Akmens ir vandens simfonija – Malta ( II dalis)

5 diena

Vėl ryte skubame į Cirkewa. Tik šį kartą kelsimės keltu į Gozo salą. Lankysimės džiaugsmingoje vietoje (išvertus iš kastilų kalbos Gozo reiškia džiaugsmą). Bilietai parduodami tik plaukiant atgal. Sėdame atvirame denyje. Šalia įsitaiso pora pagyvenusių anglų. Paklausus iš kur mes, apsidžiaugia. Senoji ponia sako, kad turi draugę lietuvę, vardu Rita.
Atplaukus sėdame į autobusą, vykstantį į salos sostinę Viktoriją arba arabiškai Rabat. Pėdiname iki citadelės, nuo kurios atsiveria salos panorama. Gozo sala žalesnė nei Malta. Maži debesėliai meta apvalius šešėlius ant žalių pievų.

Pasivaikštome po Citadelę ir traukiame link senamiesčio. Žmonės, tiksliau daugiausia vyrai, valo langus, plauna durų staktas, šlavinėjasi apie durų slenksčius. Net savo gatvelę pašluoja arba išplauna. Maltiečiai mėgėjai šlavinėtis, valinėtis. Žinoma saloje šiukšlių, kaip ir kiekviename pietiniame krašte tikrai rasit. Tačiau kai matai taip besitvarkančius vietinius, pradedi galvoti, kad greičiausiai daugiausia prišiukšlina būtent turistai.

Apsukame ratuką ir vėl atgal į autobusų stotį. Kad ir kaip banalu, vykstame iki Azure Window. O galų gale, kas gi čia banalaus, jei dar nematei šio gamtos kūrinio? Arka po truputį trupa ir po kiek laiko jos gali nelikti. Nemanau, kad po metų ar dviejų nieko iš jos neliks. Bet pasinaudoti proga tikrai reikia. Visur paviršius labai nelygus ir net aštrus, tad avalynę rekomenduočiau storesniu padu.

Čia prabūname iki vakaro. Aštrūs vulkaniniai kalneliai, tarsi akelėmis nusėti duburiukais, pilnais vandens. Einant taip ir žiūri, kur kojas pastatyti, kad nesmukteltum į „ akelę“.

Užsikariame ant viršaus iki pačios arkos lanko, pasėdime, pasidairome į jūros tolius ir vėl leidžiamės žemyn.

Oras visai sušyla. Nusileidžiame prie pat jūros, kur smėlėtas takelis veda iki mėlynosios skylės. Ten mėgstama narų vieta.

O palei uolas galima ekstremaliu takeliu praeiti į dar vieną vietą, iš kur arka matosi visai arti. Tik takelis siaurutėlis, ne visai iš lengvųjų. Uola atsikišusi, tad tenka vis ieškoti už ko užsikabinti rankomis, ir išsirietus beveik C forma slinkti tolyn. Nesilaikant, sėkmingai pliumtelsi į vandenį. O vandenyje lygiai tokios pat aštrios smailios uolienos. Užtat kaip smagu kai įveiki šią atkarpą.

Sugrįžę nuklystame toliau, palei faktūrines, kažkada bangų išgraužtas uolas. Čia paviršius lygus, tad valandėlę pasilepiname saulyte.

Tačiau rūpi ir užlipti ant uolos, nueinančios tolyn į jūrą, iš kur puikiai matosi Fungus rocks uola. Taip ir padarome.

Grįžtant pastatome akmenų bokštelį. O gal dar grįšime ten?

Važiuojant atgal, pradeda temti. Tačiau autobusas, kuo arčiau mūsų miestelio, tuo lėčiau juda. Neapsikentę išlipame porą sustojimų anksčiau – pėsčiomis greičiau nueisime. Pasirodo – Patriko diena, tad mūsų miestelyje vyksta vienas didelis tūsas. Palei barus žmonių tiek, kad dalis stovi užėmę pusę gatvės.

Va kodėl autobusas vos judėjo. Miestelio aikštėje diskoteka. Aišku, reikia ir mums visur pasimalti, pažiopsoti.

6 diena

Šiandiena skirta Valetai. O kartu laukia labai smagus susitikimas. Bet apie viską iš eilės.
Įsivaizdavau, kad Valeta daug didesnė. Tačiau ji kompaktiška ir jauki. Panašiai kaip Klaipėdoje – trys gatvės . Iki susitikimo yra laiko, tad galima, o ir reikia pasivaikščioti. Miestas išsidėstęs labai įdomiai. Pats centras tarsi ant lygios pakylos, nuo kur į visus šonus leidžiasi gatvės. Nulipti nulipsi, bet reikės ir vėl lipti aukštyn. Taip ir makaluojies visą laiką aukštyn žemyn. Laiptai ten platūs, nestandartiniai, pritaikyti lipti šarvuotiems riteriams. Mes ne riteriai, tad lipant svarbu žiūrėti po kojomis.

