Raseinių rajono maršrutas automobiliu

Ariogala – Betygala – Šiluva – Raseiniai – Viduklė – Nemakščiai

Maršruto trukmė: 1 – 2 dienos
Maršruto ilgis: 129 km

Maršrutą geriausia pradėti nuo Ariogalos. Ariogala – vienas iš seniausių Lietuvos miestų, rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1253 m. Per šį kraštą teka vaizdinga Dubysos upė, kurios slėniai puošia šį miestą.

Užsukus į Ariogalą nereikėtų praleisti progos apžiūrėti menišką bažnyčios altorių, namą, kuriame gyveno selekcininkas, šio mokslo Lietuvoje pradininkas Dionizas Rudzinskas (Vytauto g. 70), NKVD būstinę, kur buvo kankinami žmonės (Vytauto g. 86), Tado Daugirdo kapą. Galima aplankyti Ariogalos neobarokinę dvibokštę Šv. Arkangelo Mykolo baziliką (Taurupio g. 3).

Prieš vykstant į Betygalą galima atsigerti iš gerai žinomo šaltinėlio, esančio netoli Ariogalos, prie senojo Žemaičių plento, o greta jo – 1937 m. pastatyti Gedimino stulpai, išlikę po žeme per sovietmetį.

Iš Ariogalos vykstame į Ugionius (13 km). Vietovė garsėja Žolinės atlaidais, gydomuoju šaltiniu, XIX a. statyta bažnyčia ir, žinoma, istorine praeitimi.

Ugionių bažnyčia – akmens mūro, liaudies klasicizmo stiliaus. Keturkampio formos fasadinėje pusėje keturios keturkampės kolonos ir įrašas „Roku 1836“, statė valstiečiai baudžiauninkai. I.Bušinskis rašo, kad nedidelė mūrinė bažnytėlė čia pastatyta 1784 m. Ugionių dvarininko Marcelino Dirdos. Visgi ta maža vietovė rugpjūčio 15 dieną sutraukia tūkstančius tikinčiųjų į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų atlaidus, kurie semdami vandenį iš stebuklingo šaltinio gieda Dievo motinai padėkos giesmę.

Pirmoji bažnyčios fundacija buvo iki XVII a. vid. To priežastis buvo anksčiau minėtas šaltinis, kuris buvo garbinamas dar pagonybės laikais. 1657 m. šaltinyje buvo atrastas Dievo Motinos paveikslas. Šventorius aptvertas mūrine tvora, pietrytinėje pusėje įrengtas šeimyninis laidojimo rūsys. Čia 1891 m. palaidotas Mykolas Malašovskis.

„Betygala mūsų, paryžių paryžiau, miesteli, – pačiam Lietuvos vidury, išėję, klajoję, ieškoję, sugrįžę, vėl atveriam tavo šventąsias duris.“ Tokiais žodžiais prasideda Betygalos himnas, tokiais žodžiais betygališkiai kviečia į savo miestelį – Betygalą (10 km). Betygala yra apie 14 km atstumu į rytus nuo Raseinių Dubysos slėnio kairiajame krante, prie nedidelio Vieviršės upelio. Gyvuoja toks pasakojimas apie Betygalos vardo kilmę: legendinis Palemonas su savo vyrais plaukdamas aukštyn Dubysos upe, ties Ariogala, paklausęs: „Ar jau yra galas?“, o paplaukęs kiek aukščiau ir apsistojęs tarė: „Bet yra galas“. Iš to ir kilęs Betygalos pavadinimas.

Atvykus į Betygalą, tiesiog būtina aplankyti Betygalos I – II piliakalnius, minimus daugelyje istorijos šaltinių. Betygalos I piliakalnis buvo įrengtas kairiojo Dubysos intako Vaškutės krante. Iš trijų pusių jį juosia upelio slėnio dauba, į šiaurę nuo jo yra aukštuma. Norėdami užlipti ant piliakalnio iš Dubysos pusės, turėsite įveikti stačius 20 – 25 m aukščio šlaitus. Atkeliavus iš Betygalos pro Pilkalnio kapines, rasite daugiau kaip 5 m aukščio pylimą, kuris saugo piliakalnį nuo laukų šiaurinėje pusėje. Čia yra viena aukščiausių rajone vietų – 125 m virš jūros lygio. Nuo šio pylimo saulėtą dieną matyti Šiluvos koplyčios bokštas, gražiai atsiveria Betygalos miestelio panorama. Pasak dr. J. Basanavičiaus, čia stovėjusi XIII – XIV a. rašytinių šaltinių minima Aukaimio pilis.

