Salako kryptis

Norėdami geriau pažinti Zarasų kraštą, keliaukite SALAKO KRYPTIMI, maršrutu Zarasai – Baltriškės – Degučiai – Bikėnai – Tiltiškės – Salakas – Zarasai. Šio maršruto atstumas apie 72 km.        

Vykdami šio maršruto atkarpa Zarasai – Degučiai, rodos, vos ištūkus iš Zarasų miesto, Asavytų kaime, dešinėje kelio pusėje negali nepastebėti vieno iš krašto dailės paminklų – atstatyto Asavytų kryžiaus (1). Nepaprasta jo istorija. Jo pirmtakas, kad ir kaip keista, išvengė pjūklo, kirvio, kastuvo ir prastovėjo pakelėje iki tų laikų, kai jau negalėjo stovėti. Tada jis buvo nuvežtas į Stelmužės bažnyčios varpinę, kur dar prastovėjo keliolika metų, kol tuometinė Lietuvos kultūros fondo Zarasų rajono taryba nutarė jį atstatyti. Pagal senąjį kryžių ir nuotraukas Rokiškio krašte gyvenęs liaudies meistras R. Žaliukas kryžių pakėlė naujam gyvenimui. 1990 m. gegužės 27 d. jis buvo pastatytas senojo vietoje ir pašventintas. Asavytų kryžiaus pirmtakas kaip Lietuvos Respublikos eksponatas, stovėjo Paryžiaus pasaulinėje parodoje, juo savo prisiminimuose žavėjosi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius S. Šalkauskis.

Kitas dailės paminklas šioje kelio atkarpoje kiek toliau. Tai – Chlopovkos kaimo stogastulpis (2). Dabar tai 1990 m. meistro J. Verzos padaryta kopija. Autentiško stogastulpio, padaryto 1854 m., autorius nėra žinomas.        

Baltriškės – vos 6 km į šiaurės rytus nuo Degučių (kelias Degučiai – Dusetos). Yra žinių, kad šios apylinkės apgyvendintos jau per du tūkstančiai metų, tačiau pirmą kartą kaimo pavadinimas istoriniuose dokumentuose paminėtas XVIII a. pabaigoje. Apsilankę Baltriškėse, galėsite bendrauti su Tiberiados bendruomenės – katalikiškos vienuolių brolijos (3) nariais iš Belgijos, kurie čia nuolat gyvena nuo 2001 m. (tel. 8 385 43694, kad pamatyti daugiau, būtina susitarti iš ankso). Šios brolijos nariams būdingas dėmesys broliškam gyvenimui, jo kokybei, pasitikėjimas, pranciškoniško gyvenimo būdo populiarinimas. Pasak brolio Marko, Baltriškės čia gyvenantiems vienuoliams – visiškas atsiskyrimas, bet evangeliškas. Jų gyvenimuose svarbiausia pasidalinti džiaugsmu, malda, būti sklidiniems malonės, taikos, ramybės, noro priimti žmones, ypač jaunimą ir šeimas.        

Viešėdami nepraleiskite progos apsilankyti medinėje Baltriškių Šv. Kazimiero bažnyčioje (4), kuri pastatyta 1920 m.  Tai tradicinių ir liaudies architektūrai būdingų formų maldos namai.        

Lietuvoje yra ne viena Degučių vardu vadinama vietovė. Viena jų – Zarasų rajone. Istoriškai vietovė žinoma tik nuo carinės Rusijos laikų. Kalbininkai kaimo pavadinimo kilmę aiškina trejopai: jis galėjo kilti iš Degučio pavardės, iš kitados vietovėje buvusios deguto varyklos arba dėl čia siautusio gaisro.

Dabar Degučiai – seniūnijos centras, o jos teritorija  priskiriama prie pačių ežeringiausių vietovių rajone. Atvykę į Degučius aplankykite Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti pagal dailininko A. Rūkštelės projektą 1928 m. pastatyto Nepriklausomybės paminklo (5) kopiją (projektą paruošė degutiškis dailininkas A. Šeduikis).

