemą ir tarė: bet kam tau to reikia?.. Man reikia! Štai tas atsakymas. Geresnio nesugalvojau iki pat kelionės galo.

Vieną šių dienų bazinėj stovykloj gavom po rudą maišelį – šūdui susidėti. Po panašų baltą (šiukšlėms) gavom dar pačioj žygio pradžioj Punta de Vacas, ir buvom vado prigrasinti susidėt tuos maišėlius su pasais ir saugot kaip savo akį, nes žygio gale juos reiks pristatyti kalnų reindžeriams pripildytus atitinkamu turiniu. O maišėliai nors sunumeruoti bet nepatvarūs, geriau jau juos pasaugoti.

Kita diena turėjo būti poilsio diena.

Vasario 8 diena. Poilsio diena.
Kad poilsio maža nepasirodytų, jau nuo pat ryto Tadas suorganizuoja žygelį į nedidelį 4800 m kalniuką. Kaip taisyklė (susiformavus pačioj pradžioj) visi išjuda daugmaž laiku o Andrius su Ugnium pasiveja mus po kažkiek laiko, nes jiems užtrunka žygiui susiruošt. Kelias į kalną – gana status nuobyrynas ir nors einam be jokių kuprinių, prakaito išvarva nemažai ir tikiu, ne vienas mintyse keiksnoja tokią „poilsio“ dieną. Viršuje vaizdai nuostabūs, o užuovėjoje dar ir šilta. Dairomės aplink, griaužiam miuslių batonėlius ir paskutinius užsilikusius obuolius ir toliau kvatojam. Ko ne poilsis? Grįžus į stovyklą likusi diena prabėga kraunantis pirmą kuprinę daiktų, rengiantis vizitui pas daktarėlį. Jau pirmą dieną bazinėje buvau sugalvojusi eiti į dušą, ir dabar vėl apie tai galvojau, bet mano ketinimus bendražygiai išjuokė, o kaina – 20 dolerių juos galutinai palaidojo. Galvos neploviau dar tik tris dienas. Vietoj dušo aš nupėdinau prie upelio, kur nusigrandžiau visas raudonas dienos dulkes ir išsiskalbiau porą kojinių. Oro sąlygos čia dar labai geros, todėl vos ne kasdien kyla noras bandyti kažką skalbti ir apsimetinėti, kad esi švarus.

Vizitas pas daktarėlį man patiko. Išklausinėjo jis, kaip mes jaučiamės, patikrino pulsą, spaudimą, deguonies įsisavinimą, plaučius. Išgirdus, kad esu sveika,iš kart ramiau pasidarė. Taisyklės čia visai griežtos ir jei nors kas nors negerai, jei pvz. bus per didelis spaudimas, antspaudo ant leidimo negausi, teks ateiti kitą dieną ir su geresniais rodikliais. Mums viskas buvo gerai ir antspaudus gavom. Dabar jau tikrai reiks į tą kalną lipt, niekur nedingsi.

Vakare vėl mėgaujamės skania vakariene (kas yra skanu tai labai subjektyvus dalykas, bet sriuba iš skardinės su keliomis daržovėmis, 4200 metrų aukštyje yra nuostabiai skani). Apetitu nieks nesiskundžia, tad galėtum pagalvoti, aklimatizuojamės puikiai. Aukščio poveikį išduoda tik rytais iš skausmo plyštanti galva.

Iki šiol kasdien mus lepino saulė ir giedriausias, kiek tik įmanoma, dangus. O va šiandien į dienos pabaigą iš už tolumoj esančios kalnų sienos pradeda dairytis balti ir pūkuoti debesys. Kol kas jie tik kyšo virš kalno, bet į šitą pusę verstis dar nedrįsta.

Vasario 9 diena. Kuprinės ant pečių.
Vakar debesys per kalną neperlipo, bet atrodo šįryt jie rado kitą kelią – tie gauruotieji ir jau nebe tokie balti šliaužia slėniu, kuriuo mes atėjom, iš apačios. Visa laimė, dangus vis dar neapsakomai giedras, tik pati Akonkagvos viršūnė pasislėpus po nedideliu, nekaltu debesėliu.

Šiandien šutinsim į 5000 stovyklą pasidėti dalies daiktų ir „užsibukinti“ vietas palapinėms. Mulų vargai nešant mūsų kuprines baigėsi, dabar jas ant kuprų užsidės asilai, sakė Darius. Nors, tiesą sakant asilai savo norų to nedarytų, juos verčia žmonės. O va kai kurie žmonės savanoriškai įsidarbina asilais.