Betygalos II piliakalnis, dar vadinamas Alkos, arba Aukos, kalnu, yra 300 m į pietryčius nuo pirmojo. Greičiausiai tai įtvirtintas pirmojo piliakalnio papilys. Jis datuojamas II tūkstantmečio pradžia, įrengtas aukštumos kampe, prie Betygalos Pilkalnio kapinių. Pasukę per kapines į pietvakarius, tuoj už tvoros rasite išlikusį puslankio formos 90 m ilgio,  3 m gylio, daugiau negu 10 m pločio gynybinį griovį. Per šį griovį, tikėtina, buvo suręstas tiltas į beveik trikampę apie 100 x 70 m dydžio aikštelę. Aikštelės viduryje stovi 1860 – 1866 m. sumūryta penkiakampė dvarininkų Jankovskių koplyčia. Piliakalnį iš pietryčių, pietvakarių ir šiaurės vakarų juosia stačiašlaitės, mišku apaugusios daubos. Ant piliakalnio vyksta Baltų vienybės dienos renginiai, kūrenami laužai ir t. t.

Betygalos miestelio centre – verstas nenuverstas, judintas – neišjudintas Vytauto Didžiojo paminklas (skulptorius Petras Aleksandravičius). Keturi keliai, keturi vieškeliai susikerta ties šventu tautos simboliu. Kur beeisi – ar į mokyklą, ar į bažnyčią, ar į valsčiaus pastatą – vis tiek tave palydės Vytauto žvilgsnis. Tai buvo vienas iš prieškario tokio pobūdžio paminklų, laimingai išvengęs žūties nuo sovietinio režimo veikėjų rankos.

Nuo 1928 m. Betygalos centre iškilo Tautos kryžius (aut. J. Kaminskas), kurį 1989 m. atstatė  meistrai J. Grabauskas ir R. Ramanauskas.

Betygalos miestelyje puikuojasi 1924 – 1930 m. pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą pastatyta mūrinė neobarokinio stiliaus Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia, turinti klasicistinių bruožų.

Betygalos kaimų bendruomenė iš anksto susitarus priima lankytojus, turistus, aprodyti savo kraštą, supažindinti su istorija, papasakoti savo miestelio išskirtinumus, legendas, tradicijas. Betygališkiai mielai pavaišina Dubysos pakrantėse surinktų vaistažolių arbata, svetingai priima į buvusiame Valsčiaus pastate įsikūrusius bendruomenės namus, aprodo miestelį, muziejų, papasakoja negirdėtų ir neregėtų dalykų apie savo kraštą. Informacija: Kaimų bendruomenė „Betygala“, LT-60209 Raseinių r. sav., Betygalos sen., Betygalos mstl., Sporto g. 1, tel.:  8 615   26 162, 8 616  50 251, el. p.  [email protected].

„Betygališkiai, kaip savo lemties dovaną, turi ypatingą šaltinėlį. Žiema ar vasara, kaitra ar speigas, jis vis šneka, srūva, veržiasi ir, perbėgęs kelią, krenta į savo sesers upelytės Vieviršės glėbį. O ši, šiek tiek pasidžiaugusi savo broliuku-intaku, pavinguriavusi, jau įsilieja į ramiosios Dubysos vandenį.

Tai ties Betygala, nusileidus nuo aukšto kalno, pakeliui į Maslauskiškį arba į Milašaičius, link „beždžionių tilto“, – taip poetas Juozas Nekrošius rašo apie Betygalos šaltinėlį.