Turi degutiškiai ir parapijos dailės galeriją (6), kuri įkurta prie katalikų bažnyčios. Galerijoje – liaudies meistrų dirbiniai, medžio drožiniai, molio gaminiai, rankdarbiai. O kas nežino garsiojo degutiškio medžio drožėjo G. Kairio (7) (tel. 8 385 43612, 8 686 61174). Degučiuose gyvenantis tautodailininkas medžio drožyba užsiima nuo seno. Savo dirbinius – įvairaus dydžio šaukštus verdamai uogienei maišyti, sviestui išmaigyti, lenteles daržovėms, duonai, mėsai ir kitiems gaminiams pjaustyti, kočėlus, įvairiausiais raštais išmargintas verpstes ir lazdas, įdomias kaukes tautodailininkas pardavinėja mugėse, turguose, nemažai jo darbų iškeliavo į užsienį. Neretai keliaujantys Degučių apylinkėmis užsuka pas drožėją pasimokyti amato, pamėginti pagaminti mielą smulkmeną iš medžio, nes meistras noriai dalijasi savo patirtimi, žiniomis ir jau seniai nesistebi besidominčiais medžiu žmonėmis.

2002 m. šalia Degučių kaimo įrengtas Degučių pažintinis takas (8) – puikiausia vieta pažinti vertingiausias Gražutės regioninio parko gamtos ir kultūros vertybes. 13 stotelių tako pradžia – Samanio ežero pakrantėje (Gražutės regioninio parko direkcija, tel.8 385 59426, 8 682 33041).

Pasak padavimo, ežeras atsirado tuomet, kai dar po mūsų žemę  vaikščiojo milžinai. Vienas jų paėmė saują žemių ir supylė jas į kitą vietą. Toje vietoje, kur buvo paimta žemė,  ir atsirado Samanio ežeras, o iš supilto žemių kauburėlio dar viena tako vertybė – Degučių piliakalnis (kartais vadinamas  Ažusamanės vardu). Keliaujantys taku galės sužinoti apie Gražutės miško pušynuose gyvenančią pelėdą lututę ir net pamatyti jos namus – uoksą, pasigrožėti eglaitės priedangoje besiglaudžiančia miškinio pataiso šeimyna. Atkreipkite dėmesį į kerpes – take pastebima jų gausa ir įvairovė. Aukštapelkėje prasideda pažintis su pelkių pasauliu, o liepteliu galėsite nueiti iki pačios pelkės „širdies“ – užaugančio ežeriuko, vadinamo akivaru. Rasite ir verkiančius medžius – tik žvilgtelkite į eglaitę, pravirkusią sakais. Praeidami pro raudantį medį sustokite ir pridėkite ranką prie jo žaizdos – juk jam taip pat gali skaudėti. Šeštoje tako stotelėje stabtelkite ir pažvelkite žemyn – ant žemės pamatysite žemą žolelę: palieskite ją ir suprasite, kodėl žmonės jai davė briedgaurės vardą. Keliaudami taku toliau, susipažinsite su visai kitokia pelke – žemapelke, iš nuotaikingo Ledanosio stendo sužinosite apie prieš tūkstančius metų praslinkusius ledynus ir jų paliktus ženklus, pušyno pavėsyje pajusite miško naudą žmogui, pamatysite Degučių pilkapius, kurie būdingi IX-XII a. ir net ūkininkavimo miške pavyzdžius.

