Maršruto ilgis – 27 km
Atgimimo aikštė – Liepų g. – 1,7 – Klaipėdos universitetas / miesto parkas – 0,8 – P. Lideikio g. – 0,5 – Vasaros koncertų estrada – 5 – geležinkelio pervaža Giruliuose (8 km)
Kelionę pradėję iš Klaipėdos Atgimimo aikštės (9), pradžioje važiuojate dviračių taku palei H. Manto gatvę iki Klaipėdos universiteto (KU) miestelio (45). Jeigu keliaujate sunkiai apkrautu dviračiu ir nenorite lipti arba leistis stačiais laiptais po geležinkelio viaduku, patariame H. Manto gatvės atkarpą nuo Lietuvininkų aikštės iki KU pravažiuoti gatve. Ties centriniu įvažiavimu į KU teritoriją sukate kairėn ir miesto parko taku važiuojate pro vokiečių karių kapines iki sankryžos su P. Lideikio gatve. Kertate sankryžą ir H. Manto gatvės šaligatviu privažiuojate „Kuršių kelio“ poilsio aikštelę šalia plataus tako, vedančio link Vasaros koncertų estrados (VKE). Apvažiavę VKE ratu iš kairės arba dešinės pusės arba perkirtę tiesiai, sukate į naujai rekonstruotą dviračių taką, vedantį per Girulių mišką link jūros. Vasarotojų gatve privažiuojate geležinkelio pervažą.
Pajūrio regioninio parko direkcija,
Vilties g. 6, tel. (8~46) 41 24 83, el. paštas
[email protected], www.pajuris.info.
Lankytinos vietos Klaipėdoje
(45) Klaipėdos universiteto (KU) pastatų kompleksas (H. Manto g. 84, www.ku.lt ) – tai restauruotos XIX a. neogotikinio stiliaus raudonų plytų vokiečių kareivinės. KU čia įkurtas 1991 m. sausio 1 d. Universitete yra 9 fakultetai ir institutai: Gamtos ir matematikos mokslų, Humanitarinių mokslų, Jūrų technikos, Menų, Pedagogikos, Socialinių mokslų, Sveikatos mokslų, Tęstinių studijų institutas, Jūreivystės institutas.
(46) Vokiečių karių kapinės – tai bendrosios Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų karių kapinės, kurias Vokietijos vyriausybės įgaliojimu sutvarkė Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga. 1915 m. šios kapinės tapo amžinojo poilsio vieta beveik 100 karių. Čia stovėjo granitinis paminklas, o pati vieta buvo vadinama didvyrių prieglobsčiu.
Giruliai
Tai viena iš jauniausių šiaurinės Lietuvos pajūrio dalies gyvenviečių, priklausanti Klaipėdos miestui. Prieš 200 metų dabartinėje Girulių vietoje buvo smėlynai, kuriuos leista apželdinti pušų plantacijomis.
XIX a. pab. Prūsijos valdžia suteikė Klaipėdos pirkliams teisę čia įrengti jūros maudykles, o vietiniams gyventojams – nuomoti svečiams vasarnamius.
Apželdinus Girulių pajūrį, šiose vaizdingose vietovėse buvo sukurtas klaipėdiečių pasivaikščiojimams skirtas parkas, pasodinti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai, kiti dekoratyviniai medžiai. Pajūryje įrengus Antrojo pasaulinio karo gynybinius įtvirtinimus, Giruliuose buvo įkurdinti artilerijos bazės kariai ir karininkai, čia veikė ir artilerijos pajėgų sanatorija.
Lankytinos vietos:
(47) Girulių dzotai – tai Antrojo pasaulinio karo gynybiniai įtvirtinimai pajūryje, įrengti prijungus Klaipėdos kraštą prie
Vokietijos, kuri ruošėsi puolimui į rytus. Fortus prie Klaipėdos sudarė 9 gelžbetoniniai įrenginiai, sujungti požeminėmis eigomis. Prieigos buvo pridengtos spygliuotomis užtvaromis, fortai apginkluoti pabūklais ir kulkosvaidžiais. Šiuo metu išlikusį karinių įtvirtinimų kompleksą sudaro trys pastatai, didžiausiojo plotas – 500 kv. m.
