Neįsivaizduojame gražiame kraštovaizdyje įsikūrusio Gelgaudiškio be dvaro rūmų ir juos supančio seno, didingo parko. Daug įvairių legendų ir pasakojimų gaubia šią vietovę.
Pakeliausime 2 kilometrus apimančiu Gelgaudiškio pažintiniu taku. Susipažinsime su gamtos ir kultūros vertybėmis, legendomis, mėginsime suprasti „žemės kalbos žodžius“.
Kelionę pradėsime nuo dvaro rūmų.
Rūmus supa senas parkas. Tai vienas didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Čia griežtos geometrinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis – ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš pietų pusės. Stambiausi šios iš Šiaurės Amerikos introdukuotos rūšies medžiai daugiau nei metro skersmens. Toliau pažintiniu taku keliausime į miško parką. Tik įžengus į mišką, mus pasitinka europiniai maumedžiai. (Keliaujant šiuo taku į rytus, per Šilupės upelį pasiektume Pakalniškių kaimą). Praėję apie 200 m į rytus, dešinėje prieiname pirmąją proskyną (taką), vedančią PR kryptimi. Ja ir pasukame. Patenkame į aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Ši vieta „žvaigžde“ vadinama. Tai ypač įdomus parko elementas. Legenda pasakoja, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo. Jie, norėdami ir pietus valgant matyti žvėris, medžioti, įsakė iškirsti proskynas. Žmonės prisimena, kad anksčiau čia augę šimtamečiai ąžuolai. Ąžuolus pokario metais iškirto ir pasodino eglaites. Iš „žvaigždės“ pasukame ŠR kryptimi. Prieiname tako, vedančio į Pakalniškių kaimą, ir „žvaigždės“ atšakos susikirtimą. Čia pamatome taisyklingą, apaugusį medžiais, maždaug 3 m aukščio žemės kauburį, „asesoriaus kapu“ vadinamą. Legenda pasakoja, kad čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), kuris skirdavęs griežtas bausmes baudžiauninkams ir dažnai pats jas vykdydavęs. Vėliau žmonės pastebėjo, kad asesorius pasikeitė, pradėjo skirti mažesnes bausmes. Greitai išaiškėjo, kad jis įsimylėjęs baudžiauninkę. Tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su baudžiauninke buvusi neįmanoma. Šioje vietoje asesorius sielvarto apimtas nusižudė, prieš tai nužudęs žirgą ir užmušęs šunį. Teisėjas buvęs labai turtingas. Čia aukso ieškotojai ne kartą slapta kasė duobes, ieškodami asesoriaus auksinės kardo makšties ir diržo sagties. Pro „asesoriaus kapą“ kylame takeliu į Velnio kalną. Tai įspūdinga, daugelyje legendų minima stačiais šlaitais kalva. Šio kalno pavadinimo kilmę aiškina legendos. Viena – kad baudžiavos laikais pietinėje kalno pusėje buvusi dirbama dvaro žemė, kurią baudžiauninkai mediniais arklais sunkiai įdirbdavo. Kai baudžiauninkus siųsdavo arti šią žemę, jie sakydavę: „ir vėl į tą velnio kalną“. Kita legenda – kad ir baudžiavos laikais šį gražų kalną mėgdavę dvarininkai. Čia rengdavę iškylas, puotas. Baudžiauninkai, matydami iškylaujančius ponus, sakydavę: „ir vėl tie velniai puotauja“. Vėliau ši vieta pradėta vadinti „Velnių kalnu“, po to „Velnio kalnu“. Neseniai pradėta aiškinti kita šio kalno kilmės hipotezė, kad čia buvusi lietuvių pagonių šventykla. Šis kalnas buvo šventas ir vadintas Vėlių kalnu. (Krikščionybės laikais pavadinimas iškraipytas). Nuo Velnio kalno galime pasižvalgyti į Šilupės upelio slėnį. Pasukę į kairę, raguvos apačioje pamatysime aukščiausią Sūduvos eglę (aukštis – 42,54 m, skersmuo – 103,2 cm). Nulipę laiptais žemyn, išvysime tikrą eglės didybę. Pakilę į šiaurinį raguvos šlaitą, eglę galime apžiūrėti iš kitos pusės. Paėję 200 m į šiaurę, nuo Pakalniškių kaimo kalvos galime pasigrožėti Nemuno lankomis bei Panemunės pilimi kitapus Nemuno.
Grįždami į dvaro centrą, išvysime raudonąjį ąžuolą, o troškulį numalšinę šaltinio vandeniu, regėsime paprastąjį buką, ąžuolo giminaitį, juodąją pušį. Prieš kaštonų alėją, įkalnėje galime aplankyti Baronkapines. Tai baronų Koidelių kapai. Pakilę į kalnelį, paėję kaštonų alėja pro vokiečių kapus pamatysime juodąją pušį, kurios kamieno forma primena lyrą.
Sugrįšime prie dvaro rūmų šiaurinėje dalyje augančių milžiniškų ąžuolų. Pats seniausias ąžuolas auga ties rūmų ŠR kampu, aukštutinėje šlaito dalyje. Nuo ŠV rūmų kampo į Nemuno slėnį atsiveria gražus vaizdas, ypač tada, kai ąžuolų alėjos medžiai numeta lapus.
Ąžuolai sudaro didžiausią parko medynų dalį. Šie įspūdingi, gyvybingi ir didingi ąžuolai – senųjų Sūduvos girių palikuonys. Be jų parke galima pamatyti Krymo liepą. Veimutinę pušį, rausvažiedį kaštoną ir kt. Parke dominuojantys ąžuolai gražiai sugyvena su liepomis, klevais, uosiais, guobomis, skirpstais, pušimis, eglėmis. Medžiai lietuvio gyvenime visada turėjo didžiulės dvasinės reikšmės. Po didžiaisiais medžiais lietuviai įrengdavo šventyklas. Jie buvo šventi ir garbinami. Ąžuolas laikytas girių valdovu. Eglė vadinama ąžuolo motina. Prie šventųjų liepų motinos nešdavo tik gimusius vaikus, kad jie augtų sveiki. Liepų apsauga buvo reglamentuota net 1588 metų Lietuvos statute.
Štai ir baigėsi mūsų kelionė. Kasmet į Gelgaudiškį užsuka vis gausesnis gamtą ir grožį mylinčių lankytojų būrys. Čia vyksta literatūros, istorijos, geografijos, biologijos pamokos, įvairūs kultūriniai ir sportiniai renginiai. Gelgaudiškiečiai tikisi, kad gražios gamtos trauka, panemunėmis vingiuojantys dviračių takai šį kraštą pavers turizmo centru.
Informacijos šaltinis: www.gelgaudiskis.lt
pirmas 
Loreta 
Aruna