Tarp 1889 metų ir Pirmojo pasaulinio karo Sigulda išgyveno populiarumo bumą. Dvarų savininkai čia steigė naujas parduotuves, statė viešbučius, nuomojo pastatus ir žemes vasarotojams, įrengė pėsčiųjų takus ir tiltus. Į korsetus įsispraudusios damos su saulės skėčiais ir jas lydintys prakilnūs ponai – tapo Siguldos kasdienybe. Kad būtų lengviau vaikščioti po „Vidžemės Šveicarijos” kalvas ir takus apsukrūs Siguldos amatininkai ėmė prekiauti kelioninėmis lazdomis, kurios net ir šiandien išliko charakteringiausiu Siguldos suvenyru.
Siguldos lazdos gaminamos iš lazdyno, kadagio, šaknų, gluosnio, ievos – lanksčių medžių rūšių, kuriuos galima sulenkti, kad gautųsi lazdos rankena. Tuomet jos išmarginamos tradicinėmis spalvomis ir išdegintais raštais. Šakų vietose dažnai puikuojasi įvairios velnių ar kitų gyvūnų galvos.
Siguldos lazdų populiarumas siekia daugiau kaip 200 metų. Jų galima įsigyti visose lankytojų pamėgtose Siguldos vietose. Taip pat, šių lazdų garbei 2007 metais buvo įrengtas Lazdų parkas (lat.k. Spieķu parks), kuriame galima apžiūrėti šias tradicines lazdas. Parką rasite judrioje sankryžoje tarp Cesio ir Poruko gatvių.
Nuostabus miesteliukas ilgam savaitgaliui, tikrai yra ką veikti ir pačioje Siguldoje ir apylinkėse.