Betygalos apylinkėse, Maslauskiškės kaime stovi Maslauskiškių vandens malūnas. 1864 m. jį pastatė dvarininkas Silvestravičius, o vėliau modernizavo Aleksandras Bodendorfas, kurį vietiniai gyventojai vadino Munduru. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą malūne ne tik malė ir pikliavojo, bet ir pjovė lentas, karšė vilnas.

Karui baigiantis, malūną vokiečiai norėjo susprogdinti, tačiau atsitiktinumo dėka jis tik gerokai apdegė. 1948 m. malūnas buvo atstatytas. Darbams vadovavo inžinierius J. Gaidamonis. Iš viso dirbo apie 50 žmonių. Jie suremontavo apdegusį stogą, užtvankos pylimą. Malūną atstatė per 3 metus. Atstatytas malūnas per dieną sumaldavo apie 10 tonų grūdų. Jis garsėjo visame valsčiuje, valstiečiai iš anksto įsirašydavo į eilę, tekdavo nakvoti net po keletą parų. Čia dirbo geri specialistai, vietiniai meistrai. Šiame malūne nufilmuotos „Niekas nenorėjo mirti“ scenos.

Iš Betygalos vykstame į Pasandravio istorinį draustinį aplankyti poeto Maironio gimtinės (Pasandravyje) ir tėviškės (Bernotuose) (9 km). Pasandravyje yra išlikę gimtojo dvarelio pamatai, svirtinis šulinys su įspūdingo dydžio akmeniniu rentiniu, restauruota akmens mūro pavalkine (pakinktine).

Bernotai, Maironio tėvonija, ir dabar akį traukia plotais, senuoju sodu, taip mėgta Maironio „senele“ ledaine, teikusia buitinius patogumus. Maironio sesers sodyboje dabar įkurtas muziejėlis, menantis poeto jaunystę.

Pabuvoję poeto tėviškėje toliau vykstame į Šiluvą (16 km). Šiluva – ypatinga vieta ne tik Lietuvoje. Tai Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo ir stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo šventovė. 1608 metais įvykęs apsireiškimas buvo didelė Dievo dovana. Tai pats seniausias oficialiai bažnyčios pripažintas Marijos apsireiškimas Europoje.

Svarbiausi Šiluvos simboliai – mažoji Bazilika ir architekto Antano Vivulskio 1906 m. suprojektuota ir 1912 – 1924 m. pastatyta Šiluvos Švenčiausiosios Dievo Motinos apsireiškimo koplyčia. Koplyčios pamatus pašventino poetas Maironis. Koplyčioje yra akmuo ant kurio apsireiškė Marija.

2008 metais buvo švenčiamas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus.

Šiluva atrandama iš naujo. Neįtikėta, kaip toks mažas miestelis per tokį trumpą laiką pasikeitė. Ruošiantis jubiliejui atlikta daug darbų, kurių dėka Šiluva tapo dar gražesnė ir sulaukia dar daugiau lankytojų, maldininkų, svečių, piligrimų, turistų.

Pakeliui į Raseinius, užsukame į Lyduvėnus (13 km). Lyduvėnai – pasakiškai graži gyvenvietė, 2008 m. pažymėjusi savo įkūrimo 450 – ąsias metines. Miestelį puošia ir garsina Lyduvėnų geležinkelio tiltas (technikos paminklas), kuris yra vienas iš aukščiausių ir ilgiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje. Jis nutiestas prieš šimtmetį per platų Dubysos slėnį. Tiltas yra 599 m ilgio ir 42,5 m aukščio. Jis užbaigtas restauruoti 2007 m.

Pasigrožėję Lyduvėnais vykstame į Raseinius (17 km), į taip vadinamą senąją Žemaitijos sostinę.

Istorijos šaltiniai liudija, kad XIV a. pab. – XV a. pr. Raseiniai buvo vienas iš svarbiausių Žemaitijos centrų. XV a. pab. miestui suteiktos savivaldos teisės, Raseiniai tapo apskrities centru – viena pirmųjų Žemaitijos sostinių. XVI – XVIII a. Raseiniai buvo vienas iš Žemaitijos religinių centrų: čia veikė 3 katalikų vienuolynai (dominikonų, pijorų, karmelitų), katalikų, kalvinistų, liuteronų bažnyčios.

