Plaukiojančios salos? Tai skamba kaip kažkas neįprasto, iš fantastinio romano, tačiau ne Uros genčiai. Jiems – tai gyvenimo kasdienybė. Ši maža Pietų Amerikos gentis akylai puoselėja savo tūkstantmetę unikalią kultūrą, kurios vidinė tvarka gimė iš senos ir amžinos baimės, būti užkariautai stipresnių.
Kai Uros gentis pakliuvo tarp kariaujančių pusių, Titikakos ežeras suteikė jiems apsaugą ir gyventojai išplaukė į ežero gilumą. Izoliuotas ir tyvuliuojantis aukščiau nei trys tūkstančius metrų virš jūros lygio, Titikakos ežeras net šiuolaikinėje Peru, gina Uros gentį nuo nepageidaujamo kitų dėmesio.
Titikakos ežero pakrantėse auga vešlios nendrės. Jos nuskinamos, išdžiovinamos, surišamos į pluoštus, iš kurių suformuojami laivai. Pasinaudoję savo vaizduote, taip Uros žmonės sukūrė ne tik puikiai ežeru plaukiojančius laivus, bet kartu įžvelgė galimybę įkurti nuolatinius gyvenamuosius būstus, kurie, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, galėtų būti atitraukti nuo žemyninės dalies. Nors genties narių skaičius dabar siekia vos kelis tūkstančius, manoma, kad maždaug penki šimtai Uros genties gyventojų plaukiojančiose salose propaguoja senovinį gyvenimo būdą, minimaliai prisitaikydami prie šiuolaikinio pasaulio gyvenimo ypatumų!
Nendrių salos skrupulingai sukurtos rankomis, nuolat prižiūrimos ir tobulinamos Uros genties žmonių. Nors nendrės, naudojamos saloms sukurti, nėra taip kruopščiai supinamos, kaip tos, naudojamos valčių statyboje, tačiau žmonėms salų statyba – didžiulis darbo krūvis. Nendrės turi būti kelių metrų storio, kad galėtų išlaikytų namus ir kitus genties pastatus.
Stiprios ir tankiai susipynusios nendrių šaknys suformuoja tankų, iki dviejų metrų storio sluoksnį, ant kurio toliau kuriamos Uros salos. Inkarą atstoja į dugną įtvirtinti dideli rąstai. Kad sala būtų stabilesnė, prie jų pririšamos virvės. Nendrės nuolat trūnija, todėl salų gyventojai jas turi nuolat pakeisti. Kiekvienoje saloje šis procesas atliekamas bent keturis kartus metuose, o lietingais metais netgi dažniau. Šis sunkus darbas atsiperka, nes kiekviena gerai prižiūrima sala tarnauja žmonėms maždaug trisdešimt metų.
Tradiciškai Titikakos ežere yra apie keturiasdešimt mažų salų ir viena didelė – lyg genties bendruomenės centras. Nendrės – svarbiausias šios bendruomenės pagrindas, tai svarbi ekonominę gerovę užtikrinanti medžiaga. Iš nendrių stiebo Uros žmonės gamina jodą. Naudojamos ir medicininiais tikslais, pvz. apvyniotos aplink skaudančią kūno dalį, neva ištraukia skausmą. O štai nendrių vaisiai naudojami užvirinti Cuppa!
Kaip ir daugeliui unikalių Pasaulio kultūrų, Uros genčiai yra iškilusi grėsmė. Uros žmonės susikalba aimarų kalba, pasiskolinta iš didesnės vietinės genties, gyvenančios ežero pakrantėje. Manoma, kad Uros prarado savo kalbą prieš penkis šimtus metų. Nežinoma ar ją prarado natūraliai, ar aimarų kalba jiems buvo primesta. Dar didesnę grėsmę genties tradicijoms kelia europiečių atvykimas. Ir ši grėsmė didesnė nei Inkos Imperijos, kuriai Uros žmonės turėjo mokėti mokesčius ir atiduoti daug savo gyventojų į vergiją. Uros gentis netrukus prisitaikė sau tinkamus europinės visuomenės gyvenimo aspektus. Daugelio nendriniuose namuose pūpso saulės baterijos, prie kurių pajungtas televizorius ir kiti elektroniniai prietaisai. Didžiausioje saloje įkurta radijo stotis, transliuojanti laidas po keletą valandų kiekvieną dieną. Taip pat dvejose mokyklose vaikams buvo patvirtinta grupinė švietimo sistema. Susirūpinus unikalios Uros kultūros išsaugojimu, vienoje mokykloje leista laikytis tradicinių mokymo principų.
Titikakos ežero nendrinėse salose nėra šiuolaikinių virtuvių, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip Uros žmonės pasigamina maistą, nepadegdami nendrių ir namų? Sustatomos pakankamai aukštos akmens krūvos ir jų viršuje kuriama ugnis. Nendres pasiekia nedidelė šiluma, nepajėgianti visko paskandinti liepsnose.
Kitas klausimas, kuris taip pat visada yra užduodamas, kaip Uros gentis plaukiojančiose salose užtikrina gyventojams geras sanitarines sąlygas, kur net keli šimtai žmonių, kasdien patiria „gamtos šauksmą“. O gi šalia didesnių salų sukuriamos labai mažos salelės, kurios naudojamos tik šiam konkrečiam tikslui. Laikui bėgant, visas išmatas sugeria nendrės ir tai užtikrina sekantį gausų jų derlių…
Siekdami išlaikyti savo skurdžią ekonomiką, Uros gentis prisitaikė priimti smalsius turistus, kurie plūsta į šią vietą ir nori išvysti unikalų gyvenimo būdą. Daugelis Uros šeimų savo gyvenamosiose patalpose turi įrengę papildomą kambarį, skirtą turistams ir svečiams. Netgi kelis renginius pritaikė turistams – vienas iš jų – tradicinių šokių vakarai, kurių metu turistai aprengiami tradicine Uros gyventojų apranga ir kviečiami įsijungti į šokį. Dažnas atvykėlis primena klouną. Bent jau Uros genčiai linksma.
Lieka tik tikėtis, kad šios mažos genties unikali ir gyva kultūra prisitaikys prie išorinių jėgų uždėto krūvio ir išgyvens. Būtų labai gaila, jei Pasaulis prarastų dar vieną intriguojančią ir gyvybišką, net jei ir labai mažą, žmonijos aspekto detalę.
* * *
Titikakos ežeras, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „šventasis akmuo” yra Peru ir Bolivijos pasienyje. Tai didžiausias Pietų Amerikos ežeras. Ežero vidutinis gylis 140-180 metrų. Giliausia vieta siekia 304 metrus. Vidutinė ežero temperatūra 10-12oC.
pirmas 
Loreta 
Aruna