Giruliai – 1,5 – Kukuliškiai – 1,5 – sankryža į Olandų kepurę – 1,5 – „Žiogelis“/ Karklė – 1,5 – posūkis į dviračių taką – 2 – Plazės ežeras – 1 – Šaipiai (9 km)
Giruliuose kertate geležinkelį, sukate dešinėn ir 0,5 km važiuojate Stoties gatve iki Pajūrio regioninio parko pradžios. Toliau važiuojate naujai išasfaltuotu dviračių taku per Kukuliškių mišką ir to paties pavadinimo kaimą iki sankryžos su pagrindiniu keliu. Prieš pasukdami dešinėn link Karklės, galite pavažiuoti mišku 0,3 km tiesiai ir dar tiek pat pasukę kairėn iki įspūdingiausios Lietuvos pajūrio vietos – Olandų kepurės (48).
Toliau keliausite pagrindiniu keliu iki Karklės kaimo, kur galėsite užkąsti ir pailsėti karčemoje „Žvejo sodyba“, poilsio aikštelėje „Kuršių kelias“ arba kempingo „Žiogelis“ kavinėje. Pastarąją lengvai atpažinsite iš kairėje kelio pusėje stovinčio kelių metrų aukščio dviračio maketo. Šioje vietoje pro „Žilvičio“ stovyklavietės stadioną ir Karklės kapinaites (49) galima lengvai išvažiuoti į paplūdimį. Nuo „Žiogelio“ toliau važiuojate pagrindiniu Karklės keliu iki posūkio kairėn į buvusį sovietų karinį poligoną. Čia prasideda naujai išasfaltuotas dviračių takas, vedantis Palangos link. Pakeliui privažiuojate Plazės ežerėlį (50), kur galima atsipūsti poilsio aikštelėje prie paukščių stebėjimo namelio ir pasigrožėti nuostabia pajūrio gamta, kur dar prieš 15 metų karaliavo sovietinės armijos tankistai.
Pajūrio regioninis parkas (PRP)
Tai valstybės saugoma pajūrio teritorija nuo Girulių iki Senosios Palangos. Jis įsteigtas siekiant išsaugoti pajūrio kraštovaizdį, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kurios išliko sovietų kariuomenei pasitraukus iš buvusio karinio poligono. Kadangi daugiau kaip pusė PRP teritorijos yra Baltijos jūroje, gyvūnijos ir augalijos įvairovę didina žiemojantys paukščiai bei jūros dugno fauna – moliuskai ir dumbliai, kuriems „pagrindą po kojomis“ suteikia dideli rieduliai. Būtent todėl šie pajūrio akmenys, kurie atrodo egzotiškai daugeliui žmonių, pripratusių prie smėlėtų paplūdimių, čia yra saugotina vertybė.
Rudens ir pavasario migracijos metu parke galima stebėti daugelio Lietuvoje aptinkamų rūšių paukščius, nes pajūriu driekiasi didysis Šiaurės–Pietų migracijos takas.
PRP zonoje buvusios senosios gyvenvietės po sovietų okupacijos buvo beveik visiškai sunaikintos. Išlikusios kelios sodybos Šaipiuose ir Nemirsetoje. Žymiai geriau išsilaikė kaimai, tiesiogiai nepriklausę karinei zonai: Grabiai, Bruzdeilynas, Dargužiai, Kalotė ir pietinė Karklininkų (Karklės) dalis.
Karklė
Pajūrio regioninio parko lankytojų centras / kavinė-baras / kempingas „Žiogelis“, tel. (8~46) 46 30 80, mob. 8~686 62 915, www.ziogelis.lt.
