Akmens ir vandens simfonija – Malta ( I dalis)

Periodas be saulytės, užsitesęs vos ne nuo spalio mėnesio, tiesiog masina pabėgti ten kur šilta ir saulėta. Retkarčiais išlindusi saulutė nelabai pradžiugina, nes tokiu metu paprastai sėdi ofise ir tik pro langą gali pasigėrėti gražia diena. O ir tokias dienas gali suskaičiuoti ant pirštų. Tas niūrus metas ir priveda prie to, kad pradedi kuistis po visokius kelionių puslapius ir raminti save gražiais vaizdais. Taip sau netikėtai ir radome visai neprastą pasiūlymą į Maltą. Tačiau negi mes naudosimės kelionių organizatoriais? O ir kam? Bilietus nusipirkti iš Ryanair pačiam vis tiek pigiau išeina. Tad daug nesvarstę, nusičiupome bilietus ir tik tada pradėjome galvoti apie nakvynės vietą. Nakvynės pasiūlymas kelionių organizatoriaus buvo neblogas. Buvo siūlomi ir mums taip patinkantys apartamentai . Tačiau kažkodėl visai neviliojo, kad jie viešbutyje ir vieta salos pakraštyje. Nesiruošėme sėdėti vietoje , o keliauti, kaip žinia, visada patogiau, kai į visas puses maždaug vienodi atstumai. Apžiūrėję salos žemėlapį , nutarėme pasirinkti Slima (Sliema) miestelį. Pasitariau su drauge, kuri jau ne kartą lankėsi Maltoje. Ji patikino, kad tai tikrai gera vieta, nes pati ten apsistodavo pas draugę. Masčiau ir apie Valetą, bet radau internete, kad tai ne pati geriausia vieta gyvenimui, nors nuojauta sakė, kad gali būti priešingai. Dabar jau galiu teigti, kad nuojauta neapgavo. Valeta lygiai taip pat tinkama apsigyvenimui, tik reikėtų pažiūrėti, kad šalia nebūtų pravažiuojamos gatvės. Kaip visada, peržiūrėjau nemažai puslapių, siūlančių apartamentus. Išsiunčiau užklausas ir prasidėjo laukimas. Bet juk čia Malta, čia niekas neskuba. Tačiau po kelių dienų atsakymai pradėjo piltis vienas po kito. Pasirinkome apartamentus Slimoje . Šis miestelis viliojo mus susisiekimu su Valeta. Iš čia, per įlanką, galima labai greitai nuplaukti laiveliu. Tačiau kartais likimas visaip kitaip sudėlioja. Slimoje apsistoti mums nepavyko. Bet apie viską iš eilės. Kai ką išdėstysiu ir smulkiau, nes nebuvusiems tikrai kyla klausimų, o buvusieji galės tyliai pamurmėti, kad dėstomos ir taip žinomos tiesos)))
Beliko nupręsti kaip keliausime po salą. Nuomotu automobiliu ar vietiniu transportu. Daug mąstę, vis tik pasirinkome vietinį transportą. Kodėl? Visų pirma tai trumpos atostogos – tik savaitė. Eismas saloje vyksta kairiąja kelio puse, tad vairuojant visą laiką lydėtų tam tikra įtampa. O ir nuo automobilio labai norisi pailsėti. Pamačius koks intensyvus ten eismas ir kokie susidaro kamščiai net nesezono metu, labai džiaugėmės, kad pasirinkome viešajį transportą. Važinėti autobusais Maltoje visai gerai. Sėdi, žvalgaisi pro langą. O jei pražioplini savo sustojimą ( aišku, jei prieš tai apie jį ilgėliau kalbėjaisi su vairuotoju) , jau jis ir šaukia, kad laikas lipti. Parkuotis