2 savaitės Indijoje ir Nepale

1 diena.
Ilgai laukta ir planuota kelionė prasideda. Iš Vilniaus išskrendam anksti ryte. ~5val. ryte lėktuvas kyla ir skraidina mus į Maskvą. Rusijos sostinėje mūsų laukia 10 val. priverstinio laukimo tranzitinėje zonoje, todėl diena praeina nuobodžiai ir labai neįdomiai. Vakare mūsų laukia Airbus‘as, skrydis, vakarienė ir kino seansas, kol galiausiai viską nustelbia miego trūkumas..
2 diena.
Šiandien yra be galo ilga diena… ~3val. ryte nusileidžiame tarptautiniame I.Gandi oro uoste. Praeiname klampias migracijos procedūras, atsiimame savo dar Vilniuje atiduotą bagažą ir išeiname į lauką.. Lauke iškart pasitinka oro trūkumas, smogas ir begalės vietinių. Nuo pat ankstyvo ryto šie jau dirba, gaudo turistus. Pirmas įspūdis labai keistas ir atgrasus, todėl greitai neriam į kitą terminalą, į kurį vietiniai negali patekti be skrydžio bilieto (prie įėjimo budi ginkluota apsauga), taip išvengdami pernelyg didelio dėmesio. Laukia naujas didelis išbandymas: susilankstę ant nepatogių oro uosto kėdžių vėl turime 12 val. priverstinio poilsio iki savo skrydžio į Kathmandu. Galiausiai nuvargę nuo nieko neveikimo, jau sėdime SpiceJet lektuve, kuris, ko gero, seniausiai nupirktas iš kokio Ryanair‘o, savo geriausius metus jau senokai pamiršęs. Vėl šiek tiek snūsteliu (kol kas, atrodo, nieko daugiau ir nedarau) ir kelionė (~1.5 val.) jau eina į pabaigą. Nusileidę pildome dokumentus vizai gauti. Mano laimei, čia vietoje galima pasidaryti nuotraukas, nes savąsias palikau Lietuvoje. Fotografas duodamas grąžą, pabando vietoj 800 įkišti 300 rupijų (Rp), tad pirmojo sukčiavimo atvejo ilgai laukti nereikėjo… Nepalo vizos išrašas neprimena net paprasčiausio dokumento, o pats oro uostas grąžiną TVO 20-30 metų atgal. Tik išėjus iš pastato, iškart užpuola vietiniai dušmanai, nors policija su švilpuku ir bando juos išvaikyti, tai pavyksta tik trumpam. Bent 4 vietiniai seka mums iš paskos, siūlydami nuvežti į Kathmandu centrą. Nusideram 100 Rp ir sutinkam, nežinia, ar gerai: jų mašina visiškai neprimena taksi automobilio, tuo tarpu gatvėse baisus chaosas, o šaligatviuose toks pats skurdas. Pradeda lįsti mintys, ar tik nebūsime nuvežti kur nors į šalį ir palikti be pinigų, tačiau vairuotojas užtikrintai juda į priekį, įnirtingai pypsėdamas ir lenkdamas kitus eismo dalyvius. Galiausiai mus atvežą į apšiurusį viešbutuką, prieš tai mandagiai apklausinėję, kiek maždaug norėtumėm skirti nakvynei. Akivaizdu, kad komisinis „otkatas“ čia valdo, vietinis pabandys įsiūlyti bet ką, kad tik gautų naudos. Apsistoję kambaryje, nueiname į viešbučio terasą pavakarieniauti, užkalbiname ten sėdintį jaunuolį. Pasirodo, Dima iš Piterio. Dviese su draugu po Indiją ir Nepalą keliauja jau 3 mėnesius. Greitai susiformuoja postsovietinis stalas ir likusią vakaro dalį bendraujame rusų-anglų kalba. Ruskeliai pasiūlo žolės, kurią jie čia įprato papsėti kasdien. Po poros dūmų didelio poveikio nepajaučiu, tad laikas miegoti – normalioje lovoje jau senokai nemiegojau 

