Maršruto ilgis: ~10 km
Trukmė: ~ 2-3 val.
Lankomi objektai:
1. Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra (Aušros takas 3)
Katedra nuolat buvo siaubiama karų, gaisrų, vėtrų, bet kiekvienąkart atstačius ji likdavo beveik tokia pat, kokia buvo pastatyta XVII a. pradžioje – baltai tinkuota, su labai aukštu bokštu ir raudonų čerpių stogu. Katedros pietinę sieną puošia vienas iš seniausių Lietuvoje saulės laikrodis, rodantis tikslų vietos laiką.
2. Saulės laikrodžio aikštė (Ežero g. – St. Šalkauskio g.)
Saulės laikrodžio aikštės svarbiausias akcentas – Stanislovo Kuzmos paauksuota, bronza padabinta beveik keturių metrų aukščio dekoratyvinė skulptūra „Šaulys”. Dažnai „Auksiniu berniuku” vadinama skulptūra bei aikštės grindinyje įlieti, valandas žymintys skaičiai – 12, 3 ir 6 – tarsi sujungia tris Šiaulių simbolius: Saulę, įprasminančią miesto žemėse įvykusį Saulės mūšį, Šaulį, nuo kurio kildinamas miesto vardas, ir Laiką, kuris prabėgo nuo tos dienos, kai miesto vardas buvo paminėtas pirmą kartą (1236 m). Tai aukščiausias saulės laikrodis Lietuvoje. Saulės laikrodžio aikštės kūrimo darbams vadovavo architektai: A. Černiauskas, R. Jurėla, A. Višniūnas bei skulptorius S. Kuzma.
3. Metalinė lapė
Pietinė Talšos ežero pakrantė 2009 m. gruodžio 23, naktį Šiauliuose telkšančio Talšos ežero krantinėje išdygo milžiniškos geležinės lapės skulptūra. Tai – šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Dizaineris juokavo, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, o Šiauliai galės didžiuotis geležine lape – apsukrumo, išminties simboliu. „Lapė nepasiduoda dresuojama kaip koks kvailas cirko liūtas, kuris bijo botago, bet myli dresuotoją”, – šypsojosi menininkas.
Didžiulę skulptūrą pagamino įmonės „Elga” meistrai. Ši bendrovė finansavo ir kūrinio gamybą, ir jo transportavimo išlaidas. Milžiniška skulptūra į ežero pakrantę gabenta vėlų antradienio vakarą (2009-12-22), kad nebūtų kliudoma eismui.
4. Talšos ežeras
Turbūt nedaug atsiras miestų, kur žygį ekologiniu taku pavyktų pradėti vos ne nuo paties miesto centro. Pasakojama, kad senų senovėje jokio ežero čia nebūta. Kartą žmonės išvydo milžinišką saulę gožiantį debesį. Geriau įsižiūrėję suprato, jog tai ne debesis, o visas ežeras danguje pakibęs. Su daugybe žuvų, paukščių ir visa kita gyvastimi – tuoj tuoj pasieks miestą. Sena senučiukė prisiminė kadais girdėjusi, jog užtenka įspėti ežero vardą ir jis klusniai nusileisiąs ten, kur pakibęs. Visi puolė spėlioti ežero vardą, bet niekam nepasisekė atspėti. Tada pradėjo iš eilės visus žinomus ir nežinomus žodžius sakyti – kurie tik šovė į galvą. Kažkoks vaikas ištarė: „Telkšva!” Suošė dausų vandenys ir su didžiausių triukšmu nusileido rytinėse miesto prieigose. Nuo to laiko ligi šiol toje vietoje slūgso ežeras, kuris mėgiamas tiek vasarą, tiek žiemą.
Šiuo metu aplink Talšos ežerą yra įrengtas Talšos ekologinis takas.
5. Katinų muziejus (Žuvininkų g. 18)
Tiek daug įdomių atsitikimų iš katinų gyvenimo galima išgirsti tik unikaliame Katinų muziejuje, kuris Šiauliuose veikia nuo 1990 m. Ekspozicijoje – apie keturi tūkstančiai katinų iš viso pasaulio: Anglijos, Amerikos, Kanados, Japonijos, Korėjos, Kubos, Afrikos, Belgijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Katinai susirangę pačiose neįprasčiausiose vietose – spalvotuose vitražuose, laiptų turėklų ornamentuose, ant šviestuvų, kėdžių ir pan. Ekspoziciją per 30 m. sukaupė šiaulietė Vanda Kavaliauskienė, o visus lankytojus maloniai pasitinka muziejaus „direktorė” katė Filomena.
Darbo laikas: II-VI 10-17 val.
Kaina: Suaugusiems 4 Lt, lengvatinis bilietas – 2 Lt
6. Salduvės piliakalnis
Ant Salduvės kalno yra buvusi medinė pilis, kuri galėjo turėti nemažą vaidmenį Šiaulių kunigaikščių ir pirmųjų šiauliškių gyvenime. Istorinių duomenų apie tą pilį neišliko.
Salduvės piliakalnio kultūrinis sluoksnis gerokai apgadintas. Tik vienas kitas atsitiktinis radinys liudija apie piliakalnio istoriją. XIX a. pradžioje ant kalno buvo pastatytas optinio telegrafo bokštas. 1944 m. rugpjūčio mėnesį ant kalno buvo Raudonosios armijos stebėjimo punktas. Ir po karo apmokymų metu čia rausdavosi kareiviai.
Salduvės vardo kilmę paaiškinti sunku. Užrašyta legenda, kad Šiaulių kunigaikštis su savo mylimąja mergaite ant šio kalno pradėjęs gyventi be vedybų. Už tai dievas Perkūnas juos abu nutrenkęs. Ta meilė buvusi labai saldi, dėl to ir kalnas Salduve pavadintas. Gali būti, kad vietovardis atsirado nuo asmenvardžio Saldus. O gal į pilį buvo suvežamas medus? Mokslinėje literatūroje piliakalnis nuo XX a. vidurio vadinamas Žuvininkų vardu, tačiau senieji vietiniai gyventojai taip vadino piliakalnį – senkapį tarp Žuvininkų kaimo ir dab. Švedės tvenkinio.
Informacijos šaltinis: Šiaulių turizmo informacijos centras
pirmas 
Loreta 
Aruna