miestuose irgi ganėtinai sunku, labai trūksta vietų. Be to, savaitinis bilietas kainuoja tik 21 eurą, gauni plastikinę kortelę, su kuria važiuoji kiek nori ir kur nori. Galioja jis tiek Maltoje, tiek Gozo saloje. Tad finansine prasme irgi nemažai susitaupo. Degalai Maltoje brangesni nei pas mus. Gal atsimenate kiek pas mus buvo pasipiktinusių žmonių, kai Vilniuje norėjo viešajame transporte įėjimą padaryti tik per priekines duris. Maltoje viskas taip ir vyksta, įlipama per priekines duris, o išlipama per visas. Ir niekam dėl to nekyla jokių problemų. Tiesa, autobusai naujesni ir pritaikyti net įvažiuoti neįgaliesiems, bet tai nieko nekeičia. Vairuotojas tuo pačiu ir kontrolierius. Šalia jo aparačiukas, prie kurio privalai pridėti savo bilietą. Jei bilietas pasibaigęs pasigirsta toks bleeer, o jei veikiantis, tik supypsi . Arba gali nupirkti vienkartinį bilietą iš vairuotojo, kuris galioja 2 valandas. Viskas atrodo labai paprasta, bet pas mus kažkodėl neįmanoma remtis jau veikiančiomis sistemomis, o reikia ieškoti kažkokiuose sapnuose, kurie dar ir nesisapnavo. Vairuotojai labai geranoriški, visada paaiškins, kur išlipti ir ar pasirinkai teisingą kryptį. Ir kaip jiems galvos nepaskausta? Lenda ir lenda tie turistai, vis nieko nežino, tikslinasi. O kas gi darosi piko metu, kai turistų privažiuoja tūkstančiais? Svarbiausia nepamiršti, kad autobusai sustojimuose stoja tik tada, kai juos stabdai pakeliant ranką. Išlipant taip pat – paspaudi sustojimo mygtuką. Autobusuose mygtukų daug – beveik prie kiekvienos sėdynės. Labai informatyvus Maltos visuomeninio transporto puslapis https://www.publictransport.com.mt/ , kur galima dar sėdint namie pasižiūrėti kaip važiuoti. Ten net žemėlapiai su maršrutais sudėti.
Likus keletui dienų iki skrydžio, gavau laiškelį iš šeimininkų, kad mūsų laukia, tik dabar jau gyvensime kituose apartamentuose, kitame miestelyje – San Julians, bet su vaizdu į įlanką. Pasirodo, Maltoje lijo lietus ir apgadino mūsų gyvenamąjį būstą. Pagalvojome, kad gal kokios lubos prabėgo, juk ten paskutinis aukštas. Mes nepriekabūs, tad tokie dalykai neišgąsdintų. Tačiau šeimininkė paaiškino, kad viskas kur kas rimčiau- sugadinta elektros instaliacija, tad darbininkai skubiai ją tvarko, todėl ir mus perkelia į kitą vietą. Apartamentai dvigubai didesni už pirmuosius, apie 200 kv.m ir, kiek mačiau brangesni, bet kaina mums nuo to nepakito. O ir miestelis visai šalia – tiksliau jie vienas su kitu susisiekia. Šeimininkai taip pat pasiūlė transfero paslaugas, tačiau atsisakėme. Kad jau nusprendėme keliauti autobusais, tai ir laikysimės savo tikslo. Galima naudotis ir taksi paslaugomis. Tačiau balti taksi, kurie stovi turistinėse vietose patys brangiausi, o ir žiopliuką turistą greičiausiai pavežios ratais. Geriausi ir pigiausi yra juodieji taksi, tačiau jie atvyksta tik pagal užsakymą .