3 diena.
Prabundame anksti, kadangi kaimynai už sienos ypač triukšmingai ruošiasi į kalnų kelionę. Papusryčiavę išsiruošiame turui po sostinės gatves bei Monkey Tample paieškoms. Sekasi sunkiai… Gatvės pilnos žmonių, aplinkui visur zuja motopirkės. Pasiklausę vietinių, sužinome bent jau kryptį į šventyklą. Pakeliui atrandame klampias sostinės gyvenamųjų rajonų gatveles, kuriose vaikai prašosi nufotografuojami. Saulė jau zenite, galva pradeda kaip reikiant kaisti, o burna džiūti… Suradę šventyklą, pasivaikštome, pafotografuojame baikščias beždžiones, kurių, matyt dėl karščio, nėra itin daug. Grįždami atgal pajaučiame, kad pakankamai greitai aklimatizavomės, gatvėse jaučiamės, kaip vietiniai: drąsiai einame per gatvę, pernelyg nesidairydami ir nekreipdami dėmesio į pypsiančius vairuotojus. Pakeliui užsukame į autobusų stotį ir nusiperkame bilietus – rytoj laukia kelionė į Indiją. Šalia pamatome turgų, tad užsukame ir į jį. Primena Gariūnus, bet gerokai baisiau…
Nusiperku respiratorių, tad dabar jaučiuosi lyg vietinis, nes ir jie saugosi dulkių, kurių čia beprotiškai daug dėl intensyvaus eismo bei asfalto trūkumo. Grįždamas į viešbutį įgyvendinu dar vieną planą: nusiperku vietinių musulmonų nešiojamą kepuraitę. Pailsėję ir užkandę, nutariam dar šiek tiek apsižvalgyti. Nueiname iki parko, kuriame vyksta kažkokia protesto akcija bei pilna policijos. Nešame mėsas iš ten, kol neprisidarėm bėdos. Aplankę dar vieną šventyklą, nusprendžiam jau grįžti į viešbutį, juolab, kad čia tempti ima ~6-7 val. Šiandien iš viso nueita ~ 15 km, tad viešbutyje pasivaišiname atsivežtiniu brendžiu ir einame miegoti. Ryt laukia dar ilgesnė diena…

4 diena.
Antradienio vėlus vakaras. Sėdžiu visiškai dušname kambarėlyje, kažkur Rytų Nepale, mieste, primenančiame teroristams puikiai tinkančia vietelė, ir rašau šitą pasakojimą … Bet apie viską iš pradžių.
Atsikeliame anksti ryte ir paprašome iškviesti taksi, kuris beprotišku greičiu mus nuveža į autobusų stotį. Čia, kaip visada, mus apipuola minia varguolių, siūlančių „pagalbą“. Susirandame savo autobusą, krepšius vietiniai pritvirtina prie stogo… Turėtumėm pajudėti 8 val., bet niekas neskuba, laukiame daugiau keleivių, tad išvykstami vėluodami beveik valandą. Gatvės kaip visąlaik pilnos, tad gerokai užtrunkame, kol išvykstame iš Kathmandu. Nuojauta kužda, kad šiandien tikrai pasivažinėsime… Tik palikus užnugaryje sostinę, prasideda kalnų kelias. Gamtos grožis verčia iš koto, tad iškišęs galvą pro langą, mėgaujuosi akimirkomis. Kol greta varguolis, išlindęs pro kitą langą, nepradeda skrepliuotis…  Važiuojant autobusas kartas nuo karto vis stabteli, priimdamas naujus keleivius, tad greitu laiku autobusas jau sausakimšas, stovinčiųjų dar daugiau nei sėdinčių. 1 PASTABA. Važiuojant autobuso vadybininkas iškišęs galvą nuolat rėkauja ir kviečia žmones keliauti mūsų autobusu. Įdomi pardavimų technika.
2 PASTABA. Autobusu važiuoja ir bent keli 1-3 metų vaikai. Visi patenkinti, nesigirdi jokio irzulio, nors ši kelionė šiuo autobusu truko 7 valandas. Turiu nuojautą, kad jaunieji lietuviukai tokiomis aplinkybėmis nebūtų tokie tylūs 
Taigi po 7 val. galiausiai sustojame ir… perlipame į kitą autobusą. Čia jau visiškai nebeturime vietos. Su Ženia atsisėdame pačiame gale, kuriame vietos kojoms visiškai nebėra. Po truputį kojos pradeda tirpti. Tuo tarpu vaizdai pro langą tampa vis nykesni ir nykesni: daugybė skurdžių namukų, purvynų vaikų ir asfaltą pakeitęs žvyrkelis. Pagaliau šios dienos tikslą – Birgunj miestą pasiekėme po 9-9.5 val. kelionės. Šis miestas – visiškas Šūdas. Asfalto nė kruopelytės, žmonės baisūs ir purvini, kaip visąlaik lenda rikšos, siūlantys savo paslaugas. Greitai neriam ieškoti viešbučio ir pasiimam apybaisį kambarį už 20 Lt. Nusimaudę nutariam išeiti pasivaikščioti ir užkasti. Vaizdas toliau baisus, miestas jau visiškai sutemęs, bet gatvėse apšvietimo nėra, minios žmonių plaukia tamsoje, todėl pirmojo sumanymo greitai atsisakome – pradedam ieškoti tik vakarienės. Užkandę vietinėje skurdžioje užeigėlėje, niekur nebeklaidžiojam ir grįžtame į viešbutį ilsėtis. Bet čia taip karšta ir tvanku, kad sunkiai sekasi. Šios dienos pabaiga visiškai nebeprimena Kathmandu…