Nuo 1934 m. Raseiniuose, miesto centre, buvusioje Rinkos aikštėje, stovi V. Grybo „Žemaitis“, simbolizuojantis žemaičių stiprybę ir atkaklumą kovoje už laisvę. Postamente iškalti žodžiai: AMŽIAIS BUDĖJAU IR VĖL NEPRIKLAUSOMYBĘ LAIMĖJAU. Paminklas atidengtas 1934 m. birželio 24 d., dalyvaujant 25 tūkstančiams žmonių ir tuometiniam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Tai pagrindinė susitikimų, susibūrimų vieta miesto visuomenei, svečiams, turistams.

Miestą puošia XVII a. architektūros ansamblis Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir dominikonų vienuolynas. 1642 m. J. Tiškevičius Raseiniuose įkurdino dominikonus, kurie pastatė baroko stiliaus bažnyčią ir vienuolyną.

Mieste veikia Krašto istorijos muziejus – viena iš didžiausių kultūros įstaigų rajone, saugančių ir globojančių kultūros paveldą. Ekspozicijos, edukaciniai užsiėmimai, teminės istorinės, profesionalaus ir mėgėjų meno parodos, mokslinės konferencijos ir seminarai, susitikimai, valstybinių švenčių ir atmintinų datų minėjimai sukviečia į muziejų įvairaus amžiaus ir skirtingų pomėgių žmones. Muziejaus filialai yra Betygalos miestelyje ir Pagojukų seniūnijoje, Bernotuose, poeto Maironio etnografinė sodyba – muziejus.

Taip pat kviečiame aplankyti Prabaudos piliakalnį (pietiniame Raseinių pakraštyje, už miesto reikia pasukti į dešinę, link Mirklių kaimo, o už 200 m sukti kairėn per mišką ir už 50 m matyti šiaurinis piliakalnio šlaitas). Raseinių žemė pirmą kartą paminėta 1253 m. Mindaugo raštuose, todėl galima teigti, kad Raseiniai tuomet jau buvo nemažas administracinis centras. XIV a. Raseinių vardas jau dažnai minimas ordino kronikoje, aprašant kryžiuočių žygius į Žemaitiją. Į pietus nuo dabartinio miesto, strategiškai svarbioje vietoje, šalia kelio, vedančio į Ariogalą ir Kauną, įrengtas Raseinių piliakalnis, vadinamas Prabauda, Cibikalniu arba Mirklių kalnu. Kol kas šis piliakalnis nuodugniai netyrinėtas, „Todėl negalima atmesti prielaidos čia buvus ir ankstyviausios pilies bei miesto pradžią“, rašė 2007 m. piliakalnio prieigas tyrinėjęs archeologas Olegas Fediajevas. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pabaiga – II tūkst. pradžia.

Prabaudos piliakalnis apipintas legendomis. Pasakojama, kad čia senovėje stovėjo pilis, ne kartą atlaikiusi kryžiuočių puolimus. Vienoje iš piliakalnių aukštumų palaidoti pilies gynėjai. Sakoma, kad Prabaudos upė yra šventa ir čia gyveno žynys Prabaudas. Žinomi romantiški pasakojimai apie kalno požemiuose vargstančią kunigaikštytę, laukiančią kariūno, kuris ją išvaduos Joninių naktį. Cibikalnio pavadinimas kartais kildinamas iš „svieto lygintojo“ berno Cibo, kuris slapstėsi kalne iškastoje oloje, pavardės. Kiti pasakotojai, priešingai, mini žiaurų poną Cibickį ir čia prasmegusį jo dvarą. Gali būti, kad Prabaudos piliakalnis vadintas Cibikalniu dėl to, kad čia seniau ganydavosi miestelėnų ožkos, šaukiamos „ciba ciba“.

XX a. pradžioje įspūdingas dvikupris piliakalnis buvo iš tolo matomas keliaujančiam į Raseinius, matyt, todėl buvo užfiksuotas B. Buračo fotografijoje. Apie 1960 m. jis buvo apsodintas pušelėmis ir užaugęs miškas paslėpė piliakalnį nuo keliaujančių Žemaičių plentu.