Žinodama kad einu lėtai, ryte išėjau šiek tiek ankstėliau nei kiti. Kuprinė gal bus kokių 17 kilogramų nusprendžiau, bet nesvėriau jos, kam čia reikia. Žinodama, kad esu pirma, neskubu, kur jau ten, velkuosi koją už kojos, ketindama į ritmą tinkamą įsimušti. Viskas atrodo neblogai, kuprinė vietoje, galva, kojos – irgi. Taip ir minu žingsnis po žingsnio, iki prieinu lentelę liepiančią saugotis byrančių akmenų. Byrantys akmenys man visai nepatinka, todėl aš vis keliu akis į šlaitą pažiūrėti ar nesirita koks vienas kitas manęs link ir bandau eiti greičiau. Mano laimei šioje pusėj anei jokio judėjimo nėra. Užtai kitoj upelio pusėj, kurį dabar kaitina saulutė, ledai tirpsta ir akmenys darda žemyn net poškėdami. Kai akmenkryčio zona pasibaigia, randu gerą akmenį, kur galima prisėst, arbatos atsigerti, aplink pasižvalgyti ir pasimėgauti vaizdais, pasidžiaugti ramybe. Ir dar rimčiau patyrinėti paskutinę šios dienos atkarpą, statų nuobyryną, kur anot Tado „bus ką veikti“.

Po kažkiek laiko mane prisiveja viens po kito mano bendražygiai. Tadas su Andrium palengvina mano naštą paimdami kalnų batus su katėm ir nudrožia pirmyn. Neužilgo lieku priešpaskutinė, bet man vienodai, einu lėtai, laiko per akis. Sunku, kuprinė vis labiau slegia pečius, bet kol kas dar viskas proto ribose. Kai jau prieinu tą statų poros šimtų metrų nuobyryną, nieks jau ne ribose. Žengi žingsnį aukštyn, tada su smėliu čiuoži atgal. Tada vėl žingsnis. Kuo aukščiau, tuo geriau, takas visai išmaltas, tik žengi ir jau iš kart čiuoži. Chebra seniausiai sulipę iš viršaus tyliai stebi mano pastangas (gal ir ne tyliai, bet aš negirdžiu). Kapstausi toliau, bet pamažu ir kantrybė ir energija senka, prasideda vidinis minčių mūšis. „Nu ir kas, kad ir dar per valandą, užsikapstysiu vistiek“ įtikinėju save. „Ne, jau daugiau nebeužlipsiu, viskas einu namo!“ galvoje plyšauja kita mano pusė. Likus kažkur 20 metrų iki viršaus, Gražvis nusileidžia, stveria mano kuprinę ir užtempia aukštyn. Aš vos ne vos užsikapstau iš paskos ir jau visai lygioj vietoj man staiga nei iš šio nei iš to pritrūksta oro, apima nedidelis panikos priepuolis.

O stovykla įkurta nuostabioj vietoj, tiesiai virš to nelemto nuobyryno su svaiginančiu vaizdu į slėnį ir tolumoje šokoladinėm ir persikinėm spalvom marguojančius kalnus. Labai greit panika pasimiršta, viskas grįžta į vėžes. Vėjo beveik nėra, Tadas stebisi ir sako, kad mes gal Kopakabanoj esam nes paprastai čia dėl vėjų visi dvilinki vaikšto. Man patinka Kopakabana, velniop vėjus. Guliu sau užuovėjoj ir galvoju, kad va, dėl to gi einu į kalnus – kad pasigėrėčiau tomis šokoladinėmis sustingusiomis viršūnėmis. Kažin, kur gamta išmoko taip nuostabiai derinti spalvas?

Žemyn leistis be 15 kg ant pečių yra beveik malonumas, o truputį įgudus žvyru čiuožti sekasi visai kaip su slidėmis. Pora valandų ir mes jau vėl bazinėj. Paskutinis vakaras stovykloj, kuri šiaip jau yra visiškai elementari, bet čia vanduo teka iš čiaupo (kas kad jis yra visiškai pilkos spalvos), čia virtuvė yra, erdvi palapinė su stalais, daktaras, malūnsparnis. Lyginant su tuo ką rasim aukščiau, visa tai yra neišpasakyti privalumai ir komfortas ir dar saugumas. Mano galvoj įkyriai sukasi mintis, kad ryt išeidami iš stovyklos užversim visus vartus atgal, nutrauksim ryšius su pasauliu ir būsim palikti atšiauraus kalno valiai be galimybės išsigelbėti. Ir nors žinau, kad viskas bus gerai, viduj labai neramu. Reikia valdytis.