XV a. pr., po Žalgirio mūšio ir Melno taikos, krašto gyvenimas tapo ramesnis, galutinai buvo nustatytos sienos tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos. Siekiant užtikrinti Pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėdą Rygos link, normalų funkcionavimą ir apsaugą, pakelėje buvo pradėtos kurti karčemos, kurios neretai tapdavo prekybiniais centrais.
Nuo XVI a. pradedama minėti Karklės karčiama. 1923–1938 m kaimas vadintas Karklininkais, o vokiškuose šaltiniuose – Karkelbeck, kartais Karkelbeek. Vietovardis Karkelbeck sudarytas iš kuršių kilmės žodžių ir reiškia krūmokšniais apaugusią vietą, įsikūrusią prie upelio. Tai buvo viena iš didžiausių gyvenviečių krašte.
XIX a. pab. Karklės kaimas, kuriame gyveno apie 800 gyventojų, tęsėsi visu pajūriu nuo Girulių iki Nemirsetos (dabar čia – Pajūrio regioninis parkas). XX a. pr. kaime veikė 3 karčemos, kepykla, buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, Karklei suteiktas kurorto statusas. Vėliau, įsteigus sovietų armijos poligoną, maldos namai buvo suniokoti, o vietiniai gyventojai iškeldinti kitur. Dabar Karklė yra etnokultūrinis draustinis, kurio tikslas – išsaugoti šiam kraštui būdingus architektūros bruožus.
Lankytinos vietos PRP:
(48) Olandų kepurė – nuolat Baltijos jūros bangų mūšos ardomas 24 m aukščio skardis, dar vadinamas Olandų
kepurės kalnu, kurį prieš 12–15 tūkst. metų suformavo Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas. Šis kalnas nuo seno buvo apaugęs pušų ir ąžuolų sengire ir sudarė ryškų kontrastą aplink plytinčiai pustomo smėlio lygumai, todėl buvo geras orientyras jūreiviams ir žvejams. XIX a. pr. ant skardžio buvo pastatyti perspėjamieji ženklai laivams, o pats kalnas pažymėtas jūrlapiuose. Šios vietos vardo kilmė susijusiu su kranto reljefo panašumu į olandišką kepurę. Šlaito viršuje dabar įrengtos regyklos, nuo kurių atsiveria puiki panorama į jūrą. Čia prasideda pažintinis takas „Litorina“.
(49) Senosios Karklės kaimo sodybos ir kapinaitės, kuriose yra išlikusių autentiškų įvairių antkapinių paminklų (medinių krikštų, kalto metalo, vėlyvesnių cementinių). XX a. pr. jos buvo vadinamos „liepų“ kapinėmis.
(50) Plazė – tai prieš 10 tūkst. metų susiformavęs ledyninės kilmės ežerėlis, tyvuliuojantis vos už 200 metrų nuo jūros. Sovietų armijos kareiviai šiame ežerėlyje plaudavo tankus, o dabar jis su apylinkėmis priklauso gamtos rezervatui, kur paukščių migracijos metu rudenį ir pavasarį galima pamatyti ir išgirsti daug vandens paukščių – gulbių giesmininkių, dryžgalvių kryklių, rudgalvių kryklių, cyplių, klykuolių, kuoduotųjų ančių ir net pilkųjų gervių. Čia įrengtas paukščių stebėjimo bokštelis, o šalia – „Kuršių
kelio“ poilsio aikštelė dviratininkams.
