Mūsų šeimos kelionė automobiliu į Juodkalniją ir atgal truko dvi savaites, t. y, birželio 21 – liepos 5 dienomis. Tai buvo pažintinė-poilsinė kelionė po Balkanų šalis, savaitę skiriant Juodkalnijai, bet šį tą aplankant ir pakeliui.
Nesame keliautojai-naujokai, maršrutą planavome gana atsakingai, domėjomės lankytinomis vietomis, iš anksto rezervavome dalį nakvynių ir pasirūpinome kelionių draudimu. Keliavome dvi šeimos atskirais automobiliais, iš viso septyni žmonės. Vaikai buvo trys: mūsų 17-metis ir 11-metė bei giminaičių 10-metis. Mažieji nuolat „migravo“ iš vieno automobilio į kitą, prisigalvodavo žaidimų ir taip paįvairindavo ilgus važiavimus. Išties, keliaujant su atžalomis, yra didelis pliusas, jei važiuoja panašaus amžiaus vaikai.
Pirmoji diena.
Išvykome iš Plungės birželio 21-osios naktį, apie 2 valandą. Su trumpais stabtelėjimais, apie 14 valandą, nuvažiavę 880 km, pasiekėme pirmąjį tikslą – Krokuvos miestą Lenkijoje. Aplankėme Vavelio pilį, Turgaus aikštę, pavaikščiojom senamiesčio gatvelėmis, užsukome į kavinę. Senamiestyje be galo daug arklių traukiamų karietų.
Antroji diena.
Tai buvo važiavimo diena, sustojant tik pavalgyti ar dėl gamtinių reikalų. Kol dar nebuvome pavargę, nutarėme nukeliauti kuo toliau, kad kitoms dienoms liktų mažesnis atstumas. Ryte palikome Lenkiją, kirtome Slovakiją ir beveik visą Vengriją. Iš viso nuvažiavome 620 km, jau vakarop atvykome į Mohacs miestą, čia buvome rezervavę nakvynę vengrų šeimos vasarnamyje, už kelių žingsnių nuo Dunojaus upės. Miestas nedidelis, bet su savo istorija: beveik prieš penkis šimtus metų čia vyko mūšis tarp vengrų ir Osmanų imperijos kariuomenių. Sėdėdami lauko kavinėje, stebėjome miesto gyventojų eiseną – vyko kažkokia jų šventė. Buvome nustebinti, jog kavinės savininkas supratingai išnešė į lauką televizorių prieš mūsų akis – tuo metu vyko pasaulio futbolo čempionatas. Temstant grįžome palei Dunojų į nakvynės vietą.
Trečioji diena.
Ryte išvažiavę iš Vengrijos, kirtome dalį Kroatijos ir įvažiavome į Bosniją ir Hercogoviną. Ši šalis pasitiko labai liūdnais vaizdais: labai daug subombarduotų, sugriautų namų, kurie kaip vaiduokliai stypso pakelėse. Matėme įspėjamųjų ženklų, jog draudžiama fotografuoti, kitur buvo ženklų, jog gali būti minų…Keliai neblogi, bet greitai nepalėksi – autostrados nėra. Pakelėse daug šabakštynų. Namai vargani, matosi, jog žmonės po karo atsigauna labai sunkiai. Be to, čia neseniai buvo praūžęs potvynis, tad pakelės dar buvo užneštos šiukšlėmis.
Važiuojant tolyn į šalį, vaizdas gerėjo, pasirodė nuostabūs kalnai, jau buvo kur akis paganyti. Pakelėse vietiniai prekiavo vaisiais.
Atvykome į Mostarą – gražų, kalno papėdėje įsikūrusį miestą prie Neretvos upės, kuris Bosnijos karo metu buvo subombarduotas labiausiai iš visų. Apartamentų pašonėje, kuriuos buvome rezervavę dviems naktims, buvo visiškai suvarpytas, sugriautas namas. Vėliau, išėję į miestą, tokių „vaiduoklių“ matėme labai daug. Aplankėme žymųjį Mostaro tiltą, kuris buvo visiškai subombarduotas kroatų bet buvo atstatytas, vaikštinėjome senamiestyje, turguje, kavinėje ragavome vietinių valgių. Daug mečečių, iš kurių vakare, jau sutemus, sklido garsūs giedojimai. Matėme turguje šiuolaikinių musulmonių – su savo „paklodėmis“ iki akių, bet su firminiais kedais 🙂 Kai kuriose gatvėse nemažai šiukšlių, pasitaikė, jog moterys bjaurų vandenį šliūkšteli tiesiog pro duris. Buvo labai karšta, bet mums pasisekė, kad apartamentų kiemelyje buvo baseinas, tad sušokome kartu su vaikais ir atsigaivinome.
