Dviračiais po Šešupės kraštą

Geldapė (Goldap) – Varmijos Mozūrų vaiva­dijos miestas, rajono centras, įkurtas abiejuose Geldapės upės krantuose. Upės vardas sudarytas iš žodžių gelda ir upė (jotvingių – apė), nes upė teka giliu slėniu. Šiaurės rytų pakraštyje – dide­lis Geldapės ežeras. Šiose vietose savo kultūros pėdsakų paliko ne tik jotvingiai, bet ir lietuviai, vokiečiai, žydai, lenkai. Aukštos kalvos, ežerai, Ro­mintos giria, gydyklos nulėmė Lenkijoje išskirtinę vietą – Geldapė ir apylinkės laikomos vienomis gražiausių vietų šioje šalyje. Veikia turizmo infor­macijos centras. Geldapės miestą 1565 m. įkūrė kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, o miesto teisės suteiktos 1570 m. Lankoma centrinė miesto aikštė, paminklas žymiam filosofui Imanueliui Kantui, neogotikinė Šv. Leono bažnyčia, statyta antroje 19 a. pusėje. Geldapėje priskaičiuojama 13 500 gyventojų. Veikia klimato–miško sanato­rija.

Puikus kalnas (Pienkna Gura) yra Geldapės miesto pakraštyje. Tai 271 m virš jūros lygio iški­lusi aukštuma. Kalvos papėdėje yra viešbutis. Ant kalno galima užkopti pėsčiomis arba pakilti kel­tuvais. Į pietryčius nuo Puikaus kalno esanti kalva vadinama Pilies kalnu. Tai buvęs piliakalnis.

Jurkiškiai (Jurkiški). Čia įvažiuojama į Romintos girios kraštovaizdžio parką. Prie plento įrengta informacinių stendų, kuriuose pateikiama žinių apie parko augalus, gyvūniją. Siūlomi pažintiniai pėsčiųjų takai parke, trasos dviratininkams. Ro­mintos girią iš rytų į vakarus kerta 25 km ilgio sie­na su Karaliaučiaus kraštu, kuriame yra didesnė girios dalis. Per ją teka Romintos upė. Lenkų pu­sėje parke 5 gamtos rezervatai, jį supa net penki ežerai. Parkas plyti Varmijos–Mozūrų vaivadijos šiaurės rytų pakraštyje, jį sudaro 14 620 hektarų.

Galviečiai (Galviečie). Tebėra dvarvietė su parko liekanomis. Dvaras įkurtas anksčiau negu Gel­dapės miestas – 1531 m. Dvaro pakrašty išliko paskutinio dvarininko Stoselio fon der Haideno kapai.

Pluškiemiai (Pluškiejmy) – nedidelis kaimas šiau­riniame juodojo (Čarne) ežero krante. Ežero pa­krantėje yra palapinių aikštelė. Siūloma apsistoti turistams, ketinantiems keliauti po Romintos gi­rios kraštovaizdžio parką. 

Rogainių (Rogajny) dvaras įkurtas antroje 16 a. pusėje, išliko dvaro rūmai, koplyčia, sandėliai. Apleistame parke – tvenkinys. Kaime yra trejos evangelikų kapinės. 

Dūbininkai (Dubeninki) – valsčiaus centras. Kai­mas senesnis už Geldapę – įkurtas 1615 m. Nuo seniausių laikų čia gyveno lietuviai, lenkai–mo­zūrai ir vokiečiai. Tai vienintelis šiame krašte baž­nytkaimis, kur iki 1915 m. pamokslai bažnyčioje buvo sakomi lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis.
Pirmojo pasaulinio karo metais šiose vietose vyko smarkūs mūšiai, šalia kaimo tebėra žuvusių­jų kapinės: 37 vokiečių ir 109 rusų kareivių kapai, išlikę evangeliški ir pravoslaviški kryžiai. Už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Dūbininkų išlikę Kiepoicų geležinkelio tiltai per Bludzios upės slė­nį. Nuo Dūbininkų iki Linavos (Linovo) 4 kilomet­rai, prie šio kaimo – to paties vardo ežeras. Nuo plento, vedančio prie Bludzios geležinkelio tiltų, matomas įdomus Dobelių ežeras. 1926-V-31 die­ną staiga krito atmosferos slėgis, ežeras tiesiog sprogo: jį išsprogdino po dugnu susikaupusios pelkių dujos.

