Gražutės parko teritorija turtinga vandens turizmui tinkančiomis akvatorijomis, kurias sujungia Šventosios upės pratakos. 1959 metais, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, kraštovaizdį pakeitė žmogaus sukurtos Antalieptės marios, atsiradusios patvenkus Šventosios upę ir sujungus 26 ežerus. Plaukiant upe jums siūlome aplankyti tas vietoves, kurias kitomis susisiekimo priemonėmis pasiekti yra sunku. Šventosios upės trasos ilgis parko ribose yra 40 km (plaukiant tiesiausiomis kryptimis).
Kad plaukdami nepasiklystumėte ežerų ir marių platybėse, Jus dominančią informaciją rasite maršrute išdėstytuose stenduose.
Išplaukti galima iš Luodžio ežero. Verta aplankyti Luodžio ežero salas, Juodojo rago ir Žvėrinčiaus pusiasalius. Neilga, 300 m. Šventosios prataka jungia Luodžio ir Luodykščio ežerus. Tumiškių miškais išplatėjusi upė teka iki Asavo ežero, šalia kurio galite apsistoti stovyklavietėje.
Nuo Ūparto iki Antalieptės marių yra 4 km. Pakeliui galima sustoti aplankyti Tiltiškių energetikos muziejų.
Į Antalieptės marias įplauksite ties Bikėnų valtine. Čia pasigrožėsite aukštomis pakrančių atodangomis, salomis, įlankomis. Pasigrožėję miškingų marių grožiu, įplauksite į kanalą, kuris buvo iškastas pastačius Antalieptės Hidroelektrinę. Tai paskutinė kelionės Gražutės regioniniu parku atkarpa. Čia kelia jums pastos Antalieptės HE įrenginiai. Apsistoję kanalo gale įrengtoje poilsiavietėje galite aplankyti Antalieptės miestelį ar Šavašos pažintinį taką.
Smulkus maršruto aprašymas:
250 km ilgio Šventoji – viena iš gražiausių upių ir Zarasų kraštui svarbi taip, kaip Lietuvai Nemunas. Šios upės versme laikomas Samanio ežeras, telkšantis apie 3 km į šiaurę nuo Dūkšto. Upė – dešinysis Neries intakas. Kadangi Zarasų krašto pušynai ir ežerai niekuo nenusileidžia Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžiui – tikime, kad kelionė Gražutės regioninio parko vandenimis bus ir maloni, ir romantiška, ir atraktyvi.
Vandens maršrutą siūlome pradėti nuo rytinėje Salako miestelio pusėje esančio Luodžio ežero. Jums tereikia pervažiuoti apie 1 km keliu Salakas – Dūkštas, pietvakarinėje ežero pakrantėje rasti pievelę, kuri priartėja prie vandens, ir pradėti kelionę.
Luodžio ežeras vingiuotas, ištįsęs iš rytų į vakarus. Tai – šeštas pagal dydį Lietuvos ežeras, kuris turi 1287, 6 ha plotą ir 28,5 km kranto liniją, yra 6,6 km ilgio ir vidutiniškai 6,7 m gylio (giliausia vieta – 18,4 m). Giliausi ežero duburiai yra plačiausioje rytinėje jo dalyje. Ypač didelė, siaura ir gili įlanka tęsiasi pietryčių link ir vadinama Plavėjų įlanka (kitas jos pavadinimas Kopta). Rytinėje ir vakarinėje ežero dalyse yra dvi 16,5 ha ploto salos. Vakarinę salą vietiniai pavadino Alaunės vardu (dar vadinama Krutamoja, nes anksčiau čia gyvenę žmonės daug dirbo). Luodžio ežere vertėtų aplankyti Juodojo Astravo ir Sadausko salas bei Žvėrinčiaus iškyšulį, kuris primena Nerijos pusiasalį.
Luodžio krantai sausi, gerai prieinami, į pietus tęsiasi kalvotas moreninis reljefas, kuris truputį toliau nuo ežero pakyla iki keliolikos metrų. Į šiaurę ir rytus traukiasi keturios aiškios plačios terasos. Šventoji įteka į rytinę ežero dalį, o išteka iš šiaurrytinio kampo. Kitų žymesnių intakų lyg ir nėra.
Luodžio ežeras – neatsiejama Salako miestelio kraštovaizdžio panoramos dalis, kurioje išsiskiria dominuojanti neoromantinio ir neogotikinio stilių bruožų turinti Šv. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia – jos statytojų ištvermės, atkaklumo, darbštumo ir kantrybės pavyzdys. Keliaujantį nustebins ir V. Žilinskienės „Jūrų muziejus“, kurį miela jo steigėja patalpino savo namuose, o ekspozicijos gyvavimui atidavė ne vieną dešimtį metų. Drąsiai užsukite į p. V. Žilinskienės namus – ji daug ir nuoširdžiai pasakos apie savo muziejų, Salaką, kiek galėdama pagelbės keliaujantiems Salako apylinkėmis.