Man patinka, kad Maltoje labai daug mažų parduotuvėlių, vaistinių, agentūrų ir kitokių įstaigėlių. Juk daug smagiau ryte nueiti šiltų bulkučių nusipirkti pas kaimynę Antosę, o svogūnų, pas kaimyną Stasį, negu bėgti į beveidį ir negyvą prekybos centrą. Valetoje irgi pilna visokio plauko nedidelių krautuvėlių, kavinukių. Va, diedukas sėdi savo siuvyklėlėje ir kažką taiso, o kitas diedukas kažkokiam garažėly taiso medinį rakandą.
Nors miestas ir nedidelis, tačiau čia daugybė muziejų, parkų, bažnyčių, aikščių, rūmų ir visokiausių gražių pastatų. Einant pagrindine Respublikos gatve, galva taip ir sukiojasi į visas puses. Pirmyn centrine gatve iki Respublikos arba Karalienės aikštės (Queen’s Square/Republic Square). Viduryje aikštės stovi karalienės Viktorijos statula. Nagi nagi – užkariautojos skulptūra. Keista, kaip čia jos niekas nenuverčia ir neveda visokių diskusijų apie amžinąjį iškeldinimą į kokį nors parką.

Taip pat čia įsikūrusi viena seniausių kavinių Valetoje „Premier-Valletta“. Tačiau kavos dar nesinori.

Smagiausia įsukti į šalutines gatveles, kuriose kartais nė vieno praeivio. Gausybė laiptelių, vazonai su augalais ir nuostabūs, spalvoti, jau tapę Maltos vizitiniu veidu, balkonėliai. Maži ir dideli, vos ne per visą namą. 17 a. pabaigoje jie būtent Valetoje ir atsirado. Kai pagalvoji, jie juk atsirado tada, kai buvo išleistas įsakymas savininkams kokiais nors elementais papuošti namus. Viskas prasidėjo nuo nišų su šventaisiais, o vėliau atsirado visokie balkonėliai. Jų atramėlės labai gražios, papuoštos įvairiais ornamentais arba nedidelėmis skulptūromis. Aišku, nusibeždžionavo maltiečiai tuos balkonėlius greičiausiai iš Maroko, tačiau šioje saloje jie labai pritapo.

Bažnyčios. Valetoje jų net 25. Tikrai visų neaplankėme, o ir tokio tikslo neturėjome.
Šv. Katerinos bažnyčia ir vienuolynas (Church and Monastery of St. Catherine) iš išorės labai kuklūs, bet viduje, visokiais pilkais atspalviais ištapyti kupolai nepaprastai gražūs, tarsi sklendžia ore.

Už kelių žingsnių labai išraiškinga Jean De La Valette Maltos – Maltos riterio skulptūra, rankose laikantis Valetos planą ir kardą. Taip gyvai tiesia, nors imk ir pasiimk tą planą su savimi.

O štai ir skulptūriški ministro pirmininko ministerijos rūmai, šalia kurių keistai suraityta šiuolaikinė skulptūra, o kitoje pusėje ministro pirmininko Paulio Boffa paminklas.

Viso šio ansamblio šone simpatiškas viešbutis. Mano akimis visai padori vieta gyvenimui, juolab, kad visai šalia ir Aukštutiniai Barrakka sodai (Upper Barrakka Gardens).

Tačiau reikia sukti atgal. Juk laukia susitikimas.

Gerai, kad Valeta tokia nedidelė. Pora minučių ir jau parlamento rūmai.

O čia jau laukia mano virtuali draugė. Nuo šiol nebe virtuali, o tikrų tikriausia, spindinčiomis akimis ir baltadante šypsena. Be galo smagu, kai virtualios pažintys virsta tikromis. Daug smagiau, kai gali matyti žmogaus akis, girdėti balso moduliacijas. Vėlgi, kaip daugumoje atveju, mus suvedė rankdarbiai.

