Baidare Šešupės vingiais. Nuo Liubavo iki Kudirkos Naumiesčio

Baidare Šešupės vingiais I (nuo Liubavo iki Kudirkos Naumiesčio)

Kairysis Nemuno intakas Šešupė – didžiausia Sūduvos krašto upė. Kairysis Ne­muno intakas Šešupė – didžiausia Sūduvos krašto upė. Ištakos – Lenkijoje, Baltijos kalvynui priklausan­čioje Sūduvos aukštumoje, 18 km nuo Suvalkų mies to įsikūrusiame Šešupėlės (Šešupka) kaime. Baseino plotas – 6 104,8 km², upės ilgis – 297,6 km. Upė teka per tris šalis: Lenkiją, Lietuvą ir Rusiją. Upės slėnis siau­rokas. Ryškesni upės vingiai susidarė tose vietose, kur ji kerta buvusio prieledyninio ežero krantus. Šio mar­šruto ilgis – apie 157 km, kelionės trukmė – 6 dienos. Plaukiama baidarėmis.

Kelionę geriausia pradėti nuo Šešupės tilto 1 km piet­ryčiuose nuo Liubavo. Upė čia jau iki 6m pločio ir 1 m gylio. Priplaukus užtvanką, baidares geriausia persi­nešti kairiuoju krantu. Iš dešinės įteka pirmasis Šešu­pės intakas Šelmentas, atitekėjęs irgi iš Lenkijos. Netru­kus upė tampa kanalu, kurio gale – bebrų užtvanka. Šioje upės atkarpoje gyvena daug bebrų, krantuose – jauni pušynai. Dešiniajame krante – Aguonio geo­morfologinis draustinis. Toliau – daug upės vingių, staigių posūkių, nusvirusių upėn medžių. Upė nebe taip vingiuoja, ne tokia srauni, krantuose – lygumos, matomos gyventojų sodybos. Per užtvanką baida­res patogiau nešti dešiniuoju upės krantu. Gera vieta maudytis. Toliau teka ramiau, posūkių mažiau, bet negilu. Dešiniajame krante – gražus miškelis, geras krantas. Toliau Šešupė teka tiesiu kanalu, jam pasi­baigus, kinta upės kryptis, artėjama prie užtvankos. Plaukiama po Via Baltija automobilių magistralės tiltu ir pasie­kiama Kalvarijos užtvanka. Prie upės – poilsio parkas, žaidimų aikštelės, pa­plūdimys. Plaukiama per Kalvariją. Gel­toni pastatai – ligoninė ir muzikos mokykla, miesto parkas, kur stovi paminklas Lietuvei Motinai. Antras tiltas, iš upės matyti balti bažnyčios bokštai. Galima sustoti kairiaja­me krante, apžiūrėti miestą.

Kalvarija – savivaldybės centras, miestas prie Šešupės. Gyventojai šiose vietose pradėjo kur­tis apie 1655 m. po pirmosios Rusijos invazijos į Lietuvą. Iš rytinio Lietuvos krašto gyventojai trau­kėsi į Užnemunės girias ir taip šį kraštą apgyven­dino. Miestas ėmė augti 19 a. pradžioje, kai pro čia buvo nutiestas Sankt-Peterburgo–Varšuvos traktas. 1840 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 1989 m. atstatyti du paminklai: vienin­telis Lietuvoje paminklas Lietuvei Motinai ir Ne­priklausomybės. Už Kalvarijos daug staigių upės vingių, gražūs gamtovaizdžiai, nes Šešupė teka tarp aukštų kal­vų. Upės vagoje yra didelių kelmų, akmenų, upę užtvėrė nuvirtęs medis. Baidares per kliūtį tenka plukdyti, nes krantai labai sta­tūs – persinešti neįmanoma. Prieš užtvan­ką upė platesnė. Sekli upės brasta baidare perplaukiama. Tinkama vieta pailsėti. Iš dešinės įteka Kirsna, Šešupės vaga platesnė. Tie­sia upės vaga priplaukiama Lakinskų elektrinė, esanti Šlynų kaime. Baidares geriausia persinešti dešiniuoju krantu. Po geležinkelio tiltu upėje di­deli slenksčiai, daug akmenų, plaukti reikia atsar­giai. Geležinkelis jungia Šeštokus su Marijampole. Slenkstį perplaukus, reikėtų sustoti dešiniajame krante ir aplankyti Lakinskų piliakalnį, apžiūrėti ak­menį su „žmogaus pėda“ ir Šešupės vingyje – bu­vusio dvaro liekanas. Gera vieta poilsiauti.