Nuo Raseinių, senuoju Žemaičių plentu pasukame link Kryžkalnio, važiuojame iki Viduklės (16 km). Viduklės miestelio pavadinimas reiškia „vidukelė“. Matyt, per šią vietovę ėjo keletas kelių, o jų sankryžoje įsikūrusi gyvenvietė davė pradžią centriniam Viduklės pavieto miesteliui. Dabar pro Viduklę tiesiasi ne tik plentas. Netoliese XX a. pradžioje nutiesta geležinkelio linija.

Viduklės Švento kryžiaus bažnyčia (Simono Stanevičiaus g. 2, Viduklė) yra pirmoji pastatyta Vytauto Didžiojo valia 1416 m., Žemaičių krikšto metu. Dabartinė medinė 1806 m., neogotikos ir liaudiškų architektūros formų derinys. Jos fundatorius vyskupas Juozapas Arnulpas Giedraitis. Paskutinė rekonstrukcija atlikta 1912 m. Remontas – restauracija 2006 m., minint bažnyčios 200 metų jubiliejų.

Aplankius Raseinių rajoną, negalima neaplankyti Jūkanių geomorfologinio draustinio, kuris yra už  2 km nuo Viduklės. Jūkainių geomorfologinis draustinis, su nuostabiai įruoštu pažintiniu – rekreaciniu taku – vienas iš svarbiausių ir šiuo metu lankomiausių objektų turizmui.

Jūkainių geomorfologinis draustinis apima Viduklės girininkijos Jūkainių miškų masyvą. Jo plotas – 263 ha. Draustinis įkurtas 1992 metais, siekiant išsaugoti Žemaičių prieškalvėms būdingos apskalautų moreninių gūbrių sališkas liekanas. Draustinis apima Jūkainių mišką ir jo apylinkes.

Jūkainių geomorfologinis draustinis su įrengtu pažintiniu – rekreaciniu taku – puiki vieta kultūriniam, pažintiniam, gamtiniam turizmui. Rekreacinės teritorijos puikiai pritaikomos poilsiui, pramogoms. Įrengti takai, turistinė infrastrūktūra. Turistams paprasta pažinti mišką, gamtos vertybes, nes stovi informaciniai stendai, informacinės rodyklės ir t. t. Išskirtinumo vietovei suteikia garsių Lietuvos drožėjų skulptūros, kurios atspindi mitologinius personažus, įvarius gyvūnus, pagoniškas būtybes ir kt.

Nors Jūkainių geomorfologinis draustinis apsuptas numelioruotų, intensyviai naudojamų laukų, tačiau pats Jūkainių miškas, jo pakraščiai ir išlikę kaimeliai byloja tarsi sustojusį laiką. Įdomūs savo sudėtimi medynai, išlikę senų ąžuolynų fragmentai, užpelkėję upeliai, retų ir apyrečių augalų gausa suteikia šiai vietai paslaptingo jaukumo. Šiame miške gausiai auga plunksninės strugės, plačialapiai ir didžiažiedžiai katilėliai, didžiažiedės rusmenės bei menturlapės baltašaknės, kurių kituose į rytus plytinčiuose rajono miškuose beveik neaptiksi.

Miške gausiai peri strazdai, geniai, zylės, kėkštai, aptinkama paukštvanagių, jarubių, užpelkėjusio upelio pakrančių sažalynuose čiulba žiogeliai, nendrinukės, krakšlės, gyvena nendrinės lingės.

Netoli Viduklės (9 km), Kanopėnų kaime, ant neaukštos kalvelės, apsupta aukštų medžių pilkuoja Simono Stanevičiaus memorialinė sodyba – muziejus, kitaip dar pavadinta „Žemaičių bajoro sodyba – muziejus“. Muziejaus literatūrinio ir buities pobūdžio ekspozicijoje atsispindi S. Stanevičiaus gyvenimo ir kūrybos faktai, įamžintas jo atminimas.