1 diena

Skrydis iš Kauno, tad viskas vyksta greitai. Pakeliui pašefuojame vieną merginą. Skrenda pirmą kartą vieną į tolimą kelionę, o ir paties skrydžio bijo. Tenka ir už rankos palaikyti, ir pajuokauti. Skrydžio baimė ne juokas, ypač skrendant vienam. Bet ir išlipus iš lėktuvo iš karto atsisveikinti netenka. Draugas, turėjęs pasitikti, nesirodo, į skambučius neatsako. Jos akys jau visai kvadratinės, nes net neįsidėmėjo kokiame mieste jis apsistojęs. Paliekame jai savo telefono numerį, pasakome kur gyvensime – juk vietos pas mus sočiai, jeigu kas. Pasilikti kartu negalime, nes reikia skubėti į autobusą, kadangi mūsų laukia šeimininkė. Jos laikas limituotas – turi nuvažiuoti ir į kitą miestą priimti žmones. Greitutėliai autobusų informacijoje ( ji netoli išėjimo) nusiperkame savaitines autobuso korteles, pasiimame spalvotus transporto žemėlapius ir lekiame į autobusų stotelę. Prieš pat uždarant duris, į tą patį autobusą įlekia ir mūsų bendrakeleivė su draugu. Pasirodo ji ne visai tiksliai parašė atvykimo laiką. Pakeliui pasišnekėti su Maltoje dirbančiu ir porą metų gyvenančiu lietuviu labai įdomu. Nors iki vietos važiuoti viso labo apie 10 km, važiuojame beveik valandą. Sekmadienio vakare visur kamščiai, nes maltiečiai grįžta po savaitgalio namo. Panašiai kaip didelė dalis lietuvių traukia prie jūros, taip ir maltiečiai bėga toliau nuo civilizacijos, į Gozo salą. O paskui būriais traukia atgal namo – pasakoja mums bendrakeleivis.
Maltiečiai gyvena tikrai labai gerai. Sala, praktiškai nieko neauginanti ir negaminanti, gyvena beveik 90 proc. iš turizmo. Žinoma, maistas pas juos brangesnis, ypač daržovės. Degalai taip pat. Kadangi saloje nėra gėlo vandens, vanduo gėlinamas, todėl irgi nėra pigus. Elektra taip pat. Tačiau dėl to maltiečiai galvų nesuka.
Žmonės gyvena labai ramiai, be stresų. Tiksliau nuo to ramaus gyvenimo ima ir susikuria kokį stresą. Juk tiesiog per daug ramu. Tai, kas tūlam lietuviui atrodytų visiškas niekas, maltiečiui gali virsti pasaulinio masto problema. Pvz. nuvykti į kitą salos galą, tiesiog dienos įvykis. Na o jeigu lyja, tai su jais geriau nieko nesitarti. Aš nekalbu apie tas trumpalaikes, bet siaubingai gausias liūtis, kurios kasmet Maltoje sukelia tikrą sumaištį. Saloje lietaus kanalizacijos nėra, dirvožemio praktiškai tap pat, tad miestuose gatvės pavirsta kalnų upėmis su kriokliais. Važiuojančiuose autobusuose žmonės važiuoja susikėlę kojas ant sėdynių, nes jų dugnai tiesiog apsemti. Bet čia ne apie tai. Bet koks lietus maltiečiui prilygsta pasaulinei katastrofai ir planuotis tokiu metu tiesiog nieko neįmanoma. Ir siestos čia šventas reikalas. Aišku, ofisuose dirbantys siestų neturi, bet ten patalpos gerai kondicionuojamos.
Besišnekučiuojant privažiuojame ir mūsų miestelį. Kur išlipti žinome, tačiau dar reikia surasti ir namą. O jau tamsu. Mums tenka palengvinta situacija, kadangi palei įlanką namai stovi tik vienoje gatvės pusėje. Šiaip tai namų numeracija ten bet kokia. Kartais geriau namo ieškoti ne pagal numerį, o pagal vardą. Ir tai labai gražu. Numerį gali turėti arba ne, bet pavadinimą būtinai. Mūsų namas irgi vadinosi „Morina court“ .
Pagaliau įsikuriame. Apartamentai tikrai be galo dideli: svetainė, virtuvė, trys miegsmieji , du vonios kambariai ir atskiras tualetas. Juose gali tilpti iki 16 žmonių. O mes tik dviese. Didžiulė svetainė, kurios langai žvelgia į įlanką Baluta ( toks ir sustojimo pavadinimas) .

