Portugalijos Algarvė.
Gal daugumai mūsų ateina toks metas, kai suvokiame asmeninio gyvenimo laisvės skonį. Ne kiekvienas dėl įvairiausių priežasčių šią laisvę suvokia, o gal kai kam jos net nereikia. Man saldžiausias laisvės skonis- kelionė. Kiek daug ji gali duoti!!! Išryškinti spalvas, sukoncentruoti emocijas, pamaloninti (o kartu ir išlepinti) vaizdais.
Portugalija!!! Kas ji? Viskas viename – egzotika ir paprastumas, saulė ir vėjas, kvapai ir spalvos.
Sau galėjau leisti labai nedaug – savaitę gegužės Portugalijoje. Aišku, pasirinkau Algarvės regioną – patį pačiausią, remiantis daugumos nuomone. Daug perskaičiau atsiliepimų ir dar kartą tvirtinu – nėra absoliučios tiesos: kas vienam nepaprastai patiko, kitam gali nesukelti jokių ypatingų emocijų. Arba – nelygu matymo kampas ir patirtis. (Ačiū Xvim, jo įspūdžiai labai pravertė).
Faro aerouoste pasitiko saulė ir šiltas vėjas. Automobilį (patį paprasčiausią) buvau rezervavusi savaitei su pasiėmimu iš aerouosto už neįtikėtinai mažą (taip man pasirodė) kainą – 63 eurus. Nebesinori atnaujinti autonuomos niuansų, bet vistik perspėsiu tuos, kas gal dar nežino, jog turėti kreditinę kortelę ne visada užtenka. Šįkart reikėjo, kad toje kortelėje būtų 1000 eurų. Kadangi tiek eurų kreditinėje kortelėje nebuvo, paprašė dar 150 eurų (neskaitant nuomos mokesčio – 63 eurų). Labai gaila pasidarė atiduoti dar 150 eurų. Šiaip taip išsiaiškinom, kad galima grynais palikti 1000 eurų užstatą, kurį po savaitės atiduos grąžinant automobilį. Gerai, kad kitoje kortelėje buvo tokia suma. Bet portugališkas bankomatas, kuris “kalba” tik portugališkai paprašė PIN kodo iš 6 skaitmenų. Kas čia per stebuklas! Kiek teko naudotis bankomatais Europoje – visur 4 skaitmenys. Po nedidelės panikos, bankomatui užteko ir 4 skaitmenų, ir jis “išspjovė” 1000 eurų kupiūromis po 5 eurus! Tai buvo pirmas ir vienintelis nesusipratimas visoje kelionėje, kuris pasibaige visai gerai – tuos pačius eurus kelionės pabaigoje atgavau. Tiesa, išgryninimas kainavo 20 eurų. Šiokie tokie nuostoliai, matyt, neišvengiami kiekvienoje kelionėje.
Apsistojom jau vieno keliautojo rekomenduotame viešbučių komplekse “Iberlagos” Lagos (tariasi – Lagoš) mieste (80 km nuo Faro). Fantastika!
Viskas buvo geriau negu tikėjausi. Ir vieta, ir aplinka, ir apartamentai su virtuve ir viskuo, kas reikalinga. Nors aš viešbučių niekada nesureikšminu, tai tik nakvynės vieta, bet šįkart pasitaikė taip, kad už nedidelę kainą buvo galima mėgautis privalumais. Gražesnę ir patogesnę vietą vargu ar galima būtų surasti. Terasa su vaizdu į vandenyną, nusileidus laipteliais – Dona Ana paplūdimys, vienas gražiausių Portugalijoje.
Kadangi kol nuvažiavom ir įsikūrėm jau vakarėjo, tai į paplūdimį nuėjom jau sutemus. Žmonių nebuvo, bet vaizdai tiesiog pakerėjo, nes uolos pakrantėje labai gražiai apšviestos.