Antalieptės marios (9) – neatrastas turistaujančių pasaulis. Marios – žmogaus sukurtas vaizdingas vandens telkinys, į save sujungęs net 27 iki šiol buvusius ežerus. Jos visai nepanašios į savo tolimus „giminaičius“: rodos, pasislėpusios miškų žalumoje, o progai pasitaikius – už kalvų nugarų, viliojančios raibuliais, kuriuos sukelia šokinėjančios žuvys, įspūdingu dydžiu (1,9 tūkst. ha), daugybe salų (per 50), labai vingiuota kranto linija (160 km), įlankų viražais ir pusiasalių virtinėmis. Po marių bangomis pasislėpė Raganų kalnelis, o Vėjų kalva su trimis pušimis našlaitėmis virto ne tokia jau aukšta salele. Verta dėmesio aukštais krantais pasidabinusi, lenktos formos ir apaugusi pušynu 7 ha Skeldų sala, dar vadinama Pasaga, įspūdžiu neatsilieka maloninantis akį Blėkiškės pusiasalis – unikalus 6 šakų formos išsiraitęs pusiasalis su salomis. O kur jau legendomis tapę žvejų nuotykiai, įdomūs įvykiai ir atradimai? Sako, vis randasi mariose bevardės salos – kas žino, gal čia ir bus didysis Jūsų gyvenimo atradimas? Patikėkite, verta įveikti atstumą, skirianti nuo šių vietų ir nors vieną kartą pamatyti tai, apie ką pasakoja bičiuliai arba rašo knygos…        

Čia pat, anapus marių – Šventoji (10), svarbi kraštui upė, mėgstama vandens turistų ir nuotykių ieškančių keliautojų. Įvairiai pasakojama apie Aukštaitijos gražuolę: esą, jos vandenyse buvo krikštijami aukštaičiai, ji buvusi šventa ar tekėjo per šventas vietas. Dabar ant jos kranto – UAB „Degesa“ valtinė (11) (Bikėnų kaimas tel. 8 685 44450, www.degesa.lt). Čia galite paskanauti ne tik kulinarinio paveldo patiekalų (būtina iš anksto užsakyti), bet pramogauti naudodamiesi nusileidimo į vandenį taku, plaustu, „tarzanke“, valtimis, vandens dviračiais, kajakais ar išbandydami „indėniškos“ pirties (užsakyti iš anksto) malonumus.

Pagrindinis Energetikos muziejaus (12) (Tiltiškių kaimas, tel. 8-620 81251) eksponatas – pats muziejus, kuris įkurtas vandens malūne ir beveik atgavęs pirmykštį savo vaizdą. Visa muziejaus ekspozicija suskirstyta į dvi dalis. Pirmoji, kurios eksponatai netelpa malūne, išdėstyta dviejuose lauko aikštelėse. Čia – visų iki 10 kilovoltų elektros tiekimo linijų atramų tipai, naudoti Zarasų krašte, transformatorinės pastotės, senoviški energetikos įrenginiai iš senų vandens malūnų. Antroji muziejaus ekstozicijos dalis patalpinta jo viduje. Čia sužinosite Tiltiškių malūno istoriją, pamatysite malūno girnas ir keltuvą, senuosius ir naujus šviesos šaltinius. Tai rankų darbo ir gamyklinės senovinės kaimo liktarnos, balanos gadynę menantis „diedas“, žvakidės, lempos, elektros lemputės – nuo pačios didžiausios iki miniatiūrinės, telpančios žmogaus skandyje ar kraujagyslėse. Muziejaus eksponatai pradėti kaupti 1956 m. ir dauguma jų susiję su Zarasų kraštu. Tačiau dalis atkeliavo iš gretimų ir tolimesnių rajonų, netgi iš antikinės Romos ir poliarinės stoties Petro Juozapo žemėje. Daugeliui muziejaus lankytojų gali atrodyti, kad kai kurie jo eksponatai turi mažai sąsajų su energetika, tačiau jie negalėjo būti pagaminti be žmogaus rankų energijos arba seniausio ir svarbiausio energijos šaltinio – ugnies: senoviniai akmeniniai kirvukai, žalvariniai papuošalai, geležiniai kirviai, puodai, senovinės laidynės, rankiniai malimo prietaisai ir net senovinis šaunamasis ginklas. Kalvystė – vienas seniausių žmogaus verslų, sietinas su šilumine energija. Muziejaus ekspozicijoje pamatysite senus kalvių darbo gaminius: spynas, kirvius, įrankius, pančius, papuošalus bei kalvystėje naudotus darbo įrankius. Naują energetikos puslapį Zarasų rajono istorijoje atvėrė Antalieptės – didžiausios Pabaltijyje kaimo hidroelektrinės statyba 1954-1960 metais. Ekspozicijoje rasite relikvijų, sietinų su šia statyba.        