Jau tamsu ir nesimato viso grožio, tačiau kiek toliau šviečia Sliema žiburiai. Butas išsidėstęs per visą aukštą, tad miegamieji visai kitame buto gale . Pereiti reikia labai ilgą koridorių. Prisišaukti žmogų , esantį virtuvėje, iš miegamojo – misija neįmanoma.

Tačiau ne sėdėti bute atvažiavome. Numetame lagaminus ir į trasą. Nors ir tamsu, bet bent savo miestelį apžiūrėsime. Sekmadienio vakaras, tad barai pilni žmonių. San Julianas žymus savo barais ir naktiniais klubais. Gerai, kad miegamųjų langai išeina į pakankamai siaurą gatvelę, kuria vaikšto ne taip ir daug žmonių, nes paryčiais jaunimėlis traukdamas namo tikrai mėgsta patriukšmauti . Jaunimo gatvėse labai daug, tačiau agresyviai ar kažkaip kitaip piktai elgiantis neteko matyti per visą laiką. Nežinau kaip ten būna, bet tiesiog rašau tai, ką mačiau. Piktų ir pakėlusių balsą žmonių neteko sutikti. Net ir važiuojant vieną kartą autobuse, kur siaurame praėjime vienas prieš kitą stovėjo du keleiviai ( nors patys važiavo pakankamai toli), žmonės atsiprašydami prasisprausdavo toliau ir viskas. Pas mus tai jau seniai būtų paaiškinta kur jų vieta, kaip jiems gyventi, stovėti ir kvėpuoti.
Apsisprendžiame ir įgriūname vakarienei į netoli nuo mūsų įsikūrusį bistro. Juk reikia pakelti taurę vyno už atvykimą.

Šalia sėdi nemažai vietinių kompanijų. Sėdi, gurkšnoja vyną ir šneka, šneka, šneka. Tarp kitko, Maltoje žmonės labai mažai vartoja stiprių gėrimų. Vyresnių kompanijos apskritai per vakarą gali pasiimti stiklą vyno ir sėdėti. Svarbu pašnekesys, čia tai jau maltiečiui tik duok pasireikšti.
Vakaras vėlyvas tad laikas po kelionės pailsėti. Ryt laukia nemenkas žygis.

2 diena

Ryte pro langus pasitinka saulės užlieta, laiveliais padabinta įlanka. Ir taip kiekvieną rytą. Net sustingsti porai minučių prie lango.

Greitai papusryčiaujame ir lekiame pro duris. Mūsų laukia milijonai vietų. Pirmiausia skubame į Mdiną – senąją Maltos sostinę. Dairomės pro langą ištroškę naujų įspūdžių. Malta praktiškai vienas , beveik nesibaigiantis miestas. Statybos vyksta tokiais mastais, kad net stebina. Be galo daug kranų. Bendras įspūdis keistokas – toks balaganėlis, lyg ir be prasmės bei stiliaus, bet savotiškai jaukus ir mielas. Tačiau taip tik daugumoje pagrindinių gatvių, kuriomis važiuoja viešasis transportas.
Autobusų sustojimas Rabate. Tad nieko nelaukdami nuskubame į visų išreklamuotą „Crystal palace“ pasticiją.

Pasticijų galima nusipirkti daug kur ir visur jos skanios, bet šioje ypatinga atmosfera. Mažutėlytėje patalpoje pasieniais stovi pailgi ne pirmo švarumo staliukai, palei kuriuos susėdę vietiniai diedukai skanauja pasticijas, kalbasi, gurkšnoja kavą, alų. Patys nueina prie krosnies, patys išsitraukia, persimesdami su šeimininku įvairiomis replikomis ir juokeliais. Skuoksniuotos tešlos trupiniai byra ant grindų, praėjimas siaurutėlis, o jame dar malasi ir diedukai. Perku pasticijų su vištiena ir rikotos sūriu, ir kartoko skonio gėrimo „Kinnie“ . Pastarasis gaminamas tik šioje saloje. Sukertame pasticijas aikštėje ant suoliuko, net ausys vyniojasi iš skanumo. Dabar jau galima ir kultūrintis.