Pakartosiu Xvim mintį, kad kelyje Faro- Lagos yra daug prekiautojų apelsinais ir mandarinais. Yra ir braškių, avokadų, pomidorų ir kitokių, mums dar nematytų vaisių ir daržovių. Kadangi po visos dienos kelionių buvom labai išalkę, tai tie pakelės apelsinai buvo dieviško skonio (5 kg – 2 eurai). Pagrindinis visos kelionės valgis buvo apelsinai, mandarinai, braškės ir šviežia žuvis, nuo kurios Lagoso turguje raibsta akys. Tačiau pati pigiausia Covala (berods taip ji portugališkai vadinasi) po 1,5 euro už kg, tikrai ne prasčiausia, o labai skani žuvytė. Ragavom įvairiausių žuvų, kiek tik leido galimybės. Nėra puikesnės vakarienės, kaip paties išsikepta šviežia Atlanto žuvis ir taurė portugališko vyno. Ir visu tuo gali mėgautis terasoje ant nuostabaus kranto, tolyje žybsint švyturiui ir čia pat banguojant Atlantui. Va tokiais vakarais ir gali pamiršti visas nesėkmes, darbus, ligas, bėdas ir pajunti tą laisvės skonį. Tai akimirka, kuri verčia sau nors tyliai širdyje pasakyti – gyvenimas yra gražus!
Lagos senamiestis jaukus, panašus į kitų pietų šalių kurortus. Vakarais miesto aikštėse groja ir dainuoja muzikantai, akrobatai ir kitokie gatvių artistai, daug lauko restoranėlių, girdisi fado melodijos (fado – iš Portugalijos kilęs žanras, “fado” – lemtis). Visa tai sukuria labai jaukią atmosferą. Teko matyti tokį vaizdelį: vakare į vieną miestelio aikštę atkeliavo šeima (vyras, moteris ir apie 1,5 metų vaikiukas) su manta. Moteris vidurį aikštės patiesė pledą, paguldė vaiką, pati šalia prigulė, o vyras šalia, pritariant gitarai, dainavo ilgesingas dainas…
Bevaikštant vakare senamiestyje, priėjo vakinas, pasisveikino ir pasiūlė hašišo!? Šiaip sau. Nenori – nereikia.
Kitą dieną paskyrėm pietinei Algarvės pakrantei – nuo Lagos iki Fusetos. Pirmas sustojimas – Alvor paplūdimys. Tai smėlio krantas su medinių lentelių taku. Ši vieta primena mūsų Baltijos pajūrį, tik kopų nėra, bet yra gražių kriauklyčių, tiesa nedidelių. Kita, tikrai dėmesio verta vieta ties Benagil miesteliu – Praia da Marinha.
Čia fantastiškos uolos, nieko panašaus iki šiol neregėjau, tik atvirukuose ir per TV. Pasivaikščioti galima ir uolų viršum ir nusileisti takais prie vandens – visur gražu.
Kadangi buvo labai šilta ir saulėta diena, tai maudynės Marinha paplūdimyje buvo nepakartojamos! Tiesa, vanduo vėsokas, bet mes, lietuviai, neišlepinti šilto vandens, todėl viskas buvo puiku.
Betyrinėjant Algarvės pakrantę, nuvykom iki Fusetos. Už Faro į rytus prasideda smėlio salos. Olhao mieste bandėm persikelti į Culatra salą, bet pasirodė par brangi tokia kelionė – 50 eurų su nedideliu laiveliu (taxi). Kito varianto tą dieną nebebuvo. Fusetoje buvo didesnis laivas-keltas, kuris už persikėlimą į Fusetos salą paėmė tik po 1,6 euro. Fusetos sala yra labai arti žemyno, atrodo, kad per atoslūgį gal ir nubristum. Saloje smėlis ir jokio pavėsio. Bet kokios kriauklės!!! Dėl jų čia – į šią salą ir važiavau. Dėl jų čia ir važiavau. Prisirinkau įvairiausių – gal apie 5 kg. Bus lauktuvių! Tik buvo neramu, kad neatimtų iš rankinio bagažo prieš skrydį. NeatėmėJ
Dar vienas traukos centras Algarvėje – Cabo de S.Vicente. Tai pats toliausias taškas į Europos pietvakarius.