Šaipiai – 4 – Nemirseta – 2,5 – Vytauto g. – 2 – Botanikos parkas – 0,5 – Meilės alėja – 1 – Palangos tiltas (10 km)
Tęsiate kelionę dviračių taku per Pajūrio regioninio parko pievas iki Šaipių kaimo, kur įsikūrusios Lietuvos kariuomenės pajėgos, o šalia tako – „Kuršių kelio“ poilsio aikštelė su informaciniu stendu. Toliau važiuojate dviračių taku palei jūrą iki Nemirsetos kraštovaizdžio draustinio, kur galima pamatyti įspūdingą senovinį Litorinos jūros šlaitą (52) ir atsipūsti „Kuršių kelio“ poilsio aikštelėje.
Tęsiate kelionę dviračių taku per mišką iki Vytauto gatvės, sukate kairėn ir trinkelėmis grįstu pėsčiųjų ir dviračių taku privažiuojate pagrindinį įėjimą į Palangos botanikos parką (57). Sukate kairėn ir važiuojate S. Dariaus ir S. Girėno gatve iki viešbučio „Voveraitė“, kur sukate dešinėn ir Meilės alėja privažiuojate garsiąją J. Basanavičiaus
gatvę (59) ir jūros tiltą (60).
Nemirseta
Tai viena iš seniausių pajūrio vietovių, jau nuo seno priklausiusių Palangos prekybiniam centrui. Nuo XIII a. ji perėjo Vokiečių ordino žinion, o 1422 m. tapo pasienio punktu, todėl čia įsikūrė pasienio sargybos būstinė ir karčema, vėliau pradėjo veikti pašto įstaiga, vadinama Nimmersatt, įteigta pradinė mokykla, pastatytas vėjo malūnas. XIX a. čia pradėjo kurtis kurortas, jūros pakrantėje buvo pastatyti vasarnamiai, prie pagrindinio kelio veikė viešbutis su karčema, vadinamas kurhauzu, pasienio muitinės punktas, gelbėjimo stotis. XX a. pr. ši vietovė turėjo lietuvišką Nemerzatės pavadinimą, kilusį iš asmenvardžio Nemirair ir priedėlio „seta“, kuršių kalboje reiškusio kiemą. Po sovietų okupacijos Nemirsetos centre įsikūrė karinis dalinys, vasarnamiai buvo nugriauti, kurhauzas rekonstruotas, pastatytos kareivinės, gyvenamųjų namų kariškiams kompleksas.
Iki šių dienų pajūryje išlikusi gelbėjimo stotis ir išskirtinė Nemirsetos apylinkių vertybė – gamtinė įvairovė: apsauginis pajūrio kopagūbris, senovinis Litorinos jūros šlaitas, parabolinių kopų gūbrys, banguota smėlio lyguma (palvė), pajūrio pelkių ir ežerokšnių virtinė. Nemirsetos parabolinėse kopose ir smiltpievėse auga nepaprasto grožio lietuviška orchidėja – tamsialapis skiautalūpis (lot. epipactis atrorubens).
Lankytinos vietos PRP:
(51) Bebrų stebėjimo namelis Šaipių žemapelkėje, kur galima iš arčiau pažinti bebrus, daugiau sužinoti apie šių žvėrelių biologiją, jų įtaką aplinkai.
(52) Senovinės Litorinos jūros, tyvuliavusios prieš maždaug 8 tūkst. metų, kranto fragmentas ties Nemirseta.
(53) Nemirsetos laivų gelbėjimo stotis (XIX a. pab.).
Palanga
Palanga – populiariausias Lietuvos pajūrio kurortas, kurio didžiausias turtas – smulkaus, švelnaus smėlio paplūdimiai su kopomis ir juos juosiantys pušynai. Palangos miestas kartu su priemiesčiais ir Šventosios gyvenviete sudaro Didžiąją Palangą. Dabar čia gyvena apie 20 tūkst. žmonių, bet vasaros sezono metu ir savaitgaliais žmonių skaičius Palangoje išauga dešimteriopai.