Stančikai (Stančyki). Šios vietos įžymybė – per Blendziankos upę, tekančią Romintos giria ir jau vadinamą Rominta, nutiesti du greta vienas kito geležinkelio tiltai. Tai prieškaryje veikusio ge­ležinkelio Geldapė – Žydkiemis – Tolminkiemis – Gumbinė tiltai. 20-to amžiaus pradžioje Vokie­tija siekė atgaivinti šį Prūsijos pasienį, pritraukti čia naujų gyventojų. Statyba pradėta 1907 m. atkarpoje Gumbinė – Žydkiemis. 1908 m. plieno kelias pasiekė Žydkiemį, o 1912 m. pradėjo sta­tyti atkarpą iki Geldapės. Turėjo būti vienų bėgių atkarpa, nutiesta sudėtingo reljefo vietomis, iš­vagotomis gilių Blendziankos (Romintos), Blu­dzios ir Jarkos upių slėnių, virš jų pastatyti aukšti tiltai, kurie išliko iki mūsų laikų. Juos projektavo italų architektai ir inžinieriai. Tiltai panašūs į se­novinius romėnų akvedukus: tai buvo loviai per slėnius vandeniui iš kalnų miestams tiekti (akva – vanduo, ducere – vesti). Per daubas, slėnius teko statyti lyg ir tiltus, bet per juos nebuvo vaikšto­ma ar važiuojama, o loviais tekėjo vanduo. Todėl šiuos tiltus vadina Šiaurės akvedukais. Šiaurinis tiltas Stančikuose pastatytas 1912–14 m., per jį nutiesti bėgiai. Darbus nutraukė prasidėjęs karas. Jie buvo atnaujinti 1923 m. Tada nutarta nutiesti dvi geležinkelio linijas. Tuo tikslu šalia jau esančių bėgių ir tiltų buvo nutiesti dar vieni. Šiais bėgiais traukiniai važinėjo prieškario ir karo metais. Ge­ležinkelį išardė raudonoji armija pokario metais, bėgius išvežė Rusijon. Stančikuose tiltai yra gelž­betoniniai, 250 m ilgio ir 36,5 m aukščio, jungia gilios daubos krantus. Upės krantai sutvirtinti betonu.

Prieraslis (Pšerosl) – valsčiaus centras, miestelis, įsikūręs prie pailgo Prieraslio ežero ir Romintos upės. Kai Prūsija pradėjo apgyvendinti savo val­domas žemes, o karalienė Bona suskubo koloni­zuoti Prūsijos pasienį, 1539 m. prie ežero atsirado to paties vardo kaimas. Manoma, kad miestelis įsteigtas tarp 1562–1571 m. karaliaus Žygimanto Augusto įsakymu, o 1576 m. karalius Steponas Batoras suteikė miesto teises ir herbą. Miestelį ir apylinkes apgyvendino daugiausia lietuviai. Tuo metu ir sritis į vakarus nuo Prieraslio – Geldapė su apylinkėmis – buvo lietuvių gyvenama. Vietovė buvo prie svarbaus prekybos kelio, tačiau 20 a. pradžioje, tiesiant Geldapės – Gumbinės gele­žinkelį, Prieraslis buvo aplenktas ir neteko pre­kybinės reikšmės. O apie 1800 m. miestelis buvo didesnis už Suvalkus.

Suvalkų kraštovaizdžio parke, kuris įsteig­tas 1976 m., yra Alšėnės (Olšanka) ir Kruškų (Kruš­ki) kaimai. Jo plotas – 6284 ha. Visa saugoma teritorija – 14891 ha miškų, ežerų, upių, pievų Jeleniavo, Prieraslio, Rutkos-Tartako ir Vižainio seniūnijose. Tai pirmasis tokio pobūdžio parkas Lenkijoje. Reljefą suformavo priеš 15–17 tūks­tančių metų tirpstantis ledynas, kalvos iškyla iki 275 m virš jūros lygio. Parke telkšo 26 ežerai. Didžiausias ir giliausias yra Ančios ežeras: 4,6 km ilgio, 1 km pločio, paviršiaus plotas – 296 ha. Jo paviršius yra 227 m virš jūros lygio. 108 m gylio ežeras yra giliausias Lenkijoje ir Vidurio Europos žemumoje. Parke 5 gamtos rezervatai, 22 saugo­mi medžiai. Bachanovo kaimо, įkurtо 1765 m., ri­bose – gamtos rezervatas „Bachanovo akmenys”, ozas, nuostabus slėnis. Lopuchovo kaime, šalia evangelikų kapinių, galima apžiūrėti akme­nyno rezervatą. Ant ledyno suformuotos kalvos priberta didžiulių granito riedulių. 1988 m. čia įkurtas geologinis rezervatas.