Šventoji išteka iš Luodžio ežero šiaurės rytuose esančios įlankos, apaugusios aukštais meldais: pertakas pastebimas tik priartėjus prie jo iki 100 m atstumu. Dešinėje matysite Žagarinės kaimą, kuriame galite pasirinkti vietą nakvynei Žagarinės stovyklavietėje. Plaukite toliau: neilga 300 m Šventosios upės protaka jungia Luodžio ir Luodykščio ežerus.
Luodykštis, į kurį įteka Šventoji – termokarstinis nedidelis, seklus 41,9 ha ploto ežeras. Jo ilgis iš šiaurės į pietus – 1 km, o didžiausias plotis – 0,7 km. Vingiuota ežero kranto linija yra 3,2 km ilgio, vidutinis gylis – 2,4 m, o didžiausias – 4 km. Luodykščio krantai šiaurės ir vakarų pusėje žemi ir pelkėti, rytinėje ir šiaurės vakarų – aukštoki. Dešinėje ežero pusėje yra nemaža įlanka.
Nors surasti Šventosios ištaką iš Luodykščio kiek sunkiau – ieškokite ir išplaukite iš šio ežero šiaurinio galo, kuris apaugęs tankiais švendrais. Tikėkitės visko – gali tekti šiek tiek paklaidžioti. Upelio vagą galima susekti tik pagal pakrančių miško kontūrus. Prasibrovę pro švendryną, tikėkitės mielo akiai vaizdo: nuostabaus baltųjų lelijų „ežero“ – įspūdinga, išplatėjusi Šventoji srūva tolyn per mišką, Asavo ežero link. Dešinėje – Tumiškės miškas. Tai, ko gero, nemaloniausia šio maršruto atkarpa, nes, bene, 3 km teks tiesiog brautis per tankią vandens augmeniją, o srovė labai silpna arba jos visai nematyti, teks paplušėti irklais, norint išvengti susidūrimo su nukritusiais per upę medžių kamienais, šakomis, mat, šioje Šventosios atkarpoje smagiai „darbuojasi“ bebrai. Tačiau tokia kelionė su kliūtimis turi ir savų privalumų: ji įdomesnė, įsimintinesnė ir suteikianti galimybių išbandyti save ir plaukiančius šalia.
Prieš Drobiškių – Būkiškių kelio tiltą meldai baigiasi, išryškėja srovė. Dešiniajame krante šlama gražūs Gražutės miškai. Už 1 km Šventoji tyliai įvingiuoja į Asavo ežerą. Pietrytinėje pakrantėje išsidėstęs Drobiškių kaimas, todėl kartais šis ežeras vadinamas ir Drobiškių vardu.
Asavo ežeras pailgas ir ištįsęs iš rytų į vakarus. Jo plotas – 198,7 ha, giliausia vieta rytinėje pusėje – 6,9 m, o vidutinis gylis – 4,22 m. Ežeras yra 3100 m ilgio, didžiausias plotas vakarinėje dalyje – 1200 m. Vandens telkinio dubuo yra nesudėtingas – jį išgulėjo negyvas ledo luitas. Ežerą supa kalvos – banguotas paviršius, krantai dažniausiai sausi ir tik pietvakariuose bei pietryčiuose žemesni, o vietomis ir pelkėti. Šiauriniame Asavo krante – gražūs pušynai ir tokios šimtametės pušys, kokių Lietuvoje ne bet kur jau besurasi – tad čia galite ne tik pailsėti, bet ir pasirinkti vietą Asavo stovyklavietėje nakvynei. Vandens augalai neplačia juosta išplitę beveik visais ežero pakraščiais, o vešlesnė augmenija yra ežero galuose ir įlankose. Pietinėje Asavo pusėje yra dvi salos, užimančios 3,8 ha plotą ir apjuostos neplačia augmenijos juosta. Jos iki 1 m iškilusios virš ežero lygio, apaugusios beržais, pušimis ir juodalksniais.
Asavas nedidele protaka jungiasi su 27 ha dydžio Asavėlio ežeru. Jo ilgis iš vakarų į rytus – 2,5 km, didžiausias plotas – 0,3 km, o giliausia vieta – 11 m. Didžioji dalis Asavėlio krantų žemi, lėkšti, smėlėti ir apaugę mišriais miškais.