Palangos istorija mena senus laikus. Ikikrikščioniško tikėjimo kulto paleoastronominiai įrenginiai, atrasti Šventosios apylinkėse ir ant Birutės kalno, byloja apie sakralinę šios vietos svarbą seniesiems baltams. XIII a. Palanga buvo gana svarbi prekybinė gyvenvietė, todėl į šią Baltijos pakrantę išsilaipindavo ne tik užjūrio pirkliai, bet ir užkariautojai.
Pirmasis Palangos vardo paminėjimas labiau primena legendinį pasakojimą apie danų karaliaus Valdemaro Pirmojo kariuomenės išsilaipinimą XII a. vid. Vėliau šių žemių gviešėsi vikingai, normanai, ne kartą jas niokojo kryžiuočiai.
Palangos vardo kilmė taip pat susijusi su padavimais ir jūra. Pasakojama, kad žvejų nameliai stovėdavo taip arti kranto, jog jūros bangos skalaudavo, o vėjas užpustydavo juos smėliu iki pat palangės.
Dažniausiai Palangos vardas kildinamas iš baltų kalbose vartojamų archaiškų žodžių palvė, palios, pala, palas (reiškiančių žemas, pelkėtas vietas) arba iš upėvardžių Palanga, Palangis, Alanga, Langa.
Vėlesniais metais Palanga pamažu pradėjo garsėti kaip poilsinė gyvenvietė. Ypač prie to prisidėjo išsilavinę turtingi grafai Tiškevičiai, kurie buvo matę ne vieną to meto garsųjį Vakarų Europos kurortą, todėl nusprendė ir Palangą paversti moderniu madingu kurortu.
XIX a. pab. buvo pastatytas kurhauzas – pirmasis Palangoje kurortinis viešbutis ir restoranas, vasarnamių kompleksai, įrengtos maudyklės su šiltu vandeniu. Aplinkiniuose miško parkuose nutiesti pasivaikščiojimo takai, pastatytas senasis tiltas į jūrą, kuris, nors ir nevirto didesniu uostu, tapo mėgstamiausia kurorto svečių pasivaikščiojimo vieta. Iki šių dienų išliko J. Tiškevičiaus sūnaus Felikso 1893 m. pastatyti įžymūs dvaro rūmai ir su prancūzų architekto E. F. Andrė pagalba įrengtas nuostabus peizažinis parkas.
Palanga
Telefono kodas: 8~460,
Informacijos centras: Kretingos g. 1, tel. 48 811, el. paštas [email protected], www.palangatic.lt.
(54) Gintaro muziejus, Vytauto g. 17, tel. 51 319, www.pgm.lt,
d. l. birželį–rugpjūtį II–VI 10.00–20.00 val., VII 10.00–19.00 val.,
rugsėjį–gegužę II–VI 11.00–17.00 val., VII 11.00–16.00 val.
Grafų Tiškevičių rūmuose įkurtas muziejus, garsėjantis pasaulyje bene didžiausia gintaro inkliuzų ir unikumų kolekcija (4,5 tūkst. eksponatų). Saulės akmuo – unikaliausias Lietuvoje gintaro luitas, trečiasis pagal svorį Europoje (3,526 kg).
(55) Dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba, Vytauto g. 23, tel. 54 559,
d. l. birželį–rugpjūtį I–VII 12.00–19.00 val.,
rugsėjį–gegužę II–VI 10.00–17.00 val.,
VII 10.00–15.00 val.
J. Šliūpas buvo žymus visuomenės veikėjas ir pirmasis Palangos burmistras, kurio dėka 1933 m. Palangai buvo suteiktos miesto teisės.
(56) Antano Mončio namai-muziejus, S. Daukanto g. 16, tel. 49 366,
d. l. birželį–rugpjūtį II–VII 15.00–21.00 val.,
rugsėjį–gegužę II–VII 12.00–17.00 val.
Čia eksponuojamos šio skulptoriaus modernisto A. Mončio, gimusio Kretingos rajone, bet per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukusio į Prancūziją, sukurtos skulptūros iš medžio, piešiniai, grafikos darbai, koliažai, moliniai švilpai, iš industrinių atliekų padarytos kaukės.
