Karlu Karlu – tai šventa, Australijos aborigenų garbinama vieta, nusėta mįslingais ovalo formos rieduliais. Jie tiki, kad tai yra vaivorykštinio žalčio kiaušiniai. Pasak mokslininkų, Karlu Karlu yra viena seniausių religinių apeigų vietų Pasaulyje, vis dar naudojama pagal religinę funkciją.
Karlu Karlu rasite įsitaisiusią vaizdingoje Australijos dykumoje, Tennant Creek miesto pašonėje. Platus slėnis čia užima 1802 hektaro plotą ir visa, įkvepiančio grožio, vieta yra nusėta iš pažiūros netvirto granito, didžiuliais, saulėje spindinčiais apvalios formos rieduliais. Atrodo taip, lyg juos čia būtų išbarsčiusi milžiniška jėga, galbūt net pats velnias. Iš ties įsimintinas reginys – vertas dėmesio nusprendusiems pakeliauti po Australiją ir susipažinti su įdomiausiomis šalies vietomis.
Kai pirmą kartą XIXa. šiuos riedulius aptiko europiečiai, jie pavadino juos „Velnio rutuliukais“. Žemė iš aborigenų, žinoma, buvo atimta ir grąžinta tik 2008 metais.
Apie šią kerinčią vietą aborigenai yra sukūrę daug legendų, o pačius Karlu Karlu akmenis apipynė gausiomis istorijomis ir mitais. Išsamiau su jais galima susipažinti savarankiškai vaikštinėjant įrengtais takais, šalia kurių yra pastatyti informatyvūs informaciniai stendai. Vienoje legendoje pasakojama apie vietovėje keliavusį velnią. Eidamas ja, velnias norėjo susipinti plaukus, kaip dera to meto garbingiems vyrams. Rišant kasą, smeigtukai iš rankų netyčia pažiro ir, nukritę ant žemės, pavirto Karlu Karlu akmenimis. Grįždamas tuo pačiu keliu velnias nusispjovė ir taip čia atsirado dar daugiau akmenų.
Iš tiesų, Karlu Karlu akmenys susiformavo per daugelį milijonų metų. Kadaise, Žemės plutoje tyvuliavusi magma sukietėjo, vietovėje suformuodama didelius granito klodus. Viršuje plytėjęs smiltainio sluoksnis nuolat slėgė žemę, kol galiausiai žemės plutos sluoksnis įlinko ir į paviršių pamažu ėmė kilti granito sluoksnis. Erozijos veikiamas trapaus smiltainio sluoksnis nyko daug greičiau ir, galiausiai tik granitas liko paviršiuje. Nykstant smiltainio sluoksniui, granitą veikiantis slėgis mažėjo ir jis ėmė plėstis. O plėsdamasis skilo į didelius keturkampius akmenis. Šis procesas vyksta iki šiol ir jį galite pamatyti apačioje esančioje nuotraukoje.
Toliau, vėjui ir lietui veikiamos uolos ima pamažu trupėti. Taip aplink riedulio pagrindą susiformuoja netvirto sluoksnio medžiaga, kuri, granitui iškilus, sunyksta. Erozija pirmiausia veikia didžiulių keturkampių akmenų kraštus, pamažu iš akmens formuodama apskritimus, panašius jei ne į taisyklingus kamuolius, tai bent jau į svogūno galvutes.
Karlu Karlu vietovėje galite išvysti nemažai suskilinėjusių akmenų, tarytum pats velnias būtų užsirūstinęs ir juos suskaldęs. Iš tiesų, visa tai vyksta dėl soliarizacijos proceso. Saulei kylant, granitiniai akmenys plečiasi, o leidžiantis – traukiasi. Dykumos saulėje įkaitusius akmenis, vakare užklumpa didelis šaltis ir kai kurie, neatlaikę temperatūrų sukeltos slėgio kaitos, tiesiog suskyla.
Dabar, šią vietovę iš aborigenų nuomoja ir prižiūri Australijos parkų draugija. Bet reikia nepamiršti, kad tai šventa aborigenams vieta, todėl į ją atvykę turistai privalo elgtis pagarbiai – taip kaip elgtųsi savoje bažnyčioje arba mečetėje.
pirmas 
Loreta 
Aruna