Baidare Šešupės vingiais. Nuo Kudirkos Naumiesčio iki Jotijos upelio

Baidare Šešupės vingiais II
(nuo Kudirkos Naumiesčio iki Jotijos upelio)

Šio maršruto išskirtinumas – keliaujama išorine Europos Sąjungos siena.

Prieš žygį, reikia pasirūpinti pasienio leidimais, kadangi toliau plaukiama pasienio zonoje, išorine ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos siena. Plaukiant baidare rekomenduojama laikytis Lietuvos pusėje esančio kranto ir griežtai draudžiama išlipti kitame krante, RF Kaliningrado srities teritorijoje.

Leidimai nemokamai išduodami netoliese esančioje Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės Kudirkos Naumiesčio užkardoje (P.Mašioto g. 90, Kudirkos Naumiestis, tel.: +370 345 57162) visomis savaitės dienomis šviesiuoju paros metu, tereikia su savimi turėti pasą arba asmens tapatybės kortelę.

1 dienos maršrutai:
* Kudirkos Naumiestis – Panovių k. (viso 22 km)
* Kudirkos Naumiestis – Šilgalių k. (viso  24 km)

2 dienų maršrutai:
Kudirkos Naumiestis – Panovių k. (arba Šilgalių k.) – Slavikai (37 km)
Kudirkos Naumiestis – Panovių k. (arba Šilgalių k.)  – Slavikai  – Jotija (viso 53 km)

BAIDARES NUOMOJA:

Kudirkos Naumiesčio seniūnija
S.Dariaus ir Girėno g.24, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.
+370 647 34166, +370 345 57374.
El.paštas: [email protected]
www.sakieciai.lt

Tautvydas Juškaitis
Šilgalių k., Slavikų sen., Šakių r.
+370 624 53311
El.paštas: [email protected]
www.plaukbaidaremis.ten.lt

Šešupė, darydama įmantrius vingius, teka vaizdingomis lygumomis. Čia tvyro ramybė, supa natūrali, nesukultūrinta aplinka, nepažeista ekosistema. Rami upės tėkmė ir kliūčių nebuvimas idealiai tinka pradedantiesiems vandens turistams, šeimoms su vaikais, pagyvenusiems ir neįgaliems žmonėms. Plaukimas baidarėmis Šešupės upe – smagus, aktyvus ir nebrangus laisvalaikio leidimo būdas. Keliautojas sportuoja, grožisi nuostabiu kraštovaizdžiu, atsipalaiduoja nuo įtampos pilno kasdienio gyvenimo, plečia savo pažinimo ribas, susipažįsta su naujais žmonėmis, aplanko architektūros ir gamtos paminklus.

Rusijos pusėje vietovės visiškai neapgyvendintos (ten kadaise buvo karinis poligonas), tad galima įvertinti natūralios, žmogaus nepaliestos gamtos grožį. Lietuvos pusėje praplaukiama pro nedideles gyvenvietes, piliakalnius, kultūros ir istorijos paminklus.

Šešupė vilioja ir žvejus. Upėje daugiausia šapalų, kuojų, strepečių, raudžių, karšių, neršti atplaukia žiobrių (negausiai), yra salačių, ūsorių (žemupyje), karosų, lynų, karpių. Nemažai sugaunama lydekų, ešerių, kartais užkimba vienas kitas upėtakis. Nepamirškite pasirūpinti žvejybos leidimu ir su savimi turėkite asmens dokumentą.

Kudirkos Naumiestis
Pasiekus Kudirkos Naumiestį, baidares reikia persinešti per užtvanką. Neužilgo kairiajame krante pasiekiamas miesto pliažas, kur galima išlipti į krantą.

16 a. karalienė Bona Širvintos ir Šešupės santakoje įkūrė Duliebaičių kaimą. 1639 m. Trakų vaivada Jonušas Skuminas Tiškevičius kaimo vietoje įkūrė naują miestą, kuris Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vladislavo IV Vazos garbei pavadintas Vladislavovu. Tačiau vardas neprigijo, – žmonės vadino tą vietą Naumiesčiu. Vladislavovu oficialiai vadintas iki Pirmojo pasaulinio karo, vėliau – Naumiesčiu, o 1934 m. miestelio aikštėje atidengus V. Kudirkos paminklą, miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Nuo 1895 m. toje vietoje, kur dabar yra V.Kudirkos muziejus, gyveno ir kūrė tautinio atgimimo šauklys dr.Vincas Kudirka. Šiame miestelyje jis mirė 1899 m., palaidotas miesto kapinėse. Netoliese ir rašytojos Petronelės Orintaitės kapas.

