Mažoje ir kalnuotoje Kanarų Gomero saloje gyventojai tarpusavy bendrauja neįprasta švilpavimo kalba – silbo. Šios kalbos žodyne yra apie 4000 skirtingų žodžių-švilpinių. Ja plačiai naudojasi aukštų salos kalnų viršūnių ar gilių jų slėnių gyventojai.
Silbo kalba turi seną istoriją. Tikėtina, kad pirmieji Gomero salos gyventojai buvo kilę iš dabartinės Mauritanijos srities, kurie kalbėdavo tonine kalba. Jų kalbos fonetikai tonai buvo tokie svarbūs, kad paprasčiausiai švilpaujant galima buvo susikalbėti ištisais sakiniais. Ši primityvi fonetinė sistema vystėsi įmaišant priebalsius imituojančius sustojimus ir gamas. Taip švilpaudami, galėjo perduoti vieni kitiems vis sudėtingesnes frazes.
XVI amžiuje, ispanams užkariavus salą, vietos gyventojai pamažu išnyko. Bet ispanų imigrantai po truputį adaptavo Gomerų švilpavimus prie savo kalbos. Ir nors ispanų kalba neturi fonetiškai aiškių tonų, bet aukšti garsai, naudojami vietoj balsių, padėjo susikurti nepakartojamai švilpavimo kalbai, kuri buvo plačiai naudojama tarp piemenų ir fermerių.
Praeito amžiaus pabaigoje, prasidėjus sparčiai modernizacijai, švilpavimo kalba staiga atsidūrė ant išnykimo ribos. Gomero salos valdžia ilgai nedelsė, paskelbė silbo kalbą privaloma salos pradinėse mokyklose ir taip netikėtai švilpavimo kalba dabar išgyvena savo renesanso amžių. Šiandien net 3000 salos vaikų mokykloje mokosi silbo kalbos. O 2009m. UNESCO suteikė Silbo kalbai saugomos kultūrinės kalbos statusą.
pirmas 
Loreta 
Aruna