Turtulis (Turtul) – vieta, kur seniau buvo vandens malūnas. Vietovės pavadinimas kilęs iš kažkada čia gyvenusio malūnininko pavardės. Turtulyje įsikūrė Suvalkų kraštovaizdžio parko ad­ministracija, turizmo informacijos punktas, mu­ziejus. Yra vietų turistams nakvoti.

Šešupėlė (Šešupka) – kaimas. Šalia jo yra pelkutė, iš kurios išteka Šešupė – čia jos pradžia. Ji teka per Lenkiją, Lietuvą ir į Nemuną įteka Karaliau­čiaus krašte. Upės ilgis – 298 km. Per Lenkiją teka 27 km. Suvalkų kraštovaizdžio parke ji teka giliu slėniu per penkis ežerus.

Vodzilkai (Vodzilki) – 1788 m. įkurtas sentikių kaimas, kurio centre matome medinės architek­tūros paminklą – 19 a. sentikių maldos namus, šalia jų – pirtį, kapines. Kaime gyvena keletas sentikių šeimų.

Pilies kalnas (Gura Zamkova) (8) – tai jotvingių piliakalnis, 54 m virš keturių jį supančių ežerų van­dens lygio iškilęs. Jo aukštis – 228,1 m virš jūros ly­gio. Trijų gynybinių pylimų liekanos matomos jo šlaituose. Piliakalnio papėdėje informaciniuose stenduose galima sužinoti apie piliakalnio praeitį ir archeologinius radinius. Nuo kalno dviračių trasa išveda į plentą ties Ča­javčiznos kelio ženklu, nuo kurio sukama kairėn ir patenkama į Gulbiniškių (Gulbieniški) kaimą, pro kurį teka Gulbino upelis. Kaimo laukuose yra įdomus ir gražus Ciso kalnas (Gura Cisova ). Kal­vos aukštis – 257,9 m, paviršius plikas, nes viršuje niekas neauga.

Rutka Tartakas (Rutka Tartak). Tai prie Šešupės įsikūręs valsčiaus centras, miestelis, sudarytas iš 1874 m. susijungusių Rutkos ir Tartako kaimų. 1,5 km nuo miestelio Šypliškių kryptimi yra ro­dyklė, kviečianti už nedidelį mokestį apžiūrėti stručių fermą.

Šypliškės (Šypliški) – pasienio miestelis. Čia bai­giasi kalvotoji Lenkijos Mozūrija (Mazovše) – Len­kijos vasaros turizmo rojus.

Budziskas – muitinė, pasienio perėja. Yra par­duotuvė, kavinė, nakvynės vietų, paštas, bankas, policija, medicinos paslaugos.

Liubavas – Kalvarijos savivaldybei priklausantis miestelis kalvotoje vietovėje Lenkijos pasienyje. Keli kilometrai į rytus nuo miestelio teka Šešupė. Liubavas žinomas nuo 18 a. pradžios, 1734 m. gavo savivaldos teises. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1717 m. Naujoji, 1770 m. statyta, Pirmojo ir Antrojo pasau­linio karo metais sudeginta. Dabartinė Švč. Tre­jybės bažnyčia įrengta kapinių koplyčioje, garsi Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kuris senovėje rastas ąžuole ant Trempinių kalno ir išliko per vi­sus bažnyčios gaisrus. Buvusio Liubavo valsčiaus Skaistelių kaime gimė lietuvių kompozitorius Juozas Bendorius (1889–1954).  Trempinių kaimas – rašytojo Antano Venclovos (1906–1971) gimtinė. Aistiškių vardas nuo Aistos upelio, tekančio pro šį kaimą. Pietvakariuose – nemažas Aistiškių miš­kas. 

Gražiškiai – 16 a. pabaigoje prie Graužos upelio įsikūręs bažnytkai­mis. 18 a. pabaigoje – 19 a. pradžioje parapija buvo viena turtingiausių Sū­duvoje. 19 a. viduryje, be pradinės, čia veikė valsčiaus raštininkų mokykla. 1881 m. valdžios ir parapijiečių lėšomis pastatyta mūrinė Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia.

Vištytis – miestelis šiauriniame to paties vardo ežero krante prie Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto sienos. Įkurtas 16 a. 1566 m. karalius Žy­gimantas Augustas pastatydino Vištyčio kaime bažnyčią, o 1570 m. suteikė Magdeburgo tei­ses ir pavadino kaimą miestu. 1829 m. pastaty­ta mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia, 1885–1888 m. dar padidinta. Veikia ir liuteronų maldos namai. 1930 m. Vištytyje pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Višty­čio ežeras Sūduvoje didžiausias (1820 ha). Pa­gal 1997 m. pasirašytą su Rusija sutartį, Lietuvai tenka tik 39 ha Vištyčio ežero vandens ploto. Lie­tuvos piliečiai įleidžiami į 200 m rytų pakrantės zoną maudytis ir 39 ha įlanką žvejoti. Tai vienas didžiausių Lietuvos ežerų, nutįsęs iš šiaurės į pietryčius 8,5 km, o didžiausias plotis – 4,2 km. Ežeras atsirado didžiulėje dauboje tarp kalnų iš­tirpus paskutinio ledynmečio ledo luitui. Ežero gylis – iki 50 m. Kalvotos rytinės ežero pakrantės – viena gražiausių turistų mėgiamų vietų. Vištytyje yra mokyklos, technikos paminklai – (aliejinė, malūnas) ir regioninio parko būstinė. Už gero kilometro į šiaurę nuo Vištyčio, dešinėje plento į Kybartus pusėje, – didžiulis Vištyčio akmuo. Aukštis – 3,7 m, ilgis –7,2 m, plotis 5,7 m.

Vištyčio regioninis parkas įkurtas 1992 m. ir užima 10 833 ha. Jame yra vienas aukščiausių moreninių masyvų visoje Lietuvoje. Regioninis parkas ir Vištyčio ežeras – vasaros ir žiemos po­ilsinio turizmo centras, čia yra kaimo turizmo sodybų, poilsiaviečių, kempingų. Parke yra trys piliakalniai, Kylininkų kraštovaizdžio draustinis. Prie Pavištyčio kaimo – aukščiausia Sūduvoje to paties vardo kalva, iškilusi virš jūros lygio 282 m. Prie Ūdrinio ežero – Pavištyčio piliakalnis. Pietry­tiniame ežero krante – „Viktorijos“ (12), „Pušelės“ kempingai ir poilsiavietės. Netoli Vištyčio, Pa­pečkiuose (dabar Girėnai), gimė žymus lietuvių tautinio Atgimimo veikėjas Petras Kriaučiūnas (1850–1916). Dabravolėje galima aplankyti piliakalnį, šalia jo – daugiakamienę liepą.

Pajevonys – miestelis netoli to paties vardo piliakalnio. Mūsų eros pradžioje Pajevonys buvo religinis ir administracinis centras, jame gyveno Sūduvos kunigaikščiai. Aukštame kalne buvo pagoniška šventykla. Dabar ant kalno stovi mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1875 m. Nepriklau­somybės metais pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Prie bažnyčios kapinėse pa­laidotas kunigas poetas Tomas Senkus – Sen­kauskas (1817–1901). Pajevonyje yra parduotu­vių, paštas.

Paežeriai įsikūrę pietiniame to paties vardo ežero krante. Nuo senų laikų čia buvo dvaras, iki 19 a. vidurio priklausęs dvasininkams Zabieloms, o vėliau – stambiems šio krašto žemvaldžiams Gauronskiams. Paežerių puošmena – neoklasicis­tinio stiliaus rūmai, statyti 1795–1799 m. Projektavo garsus ano meto architektas Martynas Knakfu­sas. Rūmuose veikia Sūduvos kultūros cen­tras ir Vilkaviškio krašto muziejus. 

Vilkaviškis – rajono centras. Per miestą teka Šeimena ir Vilkauja. Nuo 16 a. čia gyveno daug amatininkų ir pirklių, nes miestas buvo prie kelio į Prūsiją. 1660 m. Vilkaviš­kis gavo miesto teises. 1812 m. birželio 21 d. į Vil­kaviškį atvyko Napoleonas Bonapartas, apsistojo dvaro rūmuose, 22 dienos rytą surengė kariuo­menės paradą ir paskelbė karą Rusijai. „Žiburio“, o vėliau J. Basanavičiaus gimnaziją Nepriklauso­mybės metais baigė per 30 lietuvių rašytojų, tarp jų S. Nėris, P. Orintaitė, K. Bradūnas, A. Vaičiulaitis. Gimnazijos pastate įsikūrusi viešoji biblioteka. Galima apžiūrėti vyskupijos katedrą, prie savival­dybės – paminklą Vincui Kudirkai, miesto aikštėje – Jono Basanavičiaus paminklą.

Didieji Šelviai – lietuvių rašytojo Antano Vaičiu­laičio (1906–1992) gimtinė. Yra gimtoji sodyba visai netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties. Prie plento – rodyklė.