Ir staiga prapliumpa lietus. Luktelim po stogu, nes tiek to ir lietaus- keliolikai minučių. Nuskubame link kokios nors kavinukės. Mano draugės mėgstamoje italų kavinukėje vietų nėra- visi lankytojai atbėgo čia pasislėpti nuo lietaus. Tad nusukame į kitą gatvelę ir nutupiame tokioje mažutėlėje kavinukėje su trim mikroskopiniais staliukais. Užtat tik mes abi. Laiko mano draugė turi nedaug, o šnekų tai kalnas. Klausimų irgi milijonas. Gyvena ji čia jau nebe pirmi metai, o ir užsiima netradicine veikla – beprotiškai gražiai tapo ant šilko. Tad be galo įdomu kaip čia jai sekasi, kaip apskritai Maltoje žiūrima į žmonės, užsiimančiais rankdarbiais. Nesiplėsiu, tik galiu pasakyti, kad vėl eilinį kartą viskas tik mūsų šalies nenaudai. Maltoje iš tikrųjų džiaugiamasi, kad žmogus pats susigalvoja užsiėmimą, kuris jį išlaiko ir sudaromos sąlygos, kad jis galėtų plėtoti savo veiklą. Ji tik dar kartą patvirtina, ką ir mes įtarėme, kad maltiečiai gyvena tikrai labai gerai , ramiai ir saugiai. Kad čia saugu, pajutome jau pačią pirmą diena, važiuojant autobusu. Autobuso pradžioje yra tokia aptverta pakyla. Ant jos keleiviai padeda bagažą ir… nueina atsisėsti į autobuso galą. Ar ramiai mūsų transporte pasidėtumėte savo daiktus ir nueitumėte sėdėt į patį autobuso ar troleibuso galą?
Maloniai bendraujant valanda pralekia akimirksniu. Draugei laikas namo, grįžta jos vaikas iš mokyklos. Dar kartu užsukame į Aukštutinius Baraka sodus. Iš ten atsiveria pasakiškas vaizdas į trimiestį ir Didžiojo uosto vartus. Sodai įkurti 1775 m., aukščiausiame Valetos miesto taške. Tai vieno XVIII a. Italijos riterio dovana.

Valetos tyrinėjimas tęsiasi toliau. Aukštutiniai Baraka sodai labai jauki vieta. Gera pasėdėti ant suoliuko medžių paunksmėje. Bet nors ir kaip ten gerai, rūpi dar pasivaikščioti. Retas namas naujai dažytas ar tvarkytas. Tačiau atrodo ranka gali eidamas braukti namų sienas ir į delną subyrės istorijos trupiniai, kuriuos tarsi didžiausią dovaną galėsi parsinešti namo.

Valetoje bažnyčios įspūdingos, bet visai įdomu užsukti į gana kuklią, vieną iš nedaugelio protestantų katedrų mieste – Šv. Povilo anglikonų katedrą (St Paul’s Anglican Cathedral).

O paskui vėl sukti į siauras gatveles, laipioti laiptais, nusileisti iki jūros ir pasiklausyti bangų teškenimo.

Atgal autobusu grįžti neįdomu, geriau vandens keliu iki Sliema. Tiek į vieną pusę, tiek į kitą kursuojančius nedidelius keleivinius keltus rasti visai nesunku. Gatvelėse yra nuorodos „Ferry“. Bilietas keliantis į vieną pusę kainuoja 1,5 Eur.

Vėjas velia plaukus, verčia labiau susisiauti megztinį, tačiau vaizdai apie įlanką nepakartojami. Naujomis statybomis baltuojanti Sliema su įsiterpusiomis tarp naujų namų žaviomis bažnytėlėmis. Ir geltono smiltainio namais ir bokštais pasidabinusi senoji Valeta. Įsivaizduoju kaip senovės jūrininkai, po ilgos kelionės, džiūgaudavo pamatę nepakartojamą Valetos bokštų, langų ir sienų simbiozę.

7 diena

Šeštadienis. Ir kodėl aš čia apie savaitės dienas? Todėl, kad kai kam pradėjo skaudėti dantį. Ir tai visai rimta, nes tablečių nuo skausmo į kelionę prigriebiau tik kelias. O ir ką tos tabletės- tik trumpalaikis skausmo nuėmimas, bet bent jau toks išsigelbėjimas. Tačiau šeštadienis – ir iš nežinau kiek matytų vaistinių, nedirba nė viena. Pasirodo Maltoje, jeigu tikrai bėda, yra dirbanti visą laiką vaistinė, bet ji vienintelė ir tik oro uoste. Bet apie tai sužinojome jau vėliau iš savo draugės. O dabar vėl ruošiamės Valetos pusėn. Gal ten dirbs kokia nors vaistinė. Aišku, nedirbo. Todėl teko imtis skubių liaudiškų priemonių – pirkti imbiero. Dantis kiek nurimo, tad galėjome judėti toliau. Dabar jau reikia kavos. Užsukame pas italus į kavinukę, kur vakar nepatekome. Kava ten nuostabi, pyragėliai taip pat, ir žinoma, kiekvienas užsukęs, jiems kaip didžiausias svečias.

Ir vėl užsukame į Aukštutinius Baraka sodus. Tas vaizdas iš viršaus tiesiog kerintis.

O paskui leidžiamės žemyn ir pėdiname į keltą. Lankysime trimiestį.
Mus pasitinka pilnas įspūdingų jachtų uostas.

Net išlipus iš kelto, smalsu dar pasivaikščioti ir jas pažiūrėti. Grožėdamiesi jomis ir iš viršaus ( kelias veda aukštyn), nueiname į Birgu arba kitaip Vittoriosa – vieną iš trimiesčio miestų.