Aplankius S. Stanevičiaus sodybą, sukame į Molavėnų piliakalnių kompleksą (12 km). Istoriniai šaltiniai liudija, kad tarp Raseinių ir Nemakščių ošė senovės lietuvių tikėjimo šventoji giria. Girią perskyrė nutiestas geležinkelis, kuris dabar skiria Jūkainių geomorfologinį draustinį ir Pašešuvio kraštovaizdžio draustinį. Draustiniuose augantys ąžuolai yra gal trečiosios kartos buvusio šventojo ąžuolyno palikuonys. Nors  Jūkainių miškas ir Molavėnai ir atskirti mišku bei geležinkeliu, tačiau tai erdvė, kurią sieja istorija. Dar ir dabar žmonės, pabuvoję Jūkainiuose, pasivaikščioję, pasigėrėję traukia tiesiai laukų keliukais į Molavėnus (kai leidžia gamtinės sąlygos) ir atvirkščiai, pabuvoję Molavėnuose, traukia tiesiai į Jūkainius. Todėl šią teritoriją galima laikyti kaip vientisą lankomą objektą, susidedantį iš dviejų dalių.

Pašešuvio kraštovaizdžio draustinis yra į šiaurę nuo Pašešuvio kaimo (Viduklės sen.). Plotas – 294 hektarai. Draustinis įsteigtas 1992 metais siekiant išsaugoti raiškų Šešuvio slėnio ir jo intakų kraštovaizdį. Retai kur Lietuvoje išvysi tokius akiai malonius slėnius, apaugusius mišku šlaitus, nuostabią erdvių ir reljefo harmoniją.

Miškais apaugęs ir Dubysos bei kitų Žemaitijos upių išraižytas Raseinių kraštas – puiki vieta turizmui. Tai, kad šiose vietose nuo senovės buvo gyvenama, byloja puikiai geomorfologiniuose dariniuose įkomponuoti, legendomis ir padavimais apipinti piliakalniai, kuriuos tyrinėjant aiškėja vis nauji, dar niekam nežinomi didvyriškų mūsų protėvių kovų su užkariautojais istorijos fragmentai. Žymiausias iš jų – Molavėnų iliakalnių kompleksas yra Nemakščių seniūnijoje, prie Molavėnų ir Graužų kaimų, šiuo metu gerai pasiekiamoje, ypač pažintiniam turizmui patrauklioje vietoje, ledynmečių upių tėkmių suformuotame moreniniame slėnyje.

Poledynmečio upių ir jų intakų tėkmės suformuotuose erozinių raguvų geomorfologiniuose dariniuose gausu senovės baltų gyvenamųjų teritorijų ir gynybinių įrenginių. Molavėnų piliakalnių kompleksas yra svarbus istorijos – archeologijos (piliakalniai, alkakalniai, senkapiai), gamtos (šventgirės, Molavėnų  ąžuolas, natūralios pelkės, Skirtinio akmuo) kultūros  (anfiteatras, vadinamas „Lukošienės bliūdu“, estrada spektakliams, koncertams, mugių aikštė) ir istorijos (Lietuvos istorikai Molavėnų piliakalnius sieja su garsiaisiais Pilėnais) vertybėmis.  Šie objektai svarbūs ne tik Raseiniams, bet ir visai Lietuvai.

Pašešuvio kraštovaizdžio draustinis pasižymi turtingu augalų bei gyvūnų pasauliu. Natūralių miškų fragmentai, išlikusios natūralios ar mažai paliestos šlaitų pievos sąlygoja turtingą gyvūnijos ir augalijos pasaulį.

Vien tik ko vertas derlinguose Molavėnų-Graužų piliakalnio šlaituose plytintis natūralus liepynas, besitęsiantis iki Jaujupio prieigų. Šis nuostabus medynas, kopiantis piliakalnio šlaitais, labai primena parką. Vešlioje žolinėje dangoje želia gojinės miglės, plačialapiai katilėliai, miškiniai vikiai, varpotosios juodžolės, įvairiausi pavasario efemeroidai. Čia gausiai gyvena kikiliai, mėlynosios ir didžiosios zylės, sodinės devynbalsės, bukučiai, svilikai, nereti didieji geniai, juodieji strazdai, lipučiai, aptikti nykstantys Lietuvoje vidutinieji geniai. Nuošaliose draustinio vietose yra stebėtas net miškų slapukas juodasis gandras.

