CouchSurfingo draugė Katia palydi iki traukinių stoties, įsodina į reikiamą vagoną ir konduktoriaus paprašo, kad man praneštų, kuomet reikės išlipti Vorokhtoje. Vos patekęs į traukinio vagoną supratau, kodėl bilietas ~250 kilometrų kainavo vos 3,6 lito – vagonas pilnas žmonių, oro trūksta, karšta, sėdynės ne visai tokios kokios lietuviškuose traukiniuose, o tiesiog paprasti mediniai suoliukai. Na, bet aš neišrankus, man tas puikiai tinka ir džiaugiuosi, jog keliauju į naują vietą, kurioje dar nesu buvęs.
Vėlai vakare atvykstu į Vorokhtą – miestelį, iš kurio rekomenduojama pradėti kelionę link aukščiausios Ukrainos viršūnės – Hoverlos (2061 m). Traukinių stoty laužyta rusų kalba užkalbinu maždaug 50 metų amžiaus vyrą – Nikolajų ir paklausiu kur būtų galima pasistatyti palapinę šitam miestely, o galiausiai paaiškėja, kad galiu eiti su juo, į turistams nuomojamą namą, kuriame nakvynė kainuos 60 grivnų (~13 litų), sutinku su jo pasiūlymu ir keliaujame link namo. Namo šeimininkė – Marija Vasilevskaja (vadinkime ją taip, nes tikslaus vardo ir pavardės neprisimenu) parodė kambarį, kuriame miegosiu, o norint duodi 60 grivnų – jų atsisakė. Buvau pamaitintas itin sočia vakariene, o ryte – pusryčiais.
Nikolajus ryte prisijungia kartu vykti užlipti į Hoverlą ir suorganizuoja autobusiuką iki pradžios vietos už 100 grivnų (~21 litas). Neskubėdami užlipame į aukščiausią Ukrainos viršūnę, pasigrožime vaizdu į Karpatų kalnus, pasiklausome žmonių ant kalno viršūnės šūkaujančių „Slava Ukraina“ ir dainuojančių greičiausiai Ukrainos himną. Šiek tiek pasišnekame, padėkoju Nikolajui už viską ir atsisveikiname palinkėdami vienas kitam sėkmės.
Skaitykite daugiau: http://juozapas.lt/avantiura-2014-2-dalis-arba-pasivaiksciojimas-karpatuose/
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Na va, net pasitikslinau ar čia ta pati Ra, gal supainiojau. Kažkaip nebuvau užfiksavęs, kad pati mėgėja taip rizikingai pasikarstyti. Na, pavydžiu, perskaičiau kol kas pusę, grįš Vytas – skaitysim viską garsiai. Mes taip dažnai darom. Ir lauksim tęsinio.
Alvydai, gi visada sakiau, kad širdį ir sielą esu pardavus kalnams 🙂
Na, ne visada buvau dėmesingas. Bet daug, ką vis tik, prisimenu.
Na, miela Ra, tikiuosi su šitu pasakojimu nebus taip, kaip su „Atostogos Kanadoje. Pradžia”, kurio pabaigos vis dar laukiu ir, manau, ne aš vienas čia toks 🙂 O šiaip tai kalnų vaizdai fantastiški. Pavydžiu. Ir baltai, ir juodai, ir ryškiai raudonai su švelniai melsvais taškučiais – visaip kaip :)))
oi, aš galvojau, kad nieks nepastebėjo, jog antros dalies nėra. Bijau, kad ta istorija gali likti nebaigta, nes vis tik šeimyninę kelionę labiau norisi sau pasilikti.
Šitą gi istoriją tikiuos užbaigti 🙂
Labai įspūdingas tas tavo kopimas, todėl su tęsiniu ilgai netemk, nes labai įdomu kaip sekėsi toliau.
Šiaip, tai labai gerai įsivaizduoju, kaip ten viskas iš tikrųjų, nes teko prieš 20 metų kopti su 20 kg svorio kuprine į 4000 km aukštį, taip, kad Ra čia labai viską ,,juokaudama supaprastina” ( matyt, kad negąsdinti abejojančių), nes iš tikrųjų netgi tas nekaltas ,,nuėjau už akmens” reikalauja tokių pastangų, kad 10 metrų eini 5 minutes, o kai užsidedi kuprinę, tai toks vaizdas, kad nepavyks pajudėti iš vietos 🙂 Deguonies trūkumas padaro žmogų tokiu silpnu…O ko žmonės eina į kalnus, aš suprantu, bet pati po to vienintelio bandymo – nė karto nebuvau :))
Pagaliau sulaukiau kalninio. Bet tu tai, mergaite, gali daug. Man ir trys km, jau toks iššūkis, kad daugiau ir negalėčiau.
labai lauksiu kitos dalies- nedelsk
Taigi kam tos antros dalies? Ten viskas taip pat, ta pačia eiga vyksta, kaip papsakojau. Tik triskart sunkiau :)))
Liuks! Jau senai laukiau rimto kalninio pasakojimo;)