Malta 2014, birželis
Iš Peterburgo grįžome birželio trečiosios dienos ankstyvą rytą, o po poros dienų, laikrodžiui dar neišmušus dvylikos, vėl užrakinau savo buto duris, ir išvažiavau į autobusų stotį. Kartu su Vytu. Mūsų laukė susitikimas su Malta, jos auksiniai ir juodos spalvos akmenynai, raitytos ir glotnios sostinės Valetos sienos, gražusis Mikelandželo Merizi Karavadžo paveikslas, „Jono krikštytojo galvos nukirsdinimas“, kabantis vienoje iš pačių dailiausių, kada nors mano regėtų šventovių, ir be jokio vargo dviem kalbomis šnekantys maltiečiai.
Kauną pasiekėme be nuotykių ir šiek tiek per anksti.
Prisėdome prie oro uosto įėjimo, Vytas rūkė, aš žvalgiausi aplinkui. Dėmesį patraukė automobiliai. Pirmiausiai atvažiavo nedidelis autobusiukas, ant kurio šono buvo užrašyta „ Airport Expres“, paskui jį į aikštelę atvyko mašina su užrašu“Tom and Inga“, dar pro kiek laiko įčiuožė raudonas automobilis, savo šoną padabinęs moderniu piešiniu ir žodžiais „Raidla Lejins and Zabiela“, o paskui jį – „Alcon Pharmaceuticals“.
Pagalvojau, kad būtų visai neblogai čia išvysti ir juodai dažytą “Lithuanian burial machine”, tačiau tokia neatvyko.
Lėktuvas buvo pilnutėlis.
Už nugaros visą laiką verkė maža mergaitė, o tiesiai priešais mane sėdintis kokių aštuonerių metų berniukas, vykstantis į Maltą su savo tėveliais, laikas nuo laiko garsiai kartojo, matyt dar neseniai išmoktą ir jam labai patinkančią frazę:
– Čia skrenda tiek daug lietuvių, kad net bjauru darosi.
Tėveliai laimingi šypsojosi, vaikas vis kartojo tą pačią frazę, mergaitė vis verkė, lėktuvas vis skrido, o lėktuvo palydovai vis bėgiojo su naujais ir naujais pasiūlymais. Keleivių dauguma iš tiesų buvo lietuviai, tačiau koks trisdešimt nuošimčių kalbėjo rusiškai. Įsiklausęs į ne visai sklandžią rusišką šnektą pagalvojau, jog jie, greičiausiai, yra ne rusai, o baltarusiai. Lėktuvo palydovai buvo labai plastiški ir išraiškingi, vienas iš jų kalbėjo aukštu čaižiu balsu. Kažkodėl pamaniau, jog nenorėčiau, kad tokiu balsu šnekėtų mūsų pilotas. Artėjant prie Maltos, palydovai suskubo iš skrendančiųjų rinkti šiukšles. Mes su Vytu priėjome prie išvados, jog pigių skrydžių lėktuvo personalas Maltoje, tikriausiai, neturi nė minutėlės laiko atsipūtimui, užtat su tokiu „užsidegimu“ rankioja kiekvieną šiukšlelę, įtariai nužiūrinėja keleivius, tarsi mėgindami atspėti, ar tikrai pastarieji atidavė visas nereikalingas pakuotes, ar nenusviedė ko nors ant grindų, ar neįkišo į kokį nors plyšį.
Prieš nusileidžiant, dangų nušvietė ryški raudona pašvaistė. Panašią kažkada buvau matęs besileisdamas Suse.
PIRMASIS ĮSPŪDIS
Galvojom, kad iš oro uosto tiesiausiu keliu vyksime į savo miestelį Aurą. Bet buvo kitaip. Kadangi mūsų autobuse sėdėjo turistai iš kokių aštuonių ar net devynių viešbučių, todėl vairuotojas pirmiausiai pradėjo sukti Valetos gatvėmis. Skrydis į Maltą neilgas, nepavargome, ir dabar su dideliu įdomumu pasinėrėme į pirmąją ir vienintelę nemokamą ekskursiją po salą. Pirmasis įspūdis buvo margokas. Valetos gatvėmis važinėti buvo įdomu, iš karto atkreipiau dėmesį, jog tai vandens, akmens, fortų, bažnyčių ir įspūdingų rūmų miestas. Buvo maždaug 12 valanda nakties, tačiau žmonių gatvėse beveik nesimatė, tik vienur kitur, tiksliau, kavinių ir barų terasose, sėdinėjo grupelės užsieniečių. Vos tik pažiūrėjus į tas grupeles, tuojau pat buvo galima pajusti, jog visi tie žmonės tikrai yra ne vietiniai.