Tiek liepyno pakraščiuose, tiek kitose Pašešuvio draustinio vietose stebina gausios retųjų augalų – mėlynųjų palemonų, raudonųjų gegūnių, baltijinių gegūnių, žalsvažiedžių blandžių – augavietės. Dažni machaonai. Molavėnų piliakalnio prieigose randami tik Žemaitijai būdingi juodieji apolonai, mėgstantys saulės šildomus piliakalnių šlaitus. Šešuvyje gyvena ūdros. Senų ąžuolų kamienai priglaudžia retą grybą – ąžuolinę kepeną.

Toliau keliaujame į Nemakščius (11 km). Nemakščiai – Žemaitijos miestelis tarp Kauno – Klaipėdos plento ir Vilniaus – Klaipėdos automagistralės, 5 kilometrai nuo Viduklės geležinkelio stoties ir 7 kilometrai nuo Rygos – Karaliaučiaus plento.  Padavimas sako, kad senovėje dabartinių Nemakščių vietoje augusi didžiulė giria, o prie jos stovėjęs namas, kuriame veikusi smuklė. Tą namą vietos gyventojai namiūkščiu vadinę. Iš to žodžio ir kilęs vietovės pavadinimas. Laikui bėgant, čia pradėjęs formuotis kaimas, išaugęs į bažnytkaimį. Jį pagal pirmąjį čia stovėjusį namą Namokščiais imta vadinti, vėliau Nemakščiais.

2001 m. pašventinta nauja bažnyčia. Pagrindines lėšas skyrė išeivis prelatas Petras Butkus. Statybą pradėjo klebonas Kazimieras Rimkus, baigė – Romualdas Gečas. 2006 m. liepos mėn. seniūnijos bendruomenė paminėjo Nemakščių 620 metų jubiliejų. Ta proga sukurti ir pašventinti herbas ir vėliava. Žaliame skyde – auksinis kaspinas su keturiais juodais ratais, virš kurių juoda linija – stilizuotas važiuoklės dugnas. Aštuonratė važiuoklė – iš Nemakščių seniūnijos kilusio Pšemislo Neveravičiaus išradimas. Simbolių kalboje ratai ir ratų kryžiai, kurie „rieda“ dangaus skliautu, yra saulės, platesne prasme – kosmoso ir jo cikliškos raidos, tobulumo įsikūnijimas. Žalia skydo spalva simbolizuoja laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį. Jubiliejaus datą įamžino miestelio centre iškilęs koplytstulpis (autorius Algirdas Jasilionis). Šventėje skambėjo žemiečio poeto Algirdo Stepono Dačkevičiaus eilės.

2007 m. Nemakščiuose atkurta Aštuonratės važiuoklės draugija (pirmininkas Leonas Tamulevičius),  veikusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose. L. Tamulevičiaus iniciatyva pagal  P. Neveravičiaus brėžinius atkurta  aštuonratė važiuoklė ir tėvų Marytės ir Alfonso Tamulevičių sodyboje įkurtas  technikos muziejukas. Jo atidarymas vyko 2007 metų liepos mėnesį, minint Nemakščių miestelio jubiliejų. Muziejuke kiekvienas gali rasti kažką įdomaus ir mielo savo širdžiai. Čia rasite išradėjo P. Neveravičiaus asmeninių daiktų, 2 – ojo amžiaus pradžios technikos vertybių: technikos, variklių, taip pat kalvio, batsiuvio, siuvėjo, audėjos originaliai įrengtas patalpas ir to meto darbo įrankius.

Neišdildomų įspūdžių keliaujant po Raseinių kraštą!

Judita Norvilaitė, Strateginio planavimo, investicijų, projektavimų ir projektų valdymo skyrius, tel. (8 428) 41 553, el.paštas: [email protected]