Žalioji – kaimas abipus plento, 11 km nuo Vilka­viškio. Žinomas nuo 1812 m. Napoleono žygio laikų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo valsčiaus įstaiga, pradinė mokykla. Buvo palaidotas eskad­rilės Normandija – Nemunas prancūzų lakūnas Žanas Manso. Jo palaikus vėliau giminės išsiga­beno į Prancūziją.

Kataučizna – buvusio Žilinskų dvaro vieta Kudir­kos Naumiesčio pašonėje. Galima pamatyti jau apgriuvusį dvaro rūmų pastatą, parką, Šešupės vingyje – Vinco Kudirkos mišką. Gyvendamas Naumiestyje, Didysis Varpininkas čia mėgdavo pasivaikščioti. Viena parko alėja yra prie Šešupės. 

Kudirkos Naumiestis. 16 a. karalienė Bona Širvintos ir Šešupės santakoje įkūrė Duliebaičių kaimą. 1639 m. Trakų vaivada Jonušas Skuminas Tiškevičius kaimo vietoje įkūrė naują miestą, kuris Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikš­čio Vladislavo IV Vazos garbei pavadintas Vladis­lavovu. Tačiau vardas neprigijo, – žmonės vadino tą vietą Naumiesčiu. Vladislavovu oficialiai vadin­tas iki Pirmojo pasaulinio karo, vėliau – Naumies­čiu, o 1934 m. miestelio aikštėje atidengus V.Ku­dirkos paminklą, miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Nuo 1895 m. toje vietoje, kur dabar yra jo muziejus, gyveno ir kūrė V. Kudirka. Šiame miestelyje jis mirė 1899 m. Patartina aplankyti V. Kudirkos muziejų, pamatyti jo paminklą, sukurtą skulptoriaus Vinco Grybo, Vytauto Didžiojo pa­minklą prie Širvintos tilto, V. Kudirkos tiltą per Še­šupę su bareljefais, V. Kudirkos vidurinėje mokyk­loje muziejų, I. Spranaitienės įsteigtą Mažosios Lietuvos muziejų, dvibokštę Šv. Kryžiaus Atradi­mo bažnyčią, statytą 1783 m., pakeliui į kapines – tautodailininko Prano Sederevičiaus skulptūrų kiemą. Kapinėse palaidoti rašytojai V. Kudirka, Petronėlė Orintaitė ir kt.

Keturnaujiena – kaimas kairėje plento pusė­je. Čia pradinę mokyklą lankė būsimoji rašytoja Petronėlė Orintaitė, dešinėje plento pusėje, bu­vusios mokyklos vietoje, yra 2005 m. pastatytas skulptoriaus J. Narušio sukurtas paminklas rašy­tojai, pradinėje mokykloje – jai skirtas muziejus. Už poros kilometrų į šiaurę nuo Keturnaujienos, Suodžių kaime, yra koplytėlė žyminti vietą, kur apsireiškė Mergelė Marija ir Jėzus Kristus. Gausiai turistų lankoma koplytėlė pastatyta maldi­ninkų suaukotomis lėšomis.

Santakų kaimas yra prie pat Sintautų: įvažiuojant rodyklė dešinėje kelio pusėje kviečia į poeto Pra­no Vaičaičio gimtąją sodybą. Yra brolio statytas namas, poetui skirtas muziejėlis jame, klėtelė, pa­minklas poetui, sode – poeto jaunystę menantis ąžuolas, paminklinis akmuo.