Važiuojant tolyn nuo sostinės centro, mažėjo bažnyčių, senų fortų, sienų, akmeninių rūmų, o juos pakeitė kur kas paprastesnė ir praktiškesnė salos architektūra. Išvažiavus iš Valetos galėjai pagalvoti, jog riedi Koso ar Rodo salų keliais, pastatai priminė Graikijos, Egipto ar Tuniso architektūrą, vis daugiau matėsi poilsinių, ir vis mažiau vietinių gyventojų namų. Turbūt neapsiriksiu pasakęs, kad tą vakarą ir vietinių žmonių gatvėse matėme vos vieną kitą: kelis oro uosto darbuotojus, valiutos keitėją, tarnautoją, kuri mums išdalino kelionei reikalingus popierius, vairuotoją ir smagios šypsenos viešbučio priėmėją.
Sugriuvom miegot.
Iš ryto, gerai pailsėję ir smalsūs, nusileidome į restoraną pusryčių. Tikėjausi gauti kažką panašaus, kaip Graikijos ar Tuniso viešbučiuose, na, ką nors tokio neblogai vidutiniško, tačiau buvome nepaprastai nustebinti ne tik pusryčių gausa, bet ir ypatingai geru skoniu. Maistas tirpo burnoje, desertai buvo išradingi, vaisiai saldūs, o kava gera. Smagu.
Mūsų miestelis ypatinga architektūra nepasižymėjo, nepasižymėjo ir kokiu nors aiškumu. Kai mes pasiekę kažkokią nedicką palmėmis apsodintą aikštę pasiklausėme, ar čia yra mūsų Auros miestelio centras, mums atsakė, kad čia yra centras, bet ne Auros, o Budžibos. Kada mes išėjome iš savo, ir patekome į kitą miestą, nė aš, nė Vytas nepastebėjome. Neišmokome skirti vieno miesto nuo kito ir kitu šitos mūsų viešnagės laiku. Kur vienas baigiasi, o kitas prasideda, ko gero nežino net seni maltiečiai, na, gal tik viešojo transporto vairuotojai ir taksistai gaudosi kur pasibaigia vienas, o kur prasideda kitas miestas.
Pirmąją dieną praleidome vaikštinėdami vaizdingomis Viduržemio jūros pakrantėmis. Apėjome daug, pavargom. Vėliau sužinojom, kad tą dieną susipažinome su Baharos, Auros, Budžibos miestais ir apsilankėme Mistroj. Visi pirmąją dieną pamatyti miestai ypatingu architektūriniu išraiškingumu nepasižymėjo, vietos gyventojų matėm nedaug, o ir tų pačių kaip nors charakterizuoti nesiimčiau dėl labai paprastos priežasties – visi jie buvo kurortą aptarnaujantys darbuotojai:padavėjai, pardavėjai, bankų ir turistinių organizacijų atstovai, visokiausio plauko vadybininkai ir šimtai lankstinukų dalintojų. Pastaruosius vietiniais vadinti juo labiau negalima, nes daugelis jų čia yra atvažiavę iš įvairiausių šalių laimės ieškoti. Laimę ne taip greitai surasi, o kad būtų iš ko nusipirkti valgyt, tai jie uždarbiauja paplūdimiuose turistams dalindami kavinių, restoranų, turistinių firmelių ir parduotuvių skrajutes.
Su vienu susipažinom. Labai patrauklus ir trokštantis bendrauti bulgaras, ieškojo laimės jau ketvirtoje ar penktoje šalyje, bet jos vis niekaip nerado. Tačiau tas chroniškas nesisekimas mūsų lankstinukų dalintojo nė kiek nepalaužė, atvirkščiai, jis sakėsi, jog esąs laimingas galįs būti vis naujose šalyse ir bendrauti su vis kitais žmonėmis. Su mumis bulgaras angliškai kalbėtis nepanoro, mat sužinojęs, kad mes gerai kalbame rusiškai, užsimanė pasitobulinti rusų kalboj.
Oras buvo puikus, saulė kaitri, vienos parduotuvės vitrinoje išvydęs savo įraudusį veidą suskubau ieškot skrybėlės. Nusipirkau. Šiaudinę. Su plačiais bryliais.
Vakarieniavome labai skaniai. Valgydamas stengiausi prisiminti, kurioje Klaipėdos kavinėje galima panašiai pavalgyti. Gerai pasukę galvas aš ir Vytas priėjome prie išvados, kad Klaipėdoje skaniai pamaloninti pilvą nėra kur. Tikrai nėra, na, nebent kokioje Kretingalės „Kukūdroje“, ar netoli Klaipėdos prie autostrados esančioje kavinėje, kuri vadinasi „Kilena“. Ko gero lietuviams šiandien patinka stiprūs gėrimai, stiprūs išsireiškimai, stiprūs jausmai ir stipriai į smegenis kertantys įstaigų pavadinimai.
VALETA
Neaprašinėsiu visų salos miestelių, nes negalėčiau to padaryti net ir labai norėdamas. Juo labiau, kad po vienos kitos dienos mes jų pavadinimais domėtis liovėmės, ir į vairuotojų skelbiamus Baharos, Sliemos, Mostos, Pembrokės, Šv.Pauliaus, Šv.Andrejaus, Šv. Julijono ar kitus miestų vardus, žiūrėjome kaip į vieno didelio miesto autobusų maršruto sustojimus.
O štai Valetos neįsidėmėti tikrai negalima. Tai nuostabus nepakartojamas vietinio akmens spalvos miestas, kažkada Maltos riterių ordino sumastytas kaip galinga tvirtovė, vėliau tapęs ne tik ją, bet ir nuostabių akmeninių rūmų ir bažnyčių prikimštu, išskirtinio dailumo miestu. Valeta man kažkuo priminė Veneciją, mat ir pirmasis ir antrasis yra tarsi brangenybių skrynelės, tiek daug juose yra nepaprasto, įspūdingo ir įsimenančio ilgiems metams. Šitame mieste aš norėčiau ne tik keletą dienų pasisvečiuoti, bet ir pagyventi šiek tiek ilgėliau.
Iš pradžių galvojome, kad Maltos sostinė irgi bus tokia pat pabiri ir neįsimenama, kaip ir kiti salos miesteliai, tačiau taip iš tiesų nėra. Geriausiai pažintį su Valeta reikėtų pradėti nuo miesto vartų, pastatytų 1964 metais . Jie yra sumūryti buvusių senųjų vartų vietoje ir skirti iškilmingam įžengimui į sostinę. O vietoje senųjų vartų, šiandieną priešais turisto akis atsiveria didelė Draugystės aikštė, kurios centre trykšta Tritono fontanas. Priešais pilies sieną, išraustas septyniolikos metrų gylio platus gynybinis griovys. Jį iškasė vergai iš Turkijos, o jo paskirtis kažkada buvo tarpusavyje sujungti du uostus: Grande ir Marksamset. Tiltas, permestas per šitą griovį ir vedantis prie šiandieninių miesto vartų, dominuoja virš apačioje esančio kito tilto, kuris tarp 1883 ir 1931 metų tarnavo geležinkelio linijai, jungiančiai Valetos ir Mdinos miestus. Iš čia pat esančios aikštės iš karto patenki į pagrindinę miesto arteriją – Respublikos gatvę.
Į Valetą važiavome su tam tikru nerimu, bet truputį pastudijavę žemėlapį, labai greitai supratome, kad beveik visi mus dominantys objektai, iš Respublikos gatvės yra, kaip sakoma, pasiekiami ranka. Čia pat yra Respublikos ir Šventojo Jono aikštės, kelios dėmesio vertos bažnyčios, o svarbiausia, mus labiausiai dominusios Šventosios Jekaterinos ir Šventojo Jono katedros, Nacionalinis dailiųjų menų muziejus, Nacionalinė biblioteka, Archeologijos muziejus ir garsieji Didžiojo magistro rūmai.
Valeta, kaip jau minėjau, jos įkūrėjo Valetos ir ordino buvo sumastyta kaip tvirtovė, tačiau tapo nepralenkiamo grožio rūmų ir šventovių miestu. Gidai sako, jog maltiečiai girdėdami žodį „il Palazz“, visų pirma galvoja apie pačius didžiausius ir pačius įdomiausius – Magistro rūmus. 1572 metais šiuos rūmus statyti pradėjo didysis magistras Pjero del Monte, o tęsė jau kiti ne mažiau garsūs salos magistrai. Šiandieną kelių kartų statytojų sumūryti ir ištobulinti rūmai užima visą kvartalą. Pagrindinius architektūrinius bruožus šiam pastatui suteikė genialus Maltos architektas Džirolamo Kasara. Nors kai kas šiuos rūmus vadina tamsiais ir niūriais, negalima nematyti jų savotiškumo ir didybės.
Neilgam viešnagės laikui saloje, nebuvome išsikėlę kokių nors didesnių tikslų ar uždavinių. . Bene pagrindinis mano ir Vyto noras buvo vienas, atsidurti Šventojo Jono katedroje ir pastovėti priešais garsųjį Karavadžo paveikslą „Jono krikštytojo galvos nukirsdinimas. Kažkas Mytrips puslapiuose rašė, kad antradieniais šita katedra būna uždaryta. Kodėl ji kažkada kažkam buvo uždaryta, nežinau, mes joje buvome būtent antradienį, susimokėjome 12 eurų už bilietus, ir įėjom.
Katedra buvo užbaigta 1573 metais, jos architektas tas pats garsusis Džirolamas Kasaras. Karavadžo paveikslas, žinoma, mums paliko didžiulį įspūdį. Bet nė kiek ne mažesnį įspūdį padarė ir pats katedros pastatas. Iš išorės jis atrodo gana kukliai, tačiau katedros vidus mane ypač sujaudino. Visas didžiulis šventovės lubų plotas paverstas milžiniška freska, vaizduojančia Maltos ordino globėjo, Šventojo Jono krikštytojo gyvenimą. Užsakymą finansavo broliai Kotonjer. Katedros sienos padengtos inkrustuotu ir paauksuotu kalkakmeniu, grindys sudėtos iš daugiau nei keturių šimtų marmurinių laidojimo plokščių, po kuriomis ilsisi ordino aristokratija. Šitos marmurinės plokštės išpuoštos (inkrustuotos) vardais, pavardėmis, emblemomis, karinių trofėjų vaizdais, religiniais motyvais, ir įvairiais nekropoliui pritinkančiais simboliais. Chorui skirtoje vietoje stovi didžiulė skulptūrinė kompozicija vaizduojanti Kristaus gimimą. Altorius pagamintas iš lazurito ir pačių vertingiausių marmuro atmainų. Didžiojo altoriaus Žvakidės išlietos iš gryno sidabro. Katedroje labai daug palaidojimų, vieni žymiausių yra La Valetos ir katedros užsakovo La Kasaro sarkofagai.
Atskirą pasakojimą būtų galima parašyti apie Karavadžo kūrybos periodą Maltoje, po kurio greitai atėjo ir netikėta menininko mirtis. Tačiau manau, kad tie, kurie domisi šituo didžiu vyru užtektinai medžiagos atras knygose ir interneto puslapiuose. Kažkada buvau nemažai skaitęs apie šitą dailininką, todėl labai nustebau čia išgirdęs apie itin aštrius Karavadžo biografijos kampus. Tarybinių laikų menotyrininkai, menininkų gyvenimus visada šiek kiek pagražindavo, pakylėdavo, suidealizuodavo, užtat nenuostabu, kad aš nežinojau jog Karavadžas buvo ne tik didis tapytojas, bet ir nemažas gangsteris.
DIENOS KELIONĖ Į SICILIJĄ
Kaip ir kiekvienoje kelionėje, šitoje irgi pasidomėjome, ką įdomaus galime pamatyti kaimynystėje. Vienoje Budžibos agentūroje mums pasiūlė nukakti į Siciliją. Pasiūlymas pasirodė vertas dėmesio, ir mes kaip mat įsigijome ekskursijos bilietus. Dvidešimties valandų kelionė mums atsiėjo po 123 eurus. Nenusivylėme. Ketvirtą valandą ryto autobusas mus pasiėmė iš viešbučio, juo pasiekėme Valetos uostą, tada sėdome į didžiulį katamaraną, ir po valandos su trupučiu išlipome Italijai priklausančioje saloje. Tenai visus atplaukusius pasitiko gidai ir susodino į autobusus. Apžiūrėjome Sirakūzus, Taorminą, pavalgėme pakelės restorane, o tada pakilome į Etnos ugnikalnį.