Mintis kreipiu į praktiškus reikalus. Labai reikia atsikratyti visko kas nebereikalinga, nes norisi kuo lengvesnės kuprinės. Į savo jaukią Grajales palapinę sutempiam visas maisto atsargas – kalnai kakavos ir pieno miltelių, į miltus sutrupėję sausainiai ir duonos džiuvėsiai, sumaigyti sriubų pakeliai, cukrus, arbata, džiovinti vaisiai, miuslių batonėliai. Kai kas supakuojama kelionei, kai kas lieka Grajales ir kitiems turistams, kai kas deja ir į šiukšles iškeliauja. Įnirtingai svarstau, ką daryti su 400 gramų Toblerone šokolado gabalu. Žinau, kad norėsiu jo aukštai, bet nešti nenoriu. Žinau dar, kad įšalusio jo įkasti nepavyks. Ai, nuspręsta – atiduosiu savanorėms, mums maistą gaminusioms, tegu bus mano arbatpinigiai.

Vasario 10 diena. Campo 1
Nuojauta sakė, kad nors vakar ir išnešiau visus sunkius ir nereikalingus daiktus į viršų, šiandien vistiek kuprinė bus sunkesnė, ir viskas vargiai sutilps. Taip ir buvo. Su visais pūkiniais miegmaišiais, striukėm ir batais, kilimėliais ir dar nežinia kuo, susidaro 20 kg. O kur dar bendro maisto maišas ir puodas kurį, mano laimei nešti pasisiūlo Staska. Spėju, kad jis puodo nori tam, kad pirmas atbėgęs į stovyklą galėtų išsivirt arbatos. Žinau ir tai, kad primins jis man jog nešė mano daiktus, kurių anot jo, turiu per daug. Bet mano kuprinėj tas puodas netelpa, kaip sau nenori. Gerai, nešk, dėkui tau, Stanislovai.

Pusryčius – avižų košę suvalgau dėl to, kad reikia. Prieš akis labai aiškus ir visai neviliojantis kelias, bet nėr kur dėtis. Bandau save motyvuoti –taigi laukia tik keturios valandos kančios, o po to – poilsis ir bambos vartymas kitoj stovykloj! Vėl metodiškai, po žingsnį, pėdinu iki nuobyryno. Galvoj sukasi vis ta pati plokštelė – eiti sunku, kaip bus toliau? Aklimatizuosiuosi ar ne, užpuls kalnų liga ar aplenks? Koks bus oras? O jeigu snigs? Įlipsiu į viršūnę? Vieną minutę užpuola optimizmas ir beveik matau save pačiam viršuj, bet kitą jau vėl pradeda zirzti abejonės. O kad galėtum tą minčių fabriką uždaryti… paskendus tuose nesibaigiančiuose svarstymuose truputį nuklystu iš tako link tokių aptirpusių sniego smaigalių, penitentes vadinamų.

Galvoju, o jie visai netoli, gal paėjėti iki jų, nors žinau, kad vakar Tadas perspėjo to nedaryt. Lyg mano mintis perskaitęs Tadas iš kažur aukštai liepia grįžti į teisingą kelią (Aha, jis tave mato visur. Toks turi būti tikras vadas). Vėl lėtai ir skausmingai kabarojuosi nuobyrynu, vėl sakau sau, kad jau nedaug liko. Tikrai jau nedaug. Visai. 20metrų. Čia vėl pasirodo Gražvis ir išvaduoja mane nuo kuprinės. Esi didvyris, Gražvi! Viršuje Staska pasiūlo šiltos ką tik išvirtos arbatos. Ir siūlys kiekvieną ateinančią dieną, kai tik pagaliau atsikapstysiu į stovyklą. Už tą kiekvieną kartą esu labai jam dėkinga. Iki pat gelmių.

