Kraterio ežeras

Aukštai, Oregono kalnuose, gilioje įduboje tarp plikų stačių uolų tyvuliuoja mėlio spalvos ežeras. Tai Kraterio ežeras. Bet taip jis buvo vadinamas ne visada.

Pastaruosius 12 tūkst. metų ši vietovė buvo nuolat gyvenama ir išliko nemažai senesnius laikus menančių istorijų apie katastrofiškus įvykius, sukūrusius šį nepaprasto grožio gamtos stebuklą.

Kraterio ežeras dabar tyvuliuoja gilioje įduboje, kurią prieš 7700 metų didingoje Mazamos kalno viršūnėje paliko vienas didžiausių žmonijai regėtų ugnikalnio išsiveržimų.

Pradžioje ežeras buvo vadinamas „Giliu mėlynu ežeru“  (angl.k. Deep Blue Lake). Tokį pavadinimą jam suteikė John Wesley Hillman, atradęs jį 1853 metais. Po to jis buvo pervadintas į  “Didybės ežerą“ (angl.k. Lake Majesty), kol galiausiai jam prigijo Kraterio ežero (angl.k. Crater Lake) pavadinimas.

Šį, beveik 600 metrų gylio ir 8-10 km skersmens, ežerą iš visų pusių supa įvairiaspalvės uolos, stačiai kylančios į dangų  ir viršuje sudarančios dantytą keterą. Jų aukštis nuo ežero paviršiaus vietomis siekia beveik 600 m. Tai iš ties kvapą gniaužianti vieta.

Šiandien Kraterio ežeras ir jį supantis Kraterio nacionalinis parkas yra populiari turistinė vieta, kurioje smagu paiškylauti. Vienok, prieš daugybę metų šiuose kraštuose gyvenusioms klamatų ir maklakų vietinių indėnų gentims Kraterio ežeras kėlė pagarbią baimę. Klamatai laikė šį ežerą užburta vieta ir čia buvo leidžiama lankytis tik jų žyniams ir šventiesiems. Jau beveik 8000 metų iš kartos į kartą perduodamoje jų legendoje pasakojama apie Mazamos kalne vykusį mūšį tarp požemių valdovo Lao (LLA-O) ir dangaus dievo – Skelio (Skell). Jiems grumiantis, didžiulės uolos kilusios į dangų, miškai skendę gaisruose, o žemė kraupiai drebėjusi. Ištisas 7 dienas saulė neišlindusi ir neįmanoma buvo atskirti ar užėjo naktis ar diena. Viskas nurimę tik tada, kai Lao krito nebegyvas, o iš kalno viršūnės liko tik aiženos. Skelis įmetė nuketvirčiuotą Lao kūną į milžinišką duobę, atsivėrusią sugriuvusiame kalne. Pastarojo mokinių ašaros šią įgriuvą sklidinai pripildžiusios ir taip atsiradęs Kraterio ežeras. Lao galva likusi gulėti ten, kur nukritusi, o vėliau europiečių kolonistų buvo pavadinta Burtininko sala (angl.k. Wizard Island). Dar ir dabar ji plūduriuojanti Kraterio ežere.

Galimas daiktas, jog šioje legendoje minimas mūšis, mena tikrus įvykius. Prieš išsiveržimą, įvykusį prieš maždaug 7700 metus, Mazamos kalnas buvo maždaug 3600 m aukščio ugnikalnis, kol nepradėjo spjaudyti didžiulius įkaitusių pelenų kamuolius. Išsiveržimai stiprėjo ir galiausiai ugnikalnis į dangų išspjovė savo viršūnę, kurios vietoje liko tik gili dauba, netrukus užsipildžiusi kritulių vandeniu ir virtusi giliausiu ežeru Jungtinėse Amerikos Valstijose bei devintu giliausiu ežeru visame Pasaulyje.

Ežere iki šiol tyvuliuoja dvi nedidelės salos: jau minėta Burtininko sala bei Vaiduoklių Laivas.

1902 m. Kraterio ežeras buvo paskelbtas penktuoju nacionaliniu parku Jungtinėse Valstijose.