Sulaiman-Too, arba Saliamono kalnas – yra 1000 metrų aukščio Altajaus kalnų grandinės uolėta atšaka. Jį supa antras pagal dydį Kirgizijos miestas – Ošas. Tai šventas kalnas ir pagrindinė Centrinės Azijos musulmonų piligrimų vieta.
Saliamono kalnas stūkso plačioje Ferganos slėnio lygumoje. Kadaise, Šilko keliu keliaujantiems karavanams, jis tarnavo kaip švyturys, kurį keliautojai jau tuomet laikė šventu. Kai kurie istorikai mano, kad Saliamono kalno viršūnė – tai tas bokštas ir pagrindinis Šilko kelio kelrodis, aprašytas Klaudijaus Ptolemėjo traktatuose.
Penkiose Sulaiman-Too kalno viršūnėse ir jo šlaituose yra daug senovinių garbinimo vietų ir urvų, išmargintų hieroglifais. Čia stovi dvi XVI amžiaus rekonstruotos mečetės.
Po Šventųjų Mekos, Medinos ir Jeruzalės miestų, daugeliui regiono musulmonų, Sulaiman-Too – švenčiausia Pasaulio vieta. Vietiniai įsitikinę, kad mažame urve, kuriame nuo lubų laša vanduo, – tai Saliamono ašaros. Musulmonai atvyksta čia pasimelsti ir prašyti malonės nuo ligų. Čia taip pat skuba nėščios moterys, tikėdamos, kad pasimeldus šioje vietoje, susilauks tokių sveikų ir protingų vaikų, kaip karalius Saliamonas.
Rusai, išsprogdinę viename kalno urve didesnę skylę, įrengė Archeologinį muziejų. Daugelis musulmonų nebuvo patenkinti tokiu akiplėšišku sovietų poelgiu su jų šventu kalnu. Bet muziejus iki šiol veikia ir jame eksponuojami keli senoviniai radiniai, iškasti įvairiose kalno vietovėse ir aplink Ošo miestą.
2009 metais Saliamono kalnas tapo pirmąja Kirgizijos vietove įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Sakoma, kad Ošo miestas, įsikūręs kelių Šilko kelio maršrutų sankryžoje yra senesnis nei Roma. Legendoje pasakojama, kad Aleksandras Didysis, keliaudamas į Indiją, prajojo pro šį miestą. Kita legenda byloja, kad karalius Saliamonas miegojo ant kalno, supantį miestą. Archeologai šioje vietoje aptiko senovinių radinių, kurių data siekia V a.pr.Kr. Bet kuriuo atveju, Mongolų imperatorius Baburas, prieš savo pergalę Indijoje, buvo apsistojęs čia ir karūnuotas Ferganos slėnio karaliumi, o 1510 metais vienoje kalno viršūnėje pastatė mečetę.
pirmas 
Loreta 
Aruna