Vis dar šviečia saulė ir nors pučia vėjas, lauke pakankamai šilta. Tai čia beveik rojus, galvoju. Nors oro trūksta. Kiekvienas žygelis – parsinešti vandens ar nusikapstyti už akmens gamtinių reikalų atlikti – jau reikalauja žymiai didesnių pastangų. Net ir iš palapinės išsikeberioti nėra lengva. Veiklos, lyginant su bazine stovykla, mažiau nes jau nebekyla mintis skalbtis kojinių ar plauti galvos. Terūpi parsinešti vandens, supakuot kuprinę rytojui ir pavalgyti. Prasideda aukštuminio maisto sezonas, tai reiškia, kad vakarienei pagamint tereikia užvirti vandens ir įpilti jo į maisto paketą, kur po aštuonių minučių sausas ir neišvaizdus turinys pavirs į visai kvepiančią vakarienę. Tada Staska į paketą pripjaustys česnako ir viską sugadins (juokauju). Česnakas labai pagerindavo kiekvieno patiekalo skonį.

Jau nuo pietų prasidėjo svarstymai, kad dabar jau būtų pats laikas apskritai mestii valgyt, nes tada nereiks susirinkinėti „nesuvirškinto maisto likučių“. Gražvis klausinėja, ar dar ko nors nespiria reikalas, nes jis jau paruošęs fotoaparatą pirmajam įvykiui įamžinti. Aš vos įkalbu savo palapinioką pavakarieniauti.

Vakare, kai saulė pasislepia už kalno, per minutę pasidaro šalta. Nieko kito nebelieka kaip tik slėptis palapinėj. Lauke pradeda siausti Tado minėtas baisulinis vėjas ir nepavargsta jis kiaurą naktį. Aš tūnau savo šiltame pūkų patale ir džiaugiuosi, kad investavau į gerą daiktą. Made in USA! Beje, miegmaišyje su manimi nuo pat pirmos nakties miega ir maišelis su fotoaparatu ir atsarginėmis baterijomis. Šią naktį šiltai prie kojų įsitaiso ir dujų balionėlis, nes dujos pasirodo irgi šalčio bijo. Nors vėjas lauke sukėlė visišką chaosą ir mėgaujasi iš visų jėgų purtydamas palapines, kažkiek numigti pavyksta. Daug kartų pabundu nes vis atrodo, kad kažkas tampo kiekvieną palapinės virvutę.

Man atrodo tai pirma naktis, kai palapinėje ima snigti. Nieko nesuprantu, kai per miegus karts nuo karto ant veido pajuntu nusileidžiant po ledinio sniego gūsį. Kas čia dabar po galais, iš kur sniegas palapinėj? Paryčiais, kai jau prašvinta, viskas pasidaro aišku – palapinėj kaip toj pasakoj – „apšerkšniję mūsų žiemos“. Visi iškvėpuoti vandens garai susikondensavę ant palapinės sienų yra pavirtę į šerkšną. O vėjui papurčius palapinę jis džiugiai krenta tiesiai ant veido. Dievaži, gyvenimas tampa linksmesnis!

Turiu dar pridėti, kad šiandien, ir aišku kitomis dienomis gyvenimą labai paįvairino bendravimas su kitais žygeiviais, laimės ant kalno ieškančiais. Pirmiausia, smagus pokalbis su australe gide, kuri į kalną vedė tris merginas. Jai tai septintas žygis į Akonkagvą, ir ji mielai dalijasi patirtimi – pasakoja detales apie kitos dienos stovyklą, pataria ką daryt, jei nerasim vietos palapinėms, kalba apie čia vyraujančius orus, išberia ateinančių dienų prognozes. Vasario 16 ir 17 bus geros dienos lipimui (vos ne kaip pagal horoskopą). Atsisveikindama pabrėžia, kad viskas bus gerai. Vakar beliakiek laiko pliurpiau su vienu atsipūtusiu nešiku, nes rūpėjo paklausti jo paslaugų kainos, pakamantinėt apie orus, apie tai, koks ilgas lipimo į kalną sezonas, kaip dažnai jis čia laipioja pirmyn aukštyn? Tą pačia dieną tik vėliau, kai australės iškelavo atgal į bazinę, aš išgirdau kažkokį labai jau pažįstamą akcentą. Quebec? Oui, c’est Quebec! Tiek buvo džaugsmo, kad net pašokau ir puoliau kvebekiečiams pasakoti, kaip myliu jų provinciją :).

