Adžantos olos

Beveik prieš 2200 metų, dabartinėje Maharaštros valstijoje, Indijoje, buvo pradėti didelės apimties darbai –  Adžantos olų – serijinė budistinių šventyklų ir vienuolynų iš uolų statyba. Per sekančius šimtą metų, šioje vietoje, vienas po kito buvo išskaptuoti net 31 paminkliniai urvai, o apie 1000-uosius metus jie visi staiga buvo apleisti, apaugo tankiomis džiunglėmis ir net keliems šimtmečiams pasislėpė nuo žmonių akių.

1819 metų balandį Adžantos olas atrado britų valdininkas tariamu vardu Džonas Smitas (John Smith). Maharaštros apylinkėse, medžiodamas tigrą, jis visiškai atsitiktinai aptiko įėjimą į vieną iš šventyklų. Apie tokį savo atradimą nepagarbiai paskelbė, išpaišęs savo vardą ir datą, ant vienos olos sienos. Šie užrašai matomi net ir šiandien. Belieka tik įsivaizduoti, kas dėjosi Smito galvoje, kai jis tai darė.

Žinia apie tokį atradimą  greitai pasklido. Netrukus vietovė, ilgą laiką priklausiusi šikšnosparniams, paukščiams ar didesniems gyvūnams, buvo sutvarkyta ir turistai ėmė į ją plūsti.

Artimiausia gyvenvietė prie Adžantos olos – Adžinta. Tai mažas kaimelis, įsitaisęs vos keli kilometrai nuo šios nuostabios vietos.

Adžantos šventovės dabar yra žinomos kaip budistinių šventyklų ir vienuolyno kompleksas, datuojamas II a.pr.Kr. Manoma, kad olos buvo naudojamos kaip maldos salės, kurios net šiandien šiek tiek primena šiuolaikinį romėniškų arkų ir kolonų dizainą. Skirtumas toks, kad visos šios šventovės buvo iškirstos didžiulėse uolose, plikomis rankomis, naudojant tik kaltuvus.

Spėjama, kad pirmoji šventykla buvo pastatyta Satavahanų dinastijos laikais, išstūmusios užkariautojus iš Centrinės Azijos ir galiausiai atnešusios taiką į šalį. Tai įvyko maždaug 230 m.pr.Kr. Išties ironiška, kad po daugelio metų olos buvo atrastos kito okupanto – užsienio imperijos atstovo.

Verda karštos diskusijos apie laikotarpį, kada prasidėjo antrasis šventovių olose statybų etapas ir dauguma sutinka, kad tai buvo Harišenos valdymo laikais, maždaug tarp 460-tų ir 480-tų metų. Šio architektūrinio klestėjimo laikotarpiu čia buvo sukurta dvidešimt ištaikingų šventyklų – vienuolynų.

Kiekvienas Adžantos olų paviršius, išskyrus grindis, yra išpuoštas kruopščiais tapybos darbais. Beveik visi šie sienų piešiniai pasakoja apie Džiatakius – ankstesnius Budos gyvenimus. Net 547 istorijos garbintojų buvo išpaišytos kruopščiai bei su didele meile.

Visi piešiniai buvo kuriami naudojant senovinius metodus. Pirmiausia paviršius būdavo grubiai apdirbamas, tada ant jo tepamas gipsas ir ant drėgno gipso dailininkai kurdavo savo darbus. Dažai gerai įsigeria į gipsą ir tampa paviršiaus dalimi. Ši technika leido šiems nuostabiems piešiniams ant Adžantos olų sienų išsilaikyti daugiau nei 2000 metų. Žinoma, metams bėgant, iš piešinių tėra likę tik maži fragmentai, bet dėl to Adžantos olos neprarado savo žavesio.

Niekas tiksliai nežino, kada ir dėl kokių priežasčių šios olos buvo apleistos: ar tai įvyko dėl kokių nors politinių įvykių ar dėl socialinių aplinkybių? Faktas tas, kad Adžantos olos buvo visiškai apleistos ir užmirštos iki tos lemtingos 1819 metų dienos, kai jas iš naujo atrado Džonas Smitas.