Ketvirtoji diena.
Išvažiavome pasidairyti po lankytinas vietas. Tądien „susukome“ tik šimtą kilometrų, bet daug pamatėme. Stabtelėjome prie viduramžių miestelio Počitelj. Vienoje vietoje, beveik kelio viduriu, bosnis varė avių bandą. Pristabdę fotografavom, bosnis dėl to buvo nepatenkintas..
Nuvykome į nuostabiai gražią vietą prie Kravice krioklių. Žadėjome maudytis, bet vanduo tiesiog ledinis, vos įbridus, pradeda gelti kojas…Iš čia parsivežėme porą įdomių suvenyrų – akmenų su fosilijomis. Tiesiog radome. Jų amžius skaičiuojamas milijonais metų – vienas geologas teigė, jog tai kreidos arba paleogeno periodo palikimas. Buvome Medžiugorje, šv. Marijos apsireiškimo vietoje.
Dar aplankėme Blagaj, kur stovi dervišų vienuolynas, musulmonų laikoma šventa vieta. Čia, iš po olos, išsiveržia upė Buna. Stovėdami ant tos upės tilto išgirdome kalbant lietuviškai. Malonu buvo sutikti tokių pat keliauninkų kraštiečių.
Važiuodami atgal link Mostaro, užsukome pavalgyti prie kelio, kur buvo ženklas, kad yra motelis – restoranas „Jelčic“. Paslaugus šeimininkas pats pasiūlė užsisakyti, kur bus „visko“ – matė, kad nesuprantam meniu… Išties, laukėme ilgokai, bet viskas buvo šviežia ir skanu, girdėjom ir užuodėm, kaip čirškinama mėsa. Buvo visokių mėsiškų kepinių, keptos bulvės, salotos. Daug ir sočiai. Vaikams – sulčių, o mes užsisakėme litrą vietinio vyno. Labai neblogas. Šeimininkas dar pats pavaišino jų naminuke… Teko beveik viską išragauti moterims – vyrai vairavo . Dvi šeimos su arbatpinigiais sumokėjom 70 eurų.
Grįžę į Mostarą vakarop dar išėjome į miestą nusipirkti lauktuvių. Bosniai labai draugiški.Ypač mūsų šeimininkas – kalbėjo rusiškai ir angliškai, noriai bendravo. Jis pats anksčiau žaidė krepšinį ir vardijo žinantis mūsų krepšininkus. Išvažiuojant net nubraižė planą, patarė, kuriuos kelius geriau pasirinkti. Atsisveikinome kaip su bičiuliu, nustebinome jį įteikdami lietuviško putojančio vyno ir šokolado.
Penktoji diena
Prieš du metus buvome Kroatijoje, bet nespėjome aplankyti Dubrovniko. Tačiau šįkart klaidą ištaisėme, nes buvo pakeliui į Juodkalniją. Iš Mostaro atvykome tiesiai čia ir praleidome keletą valandų. Gynybinėmis sienomis apjuostas miestas, kurias skalauja Adrijos jūra, senovinės, siauros senamiesčio gatvelės, unikali architektūra – tai reikia pamatyti savo akimis!
Iš Dubrovniko įvažiavome į Juodkalniją ir miegojome paskutinėje rezervuotoje vietoje, Herceg – Novi miestelyje, Kotoro įlankos pradžioje. Malonu buvo vakare atsigaivinti vėsiame jūros vandenyje.
Šeštoji diena
Tądien vis sustodami apvažiavome visą įlanką – labai gražūs vaizdai. Daug policijos keliuose, bet mūsų nestabdė.
Atvykome į Romos laikais įkurtą, akmeninę savo miesto sieną turintį Kotorą. Apėjome senamiestį ir užsimokėję po kelis eurus pradėjome ropštis į buvusią tvirtovę. Be galo daug ir vietomis gana stačių laiptelių… Pailsėdami trukome bene valandą, gailėjomės, kad nepasiėmėm daugiau vandens – buvo karšta. Bet vaizdai atpirko visą karštį, pakirstas kojas ir prakaitu permirkusius marškinėlius – nerealu, fantastiška, neapsakoma… Miestas, žydra įlanka, nuostabūs kalnai – kaip ant delno..
Nusileidę dar kiek pasivaikščiojome ir leidomės palei Adrijos jūrą ieškodami nakvynės kelioms paroms. Pakeliui dar stabtelėjome nusifotografuoti prabangiausio Juodkalnijoje Sveti-Stefano kurorto-salos fone.
Netrukus nusileidome į kalnų apsuptą Čanj miestelį. Čia ir įsikūrėme keturioms naktims, nors buvome nuvažiavę dar toliau, link Bar, bet nutarėme grįžti. Vaikai džiūgavo – jūra buvo už penkių minučių nuo mūsų viešbučio „Lara“. Vienintelis nepatogumas – ketvirtas aukštas, bet čia buvo ir mini virtuvėlė su įrankiais, balkonas, kondicionierius. Toks šeimyninis kambarys keturioms paroms, keturiems žmonėms kainavo apie 160 eurų.
Septintoji, aštuntoji, devintoji d.
Poilsis prie Adrijos jūros. Maudynės, mėgavimasis saule, kalnų apsuptimi, palmių pavėsiu… Tiesiog geras laikas…
Smėlis pajūryje juodas – visgi Juodkalnija . Sudėliojome iš akmenukų žodį LIETUVA – poilsiautojai kraipė galvas, kas čia parašyta…
Akmenukų daug, teko čia pat nusipirkti specialius batus. Vanduo labai sūrus, bet yra lauko dušai. Čanj miestelis mums patiko ؎ labai jaukus, nedidelis, nebrangus. Viskas šalia. Už 5 eurus galėjome pavalgyti dienos pietus lauko kavinukėje prie jūros, už tris – savo viešbutyje. Vaikai nuolat lėkė pirkti ledų už 50 euro centų. Buvo porą „oficialių“ maisto parduotuvėlių ir daug visokių kavinių bei prekiautojų pagrindinėje gatvėje – žmonės iki tamsos prekiavo vaisiais, drabužiais, suvenyrais, taip pat čia pat kepė bandeles, vaflius, blynus, visokius mėsainius…
Juodkalniečių kalba panaši į rusų, susikalbėti nesunku. „Laku noč“ – labanakt, „izvolite“- prašom, „dobra“ – gerai. Čanj įdomus tuo, kad tai yra tik vasarą „verdantis“ miestelis. Rudeniop viskas užsidaro ir žiemą jame lieka vos keli žmonės bei … dešimtys sulaukėjusių šunų. Išties, palaidų ir bešeimininkių šunų čia daug, bet žmonių nepuola – risnoja pro šalį, gulinėja ant kelio. Išgyvena iš poilsiautojų išmetamo maisto, o žiemą – tik stipriausieji. Labai nepatiko juodkalnietiška kava – tikrai neskani, prėska. Gerai, kad turėjome savo.
Buvome dar aštuntą dieną išvykę į aukščiausią viršukalnę – Lovčeną. Kylant aukštyn vadinamais serpantinais, labai daug posūkių. Jie net sunumeruoti, buvo virš dvidešimt. Vaikus šiek tiek net pykino. Bet vaizdai nerealūs, yra aikštelės kur sustoti ir pasigrožėti kalnais bei Kotoro įlanka.
Lovčeno viršukalnėn dar reikia palypėti laipteliais, o pačiame viršuje atsiveria visa Juodkalnijos kalnų panorama. Čia yra ir jų poeto P. Njegošo mauzoliejus, bet vidun nėjom ir viršuje ilgai neužsibuvom – puolė kažkokie dideli įkyrūs vabalai skraiduoliai.
Grįždami sustojome prie geltonų gėlių ir prie pakelės trobelės – pamatėme ant kelmo reklamuojamą vietinę produkciją. Senukas taip apsidžiaugė, kad nebenorėjo mūsų paleisti – vaišino savo gamybos vynu ir degtine, vedėsi į trobelę, liepė uostyti visokias žoles ir augalus, pasakojo apie gyvenimą, dar pasitikslino, ar Lietuva jau nebėra Tarybų sąjungoje…Prisipirkome iš jo visokių lauktuvių . Keista, kaip tokio prekiautojo ten nepastebi policija..
Dešimtoji diena
Atsisveikinome su Čanj miesteliu turėdami viltį kada nors čia sugrįžti. Laikas jame buvo sustojęs… Patraukėme „aukštyn“, į Durmitoro nacionaliniame parke esantį Žabljak miestelį. Tądien nuvažiavome apie porą šimtų kilometrų, bet oro temperatūra nuo 30 laipsnių šilumos nukrito net perpus…
Pakeliui pasigrožėjome augmenija apaugusiu Skadaro ežeru.
Paskui užsukome į unikalų uolose iškaltą Ostrogo vienuolyną. Kol įėjome į vidų, laukėme gal pusvalandį eilėje – daug turistų. Vienuolis, leidęs prisiliesti prie jų šventojo relikvijų, tuoj pasidomėjo, iš kur esame.
Pravažiavę tuneliuką ilgokai leidomės žemyn labai siauru, vingiuotu keliuku – taip vedė navigacija.
Bet navigacija išvedė gerai, į pagrindinį kelią. Krūmai ir žolės net braižė automobilio šonus, vienoje vietoje ant to keliuko šildėsi gyvatė…
Žabljak miestelis mus pasitiko su žvarba ir lietumi. Ir vaizdas jau kitoks – tolumoje matėsi snieguotos viršukalnės.
Dar išvažiuodami iš Čanj buvome rezervavę apartamentus, tad įsikūrę ir šilčiau apsirengę išėjome į miestelį pavalgyti ir apsižvalgyti. Šeimininkas dar suvedė su savo draugu, kuris kitądien „įpiršo“ mums raftingą Taros upe.
Vienuoliktoji diena
Rytas išaušo saulėtas ir visai neblogas, tad truputį nerimaudami sėdome į juodkalniečio džipą, kuriuo išvykome prie Taros. Svarstėme, ar plaukimas kalnų upe neišgąsdins vaikų. Tačiau viskas buvo puiku. Brangu (suaugusiam-40, vaikui-30 eurų), bet gyvenime norisi viską išbandyti… Jau prie upės prisijungė dar viena kompanija ir visi (atrodo, 12-ika) susėdome į didžiulę guminę valtį. Gavome drabužius, šalmus, liemenes, irklus ir minimalią pamokėlę, kada kaip irkluoti. Juodkalnietis pats sėdo į priekį ir viską reguliavo. Upės slenksčiai nebuvo labai ekstremalūs, plaukėme gana ramiai, kiek pasišokinėdami, apsisukdami, apsitaškydami… Krykštavome kartu su vaikais. Smagu, nuostabiai gražūs vaizdai, įspūdingas kanjonas… Buvome išlipę ir nuėję prie labai sraunios, iš kalnų įtekančios upės, praplaukėme Džiurdževiča tiltą.
Grįžę užkandome ir išėjome pasivaikščioti po Durmitoro nacionalinį parką, nuėjome iki Juodojo ežero, pasigrožėjome aukščiausia Juodkalnijos viršukalne – Bobotov Kuk (2522 m).
Dvyliktoji diena
Ryte palikome Žabljak ir išvažiavome į Serbiją. Viešbutį buvome rezervavę sostinėje, Belgrade. Labai didžiulis kontrastas, kai po mažos šalies tą pačią dieną atsiduri milijoniniame mieste, kur labai intensyvus eismas ir įkyrūs čigoniukai tiesiog prie šviesoforo puola plauti automobilio langų, nors ir nenori…Belgrado gatvės labai skirtingos – vienose daug apdriskusių vargšų, kurie tiesiog ant šaligatvio prekiauja visokiu šlamštu, daug senų automobilių, daug skurdo, o kitur pilna firminių parduotuvių, kavinių, gražių pastatų.
Mieste bankomatai priima „visa“ korteles, tad traukdami į centrą, išsiėmėme šiek tiek „smulkių“ – tiesiog kelis tūkstančius dinarų… Nuėjome iki Belgrado tvirtovės, nuo kurios kalvos krašto matosi Dunojaus ir Savos upių „susijungimas“ bei plati miesto panorama, taip pat aplankėme karinės technikos muziejų. Vyrams buvo džiaugsmo .
Tryliktoji diena
Važiavimo diena – daugiau nei 800 km su trumpais sustojimais. Iš Serbijos pralėkėme Vengriją bei Slovakiją ir susiradome nakvynę jau temstant Lenkijoje, vadinamoje „gaspodoje“, tiesiog prie kelio. Sukome į vieną, paskui į kitą, kol pasitaikė visai geras variantas – buvo gana paprasti kambariai ir nebrangus, ten pat gaminamas maistas. Tad prisikirtom sriubos ir kepsnių, užgėrėme alumi ir griuvom miegoti.
Keturioliktoji diena
Išvykę ryte, vakarop, nuvažiavę kiek mažiau nei tryliktą dieną, grįžome namo. Suskaičiavome, jog per dvi savaites nuvažiavome daugiau nei 5 tūkstančius kilometrų ir keturių asmenų šeima išleidome apie 7 tūkstančius Lt. Mums atrodo, jog turėjome tobulas atostogas.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas