Lietuva: Dviračiu po Nemenčinės apylinkes

http://www.endlessroad.blogr.lt/

Savaitgaliui susiplanavom pasivažinėjimą dviračiais po Vilniaus rajoną, maršrutu Nemenčinė – Raudondvaris – Liucionys – Bezdonys.

Iš namų išsikrapštom apie 10.30. Važiavimas Nemenčinės plentu nėra pats smagiausias dalykas pasaulyje: iki pat Nemenčinės driekiasi ganėtinai prastos būklės dviračių takas, kuriuo reikia pasikratyti apie 20 kilometrų. Aišku, galima važiuoti plentu, ir keli mus aplenkiantys dviratininkai taip ir daro, bet aš nepasitikiu lietuvių vairavimo galimybėmis ir verčiau renkuosi duobėtą, bet saugesnį kelią.

Už poros kilometrų nuo Nemenčinės sukame į dešinę link Raudondvario. Internete perskaičiau, jog Raudondvaryje kadaise buvo viena didžiausių alaus daryklų Lietuvoje, lentpjūvė ir vandens malūnai. Šiandien šio kaimelio vaizdas mažų mažiausiai groteskiškas: dvaras ir jo pastatai apgriuvę, kai kurių apskritai tik viena kita siena likus. Netoliese stūkso kelios trobos, laksto vaikai ir visas šitas peizažas atrodo ganėtinai slogiai.

Pavažiavę dar porą kilometrų privažiuojame Liucionis. Prieš išvažiuodamas perskaičiau, jog Liucionyse susirandi kabantį tiltą, pereini į kitą pusę ir pasieki Skališkių olą. Tiltas buvo kaip iš įtempto veiksmo filmo: visas klibantis, lentos kai kur akivaizdžiai supuvę. O svarbiausia – juo kiekvieną dieną naudojamasi. Vietinė moteris pasakojo, kad ne vienas žmogelis yra įkritęs į Nerį ir tai neatrodo labai neįtikėtina. Šiaip ne taip transportuojamės su dviračiais į kitą pusę. Perėję sužinom, kad ne per tą tiltą persikėlėm, nes į Skališkių olą veda dar kažkoks kitas. Nusprendžiam, velniai nematė tos olos, bus kitam kartui ir pasirenkam improvizacinį važiavimą per mišką. Jame sutinkame porą kupriniuotų vyrukų, sakosi keliaujantys iki Nemenčinės ir naktį praleis miške. Respektas!

Miškui pasibaigus išvažiuojame į asfaltuotą kelią ir ramiai pasiekiame Bezdonis. Ūsuotas dėdė rusiškai papasakoja, kur rasti paskutinį mūsų lankytiną objektą Bezdonių – Arvydų dvarą. Dvaras iš tolo raudonuoja sutvarkytas, kieme stovi G klasės mersedesai ir bėgioja mažas smalsus ciuckis. Neblogas kontrastas lyginant su Raudondvario vaiduokliu, bet kažkaip pernelyg steriliai atrodo.

Toliau kelias vingiuoja link Vilniaus, pakeliui prie Balžio ežero užbaigiame paskutinius arbatos likučius ir jau už valandos home, sweet home.

Pasivažinėjimo statistika

Raideriai: 2
Numinta kilometrų: 60
Suvalgyta sumuštinių: 4
Išgerta arbatos: 0,5 l
Laikas: ~5 val.
Šunys užpuolikai: 3