Mdina pasitinka praktiškai tuščiomis gatvėmis. Čia gyventojų beveik nėra – pagrinde visi gyvena Rabate. Šiltos gelsvo smiltainio sienos gaubia tylias gatveles. Žalumos nėra, vos vienas kitas vijoklis ar medelis. Tačiau neapsigaukite. Už aukštų namų sienų sodeliai trykšta žaluma ( įžiūrėjome pro plyšelius).

Nuo miesto sienos atsiveria vaizdas į apylinkes, gretimus miestelius, tolumoje mėlynuoja įlankos, matosi Mosta bažnyčios kupolas.

Pagrindinėje gatvėje kiek daugiau žmonių. Čia susipina įvairiausi architektūriniai stiliai – ir gotikiniai fasadai bei arkos, ir puošnaus baroko portalai, ir maltietiškos spalvotos langinės bei balkonėliai.

O jau durų rankenų gražumas.

Besižvalgydami atsiduriame prie nuostabiai gražios miesto katedros.

Mdina – tikras miestas – tvirtovė.

Patraukiame link Rabato, į jo siauras, jaukias gatveles.

Apsukame ratuką ir vėl nuskubame prie Crystal Palace. Grindų jau beveik nesimato per trupinius, o ir pasirinkimas pasticijų sumažėjo. Bet mums užtenka.

Vėl skubame į autobusą – vyksime link Dingli uolų. Važiuojame į salos pakraštį, tad pakeliui miesteliai retėja, o mūsų akims atsiveria akmeninėmis sienomis išdalinti žemės sklypeliai. Jie nedidukai. Pasirodo, taip gabaliukais, išdalinama žemės vaikams. Juk kiekvienas turi gauti savo dalį. Užsižiopsoję į vaizdus pro langus, vos nepravažiuojame savo sustojimo. Mus pašaukia vairuotojas ir pasako į kurią pusę išlipus eiti. O dar vienas keleivis paaiškina, atgal paėjus atgal, galime pasėdėti restorane su vaizdu į jūrą.

Einame gal porą kilometrų, vis nusukdami nuo kelio pasigrožėti atsiveriančias vaizdais. Suoliukai stovi pačiose pačiausiose vietose.

Apačioje, beveik prie pat vandens, daugybė užsodintų skypelių.

Įsivaizduojat kokia ten ramybė?

Prieiname koplytėlę.

Šalia jos miega du diedukai. Vienas ant suoliuko, kitas ant žemės, kurio miegą saugo šuniukas. Atrodo, kad pora bomželių prigulė pailsėti.

Tačiau tikrai ne taip. Dar kiek pasivaikščioję sugrįžome į autobuso sustojimą prie koplytėklės. Vienas diedukas jau buvo pabudęs ir su šuniuku sėdėjo ….. visai padorioje mašinoje. Maltoje apskritai diedukai mėgsta vaikščioti tokiais nutampytais bomžiškais megztiniais.

Sėdame į autobusą, važiuojantį namų link, tačiau yra dar kai kas mus dominančio. Pakeliui išlipame amatininkų kaime Takalyje ( Ta Qali Crafts village). Angaruose ir kitokiuose pastatuose įsikūręs amatininkų kaimelis, vilioja įvairiomis parduotuvėlėmis, kuriose parduodami tradicinio meno kūriniai. Prie pat stotelės , stiklo dirbinių angaras- parduotuvė. Čia gali stebėti kaip gimsta stiklo dirbiniai, o paskui, kad ir nepirkti, bet bent pasigrožėti nepaprastais stiklo spalvų deriniais didžiulėje parduotuvėje.

Kaime visur galima stebėti, kaip gimsta vienokie ar kitokie kūriniai: keramika, filigraninė juvelyrika, nėriniai ir kt.

Netoli kaimelio atsiveria nustabi panorama į Mdiną.

O kad jau galutinai būtų užpildyta ši diena, pakeliui dar išlipame Mostoje (Mosta), aplankyti katedrą. Katedros kupolas didžiausias Europoje, o ir viduje yra į ką pažiūrėti. Tiesą sakant, statyta ji Romos panteono pavyzdžiu. Kupolas karo metu buvo nukentėjęs – pro jį į bažnyčią įkrito bomba. Tačiau liko gulėti nesprogusi ir unikalus statinys nenukentėjo.

Dabar jau viskas, trauksime namo. Tačiau norai norais, o gavosi kiek kitaip. Maltoje kartais tenka susidurti ir su tokia realybe. Tik atėjus į sustojimą, pamatėme autobusą. Pamojome, bet jis nuvažiavo toliau. Pagalvojome, kad gal nepamatė. Iki kito beveik valanda. Tiek to, palauksime. Pro šalį pravažiavo beveik šimtas autobusų į Budžibą, ir dar keli į kitas vietas. Nors imk ir važiuok į tą Budžibą, kad jau vienas paskui kitą važiuoja. Bet geriau palauksime savojo.
Tačiau atvažiavusio sekančio vairuotojas pareiškė, kad neims keleivių, nes yra pilnas. Dar sekantis autobusas tik po valandos, o jau vakarėja. Gerai, kad su savim visą laiką nešiojomės transporto žemėlapį. Važiuosime į Valetą . Į ją ir autobusų daugiau važiuoja ir iš jos taip pat. Sustojimas netoliese, kitoje gatvėje. Bevažiuojant į Valetą, dar kartą peržiūrėjau žemėlapį, kad galime išlipti anksčiau ir persėsti į kita kryptimi važiuojanti autobusą į mūsų miestelį. Taip ir padarėme.
Galvojate tuo viskas ir baigėsi? Nieko panašaus. Užkandę išlendame dar pasižmonėti. Reikia pasivaikščioti gražiąja pajūrio promenada, kuri jungia San Julians su Sliema.

Promenada plati, nustatyta suoliukais. Rytais čia daug kas bėgioja, o vakarais išeina pasivaikščioti tiek turistai, tiek vietinių šeimos. O dabar jau viskas. Miegoti.

3 diena

Rytas vėl džiugina saule. Gėrėdamiesi įlankos vaizdu pusryčiaujame ir ruošiamės važiuoti į Valetą. Iš ten persėsime į autobusą, vykstantį į Marsašloką (Marsaxlok). Darbo diena, tad autobuse žmonių nemažai. Neįmanoma neatkreipti dėmesio, kaip jaunimas užleidžia vietas senesniems žmonėms, arba keleiviams su mažais vaikais. O pas mus jau tai darosi beveik atgyvena.
Valetos autobusų stotyje persėdame į kitą autobusą

ir po kiek laiko lipame žvejų miestelyje.
Užburianti vieta, kur akys klajoja mėlynašoniais laiveliais, siūbuojančias nenusakomai žaliai mėlynos jūros fone. Man patinka tas sūrios jūros, žuvies, traukiamų tinklų kvapas. Nudegę žvejų veidai, neskubrus tinklų dėliojimas ir laivelių tvarkymas. Tai mano vieta.

Nueiname iki paplūdimio. Nors ten gal net ir ne paplūdimys, bet smėliukas. Pabraidžiojame vėsiame vandenyje. Sūrus, labai sūrus. Prisirenku kriauklyčių. Čia yra net labai mažų ir su skylutėmis. Pasėdime ant pakrantės akmenų ir vėl traukiame pakrante.

Visai šalia turgelis, kuriame parduodami įvairūs rankdarbiai ir skanėstai. Lauktuvėms nuperku saldėsių – įvairių riešutų ir sėklų mišinį lydytame cukruje.

Krentame į vieną iš kavinukių papietauti. Žinoma, tik jūros gėrybės mus ir vilioja. Skanu nepaprastai. Pamatę mūsų tik ką atneštas porcijas, susigundo pietumis ir vokiečių pulkelis, ir dar keletas žmonių.

Vėliau jau į vokiečiams atneštas porcijas žvilgčioja ir kiti praeiviai. Ir sėda prie gretimų staliukų. Užsisakė vokiečiai dar gausesnes porcijas.

Nuostabūs pietūs su vaizdu į jūrą. Mėgaujamės kiekviena akimirka. Po pietų dar pasivaikštome.

Labai norėjo draugauti.

Taip praleidžiame gerą pusdienį ir nusprendžiame kiek pakoreguoti savo planus. Važiuojame link Mėlynosios arba kitaip, Žydrosios grotos (Blue Grotto). Autobusas prasuka pro Birzerbudžią (Birzerbugga) – pagrindinį salos uostą, kurio fone puikuojasi didžiuliai kroviniai laivai ir keltai.
Mėlynąją grotą geriausiai apžiūrėti plaukiant laiveliu ( kaina 8 Eur). Taip ir padarome. Nedidele motorine valtele nuplaukiame pasigėrėti uolomis. Nors bangos ir nedidelės, bet nediduką laivelį smarkiai supa.

Gerai, kad liemenes duoda, vis saugiau, nes laivelyje jautiesi kaip riešuto kevale. O aplink nuostabiai faktūriškos uolos ir begalinio žydrumo vanduo.

Iki autobuso turime šiek tiek laiko, tad pasivaikštome pakrante, stebime katinus maitinančius taksistus.

Jau sutemus vėl išeiname pasižmonėti po savo miestelį. Apeiname pakrante savo įlanką.

Randame nuostabią oazę. Tarp didelių viešbučiu įsiterpę porą senų namelių su apsodintu krantu ir laipteliais link jūros. Po medžiu stalas su suoliukais. O tolumoje matosi Sliema žiburiai. Čia beveik nesigirdi mašinų ūžimo ir besilinksminančio jaunimo.
Pakeliui prieiname kačių prieglaudėlę. Jų Maltoje daug. Čia labai myli kates. Prieglaudėlė po atviru dangumi. Padėta maisto ir vandens. Kabo dėžutė aukoms. Kai kuriuose nameliuose nakčiai įsikūrė katinukai.

Kiti dar pakeliui.

Beveik kiekvieną rytą pro langą stebėdavome keistą procesiją. Eina žvejys pakrante, o paskui jį, pagarbiu atstumu, išsirikiavę vorele, pėdina ir keli katinai.
Traukiame toliau be jokio tikslo. Patenkame į naują San Julian rajoną Portomaso. Tai turtingųjų rajonas. Įlankoje švartuojasi gražiausios jachtos. Čia visiškai ramu, net nesitiki, kad tai tas pats barų ir diskotekų miestas.

Nors vakaras ir vėsokas, susigundau ir nusiperku ledų porciją. Maltoje ledai fantastiški. Dabar jau galima traukti namo

4 diena

Kažinkiek metų atgal, belandžiodama internete, radau Popajaus kaimo ( Popeyo village) nuotraukas. Sužavėjo spalvingi namukai, todėl tyliai sau pasižadėjau, kad jei kada būsiu Maltoje, šį kaimelį tikrai aplankysiu. Mano antroji pusė nebuvo labai sužavėta, tačiau ko nepadarysi dėl gero žmogaus.
Iš namų išėjome kiek anksčiau, nes kelionės planai šiai dienai mus vedė visai į kitą salos galą. Šiuo metu iki Popajaus kaimo nebereikia eiti pėsčiomis. Tiesiog važiuoji autobusu link Cirkewa, o pakeliui išlipi ir persėdi į kitą, kuris priveža prie pat kasos. Tą rytą dar kartą susidūrėme su autobusų „punktualumu“. Nors teisybės dėlei, tai tik porą kartų tą ir teko patirti. Autobusas pagal grafike nurodytą laiką nepasirodė. Atvyko vėliau ir pas save paėmė tik vieną keleivį – vėl nėra vietų. Nutarėme palaukti sekančio, nors jis tik po pusvalandžio. Bet mes niekur neskubame. Ir vėl pro šalį važiavo autobusai į Budžibą. Galima būtų ir ten važiuoti, kad jau taip kviečia – paskui pakeliui persėstumėm, bet mano idėjos niekas nepalaikė.
Ryte automobilių daug, labai daug. Dešimtys lenda iš šalutinių kelių. Maltoje retai pamatysi rodantį posūkį, tačiau jie kažkaip gražiai vienas kitą užleidžia. Tas pats ir su pėsčiaisiais. Net pereinant gatvę nenumatytoje vietoje, tik pakelk ranką ir jau stoja praleisti. Tačiau jei vairuojate, negalvokite, kad atvažiavęs iš šalutinio kelio turės ir šalutines taisykles. Čia bet kokiu incidento atveju bus teisios abi pusės. Tačiau nesigilinkime – mes tai nevairuojame.
Sekantis autobusas atvyksta kiek anksčiau ir susemia visus sustojime buvusius keleivius. Persėdame už Meliehos , nusileidus nuo kalno ( vairuotojas šūktelėjo, kad mums laikas lipti) , į kitą autobusą ir neužilgo vietoje.
Perkame bilietus (10 Eur), ir neriame pro vartus. Prieš akis spalvoti namukai ir žydra žydra įlanka. Kaip kokioj atvirutėj. Aplinka tokia teigiama, kad net mano skeptiškai nusiteikęs vyras po kiek laiko sako, kad čia tikrai visai smagu.