Vasario 11 d. Campo (Guanacos) III.
Atrodo, kad nuo šiol mes turėsim papildomą užsiėmimą – kas rytą grandyti šerkšną ir purtyti jį lauk. Taip mintiju, kai ryte atsibudus besisėsdama nupurtau dalį šerkšno nuo sienų sau už apykaklės, dalį ant miegmaišio ir ant pūkės. Aaaa, taigi miegmaišis sušlaps ir manęs daugiau nebešildys, pergyvenu. Kol svarstau, ką čia dabar daryti, Staska stveria rankšluostį ir gramdo juo šerkšną, o aš šiaip ne taip išsikapsčius iš miegmaišio slenku prie išėjimo ir purtau tą sniegą lauk. Pirštai sustyra akimirksniu, o labai greit ir kojos pradeda šalti. Bet laiko dejuoti nėra, reikia keltis, ir čiuožti į Campo III. Bet pirmiausia tai reikia į gerą vietą, didelio reikalo. Mano laimei, Gražvis dar miega, tad pirmasis šūdo susėmimo į maišelį faktas lieka neužfiksuotas. Kol kruopščiai užrišu tą maišą, pirštai suledėja. Grįžtu į palapinę, verdam arbatą. Pusryčiauti nereikės, apie maistą nei galvoti nesinori. Tvarkingai, kaip pagal grafiką link kitos stovyklos pirmas išeina mano palapiniokas, tada aš. Prieš akis kelių šimtų metrų aukščio šlaitas, kur „žaliuosim“ kelias valandas. Po to jau kelias bus nebestatus, beliks juokai nueit iki tos Campo III, dar vakar pasakojo Tadas. Na, aiškiau jau būt nebegali. Ten už perėjos vėjas bus žiaurus, Tadas pataria dėtis slidininko akinius. Akiniai mano neįtikėtinai baisūs – pirkau labiausiai nukainuotus. Jie žėri, ne, rėkte rėkia skaisčiai žaliom ir mėlynom spalvom, bet užtai dera prie mano mėlynos pūkės. O pilkas šlaitas pro tuos stiklus toks spalvingas atrodo! Pirmyn! Kaip ir vakar išeinant galva plyšta iš skausmo bet netrukus jis išsisklaido. Tadas buvo teisus, sakydamas, kad aklimatizacija vyksta judant.

Ėjimas į viršų gali būti visai pakenčiamas dalykas, jei perpranti, ką reikia daryti. Man atrodo dar Etiopijoj supratau, kad man geriausia – eiti lėtai bet nesustojant, nes tada suderini žingsnių ritmą ir kvėpavimą ir belieka lietai ir motoriškai judėti pirmyn. Kaskart sustojus visas ritmas „nusimuša“, todėl pagrindinis slaptažodis yra „nesustok, tik nesustok“. Lengviau pasakyt, nei padaryti, ypač kai rabždiniesi kokiu nuobyrynu. Bet dabar takas kyla gan nuosaikiai, ir einu be pertraukų pakankamai ilgai bet vistiek ateina laikas, kada reikia sustot. Po to ateina laikas kai mane vėl aplenkia mano chebra. Tada vėl laikas kitam sustojimui, jau visai arti perėjos. Čia ir suvalgyti ką nors būtų gerai, galvoju, nes šiandien skrandis gavo tik kelis gurkšnius kakavos. Bet nesiskundžia, visai. O kad tas nelaimingas alkio jausmas pradingęs kalnuose, taip ir neatsirastų grįžus į darbą..

Persiritus per perėją viskas yra taip, kaip Tadas ir sakė – pučia vėjas o takas eina vingiuodamas pro milžiniškus riedulius, į kalną nekyla. Atsigavus spartinu žingsnį ir vejuos Andrių. Aplink nematyti nauji ir nuostabūs vaizdai – gražiausios viršūnės ir ilgiausi gilūs slėniai. Anas slėnis iš kurio atėjom jau beveik nusibosti buvo bepradedąs. Bet džiaugmas netrunka ilgai nes dar už vieno akmens pasukus pasimato, kad takas kabarojasi į dar vieną didelį šlaitą. O velnas, apie tai Tadas nieko nesakė. Andrius eina nebumbėdamas, man tenka daryt tą patį. Bet čia tikrai nebe taip statu ir beveik be vargo užsikapstau viršun. Tada iš už kampo netikėtai išlenda Gražvis ir sako, kad ten toliau dar vienas šlaitas matosi ir stovyklos nei kvapo :). O ji pagal aukštimačio parodymus turėtų būti čia. Pastovim, parymom, bet nieko čia daug neprirymosi, reik šutint toliau. Čia takas jau dar mažiau status ir kitam šlaito gale, viršuj mes pamatom išlendančią figūrą. Ach štai kur ta stovykla. Na gerai, susigriebiam ir nupėdijam ten kur jau sėdi mūsų bendražygiai. Dauguma atrodo kaip ufonautai – su tais savo googlais. O aš tai pati pačiausia su savo skaisčiai mėlynaisiais ir dar su lipnia juosta aptvarstytais pirštais.