5 diena.
Atsikeliame anksti ryte, turėdami tikslą persikelti į Indiją. Atsisakę visų rikšų paslaugų, išsirenkam senuką su asilu  Tokia karieta riedame keletą kilometrų iki sienos. Pasienyje Nepalas atsisveikina maloniai, už išvažiavimą paimdami 200 Rp. Tuo tarpu Indija pasitinka ne taip svetingai ir nuotykiai prasideda… Pasienietis sako, kad mes negalime grįžti į Indiją 2 mėn., nebent Kathmandu esančiame konsulate gautumėme atžymą. Darosi nebejuokinga, kai pagalvoji apie kelią atgal… Vis dėlto, nuramina senukas, galime šį bei tą padaryti… Užtenka parašyti duomenis apie savo skrydį į Lietuvą bei… susimokėti kiekvienam po 800 Rp. Kadangi neturime indiškų pinigų, pasienietis mielai priima ir dolerius su eurais, nors pasiskundžia, kad eurus bus sudėtingiau išsikeisti. Korupcija ir kyšiai yra visur. „Asilinis rikša“ mus nuveža iki artimiausio Indijos miestelio. Sumokame sąžiningam vairuotojui daug nei buvome suderėję ir atsisveikiname. Čia nuotykiai tęsiasi… Autobusas į mums reikiamą Patną jau išvykęs. Bilietų pardavėjas siūlo į maršrutą vakare (kaina dviguba). Prisėdami pagalvoti, ką čia daryti toliau. Greitai prisistato vietinis bičas, aiškinantys, kad irgi vyksta į Patną. Siūlo važiuoti per kitą miestą su sustojimu, nors lietuviškai nepasitime, vis dėlto sutinkame. Galiausiai paaiškėjo, kad vyrukas tikrai nuoširdžiai norėjo padėti. 3 PASTABA. Indijos pasienio miestelis dar baisesnis nei Nepalo pusėje: visur purvina, pilna dulkių, namai apgriuvę. Po šio vizito jau tikrai galėtumėm keliauti į Iraną ar Pakistaną…
Su vyruko pagalba jau sėdime sausakimšame autobuse. Į jį atnešamas išsekęs ubagas, kuriam priformuotas išmatų ir šlapimo maišelis  Autobusas nusidažo dvokiančiu kvapu… Toliau riedame per provincijos kaimelius. Vaizdai labai skurdūs: bėgioja nuogi ir purvini vaikai, laksto palaidi naminiai žvėreliai, visi namai pastatyti iš molio ir šiaudų. Tikra Afrika! Pasiekiame tarpinį miestelį ir persėdame į autobusą, vežantį į Patną. Mūsų draugas užmeta už mus trūkstamas 20 Rp. Pasirodo, jis išlipa anksčiau nei mes, todėl net liūdna išsiskirti. Tikrai buvo geras ir malonus žmogelis. Patną pasiekiame ~8 val. (kelionė autobusu truko 10 val.), miestas visiškai sutemęs. Bandome ieškotis viešbučio, o čia nuotykiai tęsiasi toliau… Visi viešbučiai atsisako mus priimti, neva neturi licencijos užsieniečių apgyvendinimui, neva mieste didelė šventė ir visi kambariai užimti. Akivaizdu, kad kažkodėl šiame mieste mes niekam nepatinkame. Taip ir neišsiaiškinome, kodėl. Nusprendžiame keliauti į traukinių stotį, bandysime gauti bilietus į Gaya. Stoties peronas pilnas miegančių, gulinčių žmonių: tiek ubagų, tiek tikrai keliaujančių. Mūsų džiaugsmui, gauname bilietus. Prie vagono susipažįstame su vietiniu jaunuoliu. Jis pasiima mus kartu į Sleeper klasę, nors mes turime tik General, kur visi būna bendrame sausakimšame vagone. Naujas draugas mums net išreikalauja vietos nusnausti. Lūžtu greitai po ilgiausios, labiausiai varginančios kelionės…