Pailsėję prie Šventosios krantų  kelionę tęskite Salako miestelio kryptimi.        

Padavimas pasakoja, kad dar prieš karą su prancūzais Salakas buvęs didelis miestas, o jame buvę net dvylika bažnyčių. Karas su Napoleonu visą miestą išnaikinęs ir vėliau atsikūręs tik mažas miestelis.        

Kiti pasakodami teigia, kad Salaką įkūręs Lietuvos kunigaikštis Utenis. Pasakojimais primenama, kad kadaise miestelis vadintas ir Sakalu, nes vietiniai medžiotojai auginę daug sakalų. Žmonės yra pasakoję, kad senovėje Salako žemė buvusi iš visų pusių apsupta ežerais ir turėjusi salos formą, o čia gyveno žvejai, kurie buvo vadinami salokais (nuo šio žodžio kildinamas Salako miestelio vardas). Savo tiesa neabejojo ir tie, kurie sakė, kad kadaise į Salaką atsibastę švedai labai žiauriai elgėsi su žmonėmis: mušė juos ir kankino. Nevilties ištikti gyventojai pradėjo prašyti pasigailėjimo. Tada švedai pareikalavo atiduoti visus turtus, brangenybes ir pinigus, kurie buvo Kunigokalnio vienuolyne. Gyventojai sutiko, vienuoliai – ne. Supyko žmonės ir užpylė vienuolyną. Bet vienuoliai su turtais spėjo pabėgti, o tuo metu garsiausias ir turtingiausias vienuolynas prasmego… Negali netikėti ir tais, kurie sakė, kad Salake buvusi pilis su keistu Didžiosios Labos pavadinimu.             

Reta gyvenamoji vietovė turi tiek jau tautosaka tapusių pasakojimų. Bet turi Salakas ir rašytiniais šaltiniais paremtus faktus: savo gimtadienį skaičiuoja nuo 1496 m., kuomet kovo 18 d. Mikalojus Petkevičius per vyskupą užrašė Salako parapijai tris valstiečius su jų žemėmis, nors dar senesnė miestelio istorija siekia net 1253 m. ir Mindaugo dokumentuose minimą Luodžio ežero pavadinimą. XVI a. iš Vilniaus į Livoniją per Salaką ėjo svarbus kelias, 1631-1649 m. dabartinis miestelis buvo vaitija, kurią sudarė Salakas ir dvaras, 18 kaimų, 20 viensėdijų su 289 valakais žemės ir su 581 valsteičiu. Čia gyveno ir kūrė įdomios asmenybės: liaudies meistras P. Ivanauskas,  A. Pūslys – gabus žmogus, eilevęs, rimavęs dainas, tapęs paveikslus,  J. Gedgaudas – drąsus žmogus, kuris dar prieš II pasaulinį karą mėgino, draugų padedamas, nedideliu laiveliu apiplaukti… aplink pasaulį (daugiau informacijos www.salakas.lt)

Salakas unikalus turimais lankytinais objektais. Vaikštinėdami miesteliu toje vietoje, kur kadaise stovėjęs dominikonų vienuolynas ir bažnyčia, o vėliau palaidoti I pasaulinio karo savanoriai, išvysite 1930 m. vaistininko Mačiaus lėšomis pastatytą Nepriklausomybės paminklą (13).

Sužavės  1906-1911 metais statyta neogotikinio ir romantikos stilių turinti Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (14) – nepaprastos statybinės drąsos statinys. Jos sienos – tai ištisa lauko akmenų atmainų ekspozicija, mat, parapijiečiai bažnyčios statybai akmenis suvežė iš visos Salako parapijos. Bažnyčios interjeras kuklus, tačiau joje daug šviesos. Bažnyčios šventoriuje stovi originali projekto autoriaus G. Lauciaus Salako girnapusių koplytėlė (15). Statant ją panaudota 117 akmeninių girnapusių, surinktų iš parapijiečių.       