Sintautai – miestelis, įkurtas 16 a. viduryje 8 kilometrai į pietvakarius nuo Šakių, kur susilie­ja trys upeliai tuo pačiu Pentos vardu. 1561 m. prie Šešupės ir Aukspirtos upelio keturi karališ­kosios malonės valdiniai Petras, Vilius, Jurgis ir Grigas Suntautavičiai (Suntauto vaikai) gavo 3 valakus žemės. 1641 m. Lietuvos Didžiosios ku­nigaikštystės kancleris Albertas Radvila pastaty­dino medinę bažnytėlę, o 1863 m. Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčioje klebonavo švietėjas, rašytojas, vertėjas Antanas Tatarė (To­toraitis). Jis suremontavo bažnyčią, pastatydino varpinę, mokyklą, kleboniją, prieglaudą, įveisė didelį sodą su keliais šimtais šilkmedžių. Lietu­vai atgavus Nepriklausomybę, miestelyje įsikūrė valsčiaus savivaldybė, žemės ūkio kooperatyvas,smulkaus kredito bankelis, parapijos salė, paštas, biblioteka, valcinis malūnas, aliejaus spaudykla, krautuvės. 1924 m. pastatyta ir šiandien veikianti pieninė. Antrojo pasaulinio karo metais, besitrau­kiant hitlerininkams, frontas ties Sintautais laikėsi dvi savaites, todėl miestelis smarkiai nukentėjo. Sintautai garsėja iš čia kilusiais visoje Lietuvoje žymiais žmonėmis. Miestelio kapinėse ilsisi žy­mūs poetai, muzikai, kunigai, kalbininkai, Vasa­rio 16 – osios signatarai (poetas Pranas Vaičaitis, kalbininkas Juozas Pikčilingis ir kt.) Senojoje bažnytėlėje – kunigo ir rašytojo Antano Tatarės muziejėlis, mokykloje – literatūrinis M. Puodžiu­kaitienės globojamas muziejus, Sintautų akade­mijoje – J. Pikčilingiui skirtas memoriali­nis kambarys. Miestelį puošia daug kartų degusi ir tik 1995 m. atstatyta dvibokštė Sintautų bažnyčia su gražiais vitražais ir atkurtu skulptoriaus Vinco Grybo altoriumi. 

Panoviai – kaimas toje vietoje, kur iš rytų vande­nis plukdantis Novos upelis įteka į Šešupę.

Šilgaliai – kaimas už Aukspirtos upelio žiočių. Dešinėje kelio pusėje – ąžuolo paminklas ir jame žodžiai: „Šioje sodyboje gimė ir augo vyskupas Pranciškus Būčys 1872–1951.“ Pro paminklą ke­lelis veda į sodybą, kur gimė ir augo vyskupas bei kunigai: Gelgaudiškio klebonas Pranas Būčys (1850–1923), jaunas miręs Slavikų vikaras Andrius Stasys Būčys (1875–1900).

Slavikai – miestelis prie Siesartis žiočių. Čia seno­ji Slavikų dalis su bažnyčia ir kapinėmis. Bažnyčia – tarp aukštų medžių ant kalnelio. Jos varpinėje spaudos draudimo metais buvo knygų slėptuvė. Šventoriuje palaidotas Slavikų kunigas poetas Rapolas Petras Aleknavičius (1754–1827), kapi­nėse – poetė Janina Martišienė, kultūrininkas J. P. Lenktaitis.

Sudargas – miestelis ant aukščiausios Šakių rajone kalvos prie Nemuno. 1317 m. kryžiuočiai sudegino kunigaikščio Sudargo pilį, gynusią ke­lią į Lietuvą. Prie Sudargo išlikę 5 piliakalniai rodo, kad čia buvo svarbi lietuvių gynimosi nuo kry žiuočių vieta. Miestelis prie kelio į Prūsiją ir Ne­muno sparčiai augo, ir 1724 m. Jurbarko seniū­nas Jonas Radvila suteikė Sudargui miesto teises. Spaudos draudimo metais Sudargas buvo svar­bus knygų leidybos ir gabenimo iš Prūsijos cen­tras. Kunigas Martynas Sederevičius ir jo rėmėjas Serapinas Laurynas Kušeliauskas Prūsijoje išleido per tris dešimtis knygų tūkstantiniais tiražais ir, knygnešių pradedami, išplatino Lietuvoje. Knygnešių karaliumi pramintas M. Sederevi­čius ir S. L. Kušeliauskas palaidoti viename kape Sudargo kapinėse.

Pervazninkai – vienas didžiausių ir seniausių Sūduvos panemunių kaimų, nese­niai minėjęs savo 460 m. sukaktį. Keltininkus seniau vadino pervazninkais. Ties Jurbarku per Nemuną seniau kėlė keltas – pervazas. Į šiaurės rytus nuo kaimo – nemažas Švarcgirio miškas, o jo šiauriniame pakraštyje prie Nemuno – Kukars­kės piliakalnis.

Kidulių miestelis įsikūręs kairiojo Nemuno kranto pakilumoje ties Jurbarku. Sudarytas iš Šiaudinės kaimo, Kidulių dvaro ir Kaimelio baž­nytkaimio. Ties Kiduliais 1978 m. pastatytas antras pagal ilgį Lietuvoje tiltas per Nemuną. Kaimelio Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje kabo vienintelis religine tema nutapytas M. K. Čiurlionio paveikslas „ Šventasis Rokas“. Dėmesio vertas 19 a. dvaro pastatų ansamblis ir parkas. Čia Rusijos caras Aleksandras I laukė Prūsijos karaliaus.

