Mono ežeras

Būtų maža pasakyti, kad Mono ežeras, esantis Kalifornijos valstijoje, JAV, yra be galo keista Žemės vieta.

Vidury dykumos, apsupty pilkšvų ir snieguotų kalvų viršūnių, plyti didžiulis ežeras. Jo paviršiuje plūduriuoja aibė kietų, akytų, tarsi olandiškas sūris uolienų.  Kai kurios vos išnirusios virš vandens, kitos aukštai stiebiasi į dangų. Tai neapsakomų kontrastų kraštas, kerintis stulbinančiais peizažais ir šiurpiu ežero grožiu. Bet skirtingai nuo daugelio kitų keistų pasaulio vietų, šią sukūrė neatsakingas valdininkų požiūris į aplinką.

XIX amžiaus pirmoje pusėje Los Andželo miestas augo greitai kaip ant mielių. Antrasis pasaulinis karas buvo pačiame įkarštyje ir buvo manoma, kad vardan pažangos, kai kurių dalykų galima nepaisyti. Los Andželo vandens ir elektros departamentas keturis iš septynių kalnų upelius, plukdančius tirpstančių sniegynų vandenį į ežerą, nukreipė į Los Andželą, esantį už 443 km į pietus. Taip iš Mono ežero buvo atimta daugiau nei pusė vandens išteklių ir aplinkai padaryta neapsakoma žala. Paradoksalu, bet vietovę padarė neapsakomai gražia. Ežeras nuslūgo ir sūrus vanduo pasidarė dar sūresnis, sausas dirvožemis gerokai išsiplėtė, o ežero paviršiuje susiformavo muiliną vandenį primenantis paviršius. Mono ežeras tapo lyg ne šios planetos, į kurią pradėjo plūsti fotografai.

Keistos smailės ir uolų bokštai, styrantys virš ežero vandens yra tufas. Ši nuosėdinė uoliena, iš karbonatinių medžiagų, daugelį metų formuojasi virš gėlo vandens šaltinių ežero dugne. Tufo kolonos nustoja augti tada, kai vanduo nuslūgsta ir jų viršūnės iškyla virš jo. Taip nutiko ir Mono ežere. Greitai tapo akivaizdu, kad virš ežero paviršiaus išnirę ir nežemiškais vaizdais aplinką puošiantys tufo bokštai yra žmogaus įsikišimo padarinys ir ežero mirtis. Atkirstas nuo dalies gėlo vandens šaltinių, Mono ežero vandens tūris greitai sumažėjo daugiau nei 50%. Eko sistema, kurios vystymuisi prireikė tūkstančių metų, nebepajėgė atremti tokių greitų ir staigių pokyčių, todėl pradėjo nykti. Ežere buvo daug salų, kurios po vandens nuslūgimo daugiau nei 8 metrus (vertikaliai) tapo pusiasaliais ir lengvai prieinamos įvairiems žinduoliams bei ropliams. O tai reiškė, kad kadaise salose ramiai perėję paukščiai, staiga tapo naujų lankytojų taikiniu. Dėl padidėjusio ežero druskingumo, krevetės, knibždėjusios ežere, beveik išnyko. Buvo akivaizdu, kad ženkliai sumažėjus dumblių koncentracijai, Mono ežeras netrukus pavirs pavojingu ir nuodingu visuomenei.

Laimei, žmonės, gyvenę palei ežerą, atkreipė į tai dėmesį. Iki 1978 metų Deividas Gaines‘as suformavo veiklią grupę – „Mono ežero komitetą“, kurios tikslas – apsaugoti ežerą. Nuo to laiko iškovota nemažai pasiekimų. Dėka šio komiteto pastangų, Kalifornijos valstijos vandens išteklių kontrolės valdyba 1994 metais išleido ežero apsaugos įstatymą. Nuo tada Mono ežero vandens lygis pamažu kyla. Dabar jis siekia apie 1980 metrus virš jūros lygio. Nors šis rodiklis vis dar žemesnis nei natūralaus ežero lygis, bet kur kas geriau, nei išsekęs ežero dugnas, į kurį jis visai neseniai buvo paverstas. Mono ežerui pavyko išvengti Ovenso ežero lemties ir, bent iš dalies, kol kas išsaugotas.

Mono ežero plotas yra maždaug 155 kv.km. Jam daugiau kaip 700 000 metų ir tai yra vienas seniausių JAV ežerų. Ežero baseinas susidarė žemės poslinkių ir seisminio aktyvumo laikotarpiu kartu su Siera Nevados kalnais. Iš žemės gelmių besiveržiantys garų stulpai ir karštosios versmės byloja apie iki šiol veikiantį ugnikalnį.

Mono ežero baseiną sudaro 14 skirtingų ekologinių zonų, kuriose gyvena 400 stuburinių gyvūnų rūšių ir auga daugiau nei 1000 augalų rūšių. Tai viena turtingiausių gamtinių teritorijų Kalifornijos valstijoje.

Bemaž triskart sūresnis už jūrą, Mono ežeras – tikras rojus pakrantės musėms. Jų čia milijonai. Ežero pavadinimas kilęs iš žodžio monači – „musių valgytojai”. Šios apylinkės indėnai taip vadindavo vietovėje gyvenusius gyventojus, kurie valgydavo minėtų musių lervas.