Vakarinė Balkanų kalnų pašlaitė Bulgarijoje yra nusagstyta keistais, spalvotais ir gražiais uolienos dariniais, kurie jau tūkstančius metų žavi ir intriguoja tiek vietos gyventojus, tiek lankytojus. Tai net 200 metrų į aukštį nutįsę keisti gamtos kūriniai – Belogradčiko uolos. Jos susiformavo iš kalkakmenio, smiltainio ir konglomeratų, o įvairios jų kompozicijos atsispindi įmantrių darinių spalvose. Vienos uolienos yra tamsiai rausvos, kitos šviesiai gelsvos, dar kitos pilkos ir t.t.


Belogradčiko uolų pavadinimas kilo nuo artimiausio Belogradčiko miesto, kuriame gyvena apie septyni tūkstančiai žmonių. Miesto pašonėje pūpsančias uolienas tūkstantmečius metų skalbė lietus, kol jos įgavo keisčiausias formas, primenančias įvairiausius daiktus ar žmones.

Centrinės Belogradčiko uolos yra pasklidę didesniame nei 50 kv. km. plote į pietus nuo miesto ir tai yra labiausiai lankoma turistų vieta. Šioje vietoje galima pamatyti uolas tokiais pavadinimais kaip Adomas ir Ieva, Dervišas, deivė Bendida ar Rebel Velko. O viena jų vadinasi Madona. Legendoje pasakojama, kad tai suakmenėjusi vienuolė, kurios neapsakomas grožis kėlė didelį pavydą tarp vienuolyno seserų. Vieną dieną, šventės metu, gražiąją vienuolę įsimylėjo jaunas, išvaizdus didikas. Tarp jų užsimezgė neteisėtas romanas. Žinoma, kaip ir visi neteisėti reikalai legendose, taip ir jų romanas – buvo atskleistas. Vienuolė, susilaukusi nuo jaunikaičio kūdikio, buvo išvaryta iš vienuolyno. Tada apsiniaukė dangus ir, trenkęs žaibas, sunaikino vienuolyną, o vienuoles ir vienuolius, nuteisusius įsimylėjusiuosius – pavertė akmenimis. Šios lemties neišvengė ir gražuolė vienuolė su didiku.


Kita uolų grupė yra žinoma „Mokinės“ pavadinimu. Pasakojama, kad viena jauna moteris įsimylėjo kalvį, tačiau senas jos mokytojas – kuprotas dervišas – pavydėjo šios meilės. Vieną dieną jis pasekė savo mokinę keliaujančią prie upelio ir užpuolė. Toliau legendoje pasakojama, kad mergina sugebėjo pasprukti nuo mokytojo, bet bėgdama toliau, už posūkio susidūrė su įsiutusiu lokiu. Turėjo rinktis – ar būti sudraskytai lokio, ar  būti išprievartautai mokytojo. Ji pasirinko pirmą variantą. Tačiau lokiui bepuolant merginą, staiga apsiniaukė dangus ir… Pasigirdo trys riksmai: merginos, meškos ir dervišo. Po to sekė tyla, o kai dangus išsigiedrijo, visi trys buvo pavirtę akmenimis.

Visi Balkanai yra apipinti gausiais mitais ir legendomis, bet nė viena kita vieta neturi jų tiek daug, kiek Belogradčiko uolos. Net ir nežinant šių mitologinių Belogradčiko uolų istorijų, jis yra nuostabus atradimas lankytojams. O žinant visas šiurpias istorijas, galima pajusti tikrą vietovės dvasią ir atskleisti kiekvienos uolos žavesį.

* * *

Ši vietovė yra įdomi dar ir tuo, kad joje, – įsispraudusi tarp keistų uolų stovi tvirtovė, – taip pat pavadinta Belogradčiko – miesto garbei. Tiesa, ji dar yra žinoma Kaleto pavadinimu. Tai turkiškas žodis, reiškiantis tiesiog „tvirtovę“ ir atspindintis Osmanišką tvirtovės praeitį. Istoriniu aspektu, tai žymiausias Belogradčiko miesto kultūros paminklas.


Belogradčiko tvirtovė buvo pastatyta Romos imperijos laikais, todėl jos architektūroje galima įžvelgti romėnišką stilių. Tikroji tvirtovės paskirtis buvo ne gynybinė, o skirta stebėjimui, tačiau metams bėgant paskirtis kito ir jai teko atremti ne vieną užpuolimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *