Degantis žmogus. Kas tai

Festivalis? Šventė? Meno įvykis? Hipių suvažiavimas? Pagoniškos apeigos?

To dar niekam nepavyko paaiškinti. Daugybė menotyrininkų, sociologų ir antropologų iki šiol analizuoja šį renginį,  kaskart vykstantį unikalesnį ir daugialypį, todėl vieningo apibrėžimo nepavyksta surasti. Oficialaus „Degančio žmogaus“ puslapyje rašoma, kad  bandyti paaiškinti kas tai yra „Degantis žmogus“, bet tolygūs kaip aklajam parodyti spalvą.

Tai aukščiausio lygio meno festivalis. Individualios fantazijos, vizijų, svajonių pasaulio ir paprasčiausio siautulio kratinys, išprovokuojantis dalyvius saviraiškai. Festivalis neįprastas, griaunantis nusistovėjusias šio pasaulio normas. Tai renginys, kuriame darniai sugyvena hipiai, rokeriai, reiveriai, baikeriai, skinai, gėgai ir lesbietės, satanistai ir sadomazochistai, bei įvairių religijų išpažintojai ar kairiosios pakraipos kvailiai, sėdintys prie laužo ir svaigstantys, koks nuostabus yra komunizmas… Degantis žmogus tai, – primityvi, nesubrendusi meilė ir dar daug daug daug kitų dalykų.

Vieną kartą metuose, paskutinę rugpjūčio savaitę (savaitę prieš Darbo šventę) dešimtys tūkstančių žmonių susirenka nesvetingoje ir atokioje Juodosios uolos dykumoje, Nevados valstijoje, JAV, kad sukurtų laikiną miestą, skirtą menui ir saviraiškai, – vietą, kurioje išnyksta ribos tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulio. Čia gyvenate meno kūrinyje ir patys jį kuriate, o jei nekuriate, patys juo tampate. Stebėtojų čia nebūna. Kiekvienas, atvykęs į šį fantazijų miestą vienai savaitei, tiesiog privalo sukurti savo vizijų pasaulį, tapti menininku arba tiesiog menu. Niekam nerūpės kaip prisistatysite – sukursite kūrinį, surengsite vaidinimą ar tiesiog įdomiai apsirengsite, o gal visai išsirengsite, – taisyklių čia nėra, todėl visos priemonės tinka.

Ir čia nebūsite keistuoliu, nes visada bus, kas sugalvos kažką įmantresnio, apie ką net pagalvoti negalėjote. Todėl kvėpuokite ir mėgaukitės menu. Jūs čia atvykstate tam, kad sukurtumėte bendruomenę, kuriai Jūs reikalingas ir kuri pasitiki Jumis. Tokiame nerealiame festivalyje be ribų, draudimų, įstatymų savaime susikuria nuoširdi, bendravimo atmosfera. Tai vieta, kurioje nepranyksta šypsenos per visas festivalio dienas, nes šios vietovės bendruomenė spontaniškai mylinti ir priimanti, tačiau netoleruojanti religinių apraiškų. Jei festivalio metu bandysite surengti tradicines katalikiškas pamaldas – didelio susidomėjimo ir draugiškumo nesitikėkite. Bet jei sugalvosite surengti hipiškai inscenizuotą pagonišką ceremoniją  – garantuotai sulauksite daug pasekėjų. Tai tik vienas pavyzdys. Festivalyje taip pat nesiūloma diskutuoti politinėmis temomis, nes veikiausiai būsite atstumtas. Todėl asmenines nuoskaudas bei pyktį derėtų palikti namie. Juodosios uolos mieste daugiau laukiama gilesnio mąstymo ir humoristinio požiūrio į pasaulines problemas. Tai bandomoji bendruomenė, skatinanti išmėginti save ir pasikliauti savimi, nelikti abejingu pasaulio naujovėms šiame populiariausiame, trumpai egzistuojančiame mieste.

Degantis žmogus ideali  fantastinė gyvenimo vieta, be nusikaltimų, nuosavybės, pajamų, išlaidų. Miesto bendruomenė – draugiška ir saugi. Miestas – rojus asmenybės laisvei. Festivalio organizatoriai siekia Juodosios uolos miestą paversti vieta, kurioje karaliauja tik menas, kurioje draudžiama pardavinėti ar pirkti. Barterinė festivalio ekonomika paremta dovanomis, o ne mainais, todėl čia nieko nestebina nemokamai dalinami kokteiliai ar blyneliai pusryčiams. Tokio pobūdžio dovanos čia yra itin skatinamos, populiarios ir dažnos.

Trumpai tariant, visas šis miestas gyvena be to, su kuo žmonės negali susidoroti realiame gyvenime, kuriame jiems tiesiog yra būtina jausti viršesnę struktūrą ir tvarką, viešosios infrastruktūros saugumo tinklą ir kuriame jiems būtina žinoti, kad asmeninė nuosavybė ir saugumas yra ginami oragnizuotų ir galingų pajėgos struktūrų…

Degančio žmogaus festivalyje visi šie dalykai yra tik iliuzija, nors trumpam leidžianti pasijusti laimingu. Dirbtini žmonės, darantys dirbtinus dalykus, kuriantys dirbtinį meną, dirbtiname mieste. Dirbtina realybė tik per festivalį, jei tai būtų tikrovė, kiekvienam šio miesto gyventojui tektų vykdyti rimtesnius įsipareigojimus, nei savaitei atsiprašyti iš darbo, susikurti kostiumą ir atvykti į šventę.

Šis nerealus pasaulis ir yra nuostabus, kur atitrūkstate nuo tikrovės, esate tik Degančio žmogaus pasaulyje ir viskas atrodo kitaip. Praleidę ten savaitę vis vien liktumėte nieko nesupratę. Logiškai ten viskas yra nesąmonė. Niekada daugiau nepavyktų prisigalvoti tokių kvailysčių ir situacijų, kurios nutinka ten. Tai keistas alternatyvus pasaulis, kurio gyventojai ateiviai iš tolimos galaktikos.

Degančio žmogaus festivalis neoficialiai pirmą kartą įvyko 1986 metais, San Francisko paplūdimyje ir subūrė vos kelias dešimtis dalyvių. Paskutiniais metais po deginančia Nevados saule, kur neegzistuoja jokia kita gyvybė, tik vyrauja meninė ir asmeninė festivalio dalyvių laisvė, renginys subūrė arti 50 000 dalyvių – ištisą laikiną įvairių kultūrų bendruomenę, o gal netgi atskirą, nacijas vienijančią kultūrą, kuriančią stebuklingą jausmą.

Festivalio metu palapinėse nuolatos vyksta įvairūs projektai. Vienose atsidaro  barai, kitose kuriami menai, kurias aplanko vienas už kitą keistesni festivalio dalyviai. Visi išmoningi, laisvi, pozityviai nusiteikę,  su įmantriausiais kostiumais ar makiažais. Nė vieno nestebina  nuogi žmonės ar didžiulis važiuojantis hamburgeris, fantastinis vabzdys. Aikštelėse visą  laiką tęsiasi šokių maratonas.

Vieno festivalio metu eksponuojama arti 3000 įvairiausių kūrybinių projektų. Tai nerealus skaičius vienos savaitės renginiui. Nieko stebėtino, nes tai meno centras, egzistuojantis  vienintelę savaitę per metus. Ir tik vardan meno. Po savaitės viskas išnyksta, nepalikdamas jokių pėdsakų.

Šeštadienio naktį bus sudegintas pagrindinis festivalio atributas – medinė žmogaus skulptūra kartu su kitomis, čia sukurtomis meno instaliacijomis. Šios ceremonijos metu visi paklaiksta ir primena išprotėjusiųjų pasaulį. Turbūt taip ir turėtų būti švenčiamas kolektyvinės žmonijos nuodėmės sudeginimas. Tai ir yra paskutinis šventės akcentas, įprasminantis kūrybos, saviraiškos, netikėtų atradimų ir neribotos fantazijos savaitę. Iš fantastinės šventės lieka tik prisiminimai. Išvykstate iš čia kaip ir atvykote – nepalikę nė pėdsako. Viskas ką atsivežėte, iškeliauja kartu, viską ką sukūrėte – suliepsnojo. Bet kartu su kitais daiktais prisiminimui išsivešite naują pasaulį, kurį susikūrėte  savaitę atostogaudami Juodosios uolos dykumoje.

Degančio žmogaus festivalis yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje, kuriame išsitrina ribos tarp gyvenimo ir žaidimo, tarp realybės ir sapno.