Lakinskų piliakalnis yra buvusio Lakinskų dvaro sode. Tai kalva, pietų ir rytų pusėje loma atskirta nuo aukštumų. Piliakalnio aikštelė ovali, 70 m ilgio, 35m pločio, apie 2000 km² ploto. Pietinį aikštelės galą supa puslankiu 40 m ilgio, 4 m aukščio pylimas. Šiauriniame gale pylimo aukštis – apie 1,5 m rytiniame krašte – 1m, vakarinis aikštelės kraštas apgriuvęs. Aikštelės vi­duryje guli 1,5×1 m didumo akmuo. Manoma, kad jis buvo naudojamas kaip aukuras. Piliakalnio šiaurės ir rytų šlaitai – iki 17 m aukščio, labai sta­tūs. Šiauriniame ir rytiniame šlaite – platus takas į piliakalnio aikštelę. Šešupės pusėje šlaitas vieto­mis apgriuvęs, visas piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais. Sode į rytus ir šiaurę nuo piliakalnio buvo sodybvietė, čia rasta lipdytos, grublėtos ir žiestos lygiu paviršiumi keramikos. 1954 m. vasarą piliakalnis matuotas. Toliau upė sekli, labai srauni, vingiuota, dvi nemažos kilpos. Per upę nutiesto betoninio tiltelio apačia plaukti ne­įmano­ma – baida­rės pernešamos dešiniuoju krantu. Kiek toliau piet­ryčiuose – Želsvos kaimas. Po pusvalandžio plau­kimo – upėje nuvirtęs medis. Baidares pernešti kairiuoju krantu. Netoli Buktos kaimo – Krosnos – Marijampolės plento tiltas, patogu išlipti į kran­tą. Keturiose vietose upės vagą užtvėrę suvirtę medžiai. Per vienas užtvaras baidares galima per­plukdyti, o per kitas – ne, todėl tenka nešti krantu, geriau kairiuoju. Plaukiame po tilteliu, jungiančiu Ąžuolyno ir Buktos kaimus. Šešupė teka per Buk­tos kaimą, matyti buvusio dvaro pastatai, paukš­tynas. Upės tėkmė lėta, vaga vingiuoja. Viename upės posūkyje – dideli skardžiai. Dešinia­jame krante – Buktos sodai. Krantai gra­žūs, patogu priplaukti ir išlipti. Pietiniame Liudvinavo miestelio pakraštyje plaukia­me po Krosnos – Mari­jampolės plento tiltu.  Ties Liudvinavu Šešupė sekli, priaugusi žolių.

Liudvinavo piliakalnis pietvakariniame miestelio pakraštyje netoli Šešupės, Sūduonios upelio krante. Iš šiaurės ir rytų supa pelkės, iš kitų pusių – dirbami laukai. Piliakalnis buvo ant kalvos, kurios 4 – 5 m aukščio šlaitai nukasti. Piliakalnio aikštelė ovali, 35 m ilgio, 15 – 17 m pločio, 450 m² ploto. Šiaurinis jos galas kiek pakilęs. Piliakalnio 10 m aukščio šlaitai viršūnėje nukastoje dalyje statūs, žemiau – nuolaidūs. Piliakalnis matuotas 1954 m. birželio mėnesį. Aikštelėje aptiktas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta lipdytinės grublėtu paviršiumi keramikos.