6 diena.
Miegu trumpai… Kelias iki Gayos trumpas, tad iškart po vidurnakčio Ženia prikelia ir kelionė baigiasi. Nueiname į mūsų draugo rekomenduotą viešbutį, esantį visai šalia stoties. „Face control“ toliau galioja – mūsų nepriima. Apeiname dar kelis viešbučius, visi atsisako priimti. Aplinka pakankamai bauginanti, tad grįžtame atgal į stotį, nusprendę laukti aušros. Kartas nuo karto smingam, atsirėmę į savo kuprines. Pro šalį eina ubagas, vėl pradeda prašyti. Sviedžia velniop mūsų pasiūlytą saldainį, už tai pribėgęs karininkas jam įkala „pendelį“. Galiausiai ateina rytas, pasigauname motorikšą, kuris nugabena į Bodhgaya (13 km). Galvojame eiti apsistoti į vienuolynus, bet šie dar uždaryti, tad apsistojimui pasirenkame Guest House. Šįkart pasiseka: labai geras kambarys už 25 Lt. Greitai lūžtu… Pamiegoję kelias valandas, išeiname apsižvalgyti. Aplankome įspūdingą Budos apsireiškimo šventyklą. Monumento dydis stebina, bet labai jau karšta. Turiu nuojautą, kad ~40oC… Tad pavalgome restorane, prisėdame prie interneto ir grįžtame į viešbutį. Apturėję siestą, vėl išeiname į gatves. Klaidžiais miesto takeliais randame Budos statulą, kurios aukštis maždaug 20 m. Pilna žmonių, siūlančių už atlygį nufotografuoti. Gerai, kad mes turime fotoaparatus ir galime patys nusifotografuoti  Turgelyje nusiperkame beskonio kokoso, bet užtat šviežiai išspaustos cukranendrių sultys sueina ypatingai gerai. Laiko lieka vis mažiau, greitai ims temti ir turėsime toliau keliauti. Bodhgaya palieka tikrai gražaus, pakankamai tvarkingo miestuko vaizdą. Dabar čia itin smagu, kadangi aplinka labai rami, tačiau piko metu, kuomet suvažiuoja piligrimai, nelabai norėtųsi Bodhgaya svečiuotis. Aplankome dar keletą viešų vienuolynų ir su moto-rikša leidžiamės į stotį. 4 PASTABA. Vienuolynus čia turi atskiros budizmą išpažįstančios valstybės: Kinija, Indonezija, Nepalas, Bangladešas, Tibetas ir t.t.
Eidami link stoties turime užduotį užmušti kaip įmanoma daugiau laiko – iki kelionės 6 val. Tad porai valandų stabtelime vietos restorane. Pavakarieniavę grįžtame į stotį laukti savo traukinio. Perone, kaip visuomet, pilna gulinčių žmonių, tad bandome ir mes kažkur prisiglausti. Tuomet išvystame tai, kas vėliau dar ne kartą pravers kelionėje… Atskiras laukiamasis, kuriame savo maršruto laukia 1 klasės keleiviai. Nors ir neturime tokio bilieto, bet jau ne kartą Indijoje supratome, kad baltas veidas atidaro daugybė durų. Tad patogiai sulaukiame savo traukinio gerokai patogesnėje aplinkoje. Galiausiai išvykstame į Varanasi…

7 diena.
Įlipę į traukinį susirandame savo vietas ir einame miegoti. Šįkart netgi gauname švarią pagalvę bei patalynę. Poilsį nutraukia kontrolierius, sakantis, kad turime susimokėti papildomai po 144 Rp (~8Lt). Nesuprantame, kodėl tai turime daryti, jei jau turime bilietus, bet ginčytis beviltiška. Susimokame priemoką, o kontrolierius išrašo kvituką – vėliau reikės aiškintis. ~ 5.30 val. pasiekiame Varanasi, iškart suderinam su rikša važiavimo kainą ir atvykstame iki anksčiau mums jau rekomenduoto viešbučio. Mums pasiūlo už 300 Rp dvivietį kambarį su hekonu ant lubų (driežu), bet imam su AC, nors šis ir brangesnis. Čia taip karšta, kad be kondicionieriaus būtų pernelyg sunku. Šiek tiek nusnaudę, nueiname iki vietinio bariuko užkasti. Prie to paties, su vietiniu viešbučio darbuotoju sutariame dėl ekskursijos. Jis pasiūlė tikrai neblogą kainą (450 Rp) už pavežimą gražiausiomis Varanasio vietomis bei 2 išplaukimus į Gangą. Pirmas plaukimas tik vakare, tad dar pasivaikštome po miestą. Varanasis toks klampus savo keliukais (Vilniaus senamiestis toli gražu neprilygsta klaidumu), kad, sako, net vietiniai gyventojai pasiklysta. Mes ne išimtis  Šiaip ne taip randame Gangą, kuriame pamatome pirmąsias lavonų deginimo procedūras. ŠOKIRUOJANČIAI ĮSPŪDINGA. Bet lauke taip karšta (virš 40oC), kad turime grįžti į viešbutį. Čia, viešbučio restoranėlyje, susipažįstame su 2 škotų diedais, taip pat keliaujančiais po Indiją. Susipažinę ir pabendravę, visi draugiškai išplaukiame į Gangą palydėti saulės. Prieplaukoje vyksta apeigos, priplaukę laiveliais mes ir daugybė turistų stebime iš vandens pusės. Britai čia turi neįprastą misiją: atvyko į Gangą išpilti praėjusiais metais mirusio draugo pelenus. Su Ženiai pakankamai nepatogiai jaučiamės stebėdami jų tokią emocionalią sceną. Pasikrovę teigiamų emocijų, grįžtame į viešbutį, kur laukia lovos – rytoj kelsimės atgal į Gangą. Šįkart pasitikti saulės…