Maištaičių, arba Narkūnų, piliakalnis yra kai­riajame Nemuno krante, keli šimtai metrų nuo vieškelio. 1313 m. kryžiuočiai čia buvo pasistatę Christmemelio pilį. Ją buvo 17 dienų su daugybe karių apgulęs kunigaikštis Vytenis, bet neįveikė. 1324 m. vyko aršios kunigaikščio Gedimino pul­ką grumtynės dėl pilies, bet lietuviai jos užimti neįstengė. 1328 m. nuo Klaipėdos labai nutolu­sią tvirtovę patys kryžiuočiai apleido ir iš jos pa­sitraukė. Pilį iš rytų ir vakarų saugo gilios upelių daubos, iš pietų – platūs ir gilūs grioviai.

Panemunių regioninis parkas rytuose praside­da prie Gelgaudiškio ir driekiasi siaura juosta abi­pus Nemuno į rytus apie 35 km, apima 10 547 ha plotą. Parko direkcija – dešiniajame Nemuno krante, Skirsnemunės seniūnijos Šilinės kaime. Parko steigimo tikslas – išsaugoti Nemuno žemu­pio kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Parke – gamtinis rezervatas, 11 gamtinių draustinių ir 4 kompleksiniai kraštovaiz­džio draustiniai. Abiejose Nemuno pusėse – 13 piliakalnių iš kovų su kryžiuočiais laikų.

Gelgaudiškis – vienas seniausių miestelių Sūduvoje, įsikūręs prie Nemuno. 2004 m. atšven­tė 500 metų jubiliejų. Žmonės čia gyveno jau 5 a. 15 a. įsikūręs dvaras priklausė kunigaikščio Vytauto Didžiojo iždininkui J. Gelgaudui. Iš čia ir miestelio pavadinimas. Gelgaudiškio puošmena – dvaro rūmai ir parkas, pereinantis į miško par­ką. Dvaras išaugo po 1846 m., valdant vokiečių baronui G.Koideliui. 2 km pažintiniame take gali­ma pamatyti legendomis apipintus Velnio kalną, Baronkapines, susibėgančių takų Žvaigždę, Ase­soriaus kapą, aukščiausią Sūduvoje eglę. Žemu­tinėje Gelgaudiškio miestelio dalyje galima ap­žiūrėti mūrinę neogotikinio stiliaus Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią su žymaus varpų liejimo meistro Simono Sorio varpu.

Pakalniškiai – kaimas slėnyje. Prie kaimo pušy­ne paminklinis akmuo žymi 6–14 a. kapinyną, ku­riame rasti 22 degintiniai žmonių palaidojimai ir didžiausias Lietuvoje 262 žirgų kapinynas.

Plokščiai – Nemuno slė­nyje ir ant kal­no įsikūręs senas, gilių raguvų išraižytas kaimas. Vaizdingas Vaiguvos slėnyje čiurlenančio upelio dugnas yra drauge ir gatvelės grindinys. Slėnio pietiniame gale – Vaiguviškių piliakalnis, netoli nuo jo – Šventaduobė. Ant kalno Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, žemutinėje kaimo dalyje – pa­minklas 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovose žuvusiems Lietuvos savanoriams. Nepriklauso­mybės šlaite vingiuojantys takai veda į pokario Lietuvos partizanų kalinimo rūsius, abipus takų akmenys primena lietuvių tremties vietas, at­minimo sienoje surašytos 382 tremtinių pavar­dės. Vakariniame senosios kaimo dalies krašte yra žymaus čia 1889–1999 m. gyvenusio lietuvių tautinio Atgimimo veikėjo Petro Kriaučiūno memorialas. Jo svetinguose namuose vasarą ilsėdavosi Vincas Kudirka, viešėjo J. Jablonskis, P. Višinskis, A. Baranauskas, G. Petkevičaitė–Bitė, J. Tumas–Vaižgantas, suomių kalbininkas J. Mi­kola su žmona rašytoja Maila Talvio, danų rašy­tojas O. Benediktsenas–Mejeris. Prie mokyklos, šalia kelio, – įdomus V. Kudirkai skirtas paminklas iš akmens, ant kurio Vaiguvos upelio slėnyje V. Kudirka mėgdavęs rašyti. Plokščių vidurinėje mokykloje yra kraštotyros muziejus.

Kubiliai – didelis kaimas, žemės ūkio bendrovė toliau nuo Nemuno slėnio. 2 km į pietus nuo Ne­muno – Kubilių, arba Širvėnų, piliakalnis.

