1910 metais Naikos (Naica) kasykloje, Meksikoje buvo atrastas „Cueva de los Espadas,” arba „Kardų urvas“ 120m gylyje po žeme, kuriame formavosi gigantiški, apie 2 metrų ilgio kristalai. Palaipsniui didžioji dalis kristalų sunyko, kai jis buvo atidarytas tyrinėtojams bei turistams.
Po 90 metų du kalnakasiai, dirbdami 300 metrų gylyje po Naikos žeme, atrado kitą daug didesnį urvą, kuriame jau formavosi 11 metrų ilgio kristalai, sveriantys net po 55 tonas. Tai didžiausi iki šiol Žemėje aptikti kristalai. Šis urvas yra žinomas „Cueva de los Cristales” arba „Kristalų urvas“ pavadinimu.
Kristalai sudarė kristalizavusis gipsui – selenitui. Jie formavosi apie 500,000 metų aukštos temperatūros mineraliniame vandens tirpale. Urvo karštį palaiko giliau po žeme esanti magmos ertmė. Būtent šis derinys leido kristalams be atvangos formuotis ir augti.
Įdomybė yra ta, kad esant idealioms sąlygoms, kristalų augimas neturi ribų ir jie gali išaugti iki dar didesnių proporcijų. Deja, sidabro kalnakasiai iš urvo išpumpavo visą vandenį, o be vandens kristalai nustojo augti. Naikoje sklando kalbos, kad kasyklai nustojus nešti pelną, vandens siurbliai bus sustabdyti, tada kristalų urvas, pasinėręs po vandeniu, toliau formuosis, smalsuoliams pranykdamas amžiams.
„Kristalų urvas“ – tai viena ekstremaliausių ir pavojingiausių žemės vietų, bet tuo pačiu metu – neapsakomai nuostabi. Joje beprotiškai karšta. Oro temperatūra siekia 50C, bet dėl santykinės 90% drėgmės atrodo taip, lyg ji siektų 105C.
Įeinat į urvą būtini specialūs vėsinantys daugiasluoksniai apsaugos kostiumai su lediniais paketais viduje ir specialūs respiratoriai, per kuriuos galima įkvėpti vėsaus oro. Su jais jausitės lyg kosmonautas, besiruošiantis išsilaipinti kosminėje erdvėje, tačiau nevilkint specialių kostiumų, per pirmas 15 minučių ištiktų dehidratacinė mirtis. Su visais šiais aprėdais urve galėsite išbūti 45-50 minučių.
Dauguma urve augančių kristalų yra dideli ir urvo paviršiumi vaikščioti yra nepaprastai pavojinga. Visą laiką reikia būti labai atidžiam. Jei paslystumėte, nukristumėte ant aštraus kristalo, kuris gali kiaurai perverti kūną. Gelbėjimas – pavojingas ir sudėtingas.
Kai pagaliau paliksite urvą, nepaisant visų turimų vėsinimo įrankių, jūsų kūnas bus taip išsekęs nuo karščio, kad galėsite tik gulėti, gerti ir jausitės taip, lyg ką tik būtumėte grįžę iš kitos planetos.
Urvas turistams nėra atviras, bet patekti į jį įmanoma, atitinkamai tam pasiruošus. Reikia, kad Jus lydėtų specialistų komanda, kurioje būtų paramedikas, vėsinimo technikas, video monitoringo ir komunikavimo specialistas, apšvietėjas ir t.t. Tokios unikalios vietos visada pareikalauja didelių pastangų. Tai iš vaizdingiausių vietų mūsų Žemėje.
pirmas 
Loreta 
Aruna