8 diena.
Žadintuvas suskamba jau 4:30, už gero pusvalandžio esame numatę pirmąją šios dienos ekskursiją. Vėl kelias į prieplauką, vėl laivukas, tačiau šįsyk keliaujame su vokiečių kompanija. Reginys visai nieko, bet man, asmeniškai, vakare patiko labiau. Saulė šiuo atveju labai greitai pakyla ir kaitra greitai užpuola. 5 PASTABA. Indijos dienos ilgumas pakankamai neįprastas mums, jei ryte saulė kyla labai panašiai, kaip pas mus vasarą ~5:30, tai leidžiasi itin anksti – dar prieš 7val. vakaro.
Po pusryčių laukia dar gerą ekskursijų dozė: motorikša mus nuveža prie kelių šventyklų. Visur privalome nusiimti batus, už kurių „pasaugojimą“ visada atsiranda gudručių, prašančių pinigų. Toks jau indiškas stilius. Mes gi, atvirkščiai, elgiamės lietuviškai ir stengiamės pabėgti niekam nieko nemokėję. Vienoje šventykloje prisėdu, aplink itin ramu, tad bandau kaip ir vietinis atitrūkti nuo visko. Užsimerkiu ir nugrimztu, kažkas vyksta, bet nesuprantu kas… Gal nuo saulės? Prie vienos šventyklos padarau dar vieną klaidą: pavaišinu keltą vaikų saldainiais, kaipmat mane apspinta didelis jų būrys ir ištrunku tik išdalinęs visus turimus saldumynus. Grįžę greitai darome check-out ir einame užkasti. Metas į traukinių stotį: mūsų laukia itin ilga kelionė į Agrą (14val.). Sulaukę savo traukinio, susirandame vietas. Aplinka pakankamai triukšminga ir gausi, tačiau traukinio konduktorius greitai padaro tvarką ir išvaiko varguolius, atėjusius į geresnę traukinio klasę. Vakaras traukinyje ateina ~ 8 val. Gęsta šviesos, visi eina miegoti…

9 diena.
Naktis praeina be netikėtumų, beveik visą laiką skaniai pramiegojau. Atvykusius, dar perone, pagauna vietinis ir pradeda siūlyti savo paslaugas. Sutariame, kad jis mus nuveš iki mums tinkamo viešbučio. Šįkart važiuojame vietine įžymybe – Ambassador. 6 PASTABA. Ambassador – Indijoje gaminamas automobilis, pagarbiai vadinamas Indijos kelių karaliumi.
Viešbučių kainos Agroje gerokai didesnės nei kitur, vis dėlto turistų kiekis čia irgi gerokai didesnis. Ilgai derimės su viešbučio šeimininku, kol galiausiai jis mus nužudo savo fraze: „It‘s 6 A.M. and you are bargaining like for the carrots” . Kompromisą vis dėlto randame ir įsikuriame naujoje laikinoje vietoje. Išeiname pasižvalgyti ir taip nueiname iki Agra Forto. Stebina tai, kad mums bilietas kainuoja 300 Rp, tuo tarpu vietiniams 20 Rp. Kaip vėliau sužinome Taj Mahale skirtumas dar įspūdingesnis  Fortas pribloškia savo dydžiu, bet viduje kažko naujo nebepamatome. Vėl grįžtame į viešbutį, nes po pietų kai kas laukia 
Taigi išeiname ieškoti JO, Taj Mahalo. Radus iškart nustebina milžiniškos, beveik kilometrą trunkančios eilės prie įėjimo. Vis dėlto nusipirkę VIP užsienietiškus bilietus, gauname ir atitinkamų lengvatų. Visų pirmą, atskirą įėjimo eilę, kuri padeda per porą minučių papulti į vidų. Vietinių eilėje žmogus užtrunka min. 2 valandas. Įeinant, iš po tunelio išlenda įspūdingas vaizdas – Taj Mahalis. O jis tikrai milžiniškas, kartu stebina stulbinančios formos bei simetrijos. Dar vieną privilegiją – į visas atskirai įeinančias vietas, papuolame užsieniečiams skirtomis eilėmis, kurios yra mažesnės keliasdešimt kartų  Pabuvę porą valandų šio pasaulinio stebuklo akivaizdoje, grįžtame atgal į viešbutį. Laikas pailsėti, pažiūrėti futbolą ir eiti miegoti.

10 diena.
Šiandien visiškai tuščia diena… Svetimas kraštas vis dėlto primena apie save. Bet apie viską iš pradžių. Atsikeliame 7 val. Ryte ir papusryčiavę su restorano šeimininku sutariame važiuoti pirkti lauktuvių. Nuperkame porą pakelių arbatos ir važiuojame. Kuo toliau važiuojame, tuo arbata pigesnė. Tračioje vietoje arbatos perkame jau dvigubai pigiau nei pradžioje. Supykstam ant savo gido! Šis laiku nusimuilino, tad į akis negalėjome nieko pasakyti. Vienoje parduotuvėje dar bandė įsiūlyti potenciją skatinančių žolelių. Su Ženia susižvalgome, bet nusprendžiame atsisakyti. Gal vėliau… 
Lauke beprotiškai karšta, tad bandau snustelėti viešbutyje. Atsikėlus pasidaro itin bloga, tad susidraugauju su tualetu. Nežinia, ar nuo vietinio maisto, ar pernelyg didelės kaitros… Kadangi savijauta išlieka pakankamai prasta, lieka tik lova… Geriau daugiau tokių dienų nebebūtų…

11 diena.
Atsikėlę itin anksti, padarome check-out ir išvykstame į stotį. Traukinys šiek tiek vėluoja, bet 7 val. išvažiuojame į Jaipur. Kelionės metu, kaip visuomet, nusnaudžiu, tuo tarpu Ženia susiranda vietinį draugelį, su kuriuo užmezga artimą kalbą. Atvykę Jaipur stotyje nueiname į turizmo ofisą, kuriame vietinis veikėjas iškart pasiūlo viešbutį. Paslaugų sfera taip išvystyta, kad viešbutukas mums net atsiunčia motorikšą  Nusnaudę ir užvalgę išeiname pasižvalgyti po miestą. Karštis, kaip visuomet, didelis, bet jau nebeskiriu, kokia maždaug temperatūra kepina… Tiesiog žiauriai karšta. Pasivaikštome po garsųjį „Pink city“: vaizdas atrodo pakankamai gražiai, dominuoja rausvi pastatai, sudarantys nemažą rajoną. 7 PASTABA. Jaipur yra iki 4 mln. žmonių, bet tai yra pakankamai vakarietiškas miestas su garsių firmų parduotuvėmis, švytinčiomis neoninėmis reklamomis ir dangoraižiais.
Norėdami atsipūsti, nusprendžiame nueiti į vietinį kino teatrą. Va, o čia tai tikras smagumas prasidėjo  Salė didžiulė, kaip Operos ir baleto teatre, pakylanti uždanga ir natūralios vietinių emocijos bei susižavėjimo klyksmai, aktoriams atlikus tam tikrą triuką, bei vyrų švilpimai moterų šokio metu. Žodžiu, smagu  Grįždami atgal pasiimam rikšą, kuris, pasirodo, nežinojo, kur mūsų viešbutis, nors to nepripažino. Galiausiai patys pradėjome komanduoti ir rodyti, kur reiktų važiuoti. Grįžus laukia interneto valandėlė bei miegas. Rytoj laukia labai ilga diena…

12 diena.
Sėdžiu Sleeper vagone ir bandau rašyti vakar dienos įspūdžius, nes diena buvo įtempta ir nebeturėjau progos padaryti tai anksčiau… Taigi ryte atsikėlėm, susikrovėm daiktus ir išsiregistravome, bet sutarėme, kad dar galėsime palikti savo kuprines. Su jomis trankytis po miestą yra pakankamai sudėtinga…
Nusprendžiame neimti rikšos ir pasiekti Pink city viešuoju transportu  Atėję į autobusų stotelę niekaip nesulaukiame mums reikalingo autobuso (mums tinkamus nurodė turizmo ofisas). Galiausiai įsėdame į visiškai kitą, kurio vairuotojas pažada, kad nuveš ten, kur mums ir reikia. Gaunu atsisėsti šalia vairuotojo. Vaizdas graudokas: sėdžiu beveik ant vairo, vairuotojui permetinėjant pavaras, svirtis man remiasi į koją.. Tad kaskart keičiant pavaras, turiu šiek tiek pasikelti į orą. Vairuotojas nemelavo – atvežė iki pat Pink city vartų. Kelionė kainavo 7 Rp, tuo tarpu su rikša būtumėm išleidę bent 50 Rp. Einant pro vartus, pamatau, kad ant grindų sėdintis senis turi gyvatę, gal pardavinėja, gal šiaip dėl kompanijos turi. Pamatęs tai, iškart nešu kudašių kuo toliau nuo to vaizdo. Bevaikščiodami po rajoną susipažįstame su vietiniu, kuris staigiai mums suorganizuoja rikšą bei nurodo jam, kokias vietas privalo mums parodyti. Šitas rikša tikrai kietas – jaunas muslimas, kurio mašinėlės gale pastatyta didžiulė kolonėlė. Paprašau muzikos ir griaudėdami pradedam kelionę. Nuvykstame iki Water Palace, vandens telkinyje pūpsančius didelius rūmus. Nežinia, ar tai buvo suprojektuota, ar kažkada vanduo apsėmė jau pastatytą statinį. Toliau drambliai. Atvykstame pas jų šeimininką, keli drambliai yra laikomi tiesiog garde – kaip pas mus koks arklys. Pasifotkiname su jais, paglostome, bet įspūdis liūdnas – labai jau nuvargę ir nušiurę gyvūnėliai. Pajodinėti atsisakome, vis dėlto malonumas kainuojas 1000 Rp. Paskutinė stotelė – rūmai nemažo kalno viršūnėje. Jaunasis rikša palieka mus kalno papėdėje, 2 km. su saule zenite turime įveikti patys. Užlipus (buvo tikrai sunkoka) laukia labai gražus vaizdas: matosi visas Jaipuras – senamiestis, Pink rajonas ir naujamiestis, kuriame jau yra ir dangoraižių. Apsidairę bandome lipti žemyn, kelias gerokai lengvesnis nei kelionės pradžioje. Kalno papėdėje mus vėl pagauna jaunasis muslimas ir mesteli iki Pinkio. Čia šiek tiek apsiperkame, nes atrastoje turgavietėje arbata ir prieskoniai gerokai pigesnis nei visur kitur. Sugrįžtame į viešbutį, nusiprausiame, pavalgome, pasiimame savo mantas ir traukiame į stotį. Matosi, kad jau apsipratome su vietinėmis kelionėmis: vos atėjus į stotį, už poros minučių atvažiuoja ir mūsų traukinys. Kelionės pradžioje Sleeper vagone pilną žmonių, atėjusių ir iš General klasės, bet atėjus miego laikui, jie išsiskirsto. Metas miegui…