Liudvinavas – miestelis 9 km į pietus nuo Marijampolės, Šešupės ir Sūduonios santakoje. Prie miestelio – Paežerių ir Liudvinavo ežerai. Kaimas pradėtas kurti 18 a. pradžioje buvusioje Punios girioje, medžiotojų sustojimo ir nakvynės vietoje. Kurį laiką vadino Trobomis. 1719 m. gavo Magdeburgo  teises, tuo metu pastatyta bažnyčia. Pirmojo Pasaulinio karo metais miestelis sudegintas. 1800 m. turėjo 312 gyventojų, 1979 m. – 973. Liudvinave Šešupėn įteka kairės pusės intakas Sūduonia. Plaukti prie upelio žiočių kairiuoju pakraščiu, nes Šešupės vagos viduryje ir dešinėje guli seno tilto liekanos. Ties pėsčiųjų tiltu upėje dideli akmenys. Kai vandens upėje pakanka, galima tą vietą perplaukti, jei ne – persinešti kairiuoju krantu baidares. Už Liudvinavo dešinėje Šešupėn įteka Dovinė. Siūloma 1km plaukti Dovine prieš srovę, pailsėti gražiame upės vingio parke, kur įrengta poilsiavietė – kabantis tiltas per upę, užtvanka, pavėsinės, krokodilo skulptūra. Už Dovinės žiočių Šešupė platesnė, nes įtakos turi Marijampolės užtvanka, srovės nebėra, krantai aukšti, apaugę medžiais – išlipti neįmanoma. Jau ir Marijampolės marių pradžia, gilu, platu. Dešiniajame krante – sodai, kairiajame – poilsio zona, Marių parku vadinama. Saloje galima pailsėti, žvejoti, maudytis, statyti palapines. Sala apiplaukiama iš kairės, praplaukiant po tilteliu. Kairiajame krante, ties Uosupėlio žiotimis, galima aplankyti Kumelionių piliakalnį, įrengtą iš vakarų į rytus nutįsusios kalvos gale. Iš šiaurės ir pietų – gilios daubos. Piliakalnis – rytiniame kalvos gale, perkasu atskirtas nuo likusios kalvos dalies. Lygiagrečiai su perkasu – 40 m ilgio ir 5 m aukščio pylimas. Aikštelė 15 m ilgio ir 40 m pločio, 500 m² ploto. Apie pusę jos nugriuvo. Šiaurės ir pietų šlaitų aukštis – 15 m. Pylimas ir aikštelė apaugę medžiais ir krūmais. 1968 m. Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba nustatė, kad radiniai yra iš 1-13 amžiaus. Užtvanką priplaukę, baidares persineškime kairiuoju krantu. Čia veikia nedidelė elektrinė.

Įplaukiame į Marijampolę, plaukiame po geležinkelio tiltu. Dešiniajame krante – Marijampolės cukraus fabrikas. Vėl – plento į Kalvariją tiltas, už kurio – Ge­ležinio vilko bataliono kareivinės. Kairiajame kran­te – smėlėtas skardis, už upės posūkio kairiajame upės krante – nedidelis Meškučių piliakalnis, dar vadinamas Marijampolės piliakalniu. Tai nežymūs senoviško piliakalnio likučiai, nes yra apgriuvusia­me Šešupės krante. Likęs tik šiaurinis piliakalnio aikštelės kraštas, kurio ilgis dar apie 40 m. Kranto šlaite tarp pylimo ir piliakalnio 1 m gylyje – 50-70 cm storio kultūrinis sluoksnis, prie kurio rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi ir žiestų puodų gludintu paviršiumi šukių, molinio tinko gabalų, skeltų kaulų. Radiniai datuojami 1–13a. Dešiniajame krante – ramybės parkas, kuriame stovi koplytstulpiai nukankintiems žmonėms. Iš upės matyti mažoji bazilika – Šv. Mykolo Arkan­gelo bažnyčia. Per senąją užtvanką baidares pato­giau nešti kairiuoju krantu. Iš kairės įteka Uosupis, iš dešinės – Javonio upelis, kurio žiotyse įkurtas Poezijos parkas. Pastatyta skulptūra „Šešupė“, įrengti dekoratyviniai tilteliai, suoleliai ir fontanai. Parke priskaičiuojama apie 100 rūšių medžių ir krūmų. Už parko – J. Basanavičiaus aikštė. Tai svar­biausia miestiečių susibūrimo vieta. Plaukiame po kelio į Vilkaviškį tiltu.

Marijampolė – didelis miestas, apskrities centras. Miestą pradėjo kurti 17 a. toje vietoje, kur buvo Pašešupio kaimas. 1667 m. jame tebuvo 24 sody­bos. 1717 m. netoliese įsikūrė Kvietiškio dvaras. Apie 1736 m. miestelis pavadintas Starapole, o greta jos, vienuolių marijonų žemėje, augo Ma­rijampolės miestelis, kuriam 1792 m. suteiktos Magdeburgo teisės. Abu miesteliai suaugo į vieną ir pavadinti Marijampole, kurioje 19 a. pabaigoje gyveno 6 298 žmonės. 1840 m. atidaryta keturkla­sė mokykla, 1865 m. pertvarkyta į pedagoginę, o 1866 m. tapo gimnazija, 1920 m. pavadinta Rygiš­kių Jono vardu. 19 a. antroje pusėje joje mokėsi J. Jablonskis, J. Basanavičius, V. Kudirka, V. Pietaris, P. Vaičaitis, P. Mašiotas ir dar keliolika visuomenės, kultūros veikėjų. Mieste veikia keliolika pramonės įmonių. Patar­tina pamatyti Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią, Kunigų marijonų kongregacijos Lietuvos Šv. Jur­gio provincijos vienuolyną, Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją, Marijonų vidurinę mokyklą, Lietuvos prezidento K. Griniaus memorialinį mu­ziejų, V. Mykolaičio-Putino muziejų, Marijampolės kraštotyros muziejų, Rygiškių Jono gimnaziją ir jos muziejų. Senosiose kapinėse įspūdingi vienuolių marijonų kapai. Palaidota rašytoja J. Žymantienė-Žemaitė, mokytojas ir poetas P. Arminas-Trupinėlis, yra simbolinis Petro Kriaučiūno antkapinis paminklas. Šešupės pakrantėje daug gyvenamųjų namų, dešiniajame krante – miesto ligoninė. Antras til­tas mieste jungia dešinio kranto Degučių mikro­rajoną su Mokolais kairiajame. Už tilto dešiniaja­me krante – Pašešupio parkas, galima maudytis, ilsėtis. Už parko – miesto pabaiga, upė vietomis sekli, vagoje priaugę žolių. Via Baltica automobi­lių magistralės tiltas. Dešiniajame Šešupės krante – Šlekio kalnai. Prie miškelio išlipus į krantą, ga­lima aplankyti paminklą, skirtą 19 a. pabaigoje Marijampolėje veikusios slaptos „Sietyno“ draugi­jos steigėjui V. Šlekiui. Toliau dešiniajame krante – sodai. Kairiajame krante, Lūginės kaime, netoli kranto, palaimintojo Jurgio Matulaičio tėviškėje verta apžiūrėti koplyčią. Šešupė vingiuoja rytiniu Šunskų miško pakraščiu. Ties Puskelnėlių kaimu buvo užtvanka. Baidares reikia pernešti dešiniuo­ju krantu, nes upės dugne yra aštrių užtvarų. Upė sekli, brastą perplaukti galima. Juntama Antana­vo užtvanka: tėkmė lėtėja, upė plati ir gili, tęsiasi 7 km. Dešinėje – nuo Sasnavos miestelio atite­kančios Sasnos žiotys. Kairiajame krante – Tursu­čių kaimas. Upės patvanką galima perplaukti per 2 valandas. Jos pakrantėse priaugę vandens lelijų, švendrių, peri baltosios gulbės, gervės, daug an­čių. Kairiajame krante yra vietų, kur galima ilsėtis, maudytis ir nakvoti palapinėse. Per Antanavo vandens jėgainės užtvanką baida­res reikėtų persinešti dešiniuoju krantu. Netoli už­tvankos – paminklas: moteris rankoje laiko lem­pą. Mat 1975 m. elektrinė pradėjo veikti ir teikė žmonėms šviesą. Žemiau užtvankos upė sekli, jeigu sklendės uždarytos – tenka bristi ir baidares tempti. Jeigu sklendės pakeltos, upėje vandens pakanka, kad būtų galima plaukti, srovė stipri. Upė vingiuota, krantai aukšti, apaugę medžiais. Upėje į krioklį panaši užtvankėlė, statyta 1975 m. Šešupė mažiau vingiuoja, upėje – akmenų užtva­ra. Jei vandens pakanka – perplaukiama. Rimta kliūtis – upėn įvirtęs medis: baidares reikia perkel­ti, nes krantai statūs, išlipti nepatogu. Dešiniajame krante – Antanavo spirito gamykla. Už tilto pato­gu išlipti, ilsėtis, maudytis.