Už Asavėlio – 44,2 ha ploto Ūparto ežeras: šie vandens telkiniai sujungti maždaug 1 km siauroku pertaku. Į rytinį Ūparto galą įteka sraunus Samavos upelis. Ūparto ilgis iš vakarų į rytus – 2,3 km, didžiausias plotis – 0,4 km, giliausia vieta – 3,8 m. Ežero krantai aukšti, šiaurėje apjuosti Gražutės giria.
Jeigu norite geriau pažinti Gražutės regioninio parko vandens telkinius, neskubėkite tolyn Šventąja – įveikite Samavos upelio kliūtis: stiproką priešpriešinę srovę, didelius akmenis bei žemą kaimo tiltelį ir įplaukite į labai gražų 545,3 ha ploto Samavo ežerą, kuris turistų nėra lengvai pasiekiamas: jis privažiuojamas tik Zarasų – Salako (per Lupenką) keliu, kuris eina už 3 km nuo pietrytinio Samavo kranto. Prie ežero esančius kaimus jungia kaimo keliukai. Samavo ežeras sudėtingos formos ir primena trikampį. Didžiausias jo ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius – 5,4 km, vingiuotos kranto linijos ilgis – 19,8 m, didžiausias plotis vidinėje telkinio dalyje – 2,1 km, giliausia vieta – 12,7 m (didžiausi gyliai ežero centre), o vidutinis gylis – 5,9 m (seklesnė vakarinė ežero dalis). Samavo ežero pakraščiuose išsidėsčiusios juodalksniais, beržais ir pušimis apaugusios 6 salos, kurios užima 2,8 ha plotą ir yra iškilusios iki 2 m virš ežero lygio. Aplink Samavą – „banguotas“ kraštovaizdis, krantai dažniausiai aukšti, iškilę virš ežero lygio 10 – 15 m ir tik rytinė pakrantė žemesnė ir vietomis pelkėta.
Samavo ežero įlankos, seklumos, salų pakraščiai ir pakrantės prižėlusios vandens augalų, dažniausiai nendrių. Tankiausi sąžalynai yra įtekančių upelių deltose bei prie jų ištakų.
Iš Samavo ežero vėl tuo pačiu keliu grįžkite į Ūpartą, kuris plaukiant visą laiką siaurės – kol taps plačia, ramia, gilia upe, apaugusia tankia vandens augmenija. Keliaukite toliau – Šventoji pasitiks vingiais ir rėvomis. Po vieškelio Zarasai – Salakas tiltu nedidelė rėva. Iki Antalieptės marių belieka 4 km. Dešinėje – Tiltiškių kaimas ir senas kaimo vandens malūnas, prie kurio jūsų laukia nauji išbandymai – kelią pastos jo užtvanka, o krioklio vanduo išmaudys ir atgaivins tolimesnei kelionei. Būtinai užsukite į Tiltiškių malūną – dabar jame įsteigtos Energetikos muziejaus ekspozicijos. Per reguliuojamą malūno užtvanką laivelius teks 50 m persinešti dešiniuoju krantu. Kairėje – Bikėnų kaimas. Prasideda Antalieptės marių pertvanka. Per žemą tiltą laivus patogiau perkelti kairiuoju krantu. Už 6 km nuo Tiltiškių malūno užtvankos plento Dūkštas – Salakas – Degučiai paaukštintų pylimų tiltas. Už tilto dešinėje pusėje yra gerai įrengta UAB „Degesa“ valtinė – puikus vandens, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų kompleksas.
Už tilto prasideda Antalieptės marios, kurių plotas – 1,9 tūkst. ha, jose sukaupta apie 77 mln. kubinių metrų vandens, jų ilgis – 12 km, o jeigu sugalvotumėte pėsčiomis apkeliauti marių kranto liniją – tektų įveikti apie 160 km kelią. Į Antalieptės marias „subėgo“ ne viena dešimtis buvusių Zarasų rajono kraštovaizdyje ežerų, tad Armelis, Diegis, Dusetas, Jūžintas, Kaušys, Zazubras ir kiti net 27 ežerai krašto žemėlapiuose jau nežymimi ir minimi vienu Antalieptės marių vardu.
