Kad neperdozuočiau kultūrinių potyrių, visa kita diena skiriama relaksacijai Karibų jūros paplūdimyje. Šilta, gražu ir viskas 15min atstumu nuo namų. O kai prie to dar pridedi gražias, bikini dėvinčias merginas ir šaltą alų geromis kainomis iš paplūdimio restorano… pradedu suprasti kodėl mano draugas nusprendė keltis anapus Atlanto, prie tokių dalykų priprantama…
Kad ir kaip būtų smagu dienas leisti paplūdimyje, yra dalykų, kurių tiesiog negalima praleisti būnant Playa del Carmen. Vienas iš tokių dalykų – nardymas. Vos per 20min keltu pasiekiama Cozumel sala, kuri yra plačiai pripažinta kaip viena geriausių nardymo vietų pasaulyje. Gal ir nesu labiausiai patyręs nardytojas, bet, kai per pirmas 5 min panėrus pamatai rają, jūrų vėžlius, nuostabius koralus ir kitokias povandeninio pasaulio grožybes, galima lengvai tvirtinti, kad Cozumel‘io, kaip nardytojų rojaus reputacija susiformavo ne dėl turistų industrijos marketingistų. Po ilgos, įspūdžių kupinos dienos, keliuosi į žemyninę Meksikos dalį, kur jau laukia darbus pabaigęs draugas. Neišvengiamai laukia dar vienas žygis per pajūrio barus iki paryčių.
Kaip jau minėjau, Jukatane būtina aplankyti bent jau dvi pagrindines piramides, tad, skyręs nemažai laiko linksmybėms ir povandeniniam pasauliui, susiruošiu aplankyti Coba pirmaides. Iki jų taip pat apie 200km kelio, bet, kaip ir prieš tai buvusios išvykos metu, yra numatyta tarpinių sustojimų. Svarbiausias ir įdomiausias iš jų – buvęs majų pagrindinis uostas Tulum. Tai ant Karibų jūros skardžio išsidėstęs miestas, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai, o už nugaros lieka gražiai sutvarkyta teritorija su daugybe nebogai išlikusių majų pastatų. Atvykus čia ilgesniam laikui tai tampa unikalia vieta, kur galima mėgautis išskirtinio grožio paplūdimiais, o už keliasdešimt metrų stūkso kelių tūkstančių metų istorijos paminklai. Verta paminėt, kad visa Tulum istorinė teritorija yra pakankamai orginalioje būsenoje, be kažkokių info stendų, uniformuotų paveldosaugininkų ar kitų atributų, kas sudarytų muziejaus atmosferą. Tas padaro Tulum‘ą vieta, kur susipina nuošalūs pasakiški paplūdimiai su istorija ir senovės architektūra. Bent jau man nėra tekę būti kitoje panašioje vietoje.
Privažiavus Cobą iškart pasidaro aišku, kodėl visi rekomenduoja neapsiriboti Chichen Itza. Tai yra visai kitokio tipo miestas. Daug mažiau išpuoselėtas, visai necentralizuotas, daug labiau apgriuvęs. Bet, iš kitos pusės, turi ir savo privalumų. Čia daug lengviau pasimiršti, kad dabar mes esame 21 amžiuje. Vos vienas kitas turistas, jokių kelrodžių… visa tai leidžia klaidžioti siaurais džiunglių takeliais nuo vienos piramidės prie kitos, grožėtis unikalia augmenija, apžiūrinėti laikas nuo laiko prabegantį nematytą gyvūnėlį. Praleidus gerą valandą tokiems vaikščiojimams pagaliau prieinu centrinę miesto piramidę. Šiek tiek apgriuvus, apaugus samanomis ir vijokliais, bet tai tik sustiprina bendrą pirmą įspūdį. Pradedu kopti daugiau nei 1500m gludintais akmenimis į viršūnę. Nuo viršūnės atsiveriantis vaizdas patvirtina prieš tai buvusį pojutį, kad esu džiunglių vidury, toli toli nuo civilizacijos – kur bežiūrėsi, visur džiunglės. Nors pats miestas yra gerokai mažesnis nei Chichen Itza, o piramidės savo grožiu taip pat net negali lygintis su tomis, kurias mačiau majų sostinėje, kažkodėl pradedu svarstyt kuri vieta yra įspūdingesnė?.. Gal ir nereikia rinktis, teisingai tie vietiniai sako – būtina pamatyti abi. O man laikas ropštis žemyn ir brautis džiunglių takais link išėjimo bei važiuoti namų link.