Kelionės pradžioj niekaip nebūčiau pagalvojus, kad didžiausias problemas man kalne kels būtent rankos. Nuo šalto vandens jos labai greit pradėjo džiūti ir skilinėti, tas procesas kylant aukštyn tik spartėjo. Dešinės rankos smilius sutrūkinėjo jau prieš kelias dienas, nes juo vis tampiau sunkiai pasiduodančius palapinės užtrauktukus. Kai tą darbą perleidau kitai rankai, suplyšo ir kairysis. Abiejų nykščių panagės atvipo ir baisiai skauda bet kur prisilietus. Kažkur paslydus trinktelėjau ranka į akmenį ir dešinės rankos bevardis liko žaizdotas. O žaizdos aukšty ir šaltyje negyja, belieka jas vynioti pleistrais, kurie ant piršto laikosi lygiai 5 minutes. Supykus galvojau ką čia daryt, kol į galvą šovė mintis – duct-tape.

„Duct tape“ – ta pilka lipni juosta yra pats geriausias daiktas pasaulyje ir kelionėse ji yra nepakeičima. Visada jos turėk, ir visada jos prireiks. Ji tinka mano didžiąjam maišui, kuriame mano kuprinė jodinėjosi ant mulo, suklijuoti nes po kryčio nuo mulo maišas yra visai panašus į rėtį. Duct tape puikiai sulipdo lūžusį mano plastikinį stalo įrankį, kurio vienam gale yra šaukštas o kitam –šakutė. Duct tape labai tinka pūslėms užklijuot, kurių visada prisitrina ant kulnų. Tai kodėl jos negaliu panaudot vietoj pleistro? Galiu, ir apsuku pirštus ta juosta, kurie dėl to pasidaro mažiau jautrūs, bet nebesilanksto. Darius pamatęs mano kūrinius ant pirštų žvengia susiriesdamas.

Taigi va, sėdim trečioj stovykloj, aplink nuostabūs vaizdai kaip iš paveiksliuko apie kalnus. Tik jie trimačiai, pagyvinti stipriu vėju, šalčiu ir saule čia jaučiasi, ne, čia atrodo net skamba ta erdvė, kuri nuotraukose tiesiog suplokštėja. Esi 5500 aukštyje ir jausmas toks realus, kad nei įžnybti savęs nereikia. Niekas kitas šitam pasauly neegzistuoja, tik kalnai, debesys ir dangus. Bet nieko kito man ir nereikia.

Tokioj vietoj viskas paprasta, ir viskas daroma taupiai, saugant jėgų atsargas. Kai prisireikia „už akmens“ tai ir eini už artimiausio akmens, tiesiai ant šlaito kur prieš akis driekiasi nesvietiškas slėnis o kitapus jo – grandinės snieguotų viršūnių. Dar niekad nesiusiojau su tookiu vaizdu „į jūrą“. Vien jau dėl to čia, kalnuose, yra geriau nei ten žemai. „Žemai“ – o kur tai yra? Hm…man atrodo nuo tada, kai išėjom iš Casa de Piedra stovyklos aš nei karto nepagalvojau apie nieką, kas liko už tos stovyklos. Va dėl ko lipu į kalnus, kad visiškai atsijungčiau nuo to, kas yra kitapus.

Po poros valandų leidžiamės atgal į Campo I, kuri dabar lyginant su Campo III atrodo yra šilta, jauki ir patogi. Ir dievaži, nusileidus į ją vėjo visai nebelieka, čia tikra Palanga (vakar tai buvo Kopakbana :). Mes išsivaduojam iš šturminių striukių, prisiverdam arbatos ir susėdę už palapinės kaitinamės, atrodo geriau ir būti negali. Ant kalno visi norai ir poreikiai nejučiom susitraukia iki minimumo (gal nuo šalčio?).