Antalieptės marios – akiai didelis ežeras, paprastai vadinamas mariomis, o vietinių gyventojų pramintas Zalyvu. Įsimintinas jo reginys: vingių vingiais išraižyti krantai, gausybė įmantriausių įlankėlių, sąsiaurių ir salų salelių. Didžioji marių dalis ir jų apylinkės paskelbtos hidrografiniu draustiniu, kuriame siekiama išsaugoti žmogaus pakeistą hidrografinio tinklo kraštovaizdį su būdingais tik šiai vietovei požymiais. Nenustebkite – net gerai žinant šį vandens telkinį galima pasiklysti salų labirintuose. Norintiems geriau pažinti Antalieptės marias, patariame plaukti, ypač esant rūkui, pagal azimutą tokiu maršrutu: vos perplaukus vieškelio Salakas – Degučiai tiltą, sukti į šiaurės vakarus Degučių kaimo link (A 320), kairėje paliekant didelę Šiukščių salą. Prie Degučių – Samanio ežeras ir piliakalnis, kuriame buvo įsitvirtinę 1831m. Emilijos Pliaterytės vadovaujami sukilėliai. Toliau galite plaukti skersai marių į pietvakarius. Norėdami toliau tęsti kelionę mariomis, laikykitės bendros pietų krypties (A 90 – 140) ir laviruokite tarp salelių. Tik nuo didesnės salos, pylimu susikertančios su krantu, pro Kiemionių kaimą sukite į dešinę ir plaukite į pietvakarinę „rankovę“ (A 270). Iš čia grįžkite kiek atgal, kairėje palikite Drobų kaimą ir plaukite į šiaurę (A 340 – 360). Nepriplaukę Skeldų kaimo, vėl sukite į giliausią šiaurės vakarų „rankovę“. Netoli kranto, salelėje, liko senos Skeldų kaimo kapinaitės. Toliau Antalieptės marių vandenys siauresni ir lengviau orientuotis pagal krantus.
Kauno – Zarasų kelio tiltas – su aukštais pylimais. Jeigu jau nebeliko laiko – kairėje pusėje galite baigti savo žygį.
Jeigu turite laiko – už tilto Antalieptės marių tęsinys. Dešiniajame krante, už kalvoto pušynėlio – Senadvaris, poeto F. Kiršos gimtinė. Už 3 km marios baigiasi Jūžinto žemės užtvanka su sifonine automatine pralaida vandens pertekliui nuleisti, kuri pastatyta vadinamos Velnynės pradžioje, greta buvusio Ąžuolyno vandens malūno. Toliau eina derivacinis elektrinės kanalas, kuris savo pradžioje yra 18 m gylio ir apie 60 m pločio. Plaukdami pagrindiniu kanalu žemyn, dešinėje matysite Antalieptės HE ptarnujančio persanolo gyvenvietę. Žemiau jos teks perplaukti pro remontinę užtvanką – tiltą, o dar žemiau – paros reguliavimo baseiną: nedidelį ežeriuką, nuo Šventosios slėnio atitvertą kairiakrante, o nuo Stromelės – dešiniakrante žemės užtvanka. Toliau prasidės antroji derivacinio kanalo dalis: juo plaukite iki gelžbetoninio statinio – slėgimo baseino. Čia kelias vandeniu baigsis, nes toliau Šventosios vandenys teka gelžbetoniniu 2,6 m skersmens vamzdžiu į išlyginamąjį rezervuarą, o dar toliau – trimis metaliniais 4,1 m skersmens ir 150 m ilgio vamzdžiais į Antalieptės HE agregatus. Čia teks įveikti nemenką kliūtį: 450 m dešiniąja vamzdyno pakrante laivelius ir turimą mantą persinešti sausuma pakalnėn į nuvedamąjį elektrinės kanalą, prie Antalieptės besijungiantį su senąja Šventosios vaga.
Žemiau Antalieptės Šventoji jau gana didelė upė su ryškiu slėniu ir aukštokais krantais, apaugusiais lapuočių medžiais. Tačiau tai jau kitas vandens maršrutas – persikelkite į Šventąją ir keliaukite toliau: Guntulių malūno užtvankos griuvėsių liekanos, kairėje – Padusčio kaimas, Kartuvių kalnas, Pagiriai, už 0,5 km nedidelis 12 ha Sniūčio ežeras, kuris pro Vykežerį jungiasi su Indraja, tekančia į Šventąją. Toliau iki Sartų ežero Šventoji teka plačia terasa tarp žemų krantų: pakraščiais dunkso tankūs miškai – dešinėje Sriuogiškių, kairėje – Baraukos, pakrantėse kultūrinės pievos, o dešinėje Vasaknų žuvininkystės ūkio tvenkiniai. Šventoji įskuba į Sartų ežero pietinį galą, kairėje – Didžiadvario kaimas. Jau čia pat, už 300 m Dusetos – šios kelionės pabaiga.
GRAŽUTĖS REGIONINIO PARKO DIREKCIJA
Laisvoji aikštė 14, Salakas LT – 32216, Zarasų r.
Tel. 8 385 59426
El. paštas [email protected]
Svetainė: http://www.grazute.lt
pirmas 
Loreta 
Aruna