Mano atostogų laikas po truputį baigia ištiksėti. Praleidus dar kelias dienas Playa del Carmen, pasilepinus Karibų paplūdimiais ir kitomis smulkiomis linksmybėmis kraunuosi lagaminus ilgai kelionei namo. Pakeliui dar laukia viena para Niujorke, kur Manhatano didybė paliko kardinaliai kitokį, bet taip pat didelį įspūdį.
Apibendrinant Meksiką turbūt reikėtų skirti kelis sakinius ir vietinėms merginoms bei vietiniam maistui. Maistą apibūdint galima vienu žodžiu – aštrus! Jei tavęs klausia restorane ar nori aštriai, net nesudvejojus reikia sakyti – jokiu būdu, jokių čia man aštriai! Tada bus sveiko proto aštrumas. Jei susigundysit paprasyt bent šiek tiek aštriau, gali tekti spjaudytis ugnimi. Jei šios klaidos nedarysit (bent jau antrą artą), tikėtina, kad maistas bus labai geras. Dominuoja įvairūs troškiniai, vaisiai, grill patiekalai… Viskas skanu ir šviežia. Ir tikrai galima be baimės rinktis vietinės reikšmės kavines, tokiu būdu sutaupant apie pusę sąskaitos sumos. Ir šiaip, netgi kurortinėse šalies dalyse kainos labai panašios į Lietuvos. O apsilankius neturistiniuose miesteliuose galima tikėtis perpus žemesnių kainų.
Tekilos galima įsigyti ant kiekvieno kampo, bet, kai lauke kaitina 30 ir daugiau laipsnių, akys daug dažniau užkliūva už šalto alaus ar kokio nors lengvo kokteiliuko. Pasirinkimas platus, o kainos, net geiausiose paplūdimio baruose, nesikandžioja. Policijos tokiose vietose – ant kiekvieno kampo, bet jie ten patruliuoja, kad užtikrint turistų saugumą, o ne kad keltų problemas dėl kelių promilių tavo kraujyje (nebent tos promilės paskatintų tave patį ieškot konfliktų). Pagrindinėse gatvėse vietiniai prekeiviai ant kiekvieno kampo siūlo įvairius narkotikus ar merginas. Ir tai daro panašiu stiliumi, kaip prekeiviai Palangos paplūdimiuose siūlo čeburekus ir alų. Iš pradžių mane tokia policijos ir narko-dyleių kaimynystė smarkiai stebino, kol man nebuvo vietinių paaiškinta, kad jie turi „stogą“ ir todėl yra neliečiami. Tad, po kelių dienų ir aš išmokau tuos garsius siūlymus ignoruoti ir priimti tai kaip Meksikos specifiką.
Merginas ir apskritai visus Jukatano gyventojus galima skirstyti į 2 grupes – vietinius majų palikuonis ir kitus meksikiečius, kažkada čia atvykusius iš šalies šiaurės. Pastarosios grupės merginos tikrai dailios, didesnė tikimybė, kad kalbės angliškai. Tuo tarpu majų palikuonės bus itin žemo ūgio, kresno sudėjimo, stambių ir grubių veido bruožų. Beveik nėra šansų, kad majai šekės su tavimi. Iš dalies dėl to, kad prastai ar išvis nešneka angliškai, bet dalinai ir dėl to, kad iš principo nejaučia jokio malonumo bendraujant su svetimšaliais. Visos viešnagės metu jaučiau šiokį tokį nusivylimą, kad nemoku ispaniškai. Kalbant vietne kalba būtų atsivėrusios galimybės daug artimiau susipažinti ne vien su nuotabia šalies gamta ar istoriniu paveldu, bet ir suprasti vietinių gyventojų kultūrą. Nepaisant to, dienos, praleistos Meksikoje, įsimins ilgam. Teko susipažinti su krūva linksmų ir šaunių žmonių, tiek vietinių, tiek pasaulio piliečių. O didžiausias ačiū mano vaikystės draugui, kuris pasirūpino, kad man Meksikoje nepritrūktų įsimintinų akimirkų. Kažkodėl net neabejojiu, kad nėra mano paskutinė viešnagė Meksikoje!
pirmas 
79tieji 
ipvoisas