Iš karto prisistato, tokie truputį crazy „vietinai herojai“. Neužilgo, surinkę turistus, organizuoja spektaklį, kuriame patys turistai ir vaidina.

Mes stebime pasiruošimą gurkšnodami aviečių vyną. Jis įeina į bilieto kainą.

Gaila, bet šį kartą neišeina paplaukioti laiveliu, nes vėjuota (tai taip pat įeina į kainą), bet pasiūlomos kitokios papildomos atrakcijos. Aplinka sveikai užkrečiama. Rūpi visur užlipti, atidaryti duris, kurios atsidaro, įkišti nosį į visokius užkaborius ir netgi užsimaukšlinus kokią skrybėlę, apsimesti „vietiniu“.

Viename iš namelių galima pažiūrėti visą meninį filmą apie Popajų.
Apžiūrime Olivijos namą.

Bastomės ilgai.

Pabaigoje įkrentame į kavinę kavos. Iš balkono atsiveria fantastiškai gražus lagūnos peizažas. Su savotišku liūdesiu paliekame šią vietą ir vykstame toliau – į Čirkevą (Cirkewaa) uostą. Iš čia kateriu (kaina 10 Eur) plaukiame į Komino ( Comino ) salą. Pavadinimas, beje, kilo nuo čia augančio kumyno. Girdėjau, kad ten vis dar gyvena viena šeima.

Oras vis šyla, tad saloje jau vaikštome trumpomis rankovėmis. Sala nedidelė, tačiau apėjome tik dalį. Raižyti uolėti krantai, skurdi laukinė augmenija ir milijonai driežų. Reikėtų čia sugrįžti ilgesniam laikui.

Likus nepilnai valandai iki sutarto laiko su kateriu, dar pasilepiname saulute Žydrojoje lagūnoje. Nesezonas, žmonių mažai. Vanduo, kaip pas mus Palangoje biržely. Lagūnos grožį pripažino ir filmų kūrėjai, šioje vietoje filmavę „Helenę iš Trojos“, „Grafą Montekristą“ ir „Jūros nublokšti“.

Grįžtant, kateriuko kapitonas padaro mikro ekskursija apiplaukdamas gražias uolėtas salas.

O paskui paspaudžia gazą taip, kad tik pasipila juodi dūmai ir kateriukas nulekia šokinėdamas ant bangų.

Vakare jau tampa tradicija pasivaikščiojimas promenada. Tačiau šį kartą nusukame į šoną tarp namų. Bažnyčiose vyksta pamaldos. Maltiečiai labai pamaldūs. Ir mes užeiname, pabūname. Taip patys to nepastebėdami nueiname į Sliemą. Tiesiai greičiau nei pakrante.

Grįžtame namo jau autobusu. Šiandien gerokai prisivaikščiojome.
( bus daugiau)