Ilguva – tai buvusi dvarvietė kairiajame aukštame Nemuno krante. Išliko mediniai dvaro rūmai su atvira terasa Nemuno šlaite. Čia augo garsi lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. 1895 m. dvaras atiteko žymiam lenkų kompozi­toriui ir smuikininkui Emiliui Mlynarskiui (1870–1935). Vasarą Ilguvos dvare viešėdavo žymūs menininkai iš Varšuvos, Sankt–Peterburgo, Vil­niaus ir Kauno. Dešiniajame Nykos upelio krante stovi Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kapinėse palaidotas Nepriklausomybės metų Lietuvos valstybės veikėjas Stasys Šilingas (1885–1962), žymus varpininkas ir spaudos darbuotojas Jonas Kriaučiūnas (1864–1941).

Žuklijų piliakalnis – Nemuno slėnio šlaite iš I tūkstantmečio pabaigos. Aikštelė 42 m ilgio, 10 m pločio.

Paežerėliuose baronai Renė 1860 m. pastaty­dino mūrinę Angelų sargų bažnyčią. Kapinėse – iš netolimo Eiciūnų kaimo kilusio 1967 m. JAV mirusio poeto Prano Lemberto (1897–1967) ir jo šeimos kapas.

Kriūkai – seniūnijos centro miestelis, minimas nuo 16 a. pabaigos, kai priklausė didikams Sapie­goms. Vėliau valdė baronai Renė. Nuo 19 a. pra­džios iki 1914 m. Svetošino, 1919–50 m. – Paeže­rėlių valsčiaus centras. Išliko 19 a. mūrinis grūdų sandėlis–magazinas, kuriame pirkliai laikė supirk­tus grūdus, skirtus parduoti Vokietijoje. 20 a. I pu sėje Kriūkuose veikė marijavitų bažnyčia, 1936–62 m. – upinių laivų statykla. Paminklai: kryžius žuvusiems Lietuvos partizanams, spaudos drau­dimo laikų kaimo mokytojui–daraktoriui, mieste­lio herbas. Vidurinėje mokykloje įkurtas kraštoty­ros muziejus. Garsėja kas pavasarį rengiamomis žiobrinėmis. 

Sutkiškiuose – rašytojų Stasio ir Vytauto Tamulai­čių gimtinės sodyba ant kalno už 100 m nuo kelio.

Žemosios Panemunės dvaras, įkurtas buvusios kryžiuočių pilies vietoje, minimas nuo 16 a. pa­baigos. Kovų su kryžiuočiais laikų piliakalnis – Pa­ausės upelio žiotyse. Aikštelė 46 m ilgio ir 15 m pločio. Rytuose – 3,5 m aukščio pylimas ir griovys.

Mikytų piliakalnis, vadinamas Smailiakalniu – tarp gilių daubų. Šlaitai aukšti, statūs, ovali aikš­telė 20 m ilgio, 12 m pločio. 10–12 a. kapinynas – respublikinės reikšmės archeologinis pamin­klas. Greta „Mockynės“ kaimo sodyba.

Šėtijų piliakalnis – prie Liekės upelio žiočių, dar vadinamas Jundakalniu. Apaugęs medžiais ir krū­mais, aikštelė 24 m ilgio, 18 m pločio. Piliakalnis iš I tūkstantmečio pabaigos. Šėtijų kaime – rašytojo Kazio Puidos (1883–1945) gimtoji sodyba.

Altoniškių piliakalnis – ant stačiašlaitės aukštu­mos. Aikštelė 28 m ilgio, 20 m pločio. Pietinį jos galą nuo aukštumos skiria1,5 m aukščio pylimas, rytinėje papėdėje randama gyvenvietės liekanų.

Zapyškis. Sapiegų dvaras čia buvo jau 16 a. Anksčiau miestelį ir vadino Sapiegiškiu. Mieste­lio įžymybė – mūrinė vėlyvosios gotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia prie Nemuno, staty­ta 16 a. Viršutinėje Zapyškio dalyje yra paminklas iš šių apylinkių kilusiam žymiam „Aušros“ poetui A. Višteliui-Višteliauskui.

Kačerginė kaip poilsiavietė išgarsėjo 20 a. pra­džioje. Kačerginėje 1906 m. vasarojo rašytojas Jonas Biliūnas, 1938–40 m. – vaikų rašytojas Pra­nas Mašiotas (1863–1940). V. Mykolaitis-Putinas vasarodavo savo viloje ir 1967 m. čia mirė. Prie Kačerginės seniūnijos – gražus liaudies meninin­kų drožėjų sukurtas kampelis.

Informacijos šaltinis: tic.sesupe.lt