Šilta taip, kad net kepurę norisi nusiimti, bet jau vakar vietoj trispalvės medvilninės užsimoviau savo naują vilnonę Icebreaker kepuraitę ir supratau kad jau nebenusimausiu jos iki kelionės pabaigos, kam čia dabar aplinkinius gąsdinti galva, kuri savaitę vandens nematė. Ir visa aš nemačiau, ne tik galva. Tiesą sakant tai jau ne tokia ir didelė bėda, nes palapinėj saulei pašvietus temperatūra mikliai pakyla iki kokių 20 laipsnių šilumos ir išsirengus galima „priimti drėgnų servetėlių dušą“. Nors apskritai, tokiam aukštyje labai keičiasi prioritetai, higiena ir tvarka nėra patys svarbiausi dalykai. Pamenu, pirmoj stovykloj, ten kažkur žemai žemai, mano palapiniokas sakė esantis pedantu ir nuolat sąžiningai užtraukdavo palapinės duris, kad nepridulkėtų. Dabar gi jis visai nesijaudina kai viduj sninga, skraidžioja iš miegmaišio išlindę pūkai ir visur girgžda smėlis. Puodelio nebereikia plauti norint atsigert arbatos, nors jame prieš tai buvo sriuba. Iš termoso vikriai iškratai gerą žiupsnį akmenukų su smėliu ir iškart ramiai susipili arbatą.

Vėl grįžta šūdo tema, nes kažkam prisireikia bėgti už akmens. Prasideda nauji “š. džiovinimo saulėje” eksperimentai. Net negali patikėt savo ausim, kai girdi tokius pokalbius kaip “ei, ten kai nueisi už akmens, tai neįlipk į raudoną maišelį, ten mano” arba “kieno ten maišiukas pilnas, tik ryt nepamiršk pasiimti.” Šitiek garbės tau, šūde, šioje kelionėje. Bet vėl ateina vakaras, saulė už kalno o mes į pūkes. Vėl ilgas kankinantis laukimas “iki paskutinio” o kai jau nebegali laukt, kulniavimas už akmens. Jau nebežinau, kas yra sunkiau – naktį tamsoje eiti pasiusiot ar šutint į kalną su 20 kg ant pečių. O tai kaip reiks sėdynę apnuogint šešių tūkstančių stovykloj? Šią naktį vėjo nėra, bet atrodo yra šalčiau nei vakar. Į miegmaišį su fotiku, batareikėm ir dujų balionėliu dar keliauja ir kosmetinė.

Vasario 12 diena.
Nieko naujo šiam pasauly, viskas vyksta ta pačia tvarka.

Atsikeli ir nusipurtai sniegą nuo miegmaišio, likusį nugramdai nuo palapinės sienų, tada šiaip ne taip įsispiri į batus, atidarai palapinę ir išropoji iš jos. Neapsigaukit – kiekvienas veiksmas reikalauja daug laiko, pastangų ir kantrybės. Tada arbata, termosų pripildymas, košę praleidžiam. Susipakuojam palapinę ir vėl pirmyn, vakarykščiu keliu. Vienas nedidelis pasikeitimas – prie kiekvienos kuprinės kabo po maišelį, jo turinys “su kvapeliu”. Sudie Campo I, gera buvo, bet tikiuosi daugiau nepasimatysim.

Vėl šlaitas, iki perėjos. Po to bus lengviau. Kažkuriuo metu aplenkiu grupę amerikonų. Jei mes išsisklaidę kiekvienas einam savo greičiu, tai amerikiečiai surikiuoti į tvarkingą eilutę kaip viščiukai eina gido palaikomu skausmingai lėtu tempu. Sunku tokią grupę aplenkti, nes mano greitis tik nedaug didesnis už jų. O jei jau aplenksiu reiks eiti greičiau, kad jie neliptų ant kulnų. Ach tos kalnų problemos. Prie pat perėjos prisiveju mane kadai aplenkusius saviškius, atsigeriam arbatos, suvalgau miuslių batonėlį. Visi išeina, o man dar reikia apsirengti šturminę striukę ir kelnes, procesas lėtas. Mane vėl aplenkia amerikonai. Naiviai tikiuosi, kad likusi kelio dalis bus nesunki, tai paspartinu žingsnį vėl norėdama juos aplenkti. Klaida. Labai greit uždūstu, ima suktis galva. Lėtinu žingsnį, velkuosi lėtai, bet kvėpavimas visiškai išsiderinęs ir niekaip negrįžta į vėžes. Nors tu ką nepavyksta laikytis taisyklės “tik nesustok” ir stabčioju kas kelis žingsnius. Galvoje įkyriai kirba tas kvailas klausimas “ko žmonės lipa į kalnus”? „Tik jau nesakyk, kad dabar jauti malonumą dusindamasi čia su savo kuprine. Tik asilai taip daro, tikrai“. Kažkas iš manes juokiasi mano pačios galvoj ir man tai visai nepatinka. Kai jau po nebežinia kiek laiko pagaliau atsikapstau į stovyklą Tadas nustebęs laukia pasiaiškinimo.

