Bresto tvirtovė

Lietuvos Brasta

Brestas – tai nedidelis miestas pietvakarių Baltarusijoje, įsikūręs Bugo ir Muchaveco upių santakoje. Senovinis Bresto miestas, kadaise buvo glaudžiai susijęs su Lietuva. Apie 1319 metus Brestas buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o XIV a. pabaigoje tapo LDK žydų bendruomenių centru. Tuomet šis miestas buvo vadinamas Lietuvos Brasta (rus. Brest Litovsko (Брест-Литовск)) arba tiesiog Brasta, kuriame veikė Mikalojaus Radvilos Juodojo įkurta evangelikų reformatų spaustuvė, posėdžiavo Abiejų Tautų Respublikos Seimas (t.y Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės seimas), buvo šaukiami Lietuvos bajorų seimai, kūrėsi konfederacijos…

1795 m. per Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą miestą užėmė Rusijos imperija. Lietuvos Brestas tapo apskrities centru, o senojo, 1379 m. kryžiuočių sudeginto miesto vietovėje, 1842 m. buvo pastatyta galinga Bresto tvirtovė.

Bresto tvirtovė

Bresto tvirtovė išgarsėjo per II Pasaulinį karą, po to, kai nedidelės Raudonosios armijos gynėjų pajėgos sugebėjo pasipriešinti visomis prasmėmis pajėgesniam priešui – Nacistinės Vokietijos kariuomenei. Bresto tvirtovė iki šiol yra sovietinio pasipriešinimo simbolis Didžiajame Tėvynės kare ir pats žinomiausias šio karo pradžios epizodas. Bresto tvirtovės gynėjai atliko tikrą žygdarbį, kuriam dabar yra paskirta nemažai knygų, filmų ir straipsnių. Bene žymiausias filmas – taip ir pavadintas – Bresto tvirtovė, buvo pastatytas praeitais metais. Jo vaizdo takelį galite pamatyti čia:

Fronto ruožas, kuriame buvo Bresto tvirtovė, buvo strategiškai svarbus taškas vokiečiams įsitvirtinti. Į šiaurę nuo tvirtovės ėjo Varšuva – Maskva geležinkelio linija, o į pietus nuo jos – automobilių plentas. Barbarosos operacijos metu vokiečiai iš anksto nutarė, kad Bresto tvirtovę teks užimti pėstininkams – be tankų, kuriuos panaudoti trukdė tvirtovę apgaubę miškai, pelkės, upių vagos ir kanalai. Be to, tvirtovę vokiečiai planavo užimti ne daugiau kaip per aštuonias valandas. Bet galiausiai, kruvinas mūšis prie tvirtovės užtruko daug ilgiau – nuo birželio 22 iki 30 dienos – ir jo metu abi pusės patyrė neapsakomai didelius nuostolius. Sovietų pajėgos atsilaikė prieš Nacistinės Vokietijos kariuomenę daug ilgiau nei buvo įmanoma tikėtis ir atliko tikrą žygdarbį.

Oficiali versija skelbė: “neskaitlingas garnizonas mėnesį laiko buvo sukaustęs žymias priešininko pajėgas“. Tai ne visiška tiesa. Bresto tvirtovę iš tiesų gynė Raudonosios Armijos šaulių divizijų daliniai – tvirta, užgrūdinta, gerai apmokyta kariuomenė, turinti ilgą ir šlovingą  istoriją… Manoma, kad birželio 22 dienos ryte karių ir vadų tvirtovėje buvo virš 8 tūkstančių, neskaitant ligoninės personalo ir pacientų – daug daugiau, nei kažkodėl bandė įteigti sovietinė valdžia. Ir nors Bresto tvirtovėje kovojo visai ne „saujelė karių“, o tūkstančiai didvyrių – tai visai nesumenkina jų žygdarbio.

Kovinius veiksmus ankstyvą rytą vokiečiai pradėjo artilerijos ir reaktyvinių minosvaidžių smūgiais. Po to Šiaurinėje saloje, o taip pat iš Pietinės salos, iš automašinose esančių garsiakalbių vokiečiai pradėjo kviesti gynėjus pasiduoti ir paskelbė apie pusantros valandos nutraukiamą artilerijos apšaudymą – norintiems pasiduoti. Iš griuvėsių išėjo keletas šimtų žmonių, didžioji dalis jų – vadų žmonos ir vaikai. Visi kiti liko kautis žiauriame mūšyje iki birželio 29 dienos, kol atskridęs vokiečių bombonešis ant Rytų forto numetė dvi 500 kg bombas ir vieną 1800 kg bombą. Fortas po to praktiškai buvo sugriautas ir nacistinė kariuomenė raportavo apie visišką Bresto tvirtovės užėmimą. Pasakojama, kad paskutiniai kovotojai buvo išguiti iš tvirtovės tik rugpjūčio mėnesį – prieš joje apsilankant Hitleriui ir Musoliniui. Kai kurie išlikę gyvi Bresto tvirtovės gynėjai buvo įkalinti ir išsiųsti į nacių koncentracijos stovyklas. Negana to, pasibaigus karui ir grįžę į SSSR iškart buvo paskelbti išdavikais ir ištremti į sovietines darbo stovyklas Sibire. Tik po Stalino mirties Bresto tvirtovė ir jos gynėjai buvo reabilituoti, o aplink juos sukurta sovietinė heroizmo propaganda. Tuomet ordinais ir medaliais buvo apdovanoti apie 200, po visų negandų išlikę gyvi Bresto tvirtovės gynėjai. Ir tik du iš jų gavo Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą – majoras Gavrilovas ir leitenantas Kiževatovas (po mirties).

1971 metais Bresto tvirtovės teritorijoje buvo pastatytas masyvus memorialinis kompleksas „Bresto tvirtovė – didvyrė”, įkurti muziejai Antrojo pasaulinio karo kovoms atminti. Įėjimą į tvirtovę iki šiol; puošia dramatiška žvaigždė.

Einant pro ją, iš garsiakabių skamba patriotinė muzika, girdisi vykstančio mūšio garsai. Tvirtovėje galima rasti dvi ypatingai išraiškingas statulas: “Troškulys” ir “Drąsa”.  Pirmoji vaizduoja prie upės naktį sėlinantį troškulio iškankintą karį.

Antroji, 33,5 metrų aukščio masyvi betoninė statula – skirta drąsiems tvirtovės gynėjams atminti ir vaizduoja nenugalimą drasą ir akivaizdų dydvyriškumą. Tai antra pagal dydį statula pastatyta buvusioje Sovietų Sąjungoje. Šalia jos dega amžinoji ugnis.

Kai kur, ant tvirtovės sienų kabo memorialinės lentos,  čia žuvusiems kariams pagerbti. Kai kurie tvirtovės griuvėsiai yra gerai išlikę. Atlikti jų restauravimo darbai.

Daugiau informacijos apie Bresto tvirtovę ieškokite: www.brest.by