13 diena.
Visą naktį puikiausiai miegojau. Vagono klasė miego kokybei nekenkia… Toliau mūsų laukia Amristar. Pasiekę miestą, iškart einame į turistų centrą, kuriame sužinome, kad iki Golden Tample galime nuvažiuoti nemokamu visuomeniniu transportu. Susirandame jį, kuris, kaip visuomet, sausakimšas, ir pasiekiame garsųjį monumentą. Bet pirma nusprendžiame apsigyvendinti. Yra galimybė miegoti nakvynės namuose, bet ten reikia mokėti 200 Rp (nors „protingos knygos“ rašė, kad turėtų priimti už auką), o patogumų beveik jokių, tad susimokame hostelyje 650 Rp ir gauname kambariuką su AC. Tad dabar jau galime eiti iki šventyklos. O ši tikrai įspūdinga! Indijoje kol kas didesnį įspūdį paliko tik Taj Mahal. Čia vėlgi pilną žmonių, bet viskas duodama dykai: batų saugojimas, įėjimas į kompleksą, netgi gali pavalgyti. Šioje vietoje jaučiasi, kad dvasinis pasaulis žmonėms svarbesnis nei materialus. Su vietiniais sudalyvaujame kažkokioje šventyklos ceremonijoje ir išnešam kailį. 8 PASTABA. Į šventyklos kompleksą patekti galima tik įvykdžius 3 sąlygas: galva turi būti apdengta, avalynė nusiauta, o kojos nuplautos tam skirtuose baseinėliuose.
Tik išėjusiems iš šventyklos pasiūlo važiuoti prie Indijos-Pakistano sienos – prasideda komercija. Pasiūlymą priimame, kadangi ten kiekvieną vakarą vyksta parodomoji sienos uždarymo ceremonija. Taigi važiuojame su vietiniu mažu autobusiuku, o tik atvykusius pasitinka milžiniška eilė prie vartų. 9 PASTABA. Čia, kaip ir daug kur Indijoje, yra atskiros eilės vyrams ir moterims.
Netrukus vartai atveriami ir visi pasileidžia į priekį. Šią visišką betvarkę tvarko du raiti kariškiai, išstumdantys žmones į šonus. Praėję magnetinę ir rankų patikrą, papuolame į vidų. Jau ne primą kartą įsitikinam – baltas veidas atveria nemažai kelių. Šįkart pakanka parodyti savo pasą ir mes jau einame VIP vietų link. Pasirodo, užsieniečius atskiria nuo vietinių ir garbingai pasodina geriausiose vietose. Ceremonija prasideda: publika iškart įkaitinama muzika bei šokiais. Pakistano pusėje taip pat daug triukšmo, bet žmonių ten gerokai mažiau. Po muzikos prasideda oficiali dalis: iškilminga eisena (primena gaidžių bėgimą), gausios skanduotės ir, pagaliau, sienos vartų atidarymas. Taip abiejų tautų kariai gerą pusvalandį vieni kitiems demonstruoja savo sugebėjimus, kol galiausiai abi pusės sutartinai nuleidžia nacionalines vėliavas ir uždaro vartus. Ceremonija baigta. Tai buvo kažkas naujo ir originalaus, bet labai nesužavėjo… Grįžtame į miestą (pasienis ~30 km nuo Amristar), netoli viešbučio susiradę užeigą, pavalgome ir keliaujame ilsėtis. Rytoj bandysime keliauti į Dharmasalą…