Gera žinia ta, kad manes dar laukia ir arbata. Tada statom palapinę, bet joje slėptis kol kas nereikia. Nors palei horizontą sukiojasi visai rimti debesys, kol kas šviečia saulė ir beveik nėra vėjo. Labai greit pasimiršta tos keturios valandos kančios lipant iš vienos stovyklos į kitą, gyvenimas vėl linksmas. Po pietų Tadas ištempia į aklimatizacinį žygelį, kokia šešiasdešimt metrų aukščiau, kur atsiveria dar geresni vaizdai nei stovykloj.

Žiūri į kalnus kurie užima visą erdvę iki pat horizonto ir apima dvilypis jausmas. Kažkas yra tokio tuose kalnuose, kas mane tuo pat metu ir žavi ir erzina. Viena vertus mane žavi, kad kalnai yra tokie nepajudinamai ramūs, atsiriboję nuo visko, kaip kokie Budos stūkso sau ir jų niekas negali paveikti, jų niekas negali užkariauti, nugriauti, pavergti. Gera man, kad jie egzistuoja patys sau ir niekam nepriklauso (kas, kad mes žemėlapiuose pribraižėm sienų, jos čia, 5500 m aukšty nieko nereiškia) ir praktiškai net laikui yra nepavaldūs (na bent jau lyginant su žmogaus gyvenimo trukme). O erzina mane tai, kad aš nemoku būti tokia kaip tas kalnas. Ir kad mano visokie planai ir viltys ir svajonės, tiek svarbūs man, kalno erdvėlaiky yra visiškai nereikšmingi. Kad aš čia vargstu, lipu, džiaugiuosi ir kamuojuosi, pergyvenu dėl visko ir nieko, o jiems nusispjaut, jie vistiek sau stovi ir stovės, nepaisant nieko. Ir visai bus nesvarbu, užlipsiu aš ir visa likusi govėda bepročių į viršų ar ne, nusileisim žemyn saugiai, ar prasmegsim kažkur pakeliui. Kalnuose niekas nuo to nepasikeis. Kalne, paskolink man savo „zen“ ką?

Tik nusileidus Tadas sugalvoja, kad reik mums pasipraktikuot pavaikščiot su katėm. Nujaučiu (o gal nugirdau) kad jam taip patarė Staska. “Neleis mums kirmyti palatkėj po galais” – burba kažkas ir grasina Tadui ledkirčiu (Tadas nemato). Aš prisimenu, kad kates jau supakavau pačiam maišo, kuris ryt keliaus į viršų, dugne ir bandau išsigint tų mokymų, bet nepavyksta. Dar vėliau vėl grįžta šūdo tema, tai šen tai ten po akmeniu matyt po paslėptą maišelį, ir man nuolat vaidenasi kad visur dvokia š..

Praeitą naktį buvo atidarytas labai lauktas šūdagalvio žaidimo sezonas. Tai toks kortų žaidimas, kuris reikalauja šiek tiek pagalvoti, bet galvot ant kalno, kur viskas suprimityvinta iki elementarių poreikių, man nesigauna. Tad jau pirmą vakarą porą kartų lieku “šūdagalviu”. Čia tas, kuris paskutinis lieka su kortomis. Žaidimas labai populiarus, nes daugiau nelabai yra ką veikti, o eit miegoti kokią aštuntą tikrai nesinori. Žaisti gali penkiese, o didžiausioj palapinėj telpa šešiese. Tie kas pavėluoja, turi apsisukti ir braukti atgal į savo palapinę.

Kai pagaliau baigiam žaisti, kone apgraibom, nes pamiršau savo prožektorių, parlekiu į palatkę ir per vargus įsibrazdinu į miegmaišį kartu su batarkėm, dujų balionu ir kitais “sugulovais”. Saugodama nuo šerkšno į miegmaišį susigrūdu ir pūkę. Darosi ankštoka. Bet svarbiausia, kad miegmaišyje šilta. Šitoj kelionėj dar nei karto nepabudau iš šalčio kalendama dantimis. O tokiam aukšty tai jau yra neapsakomas malonumas.