Antanavas – kaimas prie plento į Pilviškius. 18 a. įkurta spirito varykla. Buvusio dvaro parke yra retų medžių. Dvare 1863 m. sausio mėnesį įvyko Au­gustavo vaivadijos sukilimo organizatorių suva­žiavimas. 1947 m. „Tauro“ apygardos partizanai ruošėsi „išrūkyti“ rusus okupantus iš netoli Antana­vo esančio Opšrūtų kaimo. Prieš porą dienų parti­zanai užpuolė Antanavo spirito gamyklą ir taip ati­traukė okupantų dėmesį nuo Opšrūtų apsaugos. Šešupė iki Pilviškių labai vingiuoja. Srovė priklau­so nuo Antanavo užtvankos: paleidus vandenį, srovė stipri. Vėl užtvanka, kurią galima perplaukti. Antros užtvankos perplaukti neįmanoma – persi­nešama kairiuoju krantu. Neaukšti krantai, kairėje pusėje – neaprėpiamos Sūduvos lygumos, įteka Rausvės upelis. Kairiajame krante reikėtų išlipti ir apžiūrėti nedidelį Piliūnų piliakalnį. Tai vieniša aukšta kalva 0,5 km į rytus nuo Piliūnų kaimo. Kal­vą iš visų pusių supa nusausintos pievos. Piliakal­nio viršūnė ovali, 60 m ilgio, iki 25 m pločio, 15 m aukščio. Prieš Pilviškius upė platesnė, srovės nėra, nes prasideda elektrinės užtvanka, baidares rei­kėtų pernešti kairiuoju krantu. Plento į Vilkaviškį tiltas. Dešinėje – bažnyčios bokštai ir Pilvės upės žiotys.

Pilviškiai – miestelis prie Šešupės ties Pilvės upelio žiotimis. Senieji gyventojai jotvingiai Pil­viškių apylinkėse paliko piliakalnių. 1536 m. čia buvo greitai augantis miestas, 1567 m. priklau­sė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės maršalui Mikalojui Sapiegai. 1997 m. baigta statyti nauja Švč. Trejybės bažnyčia. Pilviškiuose pradinę mo­kyklą lankė būsimasis rašytojas V. Pietaris. Už Kauno – Kybartų – Karaliaučiaus geležinkelio tilto – Pilviškių miestelio pabaiga. Iš dešinės įteka Višakio upelis. Ties Simokų kaimu dešiniajame krante pušynas, galima išlipti, pagrybauti. Upė gili, plati, tačiau priaugusi žolių. Dešinėje – Vandupės žiotys, o kairiajame krante tinkama vieta ilsėtis, maudytis, nakvoti palapinėse. Šešupė suka į vaka­rus, pakrantėse mažai sodybų, krantai apaugę di­deliais medžiais. Vaga priaugusi žolių, irkluoti sun­ku, reikia apdairiai rinktis, kur plaukti. Dešiniajame krante – Viltrakių piliakalnis, taip vadinamas todėl, kad yra kiek į pietus nuo Viltrakių kaimo. Kairiaja­me krante, Skliausčių kaime, 1880 m. gimė Vincas Jakštys-Senas Vincas. Buvo dramaturgas, poetas ir prozininkas. Dvare išmokęs skaityti ir rašyti, vė­liau tapo keliaujančiu siuvėju. Už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą suimtas, paskui sekamas. Pabėgo į užsienį ir 1900–1909 m. gyveno Škotijoje, iš ten persikėlė į JAV, kur mirė 1961 m. Parašė 4 dramos kūrinius, 2 apysakas, eilėraščių rinkinį, memuarus „Mano atsiminimai“. Skliaus­čiuose tebežaliuoja V. Jakščio sodinti gluosniai, vienišas beržas svarina šakas. Buvusio mokyklos kieme guli akmenys, kuriuos kadaise Vincas su savo tėvu išvilko iš Šešupės. Toliau kairiajame krante – Grigaičių miškas, de­šiniajame – Milupės žiotys. Apsukę pusę didelio Šešupės vingio ties Matarnų kaimu, kairiajame krante galime aplankyti Rementiškių piliakalnį – dvarvietę. Jis dar vadinamas Šapalų, Slabadų, Matarnų, Zaliesės vardais. Jo žvalgymo metu išsiaiškinta, kad tai ariamo lauko dalis be jokių dirbtinių įrengimų. Arimo paviršiuje rasta stambių senoviškų plytų, čerpių nuolaužų, keli smulkios žiestos keramikos fragmentai. Iš jų sprendžiama, kad 16–17 a. čia stovėjęs dvaras. Buvusiame Rementiškių dvare galima aplankyti Sūduvos krašto muziejų. Netrukus priplaukiamas 1931 m. statytas akme­nimis grįstas tiltas per Šešupę. Jis vadinamas iš Matarnų kaimo kilusio inžinieriaus Prano Stanai­čio tiltu. Kairiajame krante – Šapalų kaimas, toliau – Šapalų kaimas. Dešiniajame krante apie 1 km nuo upės, buvusiame Pūstelninkų kaime, – vaikų rašytojo Prano Mašioto (1863-1940) memorialas gimtosios sodybos vietoje. Dešinėje – Nenupės žiotys. Tame pačiame krante – miškas ties Jančių kaimu. Kairiajame krante kiek toliau nuo upės, – Daržininkų kaimas. Toliau Šešupė dideliu vingiu apjuosia kairiajame krante Vinco Kudirkos mišką ir Kataučizną. Už šios dvarvietės prasideda Kataučizna – buvusio Žilinskų dvaro vieta Kudir­kos Naumiesčio pašonėje. Galima pamatyti jau apgriuvusį dvarininkų rūmų pastatą, parką, Šešu­pės vingyje – Vinco Kudirkos mišką. Gyvendamas Naumiestyje, Didysis Varpininkas čia mėgdavo pasivaikščioti. Viena parko alėja yra prie Šešupės.