Ar gali ežerų krašte būti…“Jūrų muziejus“ (16) (Laisvoji a. 14, tel. 8 385 59426, 8 682 33041). Užklaustas miestelio gyventojas išsyk supras, kad kalbate apie turtingą Žilinskų kolekciją, kurioje kriauklės, koralai, žuvys, seni daiktai. Viskas prasidėjo nuo dovanotų jūros grožybių ir dabar stebina ne vienu šimtu mielų eksponatų: didžiuliu omaru, Japonų jūros ežiuku, džiovintu rykliuku, plėšrūne piranija, Afrikos pakrantėse bei Indonezijos salose naudotais pinigais. Būtinai užsukite į šį muziejų – čia eksponatus ne tik paliesite, iš arčiau apžiūrėsite, bet, jeigu labai pasiilgote jūros, ir prie širdies priglausite… Patikėkite, šis bene per pusę tūkstančio kilometrų nuo pajūrio nutolęs neįprastas ežerų krašte muziejus – galimybė smalsaujantiems pamatyti gausybę neįprastų ir neregėtų jūros gelmių turtų. Lankydami „Jūrų muziejaus” ekspoziciją, galėsite apžiūrėti ir Salako etnografinę bei Gražutės regioninio parko informacines ekspozicijas, kurios įkurdintos Gražutės regioninio parko direkcijoje (Laisvoji a. 14, tel. 8 385 59426, 8 682 33041, www.grazute.lt).

Ar buvote ten, kur valgė…Napoleonas? Yra šiame krašte į vakarus nuo Salako už 3 km, valstybiniame miške, Salako girininkijos 48 kvartalo pietvakarinėje dalyje, kairėje kelio Salakas – Vajasiškis pusėje keistas Salako (Kurganų) akmuo su ženklais, vietinių vadinamas Napoleono akmeniu (17). Miestelyje dar gyvi pasakojimai apie prancūzų karvedžio pietus Salako žemėje. Ar galima tai laikyti tiesa, abejotina. Išradingi ir kūrybingi yra vietiniai gyventojai, kad radę tą akmenį su iškalta lėkšte ir šakutėmis, sumojo kaip jį išgarsinti: ėmė porinti, kad ne kas kitas, o garsusis prancūzas čia pietavo, o iškalti ženklai tą įvykį ir įamžina. Istorijos faktai liudija šiek tiek kitas tiesas: 1812 m. II prancūzų armijos korpusas keliavo Salako keliais, bet Napoleonas pasirinko kitą kryptį. Tiesa ir ta, kad karvedžio sustojimo vietos niekur piešiniais akmenyje nežymimos.  Tad, matyt, čia akmuo su iškaltais senoviniais herbais – ženklais, kuriais koks nors šios srities valdovas XII – XIII a. žymėjo savo valdų ribas.        

Į rytus nuo Salako miestelio – gražuolis 1300 ha ploto Luodžio ežeras (18). Kalbininko K. Būgos nuomone ežero vardas, kaip ir daugelio kitų krašto ežerų, yra sėliškos kilmės. Luodis ne tik Gražutės regioninio parko puošmena, bet ir vienas didžiausių ežerų Lietuvoje. Dar prieš karą šiaurinę ežero pakrantę vietiniai pradėjo vadinti „Kurortu“. Luodyje 4 salos, o į jį įteka 5 upeliai. Ežero Žvėrinčiaus rago iškyšulys – didžiausias ir ilgiausias pusiasalis jame, unikali per 200 m ilgio į jo akvatoriją įsiterpusi „Nerija“, ilgėjanti ties smaigaliu atabrade. Luodį, kaip ir kitus Salako apylinkių ežerus, prieš daugiau nei kelis tūkstančius metų savo išgulėtoje dauboje patvenkė tirpstantis ledynas. Taip sudaryti ežerai turi įlankų ir pusiasalių išvingiuotus krantus, tad Luodis – romantiškas ir vaizdingas akiai bei širdžiai reginys. Pabūkite čia ilgiau, pažvejokite ar ramiai pasiirstikite valtele blizgančiu ežero paviršiumi ir tikime, kad kelionėje patirtas nuovargis ne tik išnyks, bet vilios keliauti kitais krašto keliais.

Informacijos šaltinis: www.zarasai.lt