Skeletų ežeras

Rupkundas (Roopkund) – viena mistiškiausių, įvairiomis mįslėmis apipintų pasaulio vietų, viliojusių ne vieną laimės ieškotojų kartą. Tai – daugmaž  5029 metrų aukštyje, Himalajų kalnų apsuptyje, Indijos Utarakando valstijoje, telkšantis ežeras.

Jį pasiekti nelengva. Kelionė nuo artimiausios gyvenvietės užtrunka  apie 4 dienas. Tačiau ežeras pritraukia daug lankytojų kaip mokslinis objektas.

Šis ežeras daugeliui žinomas kitu pavadinimu – “Skeletų ežeru”. Ežeras tokiu vardu vadinamas dėl milžiniškų kapų, kuriuose  priskaičiuojama apie 600 skeletų.

Kai, 1942 metais parko prižiūrėtojas atsitiktinai aptiko šiuos masinius kapus, atradimas sukėlė tikrą prielaidų revoliuciją pasaulio senovės istorijoje.

Atlikus įvairius mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad skeletų amžius gali siekti net IX amžių.  Spėjama, kad visos žmonių mirtys ištiko dėl natūralių priežąsčių: netikėtai užklupusių pūgų, kalnų nuošliaužų arba bakterinių epidemijų. Bet visos šios teorijos kontraversiškos. Kai kurie tyrinėtojai mirčių priežastis bando paaiškinti siedami jas su mistika arba legendomis. Neatmetama tikimybė, kad tai gali būti pasiklydusių Tibeto pirklių, piligrimų skeletai ar sektų, vykdžiusių masines savižudybes, palikimas.

2004 metais Europos ir Indijos mokslininkų komanda, finansuojama Nacionalinės Geografijos televizijos kanalo, aplankė ir tyrinėjo Rupkundą. Jų tyrinėjimai atskleidė įdomios  informacijos apie įvykius, buvusius prie šio ežero. Mokslininkai atrado daug antropologinių lobių: gerai išsilaikiusių kūnų, kaukolių, net brangenybių.

Ekspertai, atlikę DNR testus, nustatė , kad numirėliai priklausė dviems skirtingoms grupėms. Vieni buvo žemesnio stoto, kiti – žymiai aukštesni. Manoma, kad pirmieji galėjo būti vietiniai amatininkai, o antrieji – kito klano nariai – nešikai.

Mokslininkai, ant kaukolių aptikę keistų įtrūkimų ir įdubimų, padarė išvadą, kad juos galėjo padaryti praūžusi didelė kruša, kurios metu krito teniso kamuoliuka dydžio ledo gabalai. Žmonių, patekusių į tokią ledo krušą, likimas buvo tragiškas.

Spėjama, kad Rupkundo apylinkes niokojo daugiau nei viena nuošliauža. Jos kūnus palaidojo šalto ežero dugne, todėl dabar čia aptinkami labai gerai išsilaikę kūnai, kuriuos saugojo storas ežero ledo sluoksnis.

Nors datos ir galimos šių tragiškų mirčių priežastys įmintos, tačiau Skeleto ežerą lig šiol gaubia mistika. Niekas dar neatsakė, kur visi šie žmonės galėjo keliauti. Rupkundas niekada nebuvo istoriškai svarbiu regionu, nes jokių prekybai būdingų ženklų čia neaptikta. Dar mažiau tikėtina, kad tai galėjo būti piligrimų lankoma vietovė, viliojusi dideles žmonių grupes. Kad ir kokios būtų mirčių priežastys, niekas tiksliai nežino, kodėl prieš daugelį metų tiek daug žmonių ryžosi tokiai sunkiai kelionei.

Nacionalinės Geografijos kanalo filmas apie „Skeleto ežerą“ daro prielaidą, kad Rupkundas vis dėl to gali būti vieta, siejama su vienu iš religinių festivalių, rengiamų  kas 12 metų.