Lankytinos vietos:
(57) Palangos botanikos parkas – vienas iš gražiausių Rytų Europos landšaftinių parkų, 1897 m. įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus pagal garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto, botaniko Eduardo Fransua Andrė projektą.
(58) Birutės kalnas – aukščiausia Palangos kopa, garsi savo romantiška legenda apie vaidilutės Birutės ir kunigaikščio Kęstučio meilę. Pasak legendos, šioje vietoje buvusi pagoniška lietuvių šventykla, kurioje šventą ugnį kūrenusi gražuolė vaidilutė, vardu Birutė. Kunigaikštis Kęstutis ją prievarta išsivežęs ir vedęs. Pasakojama, jog mirus Kęstučiui, Birutė grįžusi į šventyklą ir toliau tarnavusi dievams. Po mirties ji buvusi palaidota kalne.
XIX a. pab. ant Birutės kalno pastatyta koplyčia su vitražais, o kalno papėdėje – kukli skulptūrėlė „Tau, Birute“ (dailininkė K. Petrikaitė-Tulienė).
(59) Jono Basanavičiaus gatvė – iš naujo atgimusi populiariausia Palangos kurorto pėsčiųjų ir dviratininkų alėja (2 km ilgio), jungianti centrinę Vytauto gatvę su jūros tiltu ir pagrindiniu paplūdimiu, siūlanti poilsiautojams įvairių pasilinksminimų ir pramogų restoranuose, lauko kavinėse ir atrakcionuose.
(60) Jūros tiltas, kurio istorija prasidėjo XIX a. pab., kai grafo Tiškevičiaus sumanymu buvo pastatyta prieplauka. Tada tarp Liepojos ir Palangos pradėjo kursuoti prekybinis ir keleivinis laivas „Phoenix“. Tačiau po audrų prieplauka buvo užnešama smėliu ir po kelerių metų laivybai nebetiko. Tiltas tapo mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Po uraganų mediniam tiltui pradėjus griūti, 1997 m. buvo pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas, kurio ilgis siekia 470 m.
(61) „Jūratė ir Kastytis“ – tai netoli Palangos tilto esanti N. Gaigalaitės skulptūra, bylojanti apie vienos pajūrio legendos personažus. Jūros deivė Jūratė pamilo paprastą žvejį Kastytį. Už bausmę rūstusis dievas Perkūnas sudaužė gintarinius deivės rūmus. Į krantą išmetami gintaro gabalėliai – povandeninės Jūratės buveinės liekanos.
(62) „Eglė, žalčių karalienė“ – viena iš žinomiausių skulptūrų Lietuvoje (R. Antinis, 1960 m.) prie pagrindinio tako į Tiškevičiaus rūmus (Gintaro muziejų). Ji byloja apie lietuvių liaudies legendą: mergina po maudynių marškiniuose radusi žaltį, norėdama juos atgauti, pažadėjusi žalčiui už jo tekėti.
(63) Gintaro dirbtuvės (Vytauto g. 21 / S. Dariaus ir S. Girėno g. 27). Lankytojai gali stebėti visą gintaro apdirbimo procesą nuo žaliavos iki užbaigto papuošalo, įsigyti gintaro dirbinių, pabendrauti su gintaro meistrais.
(64) Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų katalikų bažnyčia, Vytauto g. 51, tel. 56 186. Tai neogotikinio stiliaus bažnyčia, pastatyta XX a. pr. pagal švedų architekto K. Strandmano projektą. Šis 76 m aukščio statinys ir šiandien yra aukščiausias Palangoje.
(65) Iveros Dievo Motinos ikonos cerkvė (Sodų g. 52) – tai rusų stačiatikių maldos namai ir pirmoji cerkvė, pastatyta po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.
pirmas 
Loreta 
Aruna