Vietovė mažiau apgyvendinta. Iškyšulyje gražus švyturys. Labai stiprus vėjas pačiame “pasaulio pakraštyje” ir nuostabūs vaizdai.
Į šiaurę nuo šios vietos pati įspūdingiausia Portugalijos pakrantė.
Kur bevažiuotum, vis kitokią ir nepakartojamą Atlanto pakrantę privažiuoji. Tiesa, kelias eina ne pačia pakrante, kaskart reikia nuo jo nusukti. Bet kad ir kur nusuktum – nesigailėsi. Cabo Sardao iškyšulyje gandrai susukę lizdus pačiuose uolų smaigaliuose, ant vėjų pagairės. Nepakartojama!
Galingos bangos, tapybiškos uolos, saulė, vėjas, akmenys, nematyta augmenija. Žodžiu, portugalai, turėdami tokią gamtą, tikrai gali didžiuotis. Sužavėjo paprastas, natūralus, nenuglaistytas Algarvės grožis. Atrodo, kad ten savaime, nuo amžių, taip buvo ir bus. Žmonės irgi paprasti, neįkyrūs, ramūs, net vairuoja labai atsipalaidavę.
Verta aplankyti ir netoli Lisabonos esančią Sintrą, kaip skelbiama – visų turistų Portugalijoje meką.
Graži ta Sintra, išsidėsčiusi ant kalvų. Norint iš Lagos nukeliauti iki Sintros ir grįžti tą pačią dieną atgal, reikia išvažiuoti paryčiais. Keliai geri, autostradom nevažiavom, nes taip pigiau ir įdomiau. Sintroje yra dvi netoli viena kitos pilys – Pena ir Maurų pilis. Yra jų ir daugiau, bet mums užteko ir dviejų. Bilietą labiau apsimoka pirkti vieną aplankant abi pilis. Čia reikalinga patogi avalynė, nes reikia šiek tiek kopti kalneliais. Abi pilys labai skirtingos, bet abi vertos dėmesio.
Sintros senamiestyje yra ne viena kavinukė, kur už 1 eurą gali nusipirkti šokoladinį puodelį su vyšnaite ir likeriu. Likerį išgeri, o vyšnaitę su puodeliu suvalgai. Smagi atrakcija!
Kažkur perskaičiau, kad nepaprastai gražu Arabidoje (netoli Setubal), tarsi Brazilijoje. Grįžtant iš Sintros aplankėme Epichel iškyšulį. Nuo čia jau buvo netoli Arabidos nacionalinis parkas. Tai kalnuota graži vietovė prie vandenyno. Bet kadangi mes jau buvome matę TOOKIŲ vaizdų, kad ši vieta nebepasirodė išskirtinė. Kelias nuo Lagos iki Sintros vaizdingas, daug kamščiamedžio giraičių. Kamštis ant medžių iki pusės nuluptas (o gal taip tik auga, nežinau, neišsiaiškinau), todėl tie medžiai labai įdomiai atrodo. Iš kamščio Algarvėje parduodami įvairiausi dirbiniai, pradedant padėkliukais, baigiant kepurėmis.
Būnant Lagos, būtina mažesniu, didesniu laivu, ar kajakais nuplaukti iki Ponta da Pietade uolų. Mes pasirinkom paprasčiausią variantą – laivelį su “kapitonu”. Laivelis plukdo 6-8 asmenis. Kaina – po 10 eurų. Plaukiama labai vaizdingu maršrutu, “kapitonas” trumpai apibūdina uolas, kur galima įžiūrėti ir dramblį ir kupranugarį. Laivelis plaukia pro siauras arkas ir užutekius. Įspūdis išties nepakartojamas. Nuo kalno viršaus to tikrai nepamatysi.
.
Vieną dieną, vaikštant Dona Ana paplūdimiu, netikėtai pamačiau krabą, įsimečiau jį į maišelį, parsinešiau jį į viešbutį ir – o siaube kaip žiauru! – išviriau. Buvo labai gurmaniška vakarienė.
Netoli Lagos yra Silves mietelis su maurų pilim. Bevaikštant po Silves senamiestį aptikau archaišką kirpyklėlę. Kirpėjas – nenusakomo amžiaus. O pati kirpykla ko gero dar nuo užpraeito amžiaus laikų. Lubose dalis plokščių iškritusios, kitos atšokusios ir rodos reikia tik garsiau trinktelėti kulnais ir viskas nukris ant galvos, sienos apsilupinėjusios, o kirpėjo kėdės – tikras antikvaras.
Tačiau kirpėjas, išleidęs klijentą (vistik žmonės ir čia kerpasi!) ir pamatęs, kad susidomėjau jo įstaiga, maloniai šypsojosi ir kvietė pasinaudoti jo paslaugomis. Fantastika! Buvau labai sužavėta tokia autentika, bet paslaugų atsisakiau.
Ir dar – pakerėjo vaizdelis Pera pakrantėje Šioje vietoje bazuojasi žvejai. Čia ir ką tik iš vandenyno grįžę laiveliai su šviežia žuvimi, ir visa eilė tų laivelių “garažų”, ir žvejai, narpliojantys tinklus. O aplink pulkai žuvėdrų, kadangi čia jos maitinamos šviežia žuvimi.. Žvejai iš tinklų mėtė gana nemažas žuvis paukščiams. Netgi norėjosi stoti į kovą su žuvėdrom ir atimti iš jų žuvįJ. Gaila, kad žvejai kalba tik portugališkai, o taip norėjosi paklausti kodėl tokias dideles ir gražias žuvis atiduoda žuvėdroms. Gal tos žuvys užsigulėjusios tinkluose, ar šiaip maistui netinka? Vienas senukas narstydamas tinklą traukė portugališką dainą. Kokie žavingi tokie vaizdeliai… Tiems žmonėms tai įprastas gyvenimas, o mums tokia egzotika!
Sunku buvo skirtis su Algarve. Nepakartojamas kraštas, kuris vis dar atgyja sapnuose.
Labai įdomus ir švietėjiškas kelionių aprašymas. Dėl rusų žmonių sutinku 100 procentų, su jais nesusidūriau, kaip turistė, sūsiduriau darbo reikalais, tai galiu pasakyti šiltesnių, paprastų, nuoširdžių, geraširdžių žmonių nesu sutikusi. Ir kaip išėjau iš darbo buvo gaila vieno, kad daugiau nebeteks dirbti su tokiais žmonėm. Taigi Alvydas yra teisus.
oi Alvydai, tik dabar pamačiau 🙂 Ryt skaitysiu pusryčiams, bus puikus desertas prie kavos!!!
Ir vėl peno apmąstymams pažerta……
O miestas gražus, tvarkingas ( tikiuosi ne specialiai tik gražius pastatus fotografavot :))) )
Alvydai, teisingai Arūna pasakė – pilna peno pamąstymams. Reikia konstruktyvios kritikos daugeliui mūsų Lietuvėlėje vykstančių procesų ir tendencijų. Bet aš esu užkietėjus optimistė, tai visad sakau, kad reikia stengtis ir pozityvių dalykų įžvelgti. Tikiu, kad jų yra.
O apie Čeliabinską paskaityt buvo labai įdomu. Nedaug gali apie tas vietas paskaityt… Klausimas, ar daug ten tos medinės architektūros išlikę? Nes nuotraukose tai nedaug pavyzdžių.
labai miela matyt senų pažįstamų vardus,
Ra, sibire medinės architektūros yra išlikę tikrai nemažai. Apie Čeliabinską man spręsti sunku, bent jau kur mes vaikščiojom, tai vienur, tai kitur tikrai matėm. Nuotraukų, tikriausiai, turiu ir daugiau, bet jos gana niūrios, saulės grafikas nesutapo su mūsų vaikščiojimo po miestą grafiku.