Bosnija ir Hercegovina: Pasivažinėjimas į pietus 2 dalis

Bosnija ir Hercegovina

Nors tai irgi buvusios Jugoslavijos šalis, bet ji mums pasirodė skirtinga nuo savo kaimynių. Žmonės tiesa, tokie pat draugiški ir malonūs kaip ir Serbijoje, kalba, žinoma, irgi ta pati. Mes, pravažiuojantys turistai, matome tik kalnus ir slėnius, o ne gyvenimą. Gi vietinių gyventojų šeimose – daugybė kraupių istorijų, karo žaizdų. Tokia patirtis – ilgam.
Šios valstybės sandara irgi unikali: ji – federacijų federacija. Susideda iš dviejų valstybių: Serbų respublikos ir Bosnijos ir Hercegovinos ( kroatų ir musulmonų ) federacijos. Pastaroji vėlgi susideda iš dviejų dalių – Bosnijos ir Hercegovinos.
Trebinje apylinkės – kalnai.

Nors tai Juodkalnijos kalnų tęsinys, bet čia jie kažkokie kitokie savo dvasia. Kažkokia ypatinga ramybė. Gal kad teritorija mažai gyvenama – vos vienas kitas automobilis, o maži kaimai atrodo kaip negyvenami. Architektūra irgi savita, – akmeniniai kaimo namai atrodo ( o gal ir yra) statyti prieš šimtmečius. Tiesa, karo metu daug žmonių bėgo nuo serbų, daug žuvo, tai galbūt jie ir realiai mažai gyvenami. Nežinau.
Toliau, po senovinio Trebinje miesto,mūsų tikslas Hercegovinoje buvo Vjetrenicos ola.
Keliauti po slavų šalis smagu dar ir todėl, kad nėra kalbos barjero. Na, tiksliau, barjeras aišku nemažas, tačiau susikalbėti galima visai normaliai, jei moki nors porą tų kalbų gerai. Taigi ir mes su pakelės prekeiviais, restoranų-užeigų padavėjais ir net viešbutukų savininkais kalbėjomės serbiškai/kroatiškai/juodkalnietiškai. Kadangi visos tos trys kalbos tarpusavyje skiriasi kaip dzūkų nuo aukštaičių, tai supratome visas vienodai. Gidei olose irgi pasakėme, kad suprasim kroatiškai, bet vistik po nedidelio įžanginio pasakojimo teko paprašyti pereiti prie anglų. Sužinojome ne tik informaciją apie olą, bet ir tą liūdną faktą, kad jos apylinkės buvo pirmosios, patyrusios karo baisumus: atėję serbai čia sudegino ištisus kaimus ir išžudė daug jų gyventojų.

Vjetrenicos ola – kažkada buvusios požemio upės paliktas tunelis. Ir dabar ten dar daug vandens. O ežeruose gyvena aklos žuvys be pigmento, baltos. Jų, suprantama nematėme – jos slepiasi išgirdę net menkiausią garsą.

Balkanuose daug senovės paminklų. Yra jų ir musulmonų mieste Stolac. Bet mes vietoj senovės pasirinkome avienos ragavimą pakelės užeigoje. Troškinys buvo tiesiog puikus. Tokio negavome nei Juodkalnijoje nei Kroatijoje. Vėlgi atsiskaityti eurais – jokių problemų. Bet gražą gavom vietine valiuta, gerai, kad nedaug.
Už senovinio Stolac kelyje ir toliau pilna senovės: Čapljina su romėnų karo stovyklos liekanomis, UNESCO saugomas Počitelj su Hadži-Alija mečete. O senovinio Ljubuški apylinkėse – dar dvi įžimybės: katalikų šventa vieta Medžugorje ir nuostabus Kravicos krioklys.

Kroatija

Kroatija – išskirtinio gamtos grožio šalis. Bet ir brangi. Maistas ir nakvynė mums joje kainavo 20-25 % brangiau, negu kaimyninėje Juodkalnijoje. Maistas netgi brangesnis, negu Italijoje. Bet už šitokį grožį reikia ir mokėti, ką darysi.
Kelionė po Kroatiją prasidėjo nuo Krka nacionalinio parko

Turistų pinigų lavina daro akivaizdų poveikį: Kroatijoje buvau seniai ir dabar radau ją gerokai pažengusią į priekį, tvarkingą, švarią … turtingą. Juntamas nemažas kontrastas su Serbija ar Bosnija-Hercegovina.
Apie Kroatiją mytrips.lt irgi prirašyta, daug kas ten buvo, taigi nesiplėsiu. Nors kroatija labai įvairiaspalvė, skirtinga.

Skirtingos ir jos salos. Šį kartą patyrinėjome Pag salą. Ypač mažai augmenijos daro ją kažkuo panašią į Islandiją. „Akmeninė gamta“ irgi labai graži. Kaip ir kiti nedideli Adrijos pakrantės miestai, Pag miestas jaukus, mielas.

Nepatiko tik nardymas įlankose – vanduo nelabai skaidrus ir dugnas be gyvybės. Kas kita – vakarinė, atviros jūros pakrantė. Ten viskas „kaip turi būti“..
….Sulaukiai pageidavimo daugiau papasakoti apie Pag salą. Todėl dar papildysiu.
Esu gamtos mylėtojas. Urbanistika/architektūra mane domina mažiau, o stikliniai dangoraižiai ir didžiuliai 5 žvaigdučių viešbučiai man išvis nepatinka. Todėl ir Pago saloje ir visose kitose vietose nuomavomės apartamentus nedideliuose namuose ant jūros kranto, kaip taisyklė mažuose miestukuose arba išvis kaimuose. Toks kaimelis (gal tiksliau – gyvenvietė) Pago saloje buvo Dinjiška. Ne pati gražiausia vieta Kroatijoje, bet pakankamai jauki.

Pag miestas – kaip ir daugybė kitų Adrijos pakrantėje. Turi savo nediduką jaukų senamiestį su sienos liekanomis. Šalia Pag – garsi senovėje druskos gamykla. Druska buvo garinama dideliuose atviruose tvenkiniuose. Dabar ten irgi yra druskos gamykla, bet jūros vandenį garina jau moderniau.

Pasukus mažais keliukais nuo Pag link jūros vėl radome mažus, jaukius, snaudžiančius be turistų kaimelius.
Iš Pago salos atgal į žemyną kėlėmės keltu. Taip sutaupėme 50 km kelio, bet keltas kainavo 4 kartus brangiau, negu benzinas 50-čiai kilometrų.

Venecija

Apie Veneciją prirašyta tonos knygų, taigi nesikartosiu, kad tai nuostabus, unikalus miestas. Noriu tik parekomenduoti variantą, kaip ją pamatyti keliaujant automobiliu iš Slovėnijos pusės. Man jis pasirodė labai geras, tai gal ir kitiems patiks.
Taigi, važiuojam ne į žemyninę dalį, o į pusiasalį esantį priešais Veneciją. Įsikuriame pajūrio kurorte, pvz. Caorle arba Jesolo. Pasimaudome pkiažuose ar baseinuose. (Rugsėjį ten radom vos vieną-kitą poiilsiautoją). Ryte važiuojam iki pusiasalio galo – Punta Sabbioni. Ten, palikę auto parkinge, laivu keliamės į Veneciją.