1877 m. buvo pastatytas medinis tiltas per Šešupę, aprašytas dr.Vinco Kudirkos „Lietuvos tilto atsiminimuose“. 1939 m. senasis tiltas buvo nugriautas, o jo vietoje pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas su bareljefais ir pavadintas dr.Vinco Kudirkos vardu.

Baroko stiliaus Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia, pastatyta 1783 m. pagal architekto vienuolio karmelito Juozapo Vališausko projektą. Nuo 1644 m. iki 1805 m. Kudirkos Naumiestyje veikė basųjų karmelitų vienuolynas, kuris kūrė katalikiškas parapijas, statė bažnyčias. Iš karmelitų laikų bažnyčioje išlikęs paveikslas „Škaplieriaus Švč. Mergelė Marija”, vaizduojantis soste sėdinčią Mariją su kūdikiu ir tiesiančią škalpierius karmelitų vienuolijų steigėjams – šv. Kryžiaus Jonui ir šv. Teresei Avilietei.

Verta aplankyti: V.Kudirkos muziejų (V.Kudirkos g. 29, ekspoziciją sudaro rinkiniai apie krašto istoriją bei varpininkus), paminklus V.Kudirkai ir Vytautui Didžiajam (skulpt. Vincas Grybas), V.Kudirkos tiltą per Šešupę su bareljefais, privatų I. ir A.Spranaičių muziejų „Širvintos kampelis“ (Dariaus ir Girėno g. 26, ekspozicija supažindina su Karaliaučiaus krašto Širvintos miesto, iki karo buvusio kitapus Širvintos upelio priešais Kudirkos Naumiestį ir sunaikinto per Antrąjį pasaulinį karą, istorija), Prano Sederavičiaus skulptūras (P.Mašioto g. 42, savamokslis liaudies menininkas praėjusiame šimtmetyje savo kieme iš betono ir cemento lipdė didžiules arklių, briedžių, angelų statulas, garsių žmonių biustus).

Prieš santaką su Mergupiu (Kudirkos Naumiesčio pakraštyje) įrengtas patogus išlipimas į krantą, galima stovyklauti su palapinėmis.

Kubilėliai
Šioje ant upės kranto įsikūrusioje gyvenvietėje gimė lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis, pasirašinėjęs Rygiškių Jono slapyvardžiu. Pagal Vladislavovo parapijos metrikų knygose padarytus įrašus nustatyta, kad J.Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 18 d. pagal senąjį, rusišką kalendorių, arba gruodžio 30 d. pagal mūsų, grigališkąjį kalendorių. Jo tėvai Juozas ir Agnieška (prieš ištekėdama – Šipailiūtė) turėjo 40 margų ūkį. Sodyba buvo labai gražioje vietoje: šalia ramiai tekėjo Šešupė, skyrusi Rusijos imperiją nuo Vokietijos. Jonukas augo didelėj šeimoj. Tėvas buvo vedęs antrą kartą: už Jonuką buvo trys vyresni pirmosios žmonos vaikai – brolis ir dvi seserys. Jonukas turėjo dar du tikrus brolius ir jaunėlę sesutę. Vaikui, aišku, dideliam būry smagu, bet tėvams buvo daug rūpesčio, kaip išmaitinti tokią didelę šeimą, kaip išleisti į žmones.

1872 m., kai Jonui buvo 12 m., tėvai, pardavę ūkį Kubilėliuose, persikėlė į Meištų k. (šalia Kudirkos Naumiesčio), vėliau – į Rygiškes. Manoma, jog iš Kubilėlių keltasi dėl žandarų persekiojimų: būsimojo kalbininko tėvas Juozapas padėdavęs nelegaliai pereiti sieną bėgantiems į užsienį.

Karo metais sodyba sudegė. 1974 m. sodybos vietoje buvo atidengtas paminklinis akmuo, vadinamas „Jablonskio akmeniu“. J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšmingi lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.

Užkopus ant stataus upės šlaito atsiveria gražus kraštovaizdis į Rusijos pusę.

Šešupės valstybinis kraštovaizdžio draustinis
Draustinis įsteigtas 266 ha plote, palei upę jo teritorija driekiasi apie 10 km, nuo Bajoraičių k. iki Panovių k. Tikslas – išsaugoti natūralų ir savitą Šešupės slėnio kraštovaizdį.

Gluobių šilas
Čia verta sustoti trumpo poilsio ir pasivaikščioti po jaukų šilą.

Lietuvoje žinomi tik du archeologiniai objektai iš mezolito laikotarpio  – vienas prie Varėnės upės ir antrasis Gluobiuose. Pastatų liekanų mezolitinėse stovyklavietėse randama retai dėl to meto gyventojų mobilumo. Klajokliškas gyvenimo būdas lėmė pastatų laikinumą ir konstrukcijų lengvumą. Archeologinių tyrinėjimų metu rastas statinys su išlikusiomis dviejų židinių liekanomis, jo ribose surinkta 750 titnaginių radinių, keliolika keramikos šukių, sudegusių kauliukų. Būstas buvo antžeminis, su pertvara, užėmė maždaug 30 m2 plotą. Pastatas priklauso žieminių gyvenamųjų būstų tipui.

Žymiai gausesni naujojo akmens amžiaus paminklai Šešupės pakrantėje. Palyginus nedidelėje atkarpoje nuo Kudirkos Naumiesčio iki Slavikų aptikta 15 akmens amžiaus dirbinių radimviečių. Vien vaizdinguose Gluobių šilo pakraščiuose aptikti net šešių akmens amžiaus gyvenviečių pėdsakai.

Turčinai
Tinkama vieta trumpam poilsiui ir stovyklavietei, čia įrengta „tarzankė“ – įsisiūbavus su virve, galima šokinėti į upę.
Apie krašto apgyvendinimą geležies amžiuje byloja ant Šešupės kranto stūksantis Turčinų (Ročkų) piliakalnis ir Turčinų senkapis. 1934 m. kasinėjant piliakalnį, rasti keturi XVI a. gyvenusių žmonių kapai. Į šiaurės vakarus nuo piliakalnio, už griovio, yra senosios gyvenvietės liekanų, kuriose rasta lipdytinės gruoblėtosios keramikos. Archeologų nuomone, čia gyvenę sūduviai arba jotvingiai, kuriuos XIII a. ištiko prūsų likimas.

Panoviai
Panoviuose verta išlipti į krantą pasižvalgyti.

Panovių kaimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1773 m. kaip Oškinė (ar Ožkinė). Senųjų Panovių gyventojų nuomone, šis pavadinimas galėjęs būti susijęs su ožkų gausa. Iš tiesų šis pavadinimas oficialiai naudotas palyginus neilgai, nes jau XIX a. vid. Virbalio muitinės plane kaimas pažymėtas Ponovi.

Kaimo centre stovi skulptūra žymiajam Lietuvos baletmeisteriui, sceninio liaudies šokio kūrėjui Juozui Lingiui atminti (autorius V.Cikana), kilusiam iš netoliese esančio Gyliškių k.

2009 m. pastatytas paminklas žuvusiems Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams atminti.
Verta aplankyti privatų Teresės Durstinienės Panovių buities muziejėlį (Panovių k., dėl lankymo susitarti tel.: 8-612 85132, ekspozicijoje virš 150 įvairių eksponatų).

Aukspirtos upelis
Čia driekiasi Aukspirtos valstybinio hidrografinio draustinio teritorija (266 ha) Draustinio įkūrimo tikslas – išsaugoti besalpio slėnio smarkiai vingiuotą upelio slėnį. Patenka į Baltkojų girininkijos teritoriją.