14 diena.
Ši diena, švelniai tariant, nelabai įdomi, primenanti visos dienos keliones autobusu Nepale. Atsikeliam ryte ir dar išeiname pasivaikščioti. Užsukame į banką išsikeisti pinigų, tačiau, kadangi bankas dar nedirba, apsauginis kažką telefonu iškviečia. Greitu laiku atbėga turbanuotas dėdė, mokyklos mokytojas, pareikšdamas, kad bankas paims nemažai komisinių, o štai jis pinigus labai geru kursu iškeis be jokių mokesčių. Pasiderėję dėl kurso, pinigus išsikeičiame ir keliaujame toliau. 10 PASTABA. „Otkatų“ sistema Indijoje išplėtota itin gerai, paslaugų pardavime dalyvauja bent kelios grandys. Šiuo atveju, apsauginiui taip pat turėjo nukristi kapeika.
Pasigauname rikšą ir išvažiuojame į autobusų stotį. Pasiseka, nes autobusas į Dharmasalą jau stovi. Pusę autobuso užpildo baltieji, tad ir nuotaika geresnė. Susipažįstame su airių porele, kurie po pasaulį keliauja jau 10 mėn. Planuoja dar porą mėnesių pasibastyti po pasaulį ir grįžti toliau darbuotis pradinių klasių mokytojais  Visa kelionė autobusu truko 8 val. Važiuoti autobusu yra tikra kankynė, tad traukiniai yra gerokai patogesnė transporto priemonė čia. Atvykus susirandame viešbutį, kuriame aš pasilieku, o Ženia dar išeina apsidaryti. Grįžta pilnomis kelnėmis įspūdžių, nes aplink gamta beprotiškai graži. Rytoj bus proga tuo įsitikinti.

15 diena.
Pabundu ~6.30 val. Manoji sveikata vis dar šlubuoja, virškinimas nesusitvarkęs, o ir temperatūros šiek tiek turiu. Bet būnant tokioje aplinkoje, būtų nuodėmė tiesiog gulėti lovoje. Išeiname pasivaikščioti – kaip ir maniau prieš kelionę, būtent čia įspūdingiausia mūsų viso maršruto vieta. Ramybės oazė kalnų papėdėje. Visi gyvena savo tylų, jaukų gyvenimą. Rėkauja tik indai prekybininkai, tuo tarpu tibetiečiai visur itin ramūs. Bevaikščiojant, man rodos, mačiau Dalai Lamą. Pravažiavo džipukas, o gale buvo pasodintas labai panašus vienuolis. Po to, su Ženia aplankome ir jo dvasinį centrą. Būtent čia gyvena ištikimiausi Dalai Laimos pasekėjai. Tikrai viskas itin gražu, net gaila, pasidaro, kad šioje aplinkoje praleidome tiek mažai laiko. Po pietų jau turime išvykti toliau į Patanhotą, o iš ten lauks traukinys į Delhį. Tad viso gero kalnai…
14 dienų.
Atvykstame į Delhį vėluodami ~3 val., tad visa kelionė užtruko 12 val. Traukinys vėlavo, nes kelyje kitas traukinys nuvažiavo nuo bėgių. Kaip supratome avarija pakankamai rimta. Sostinėje iškart susirandame viešbutį, pavalgome ir išeiname pasivaikščioti. Delhyje nelabai yra ką pamatyti, tad aplankome tik vietinę įžymybę Red Fortą. Į vidų nusprendžiame neiti, kadangi Indijoje išorės vaizdas visuomet įspūdingesnis. Užtat lankome kitą įžymybę – turgų. Čia jų tiek daug, o prekių dar daugiau. Visi tik rėkia, siūlo savo prekes, ypač daug žymesnių pavadinimų prekių „kopijų“. Šiandien tik susipažįstame su rinka, rytoj reikės tam skirti daugiau laiko  Nes dar nemažai lauktuvių vis dar nenupirkta. Nepastebimai ateina vakaras…

15 diena.
Na ką gi, paskutinė diena Indijoje. Iš tikrųjų ir gaila išvažiuoti, ir norisi jau namo. Pasivaikštome po Delhio Naujamiestį, kuriame pamatome Prezidentūrą ir Parlamento rūmus. Tuo kultūrinė dienos dalis baigiama ir prasideda šopinimasis. Apeiname daugybę gatvių, įsigyjame tai, ko net neketinome. Viskas! Nueiname išgerti alaus bokalo (tik antro per visą kelionę, nes gyvatė pakankamai brangus) ir apibendrinti… Metas atsisveikinti. Bet, ko gero, į Indiją dar teks sugrįžti…