Apie jį galima dar daug ką papasakoti, bet to nepamačius neįmanoma ką  nors suprasti. Tad kodėl nenuvykus? Tai tiesiog puiki galimybė savaitę pamiršti apie gyvenimo rutiną ir pakvėpuoti šiuolaikiniu avangardiniu menu.

Praktiniai patarimai vykstantiems į Juodosios dykumos miesto šventę:

„Degančio žmogaus“ festivalis rekomenduojamas tik  filosofuojantiems žmonėms. Kad mėgautumėtės juo, turite sugebėti atskirti „Degančio žmogaus“ pasaulį nuo racionalaus. Jei bandysite juos susieti, patirsite pralaimėjimą ir išsiugdysite neapykantą šiai patirčiai. Dar prieš išvykdami turite suvokti, kad degančio žmogaus pasaulyje galimi netgi fašistiniai ir anarchiniai protrūkiai be taisyklių. Tik supratę, kur vykstate ir pasiruošę atsiverti, galėsite mėgautis šiuo progresyviu vakarėliu.

Dalyviai privalo atsivežti viską, ko gali prireikti savaitę gyvenant dykumoje. Juodosios uolos dykuma, tai atoki vietovė, be jokių patogumų, prie kurių daugumas mūsų yra pratę. Šioje dykumoje tik Jūs būsite atsakingas už savo išlikimą, saugumą ir patogumus.

Perkdami festivalio bilietą turėsite pasižadėti, kad pats atsakote už savo gyvybę, t.y. turite visas gyvybės palaikymo priemones: maistą, mažiausiai du litrus vandens vienam žmogui per dieną, palapinę, šiltus drabužius (dykumoje naktį temperatūra nukrenta iki -3), pirmosios pagalbos rinkinį. Reikia turėti kuo nusivalyti ant odos nusėdusias šarmines dulkes ir daug kremo nakčiai, kad oda nesutrūkinėtų.

Turite turėti palapinę ar alternatyvią vietą, kur miegoti (pvz. kemperį). Palapinė turi būti atspari audroms ir stipriems vėjams. Taip pat turite turėti priemonę maistui pasišildyti, apsirūpinę indais ir įrankiais. Net šaldiklį. O jei ko, nelabai reikšmingo pritrūkote, galite tikėtis gauti dovanų.

Juodosios uolos mieste mašinų eismas draudžiamas. Todėl patartina turėti dviratį arba užregistruoti savo sukurtą hibridinę transporto priemonę. Taipogi praverstų kėdės ir mažytė pastogė nuo saulės.

Verta įsidėmėti, kad jūsų keturkojai draugai į miestą griežtai neįleidžiami.

Audros dykumoje kyla akimirksniu ir tuo metu yra pragariškai pustomos dulkės. Nieko nesimato. Tokios audros ilgai nesitęsia, po 15-20 minučių viskas akimirksniu baigiasi ir vėl kaitina saulė. Vadinasi praverstų akiniai ir raištis ant burnos.

Juodosios uolos dykumoje neveikia internetas, mobilusis ryšys. Bet mieste yra vienas stacionarus telefonas, kuriuo bet kas gali pasinaudoti skubiu atveju.

Turėkite šiek tiek grynųjų pinigų. Yra kavinė, kurioje galima bus nusipirkti kavos, alkoholinių gėrimų ar ledų. Alkoholio tokiame karštyje norisi mažiausiai. Ir be to, pats Degančio žmogaus festivalis jau savaime yra narkotikas. Jūs čia tam, kad švęstumėte. Švęskite be svaigalų.

Jei planuosite kitiems dovanoti savo atsivežtą ar pagamintą maistą, jums reikės gauti Nevados valstijos Sveikatos padalinio leidimą.

Pačiame laikiname mieste – nėra jokių taisyklių, išskyrus vieną: daryk ką nori, bet stenkis sutarti su kitais. Jei kelsite problemų kitiems, būsite tiesiog pašalintas iš festivalio.

2010 metais Degančio žmogaus festivalis prasidės rugpjūčio 30 ir pasibaigs rugsėjo 6 dieną. Einamųjų metų tema – „Metropolis“.

Oficiali festivalio svetainė, kurioje galima rasti daugiau informacijos ir naudingų patarimų: http://www.burningman.com