Kudirkos Naumiestis. 16 a. karalienė Bona Šir­vintos ir Šešupės santakoje įkūrė Duliebaičių kaimą. 1639 m. Trakų vaivada Jonušas Skuminas Tiškevičius kaimo vietoje įkūrė naują miestą, kuris Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikš­čio Vladislavo IV Vazos garbei pavadintas Vladisla­vovu. Tačiau vardas neprigijo, – žmonės vadino tą vietą Naumiesčiu. Vladislavovu oficialiai vadintas iki Pirmojo pasaulinio karo, vėliau – Naumiesčiu, o 1934 m. miestelio aikštėje atidengus V. Kudirkos paminklą, miestas pavadintas Kudirkos Naumies­čiu. Nuo 1895 m. toje vietoje, kur dabar yra jo mu­ziejus, gyveno ir kūrė V. Kudirka. Šiame miestelyje jis mirė 1899 m. Patartina aplankyti V. Kudirkos muziejų, pamatyti jo paminklą, sukurtą skulpto­riaus Vinco Grybo, Vytauto Didžiojo paminklą prie Širvintos tilto, V.Kudirkos tiltą per Šešupę su barel­jefais, V. Kudirkos vidurinėje mokykloje muziejų, I. Spranaitienės įsteigtą Mažosios Lietuvos muziejų, dvibokštę Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, statytą 1783 m., pakeliui į kapines – tautodailininko Prano Sederevičiaus skulptūrų kiemą. Kapinėse palaido­ti rašytojai: Vincas Kudirka, Petronėlė Orintaitė.

Kelionė baidarėmis baigiama prie V. Kudirkos tilto. Iš čia patogu nusigabenti baidares ir inventorių. Toliau Šešupė tampa valsty­bine siena su Rusija, prasideda pasienio zona, todėl plaukti galima Kudirkos Naumiečio pasienio užkardoje gavus leidimus ir turint asmens dokumentus (tam reikia užkardoje pateikti plaukiančių asmenų sąraša su asmens kodais, leidimai nemokamai išduodami visomis savaitės dienomis šviesiuoju paros metu). Baidarės būtinai turi būti registruotos Vidaus vandenų kelių direkcijoje (t.y. turėti pritvirtintą registracijos nr. ir registracijos pažymėjimą).

Informacijos šaltinis: tic.sesupe.lt