Šilgaliai
Gyvenvietė įsikūrusi ant Šešupės kranto, šalia ošia didelis šilas. Šilgaliuose yra vyskupo Prano Būčio gimtinė, kurią žymi paminklinė skulptūra. Ant Šešupės kranto stovi Šilgalių dvaras (išlikę rūmų pamatai, molinis kluonas ir raudonų plytų arklidės).

Šilgaliuose galima išsinuomoti baidares, kurios pristatomos į pageidaujamą vietą. Baidarių nuomotojas Tautvydas Juškaitis (kontaktus žr. aprašymo pradžioje) šalia savo gimtosios sodybos ant Šešupės kranto yra įrengęs poilsiavietę, tinkančią ir laikinam poilsiui, ir stovyklautojams su palapinėmis. Čia yra laužavietė, pavėsinė, lauko baldai, elektra, lauko tualetas. Artimiausiu metu čia ketinama įrengti kaimo turizmo sodybą, kurioje bus apgyvendinimas kambariuose, pirtis ir pokylių salė.

Kurynės dendrologinis parkas
Tarp Slavikų ir Šilgalių esančiame Juškakaimių kaime verta aplankyti ir pasigrožėti Zigmo Naujokaičio sukurta Kurynės dendrologinio parko aplinka. Parko plotas 6,8 ha. Pagrindinės parko dalys yra Vingio ir Plautupio sodai, kuriuose auga dekoratyvinių medžių kolekcija. Pagrindinę parko dalį juosia Siesarties upelio vingis. Iš rytų, pietų ir vakarų supa aukšti skardžiai, kuriuos kerta dvi gilios sausvagės. Rytų pusėje esanti sausvagė nuo seno vadinama Plautupiu. Pietų pusėje dar yra Kalno sodas, o vakarinę dalį užima Šilelis, kuris ilgainiui turėtų virsti miško parku.

Prie įvažiavimo į parką, šalia jubiliejinio Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio ąžuolo, stovi koplytstulpis šv. Dzidoriui, artojų globėjui (ąžuolinis, 4 m aukščio, sukūrė Šakių krašto kryždirbys Andrius Beliukas, 2008 m.).

Slavikai
Dar prieš Slavikus, Šešupės pakrantėje yra įrengta erdvi stovyklavietė, su lauko tualetu, pavėsine, laužaviete.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904 m.) ties Slavikais sumaniai knygas per Šešupę gabeno knygnešiai. Gudraudavo įvairiai: vieni apsimesdavo einą meškerioti, kiti – rūbų skalbti.  Parsineštų knygų namuose ilgai nelaikydavo, greitai išplatindavo į kitas parapijas. Slavikų kapinėse palaidoti 9 garsūs knygnešiai (P.Pučiliauskas, J.Dobrovolskis ir kt.). Slavikų bažnyčios šventoriuje pastatytas stogastulpis jiems atminti.

Medinė Šv. Onos, Marijos Motinos, parapijos bažnyčia, pastatyta 1835 m. Joje yra išlikę religinių ir meno vertybių. Prie bažnyčios yra aukšta, palaipsniui smailėjanti medinė varpinė su kupoliniu stogu.

Prie Šešupės, ant kalvos, yra Slavikų senkapis, kuriame surasta įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių, puodų šukių, žmonių kaulų. Manoma, kad tai V – VII a. kapinynas su degintiniais kapais.
Už Slavikų keliaujant žemyn upe (iki Jotijos – apie 16 km), Šešupė daro staigius posūkius ir kilpas. Tai visiškai neapgyvendintos vietovės, todėl čia galima mėgautis natūralia gamta ir visiška ramybe.

Jotijos upelis
Jotijos valstybinis hidrografinis draustinis įsteigtas 93 ha plote, siekiant išsaugoti salpinio slėnio mažai vingiuotą Jotijos upelio slėnį.

Kelionė baigiama ties Šešupės ir Jotijos upelio santaka. Toliau Šešupė įteka į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, šioje vietoje kirsti valstybės sieną griežtai draudžiama.

Keliautojai, trokštantys ekstremalių pojūčių, gali maršruto pabaigoje paplaukti Jotijos upeliu aukštyn prieš srovę iki Rociškių tilto (apie 0,5 km).

Informacijos šaltinis: tic.sesupe.lt