Seniai seniai, riteriai, vadinami hospitalieriais, šiame mieste pastatė Šv. Angelo fortą (nors statė jie ne tik čia). O aplink dar ir griovį išrausė. Tad tų laikų miestelėnams viena iš atrakcijų ir būdavo pasivaikščiojimas krantine, iš kur matosi miesto sienos ir tvirtovė. Tad ir mes, kaip tie senieji miestelėnai, pasivaikštome krantine.
Ant suoliuko sėdi diedukas ir glosto baltą, nuo malonumo net prisimerkusį, katiną.

Maltoje daug bažnyčių, tačiau Valetoje ir čia, turbūt viena didžiausių bažnyčių sankaupų.
Užsikorus ant forto sienų matosi Valeta, tarsi sluoksniuotas tortas, su savo skirtingais aukštais sustatytais namais .

Birgu ramybė neišpasakyta. Net eiti norisi velkant koją už kojos. Siauros gatvelės švarutėlės. Praeiname pro vieną vietinį plaunantį gatvelę kažkokiu šampūnu. Tik dar kartą įsitikinu, kad maltiečiai mėgsta švarintis.

Pravingiuojame ne viena gatvele ir vėl sugrįžtame į pagrindinę aikštę. Jau pietų metas, norisi užkąsti, bet kavinukėje visi staliukai užimti. Nutariame grįžti į Valetą ir ten kur nors nutupti. Nusileidžiame į krantinę luktelti kelto. Šalia, gėlynėlyje, tas pats glostytas baltas katinas šokinėja tarp gėlių, gaudydamas driežus.
Su vėjeliu pardumiame į Valetą ir šį kartą, kad nelipti aukštyn, pasikeliame į Baraka sodus liftu ( 1 eur). Bilietus nusipirkome automate. Juose galima nusipirkti ir kelto bilietus taip pat.

Nutupiame mums patikusioje kavinukėje ir užsisakome antipastos dviems. Galvojome, ai, vien tik daržovės, alyvuogės nepersivalgysime. Bet prie jų atnešė šviežiausios, traškiančia plutele duonelės. Kirtome, net ausys lingavo. Persivalgėme ir smarkiai.

Dar pasivaikštome ir vėl keltu keliamės į Sliemą. Išlipus paeiname kiek toliau, kad galėtumėme padaryti atvirutines Valetos nuotraukas.

O sugrįžus į savo miestelį, nuskubame į parduotuvę druskos. Dantį vis maudžia, tad druskos tirpalas viena geriausių priemonių.

8 diena

Paskutinė diena, tiksliau pusdienis saloje.

Neskubėdami papusryčiaujame, bet be kavos ir …. niekur neskubame. Kavos gersime su mūsų drauge. Ji iš pat ryto veža savo sūnų į futbolo treniruotę, tad užsuks pas mus puodeliui kavos. Futbolas, kaip ir Eurovizija – Maltoje šventa. Jei jau per televiziją rodomas bent vienas iš šių renginių – jokio vietinio neprisišauksi ir nematysi. Na beveik jokio – vairuotojai, tai dirbs, tačiau su įjungtu radiju.
Draugė atbilda su vaistais nuo skausmo ir dovana – dėžute sukulentų. Jie puikiai atlaikė kelionę ir dabar, saugiai įsitaisę vazone, primena man mūsų susitikimus.
Neužilgo ateina ir buto šeimininkė, nuima skaitiklių parodymus ( buvom susitarę, kad jie neviršysime limito, nemokėsime papildomai už vandenį ir elektrą). Limito neviršijame, tad palinki mums gero kelio, pasako, kad raktus įmestumėme į laiškų dėžutę ir išvažiuoja. O mes dar valandėlę maloniai pabendraujame.
Laikas palikti savo laikinuosius namus. Laiko iki skrydžio turime, tad nuvažiuojame į Valetą pasėdėti Baraka soduose. Skrydis tik po penkių, todėl nutariame papietauti Valetoje. Vakar, einant pagrindine Respublikos gatve, netyčia įkišome nosis į vieną pastatėlį. Iš pradžių pasirodė, kad bažnyčia, bet ne. Prie staliukų sėdėjo žmonės, pietavo. Buvome jau po savo sočių pietų. O šiandien nutariame užeiti ten papietauti. La Vallette – toks jos pavadinimas.

Čia pagaliau kai kas paragauja triušienos. Kaipgi būnant Maltoj neužsisakyti šio patiekalo?

Papietavę judame link autobuso ir vykstame į oro uostą. Kiek ten to oro uosto Maltoj – laiko iki skrydžio sočiai, todėl įkalame po paskutinį puodelį kavos. Lėktuvui kylant nulydime akimis šią svetingą salą- proščaj zemlia, v dobryj put.