Ekskursijos metu vadovė mums porino visokiausias istorijas: apie salą, jos gyventojus, miestelius, Sicilijoje kūrusius menininkus, istorinius vaidus, besikeičiančius salos šeimininkus ir apie save pačią. Ji sakėsi, kad savo vyrui esanti pati idealiausia žmona, mat dėl didelio darbo krūvio mažai būna namuose, o kadangi per ilgas ekskursijas labai pavargsta, tai grįžusi namo niekada niekuo neprieštarauja savo antrajai pusei. Mūsų vadovė buvo tikrai labai įdomi moteris. Kalbėdama ji naudojo begalę jaustukų, ištiktukų, aikčiojimų, atodūsių ir visokiausių spigių bei žemų krūtininių garsų savo emocijoms išreikšti. Kai ji įlipusi į autobusą prakalbo, mes tiesiog sustingome, tokios netikėtos ir smagios buvo jos kalbos intonacijos.
Nuo Etnos nusileidome pavargę. Tačiau patenkinti.
Pradedant ekskursiją mūsų gidė tarsi tarp kitko pasakė, kad šią vasarą laukiamas ugnikalnio išsiveržimas.
Praėjus savaitei po mūsų apsilankymo , iš Etnos pradėjo veržtis garai, akmenų fontanai ir tekėti kelių tūkstančių laipsnių karščio lavos upės.
Gaila, tačiau tenai mes nuvykome šiek tiek per anksti.
SALOS PUBLIKA
Užsiminiau, kad Maltoje giliau pažinti salos šeimininkus ar pagauti jų gyvenimo būdą yra nelengva. „Pagauti esmę“ – visai nereiškia, kad tapo aišku: aišku tik tai, kad pamėginome prisiliesti prie kažko, mums dar nepažįstamo. Galiu pasakyti tik tiek, kad niekur neteko būti nemaloniai sutiktiems, neteko matyti niurzgalių ar pikčiurnų. O ir mes patys pretekstų panašiems jausmų proveržiams, tikriausiai, per daug nesuteikėm.
Man pasirodė, kad salos šeimininkai kažkokiais ypatingais savo bruožais neišsiskiria, o suvažiavusios publikos labai įvairia pavadinti negalėčiau:
– Išvirkščioji Europos pusė, tingi, riebi ir tatuiruota,- pasakiau po pirmosios kelionės dienos. Ir savo nusistatymo nepakeičiau. Nemėgstu vietų, kur lankosi kažkokia vienarūšė liaudis, kur ganosi vien jaunimas, arba susirenka tik seniai. Man atrodo, kad žmonija gimusi būti marga, tokia ji turi ir išlikti – įdomi savo spalvomis ir individualumu. Maltos publiką sudaranti dauguma yra kažkuo labai vienoda, nusipenėjusi, klaikiai tatuiruota ir susenusi. Jau namuose, besikalbant apie šią man nepatikusią mūsų kelionės pusę, draugė Daina pajuokavo:
– Tatuiruota publika turi būti riebi, antraip pritrūks vietos savo paveikslams.
Ko gero iš tikro yra būtent taip, nes tik apsiriję ir tingios vaizduotės, mėgina savo gyvenimą įprasminti panašiais būdais. Maltos turistai man šiek tiek priminė Bankoko Kchao San Roud gatvės publiką. Tačiau gerai, kad ne ji, o salos grožis čia groja pirmuoju smuiku, antraip į šitą vietą vargu ar norėčiau kada nors sugrįžti.
Dar Maltoje aš atkreipiau dėmesį į vieną malonę smulkmeną, kuri, kas be ko, šį bei tą porina ir apie vietos gyventojus.
Jie „krikštija“ namus, na, suteikia savo viloms ir gyvenamoms vietoms pavadinimus. Lentelės kabo net prie tų pastatų, kuriuose niekada neapsistoja jokie keliauninkai ar turistai. Keletą jų užsirašiau: „Normandija“, Charizma“, „Širdies džiaugsmas“, „Širdies paslaptis“, „Mergelė palaimintoji“, „Ryto spindulys“, „Summa erotica“ …
Pabaigai norisi paminėti, kad Malta yra labai dažnai apgyventa pasaulio vieta. Ir kad čia yra daugiausiai istorinių paminklų. Žmonių civilizacija Maltoje jau skaičiuoja septintąjį tūkstantmetį, ir niekada net trumpam laikui nebuvo iš salos pasitraukusi.
Pagal savo teritoriją, Malta yra beveik tris kartus mažesnė už Maskvą, tačiau šiame ne per didžiausiame žemės plote yra kaip niekur kitur daug miestų. Tiesa, kai kuriuose jų kartais gyvena vos keletas tūkstančių žmonių. Iš kitos pusės Maltą galima paprasčiausiai vadinti miestu – valstybe, juo labiau, kad ribos tarp kai kurių jos gyvenviečių su kiekviena diena tampa beveik neįžiūrimos.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas